2010 06 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prieš 70 metų Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą

Birželio 15-ąją minime 70-ąsias pirmosios sovietų okupacijos metines. Pirmąja sovietų auka tapo Lietuvos pasienietis Aleksandras Barauskas.

1940-ųjų birželio 14-osios dieną gautas sovietų ultimatumas iš esmės reiškė, kad bet kuriuo atveju prasidės karinė krašto okupacija. Prezidentas Antanas Smetona siūlė svarstyti tik vieną ultimatumo punktą – naujos vyriausybės sudarymo klausimą, o patį ultimatumą atmesti ir priešintis. Tačiau dauguma vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę ir 1940 m. birželio 15–16 d. į Lietuvos teritoriją buvo įvesta sovietinė kariuomenė. Rusai užėmė ir pietvakarių Užnemunę, t. y. tą dalį, kuri pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptuosius protokolus buvo skirta Vokietijai. Šiandien yra žinoma, kad už šią teritoriją Sovietų Sąjunga sumokėjo 7,5 mln. aukso dolerių.

Lietuvos okupacijos ir aneksijos plano įgyvendinimą koordinavo SSRS vyriausybės įgaliotasis atstovas Vladimiras Dekanozovas. Iš SSRS pasiuntinybės bei atvykusių NKVD darbuotojų, sovietų kariuomenės įgulų vadovybės, Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto narių buvo sudaryta speciali grupė, sprendusi vyriausybės formavimo ir veiklos klausimus. Aneksijos planas buvo grindžiamas siekiu įtraukti Lietuvą į Sovietų Sąjungą, formaliai vadovaujantis Lietuvos Konstitucija bei įstatymais. Nepavykus to padaryti dėl A. Smetonos išvykimo, buvo pažeistas ir šis formalumas, t. y. Lietuvos Konstitucija, ir buvo nutarta pavesti suformuoti vyriausybę Sovietų Sąjungos draugui bolševikui Justui Paleckiui.

Ar Lietuva turėjo galimybę išsaugoti Nepriklausomybę, turint galvoje Molotovo–Ribentropo paktą?

Vargu. Sovietai jau buvo kruopščiai parengę karinės invazijos planą, numatę ir savo atakų objektus. Birželio 15-ąją buvo galima kalbėti bent apie simbolinį pasipriešinimą ginklu, tačiau jo, kaip žinoma, nebuvo. Lietuvoje nebuvo ir savojo generolo Manerheimo, kuriuo šiandien taip didžiuojasi suomiai.

Apie tas dienas pasakoja Vilius Bražėnas. Jis pamena susitikimą su pažįstamu karininku, kuris guodėsi, kad jam nebuvo leista atlikti savo pareigos.

Nors aš anksčiau buvau gyvenęs Rusijoje, matęs ir čekistus, ir jų terorą, bet nesitikėjau, kad komunizmas bus išlikęs toks žiaurus ir netgi tapęs dar žiauresnis. Pamenu, kaip mama bijojo sovietų invazijos, o aš jai mėginau įrodyti, kad laikai pasikeitė ir komunizmas pasikeitė. Mama man atsakė, kad toks režimas negali pasikeisti. Ir ji buvo teisi. Sovietų ultimatumo diena Lietuvai man kaip lietuviui, kaip skautui, kaip patriotui buvo labai skausminga. Karininkų ramovėje sutikau savo buvusį kuopos vadą – kietą kaip plienas karininką. Ir tas karininkas verkė, kad jam neleido atlikti karininko pareigos. O pro šalį Laisvės alėja žygiavo sovietų daliniai. Buvo labai skaudu. Buvo skaudu, kad prarandame laisvę, bet tada dar nežinojome, ką iš tikrųjų reiškia sovietų okupacija, ką reiškia sumodernėjęs, į teroro mašiną paverstas komunizmas.

Sovietams okupavus kraštą, tuoj pat parsidėjo ir represijos. Pirmieji suėmimai buvo vykdomi Lietuvos komunistų partijos vadovų (o jie tuo pačiu metu buvo ir represinių institucijų vadovais) 1940 m. liepos 6 ir liepos 7 d. įsakymais, kontroliuojant Sovietų Sąjungos NKVD atstovams. Politinių represijų aukomis tapo visų buvusių politinių partijų ir tautinių bendruomenių atstovai. Suėmimais nebuvo siekta likviduoti kokių nors slaptų organizacijų. Politinių represijų pagrindas – suimamų žmonių „socialinis pavojingumas“ totalitarinei valstybei ir valstybinei santvarkai. Masinės represijos prasidėjo karo su Vokietija išvakarėse, t. y. praėjus lygiai metams po okupacijos.

