2010 06 16

bernardinai.lt

Technologijos_lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Egidijus Papečkys. Lietuvos okupacija 1940 metais

Šiemet sukanka 70 metų, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. 1940 metų birželio 15 d. Į Lietuvos Respublikos sieną plūstelėjo Raudonosios armijos daliniai. Kaipgi klostėsi įvykiai tą lemtingąją 1940 vasarą?

Okupacija neišvengiama

1940 gegužės 10 d. Sovietų Sąjungos Liaudies gynybos komisariato komisaro pavaduotojas A.Loktionovas apsilankė pas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus ir pareiškė pretenzijas dėl sovietinių karių Šmargonec ir Butajev pagrobimo bei pastarojo mirties aplinkybių. Lietuvoje buvo sudaryta speciali komisija šių įvykių aplinkybėms ištirti ir tikėtasi visus klausimus išsiaiškinti taikiai. Gegužės viduryje buvo nuspręsta į Maskvą nusiųsti užsienio reikalų ministrą J.Urbšį, kad šis vietoje išsiaiškintų, ko sovietai nori. Tolimesni sovietinės valdžios veiksmai buvo nesuprantami ir nesuderinami su jokia diplomatine praktika. Jų reikalavimu į Maskvą išskrido ministras pirmininkas A.Merkys, kuris birželio 7 ir 9 d. susitiko su Molotovu. Birželio 11 prie Lietuvos delegacijos prisijungė ir J.Urbšys. Buvo kartojami tie patys ir ne mažiau absurdiški nauji kaltinimai Lietuvai dėl sovietinių karių grobimo ir nedraugiškos, netgi priešiškos politikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Birželio 13 d. vakare Ministrų taryba susirinko pas Prezidentą. Ministras pirmininkas A.Merkys savo pranešimą baigė žodžiais: „Įspūdis toks, kad viskas baigsis geruoju“. Tuo tarpu 1940 birželio 14 d. vakare visos iliuzijos subliuško, kai apie 23 val. Lietuvos užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui Maskvoje buvo įteiktas Sovietų Sąjungos ultimatumas, reikalaujantis teisti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, sudaryti naują, sovietams priimtiną vyriausybę ir įsileisti papildomas neribotas sovietinės kariuomenės įgulas. Panašu, kad Lietuvos vyriausybė nebeturėjo jokios erdvės deryboms ar galimybės laimėti laiko pasiruošti agresijai atremti. Nepriklausomai nuo Lietuvos vyriausybės sprendimo, 1940 m. birželio 15 d. 9 val. ryto sovietinės kariuomenės daliniai būtų peržengę valstybės sieną ir pradėję karo veiksmus prieš Lietuvos Respubliką.

1939 metais Lietuvos politinė vadovybė neinformavo tautos apie Sovietų Sąjungos grasinimus, o Vilniaus krašto grąžinimas (daugiau apie Vilniaus krašto tarpukario istoriją galite paskaityti šiame straipsnyje) labai smarkiai sušvelnino sovietinių dalinių įvedimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą, šiuos sovietinius dalinius oficialiai netgi pakylėjant į karinio sąjungininko ir saugumo garanto statusą. Sprendimas 1938 priimti Lenkijos, o 1939 ir Vokietijos, ultimatumus, stipriai smogė politinės valdžios autoritetui, pakirto pasitikėjimą šia valdžia, jos sugebėjimu priimti reikalingus sprendimus ir garantuoti valstybingumą. Piliečiai ir visų pirma sustiprėjusi opozicija vaikiškai naiviai siejo viltis apie platesnes politines laisves ir dalyvavimą šalies valdyme su galimybe pasinaudoti sovietais savo ir šalies naudai.

Iškilmingas Lietuvos kariuomenės sutikimas Katedros aikštėje 1939 m. spalio 28 d. Gyventojai sveikino karius, o gyventojams nemokamai buvo dalinama duona su sriuba. ©www.antraspasaulinis.net

Nebuvo net represijų ir masinių trėmimų nuojautos. To pasėkoje Sovietų Sąjunga gavo galimybę pasėti netikrumo, tuščių vilčių sėklą, vėliau privedusią prie neva „savanoriškos“ Lietuvos Respublikos okupacijos. Tuo tarpu jau 1940 birželio 7 d. apie 2 val. ryto Maskvos laiku sovietinė kariuomenė gavo įsakymą pradėti telktis prie Lietuvos sienų. Slaptas Vokietijos – Sovietų Sąjungos susitarimas ir milžiniška sovietinės kariuomenės jėga buvo tie veiksniai, kurie nepriklausomai nuo Lietuvos valios okupaciją darė neišvengiamą.

Tarptautinė Lietuvos izoliacija

1940 birželį tarptautinėje arenoje nebeliko jokios jėgos, galinčios nors deklaratyviai palaikyti Lietuvą. Birželio 14 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Paryžių, Prancūzija buvo ant pralaimėjimo slenksčio. Didžioji Britanija praktiškai nebeturėjo reguliariosios kariuomenės, o beveik visa karinė technika liko prie Diunkerko. Prasidėjo paskutinė Lietuvos okupacijos fazė. Kaip pažymi Rusijos istorikas M.Meltiuchovas, Sovietų Sąjunga, užsipuldama Lietuvą, nereiškė jokių pretenzijų Latvijai ir Estijai. Tradiciškai įsikibo nagais į vieną Baltijos valstybę, kitoms palikdama viltį. Neva „nedraugiška“ Lietuva pati kalta: kūrė antisovietinę Baltijos Antantę, grobė sovietinius kariškius. Ir šiaip ji bloga. Vos į Lietuvą plūstelėjus Raudonosios armijos daliniams, „blogomis“ tapo ir Latvija su Estija. 1940 birželio 16-ąją prasidėjo ir šių šalių okupacija. Tačiau niekas Lietuvoje ir nepuoselėjo vilčių, kad į Sovietų Sąjungos ir Lietuvos „pokalbį“ įsikiš Latvija ar Estija. Neseni karo veiksmai Suomijoje ne tik parodė, kad Sovietų Sąjungai galima sėkmingai pasipriešinti. Žiemos karas kėlė ir liūdnas mintis apie sovietų galybę, nekreipiančią dėmesio į nežmoniškus nuostolius. Kai kas viltis siejo su Vokietija. Šiandien žinome, kokios tuščios buvo visos šios viltys. 1940 metų birželio 14 dieną Lietuva, prislėgta sovietų ultimatumo, buvo vienui viena.

Sovietų kariuomenė

Kalbant apie 1940 m. Lietuvos okupaciją, būtina įvertinti ir karinį faktorių.

Dauguma istorikų, vertindami sovietų pajėgas 1940 birželio okupacijos metu, remiasi rusų istoriku M.Meltiuchovu. Paprastai sovietinė kariuomenė „padalinama“ į 3 maždaug lygias dalis: 8-ą armiją Estijai, 3-ią – Latvijai, o 11-ą – Lietuvai užimti. Kaip nurodo Meltiuchovas, Baltijos valstybėms okupuoti buvo skirta apie 435 tūkstančiai karių, apie 8000 pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3000 tankų ir daugiau kaip 500 šarvuotų automobilių. Karines oro pajėgas sudarė 29 bombonešių (3 lengvieji, 18 vidutinių, 5 sunkieji ir 3 tolimosios aviacijos), 2 atakos ir 16 naikintuvų pulkų, viso apie 2600 lėktuvų. Tuo tarpu tik visiškai užėmus Lietuvą, 3-iosios armijos dalys per pilnai atsivėrusią Lietuvos-Latvijos sieną iš karto išėjo į giliausią Latvijos kariuomenės užnugarį. O birželio 14-16 dienomis 3-ios armijos taikinyje visų pirma buvo Lietuva. Galima teigti, kad prieš Lietuvą nukreiptos pajėgos sudarė daugiau nei pusę visoms trims Baltijos valstybėms okupuoti skirtų pajėgų. Būtina pastebėti, kad tik nedidelė dalis šių pajėgų galėjo nedelsiant susikauti su Lietuvos kariuomene.

Baltarusijos karinė apygarda sutelkė 11-ą (10-as ir 11-as šaulių, 6-as kavalerijos korpusai, viso 7 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 3 lengvųjų tankų brigados) ir 3-ią armijas (4-as ir 24-as šaulių, 3-ias kavalerijos korpusai, viena atskira šaulių divizija, viso 6 šaulių, 1 motorizuota ir 2 kavalerijos divizijos, 3 lengvųjų tankų brigados) bei 214-ą oro desanto brigadą. Blogiausia, kad Lietuvos teritorijoje stovėjo gausios, beveik 20000 karių, sovietų įgulos. Kirtimų aerodrome, N.Vilnioje, Prienuose, Alytuje ir Gaižiūnuose buvo išsidėstę: 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso vadovybė, 5-a šaulių divizija, 2-a lengvųjų tankų brigada, 19-as korpuso zenitinis divizionas, 54-as bombonešių ir 10-as naikintuvų pulkai bei kiti ryšių ir aprūpinimo daliniai.