Tuo metu sovietų kontroliuojamo saugumo vadu buvo paskirtas Antanas Sniečkus, jis ir pasirašė represinius įsakymus. Ten numatyta iki liepos 10 d. parengti visų suimamų asmenų sąrašus ir, pasitelkus NKVD pasienio kariuomenės dalinius, neleisti jiems pasitraukti į Vokietiją. Suėmimai prasidėjo tuojau pat po liepos 10-osios. Iki didžiųjų 1941 m. trėmimų buvo suimti 6606 žmonės.

Visą operaciją organizavo komunistai: Icikas Demba, Judita Komodaitė, Alfonsas Gailevičius, Eusiejus Rozauskas, Danielius Todesas, Aleksandras Slavinas, jau minėtas Antanas Sniečkus ir kiti veikėjai. Jų veiksmus kontroliavo specialūs Sovietų Sąjungos instruktoriai.

Pirmoji sovietinės okupacijos auka – Lietuvos pasienietis Aleksandras Barauskas. Jis buvo Alytaus apskrities pasienio policijos 6-ojo rajono Ūtos sargybos posto viršininkas, vyresnysis policininkas. Žuvo 1940-ųjų birželio 15-osios naktį.

Patikrinęs savo sargybos postus A. Barauskas tą naktį su šeima ilsėjosi savo bute mediniame vieno aukšto name. Butas kartu buvo ir pasienio sargybės būstinė. Maždaug 3 val. 40 min. apie 20 sovietų kareivių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudė sargybos būstinę. Apšaudymas tęsėsi apie 20 minučių, o po to į būstinę buvo mesta granata, ji sprogo prie buto langų. Šeši rusų kareiviai įsiveržė į patalpą ir išsivedė A. Barauską į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o jam nugriuvus, kitas pasieniečiui iššovė į galvą. Įvykį matė net 8 liudininkai – A. Barausko žmona, kaimynai, namo šeimininkai, taip pat į pagalbą atskubėję dar du Lietuvos policininkai, kurie taip pat buvo apšaudyti ir pasitraukė. A. Barauskas mirė jau vežamas pas gydytoją.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija 9 val. ryte išsiuntė į Maskvoje esančią Lietuvos pasiuntinybę šifruotą telegramą, tačiau žodinė nota buvo įteikta sovietų pasiuntinybei Kaune tik liepos 3 d., t. y. jau po faktinės Lietuvos okupacijos. Savaime suprantama, tai jau nieko nereiškė.

Žinoma, kad tą pačią dieną sovietų kariškiai nuginklavo ir pagrobė pasienio policijos Vilniaus baro 6-ojo rajono pasienio policininką Vytautą Stulginskį. Jis buvo nuvežtas 10 km nuo Lietuvos sienos, ten tardytas. Taip pat apie tos pačios dienos 10 val. ryto Alytaus pasienio policijos bare prie Milvydų kaimo sovietų kariškiai užpuolė ir pagrobė pasienio policininką Joną Aleknavičių. Panašiai nutiko ir netoli Švenčionėlių. Ten nukentėjo devyni Lietuvos pasienio policininkai, iš kurių buvo atimti ginklai, asmeniniai daiktai, jie patyrė kitus pažeminimus bei kūno sužalojimus, nors draugiškai pasitiko sovietų kariuomenę. Pagaliau žinoma, kad jau per 1941-ųjų birželio trėmimus iš Lietuvos buvo išvežta ne mažiau kaip 80 mūsų pasienio policininkų, o tomis birželio dienomis nužudyti policininkai Jonas Antanavičius, Petras Beržanskas, Mykolas Repšys, Albinas Sargūnas, Antanas Strauka, Adomas Švogždys ir Blažiejus Vaičkus.

Pirmosiomis okupacijos dienomis nukentėjo ne vien pasienio policininkai. Archyvuose yra nemažai duomenų apie sovietų kareivių nusikaltimus pirmosiomis okupacijos dienomis. Tie nusikaltimai tradiciniai – plėšimai, sumušimai, kratos gyventojų namuose. Kitaip tariant, faktiškai visame krašte buvo karas, nors realiai kariniai veiksmai dar nevyko.

Yra žinoma, kad iki birželio 15-osios 8 val. ryto galiojo įsakymas prie rytinių Lietuvos sienų sutelktai sovietų kariuomenei mūsų šalį pulti 9 val. 15 min. Tik 8 val. ryto šis įsakymas buvo pakeistas. Tai faktiškai buvo karo su Sovietų Sąjunga padėtis. Rusų „politrukai“, žinoma, prieš numatomą puolimą paaiškino savo kareiviams, ką jie turi daryti okupuotame krašte, t. y. privalo elgtis taip, kaip jie visada elgdavosi priešo teritorijoje. Todėl nestebina minėti sovietų užpuolimai ir kiti nusikaltimai.

Parengta pagal „Laisvės kryžkeles“ (XXI). Pirmosios 1940-ųjų okupacijos aukos.