1940 birželio 12 Baltarusijos Ypatingosios karinės apygardos vadas D.Pavlovas išleido įsakymą Nr. 002/op dėl karinių veiksmų prieš Lietuvos Respubliką. 11-a armija su 16-o ypatingojo šaulių korpuso daliniais turėjo apsupti ir sunaikinti Lietuvos kariuomenę, esančią Kauno rajone. 16-as korpusas taip pat turėjo užtikrinti ir savo įgulų apsaugą, užimti ir išlaikyti pagrindinius tiltus per Nemuną ir Nerį bei užtikrinti 935 karių iš 214-os oro desanto brigados desantavimą rajone, esančiame 5 km į pietus nuo Gaižiūnų. Šie desantininkai kartu su 16-o ypatingojo šaulių korpuso daliniais turėjo užimti svarbiausius objektus Kaune. Į Kauno aerodromą dar turėjo būti permesti 475 desantininkai iš tos pačios brigados. Lietuvą buvo planuojama okupuoti per 3-4 dienas, neleidžiant Lietuvos kariuomenei pasitraukti į Vokietiją.

Lietuvos kariuomenė

Jau minėtas M.Meltiuchovas pateikia netikslius, gerokai sumažintus duomenis apie Lietuvos kariuomenę, kuriais vadovautis negalima. 1940 birželį Lietuvos kariuomenė karo atveju turėjo mobilizuoti 5 pėstininkų divizijas ir 1 brigadą, 12 pasienio apsaugos batalionų, 3 kavalerijos, 6 artilerijos pulkus ir kitus smulkesnius dalinius. Mobilizuotą Lietuvos kariuomenę turėjo sudaryti daugiau kaip 125 tūkstančiai karių, ginkluotėje buvo apie 220 patrankų ir haubicų, 300 20 mm automatinių pabūklų, apie 110 81 mm minosvaidžių, 9 zenitiniai 75 mm pabūklai, daugiau kaip 900 sunkiųjų ir apie 4000 lengvųjų kulkosvaidžių, virš 20 lengvųjų tankų Vickers-Carden-Loyd ir 6 šarvuoti automobiliai Landsverk L-181. Dvylika beviltiškai senų lengvųjų tankų Renault FT ir keletas tokių pat senų vokiškų šarvuotų automobilių kovos veiksmas nebetiko. Karo aviaciją sudarė 34 naikintuvai, iš kurių 7 FIAT CR.20, buvo visiškai pasenę, vienas lengvasis bombonešis ANBO-VIII, 20 žvalgybinių lėktuvų ANBO-41, 12 ANBO-IV, 14 Ansaldo A.120, 2 DH-89 ir nemažas kiekis mokomųjų ir treniruočių lėktuvų. Viso lėktuvų parką sudarė 117 lėktuvų, kurių dalis buvo remontuojama.

Lietuvos kariuomenės „Vickers Carden Loyd“ tankai prie demarkacijos linijos pereinamojo punkto. Lietuvos kariuomenė laukia kelio į Vilnių atidarymo, 1939 m. spalio 27 d. ©www.antraspasaulinis.net

Lietuvos kariuomenė karštligiškai ginklavosi ir ieškojo kelių kariuomenės potencialui sustiprinti. Visų pirma, buvo numatyti suformuoti nauji, motorizuoti, priešlėktuviniai ir prieštankiniai daliniai. Buvo suformuotos 5 motorizuotos priešlėktuvinės kuopos, o pėstininkų pulkuose numatyti atskiri motorizuoti būriai, ginkluoti 20 mm automatiniais pabūklais LAP. Ateityje numatyta pėstininkų pulkuose suformuoti 47 mm prieštankinių pabūklų būrius, karo metu Kauno komendantūra turėjo mobilizuoti prieššarvinį batalioną. 1940 metais numatyta padidinti minosvaidžių skaičių kariuomenėje, pėstininkų pulke vietoje vieno minosvaidžių būrio turėti 3 tokius būrius, po 1 kiekviename šaulių batalione. Nutarta pagreitinti prieštankinių minų gamybą, pirmi keli tūkstančiai turėjo būti pagaminti iki 1940 liepos, o iki metų galo – bent 50000 vienetų.  1939 metais manevruose sėkmingai išbandyti motorizuoti inžineriniai būriai. Lyginant su kitų šalių kariuomenėmis greitai ir užtikrintai įvykdyta 1939 dalinė mobilizacija atskleidė tik nežymius trūkumus ir leido tikėtis pakankamai sėkmingos mobilizacijos ir netikėtai užpuolus priešui bei aktyviai veikiant jo aviacijai. Tenka pripažinti, kad mobilizacinius planus gerokai sujaukė sovietinės karinės įgulos Lietuvos teritorijoje.

Šaulių būriai turėjo nedelsdami stoti į kovą su priešakiniais priešo daliniais, naudodami partizaninio karo taktiką. Jiems buvo numatyti daryti ardymus ir kliūtys, pvz., šaulių būriui išduota žibalo tiltui padegti.  Galbūt šiandien tai gali sukelti šypseną, tačiau tuo metu tai buvo gana paprastas ir efektyvus būdas naikinti medinius tiltus ir tiltelius. Priekaištai, kad partizaninė taktika nebuvo numatyta yra visiškai neteisingi. Tokiai taktikai skirtas visas Lietuvos kariuomenės Pėstininkų statuto II dalies (Kautynės) IX skirsnis (Partizanų veiksmai). Tą paneigia ir su šauliais susiję kariuomenės dokumentai, saugomi LCVA. Buvo numatyta prieš  pagrindinę gynybos liniją daryti ardymus ir kliūtis iki 5 km gylio. Tačiau tam reikėjo sprogmenų, žmonių ir, visų svarbiausia, laiko. Reikėjo laiko ir mobilizacijai, papildyti taikos meto sudėties dalinius ir suformuoti naujus. Tam reikėjo mažiausiai 30 valandų. O laiko nebuvo. Ultimatumas buvo paskelbtas 1940 birželio 14 d. apie 23 val., nurodant terminą iki 1940 birželio 15 d. 9 val. ryto Lietuvos laiku. Šiandien galime tiktai spėlioti, ar priėmusi sprendimą priešintis Lietuvos vyriausybė galėjo tikėtis laimėti kažkiek laiko, reikalingo kariuomenei mobilizuoti ir gynybai parengti. Būtina pažymėti, kad pagrindines kryptis turėjo pridengti pakankamai stiprios, jau taikos metu sudarytos priedangos rinktinės. Dar po 1938 metų kovo įvykių buvo padarytos reikiamos išvados dėl šių rinktinių pajėgumo ir veiksmų, vėliau sėkmingai patikrintos manevruose.

Atgavus Vilnių, dalis kariuomenės (1-as pėstininkų ir 3-ias kavalerijos pulkai su artilerija) buvo dislokuota Vilniuje ir Vilniaus krašte. Švenčionėlių poligone pratybas baiginėjo ir itin patriotiška ir moraliai stipri jėga – Karo mokykla (2 kadro ir 3 aspirantų kuopos, mokomoji baterija). Šie daliniai stovėjo beveik kaktomuša su smogiamosiomis 3-ios ir 11-os armijų grupuotėmis. Lėti, negausūs, be jokios galimybės sulaukti pastiprinimo, jie turėjo nedaug šansų organizuotai atsitraukti ir susijungti su likusia kariuomene. Nebent vyriausybė būtų sugebėjusi laimėti laiko derybomis.

Bet kokiu atveju teigti, kad Lietuvos kariuomenės pasirengimas atremti agresiją buvo tik „popierinis“ nėra jokio pagrindo.

Jeigu būtų pasipriešinta

Kaip jau minėjau, pradiniame etape pagrindinis smūgis turėjo būti smogtas Kaunui. Čia buvo dislokuotas II-os pėstininkų divizijos štabas, 2-as (2 batalionai) ir 5-as (2 batalionai)  pėstininkų pulkai, 3-ias artilerijos pulkas (2 grupės), 1-as kavalerijos pulkas ir kiti daliniai. Netgi taikos meto Kauno įgula niekuo nenusileido šalimais dislokuotai 5-ai sovietų šaulių divizijai. Natūralios kliūtys – Nemunas ir Neris – leido tikėtis, kad iš karto neteks susidurti su pagrindine „Trojos arklio“ smogiamąja jėga – 2-a tankų brigada. Kaip nurodo A.Anušauskas, 112 šios brigados tankų dar gegužės pabaigoje buvo perkelti į Gaižiūnus. Nuo to, kaip ilgai pavyks išlaikyti tiltus ar juos sunaikinti, priklausė ir Kauno, ir visos Lietuvos gynyba.

Kartu turėjo būti smogta ir Marijampolės kryptimi, siekiant atkirsti kelius pasitraukti į Vokietiją. Tam buvo paskirtas 6-as kavalerijos korpusas, sustiprintas tankų brigada ir šaulių divizija. Šiai jėgai turėjo pasipriešinti Marijampolės priedangos rinktinė, kurios pagrindą sudarė 9-as pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas. Šis pulkas buvo vienintelis, kuris birželio 15-ą buvo pakeltas ir pajudėjo link Kybartų. Bežygiuojantį pulką pasivijo kavalerijos viršininkas generolas Tallat-Kelpša ir generolas V.Žilys ir prikalbino grįžti į kareivines.

Lietuvos mastu giliame užnugaryje karo metu turėjo mobilizuotis pagrindinės kariuomenės pajėgos, taip, kad net kritus Kaunui ir praradus jį gynusius dalinius, mūšis dėl Lietuvos dar nebūtų baigtas. Lietuvos karo aviacija jau turėjo patyrimą greitai išsisklaidyti po slaptas aikšteles ir aerodromus. Beje, kai kuriuos pasienio apsaugos batalionus (PAB), formuojamus iš pasienio policijos pareigūnų ir kitų šaulių, 1939 rugsėjį pavyko mobilizuoti per 10 valandų.

Didelė ir gerai ginkluota Sovietų Sąjungos kariuomenė turėjo ir daugybę trūkumų. Nepaisant Lenkijos „išvadavimo“ ir Žiemos karo patirties, vis dar šlubavo kariuomenės rūšių bendradarbiavimas, tiekimas, ryšiai. Labai silpna grandis buvo taktinė žvalgyba. Divizijų ir brigadų žvalgybos batalionai praktiškai buvo tik „popieriniai“, aukštesnioji vadovybė specialių žvalgybos dalinių visiškai neturėjo. Dar nuo 1939 rudens sovietai šią problemą spręndė sudarydami nedideles motorizuotas, aprūpintas tankais, šarvuočiais ir autotransportu grupes. Tačiau ir šios grupės buvo daugiau judrūs avangardai, nei žvalgybos daliniai. Pagrindinės šaulių ir kavalerijos dalys paskui savo motorizuotus priešakinius dalinius nespėjo. Labai didelė šarvuotos ir auto technikos dalis buvo sena ir susidėvėjusi. A.Anušauskas nurodo, kad trūko trečdalio autotransporto, o 45 procentai turimų automobilių buvo sugedę. 73 procentus ginkluotėje buvusių senų konstrukcijų tankų BT ir T-26 reikėjo remontuoti, trūko atsarginių dalių, pusę jų buvo galima naudoti tiktai kaip mokomuosius. Nors buvo numatyta pasinaudoti „žaibiško karo“ taktika, susidūrus su stipriu pasipriešinimu apeiti sparnus, blokuojant ir vėliau sunaikinant gynybinius rajonus, šiandien nėra pagrindo tikėtis, kad sovietams būtų pavykę tokią taktiką pritaikyti. Tas pats vaizdas, stebėtas 1939 rudenį Lenkijoje, 1939-1940 Žiemos kare, išliko ir 1941 birželį: vos pajudėję pirmyn sovietiniai junginiai prastai vykdo žvalgybą, praranda ryšį vienas su kitu, pradeda byrėti dėl techninių gedimų ir netikusio tiekimo. Į priekį metamos vietoje iš kelių skirtingų padalinių sudarytos grupės, neturinčios jokių žvalgybinių duomenų, kurios susidūrę su pasipriešinimu nepajėgios įvykdyti užduočių. Po to pamažu prisitraukia pagrindinės pajėgos ir, patirdamos nemažus nuostolius, jėga „perlaužia“ silpnesnio priešo gynybą. Beje, panaši situacija kartojosi Čečėnijoje ir netgi Pietų Osetijoje: reguliarios kariuomenės kolonos buvo „apkarstomos“ visokiais „specialiais“, „rytų“ ir kitokiais padaliniais, už kurių grėsmingų vardų slėpėsi silpnos, pusiau reguliarios formuotės.

Vokiečių oro desantas, panaudotas Belgijoje ir Olandijoje, pademonstravo šio ginklo rūšies galimybes ir privalumus. Sovietų Sąjungos oro desanto daliniai Besarabijoje demonstravo vien trūkumus. Nepaisant to, kad nebuvo jokio pasipriešinimo, desanto operacijos buvo netinkamai suplanuotos, tikslai ir uždaviniai neaiškūs, daliniai prastai paruošti desantavimui. Kaip pastebėjo patys sovietai, sutikus menkiausią pasipriešinimą nuostoliai būtų buvę didžiuliai, uždaviniai neįvykdyti. Itin silpna desanto operacijų grandis buvo tinkamų desantavimo priemonių trūkumas. Pagrindinis oro desanto lėktuvas buvo pasenęs lėtaeigis sunkusis bombonešis TB-3. Dėl desantavimui nepritaikytos šio lėktuvo konstrukcijos parašiutininkai galėjo šokti su labai dideliais intervalais. Išbarstytiems 5-7 km spinduliu parašiutininkams susirinkti sunkiuosius ginklus, susiburti į padalinius ir organizuotai vykdyti kovos veiksmus praktiškai buvo neįmanoma. Todėl desantavimas dažniausiai vykdavo išlaipinant karius aerodrome. Beje, Lietuvos kariuomenė dar 1940 m. sausio mėnesį numatė aerodromų priešlėktuvinei gynybai skirtiems 20 mm pabūklams LAP įrengti ir priešdesantinei gynybai pritaikytas pozicijas.

Gausi sovietinė karo aviacija, gausiai aprūpinta jau morališkai ir techniškai pasenusiais naikintuvais ir bombonešiais, turėjo ne mažiau trūkumų, nei žemės kariuomenė. Pasak A.Anušausko, net aštuntadalis lėktuvų buvo sugedę, o kiti – dėl įvairių priežasčių galėjo skraidyti tik 60-110 km spinduliu.

Kaip jau minėjau, pasibaigus tikrai sunkiems, sunku net spėti kelių dienų trukmės, mūšiams dėl Kauno, o 3-ios armijos 3-iajam kavalerijos korpusui prasimušus pro Panevėžį ir Nevežį, dar laukė kelios šviežios divizijos už Dubysos, vėliau ir už Jūros upių.

Taip, kad sovietinis planas sutriuškinti Lietuvos kariuomenę ir neleisti jai pasitraukti į Vokietiją greičiausiai nebūtų lengvai ir visiškai pavykęs. Tačiau visas šis kelias būtų nužymėtas ne tik sovietinių, bet ir Lietuvos karių ir gyventojų krauju.

Ar reikėjo priešintis

Kaip šiandien žinome, naktį iš birželio 14-os į 15-ą prezidentūroje įvykusiame posėdyje daugumos buvo nuspręsta nesipriešinti (nors ir nebuvo balsuota), ministras pirmininkas A.Merkys atsistatydino, naują vyriausybę sudaryti pavesta S.Raštikiui. Už pasipriešinimą pasisakė: prezidentas A.Smetona, krašto apsaugos ministras K.Musteikis, švietimo ministras K.Jokantas, valstybės kontrolierius K.Šakenis. Už ultimatumo priėmimą pasisakė kariuomenės vadas V.Vitkauskas ir buvęs kariuomenės vadas S.Raštikis, motyvuodami tuo, kad dėl Lietuvoje esančių sovietinių įgulų priešintis būtų neįmanoma. Prezidentas su daugumos Ministrų tarybos narių, naujai parinkto ministro pirmininko ir kariuomenės vado siūlymu ultimatumą priimti ir nesipriešinti nesutiko ir savo pareigas eiti pavedė ministrui pirmininkui. Birželio 15-osios rytą prezidentas A.Smetona išvyko iš Kauno į Kybartus ir pasitraukė į Vokietiją.

Yra daugybė argumentų už ir prieš pasipriešinimą. Vieni mano, kad priešintis privalėjome, nes to reikalauja garbė ir pareiga savo tautai ir Tėvynei. Kad pasipriešinę turėjome galimybę išlikti bent tiek savarankiški kiek Lenkija ar kitos Rytų bloko šalys. Neįmanoma paneigti, kad ginkluotas pasipriešinimas neleistų begėdiškai meluoti apie „taikią revoliuciją“, „savanorišką prisijungimą“, vėlesnį „išvadavimą iš nacių okupacijos“ ir t.t. Kiti teigia, jog pasipriešinę šiandien neturėtume nei Vilniaus, nei Klaipėdos. Kad būtų dar platesnio masto, dar žiauresnės ir kruvinesnės represijos prieš mūsų tautą.

Tačiau pavartykime leidinį „Lietuvos karininkai 1918-1953“, atsiminimus, Lietuvos genocido centro duomenis, paskaičiuokime, kaip nukentėjo Lietuva ir nepasipriešinusi kariuomenė. Argi buvo galima nukentėti dar labiau? Neiššovę nei šūvio 1940 birželį palaidojome Lietuvos kariuomenę, vėliau – darbščiausią ir patriotiškiausią tautos dalį. Žiaurumo neišmatuosi. Bolševizmas neparodė nei ženklo gailestingumo nei iš bado mirštančiai Ukrainai, nei tyliai pasidavusioms Baltijoms šalims. Visiškai naivu tikėtis „mažesnių“ represijų iš okupanto, besiremiančio ideologiniu genocidu. Lietuvos kariuomenė nesipriešino, tačiau tai nesutrukdė atimti gyvybę 2 metukų buvusio kariuomenės vado divizijos generolo Stasio Raštinio dukrai, o kitas dukras visam gyvenimui atskirti nuo tėvų. Įžengdami į taikiai vartus atvėrusią Lietuvą, sovietai kardais užkapojo pasienio policininką. O kitus Lietuvos piliečius pribaiginėjo jau NKVD rūsiuose ir Sibire.

Neišvengiamai sau užduodame klausimą – o gal šiandien gyventume kitaip, jei 1940 metų birželio 15-ąją būtų nugriaudėję šūviai?

Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus, ilgai ir nuosekliai kovojęs už Lietuvos laisvę, šiuo klausimu pasisako kaip įprastai tiesiai ir labai atvirai: „Manau, kad vieningo visuomenės pritarimo pasipriešinimui tomis birželio dienomis, tikriausiai nebūtų gauta. Dėl pačios to meto politinės santvarkos. Nors tautinė santvarka nuo 1926 iki 1939 metų Lietuvai davė labai daug. Šiandien aš manau, kad tada pasipriešinti, bent simboliškai, reikėjo. Tokios pačios nuomonės buvo ir generolai K.Musteikis, J.Černius, E.Adamkavičius.“

Okupacija

Lietuvai priėmus ultimatumą, birželio 15-ą dieną pajudėjo ir po visą kraštą išplito sovietinė kariuomenė. Kaune apie pietus prie svarbiausių objektų pasirodė sovietiniai tankai. Pereidami valstybės sieną, kai kurie sovietiniai daliniai savavališkai sulaikė arba nuginklavo Lietuvos pasienio policininkus. Net ir nesutikus pasipriešinimo žygis vyko gana sunkiai. Pasak A.Anušausko, „…daugybė tankų, sunkvežimių ir traktorių liko ten, kur žygiavo okupaciniai daliniai. Okupacija būtų dar ilgiau užtrukusi, jeigu iš karto nebūtų susitarta, kad Lietuvos kariuomenė savo autotransportu per pirmas 3 dienas pergabens 1000 tonų degalų ir kitų krovinių“.

Kiti, ne Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai Kauną pasiekė tik naktį iš 15-os į 16-ą bei sekančią dieną. Birželio 16-ą 63 sunkieji bombonešiai TB-3, lydimi dviejų naikintuvų eskadrilių, nusileido Šiaulių Zoknių aerodrome ir išlaipino 720 214-os oro desanto brigados karių, ginkluotų kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais. Šie desantininkai su vėliau atžygiavusia tankų brigada pasuko į Latviją.

Netrukus ištikusios tragedijos mastą pajuto visa Lietuva. Prasidėjo ir šalies valstybingumo ramsčio bei simbolio – Lietuvos kariuomenės – naikinimas.

Susidomėjusiems priminsime, jog pernai mes publikavome panašios temos Egidijaus Papečkio straipsnį „Ar galėjo Lietuva pasipriešinti SSSR?„, kurio komentaruose užvirė karšta diskusiją apie to meto situaciją.