2010 06 18

Nerijus Milerius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Nerijus Milerius. Niujorko paraštės (I). Niujorkas kaip pasaulio pabaigos miestas

Kai prieš ketverius metus kinų linijų autobusu pirmą kartą įvažiavau į Niujorką, nevalingai pagalvojau, kad tai pasaulio pabaigos miestas. Tuomet atrodė, jog Niujorke tautos ir rasės, kiek buvo įmanoma, jau susimaišiusios, viskas, ką galima buvo pastatyti, jau pastatyta, viskas, ką galima įsivaizduoti, sukurta ir parodyta, vadinasi, pasaulis šiame mieste jau „išsipildęs“.

Po ketverių metų sugrįžęs į Niujorką, radau čia daug naujo gyvenimo ženklų. Tačiau, nepaisant Niujorko kaitos, pasaulio „išsipildymo“ žymė, tarsi paženklinanti šį miestą, niekur neišnyko. „Pasaulio pabaiga“ Niujorke priartėjusi tiek, kad atrodo, jog pasaulis gali išnykti netrukus, kokią nors artimiausią akimirką ateityje.

Kultinių katastrofinių filmų kūrėjas Rolandas Emmerichas vieną iš savo darbų, kuriame Niujorką užlieja vandenyno banga, o paskui sukausto šaltis ir ledas, pavadino simptomatiškai – „The Day after Tomorrow“. „Poryt“ – vos ne pats paslaptingiausias laiko atstumas. „Poryt“ – toliau už konkrečią ir realią dabartį, bet arčiau už neapčiuopiamą ir fantastinę ateitį. Tai laikas, kai realybė susimaišo su fantazija, o fantazija susimaišo su realybe, taip viena kitai paskolindamos viena kitos charakteristikas – fantazijos ima atrodyti visai realios, o galima realybė, kaip kadaise Rugsėjo 11-oji, – beveik neįtikinama ir todėl nereali. Šaipydamiesi iš šio filmo ir iš tokios „porytojaus“ grėsmės, animacinio serialo „Pietų parkas“ kūrėjai sukūrė specialiai tam skirtą siužetą, kur, žaidžiant anglų kalbos žodžiais „poryt“ („the day after tomorrow“ – pažodžiui „dieną po rytojaus“) ir „užvakar“ („the day before yesterday“ – „dieną prieš vakar“), buvo pajuokauta, jog globalinis atšilimas prasidės „porytojaus užvakardieną, t. y.šiandien.“

„Pietų Parko“ juokai turi savybę būti rimtesni, nei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo. Taip ir šį kartą juokiamasi ne tik ir ne tiek iš masinės Holivudo produkcijos, bet iš „pabaigos“ nuotaikų, kuriomis Holivudo industrija akivaizdžiai manipuliuoja. Iš tokių nuotaikų šaipomasi ne dėl to, kad jos būtų savaime menkavertės ir juokingos, bet todėl, kad jos masiškai paplitusios ir dažniausiai visiškai nekontroliuojamos.

 Vis dėlto, nepaisant sunkiai suvaldomo pabaigos nuotaikų pobūdžio, tokių nuotaikų suintensyvėjimas ar nuslūgimas priklauso nuo kai kurių gana racionalių dėsningumų. Sirakūzų universiteto profesorius Michaelas Barkunas, knygos „Katastrofa ir tūkstantmetis“ autorius, teigė, jog pastaruosius porą šimtų metų Amerikos gyvenime būta kelių pabaigos laukimo bangų, kurių kulminacijos sutapdavo su smarkiomis ekonominėmis krizėmis. M. Barkunas savo knygą rašė dar prieš 2000-uosius, tai yra ir prieš pastarųjų metų ekonominę krizę, kuri taip pat sudavė milžinišką smūgį tikėjimui kapitalistinio pasaulio gyvybingumu ir ilgaamžiškumu. Pats M. Barkunas greta ekonominių pabaigos nuotaikų išskyrė ir religines ar pseudoreligines, susijusias su tūkstantmečio pabaiga – 2000-ųjų skaičių magija. Nesunku prisiminti, jog prieš 2000–uosius pseudoreliginės apokaliptinės nuotaikos susipynė ir su technologiniais motyvais. Tuomet atsirado daug tikinčiųjų, jog pereinant iš 1999-ųjų į 2000-uosius sutriks įvairios kompiuterinės informacinės sistemos, todėl bus iš esmės paralyžiuoti šių sistemų valdomi miestai.

Patikėję tokiomis pranašystėmis, kai kurie miestiečiai ėmė keltis iš didmiesčių – taip pat ir iš Niujorko – į mažesnius miestelius ar rančas, tuo tarsi pakartodami daugybę „apokaliptinių“ holivudinių filmų, kuriuose globalinių katostrofų akivaizdoje išlieka ne didmiesčių gyventojai, o tik spėję pasitraukti į nuošalius gamtos kampelius didmiesčių bėgliai ar ten nuolat gyvenantys „čiabuviai“.

Moralinį šiuolaikinės civilizacijos nuopuolį diagnozuojantys pamokslininkai, technologines grėsmes kaip savotišką „robotų maištą“ prognozuojantys digifobai, kapitalizmo žlugimą regintys ekonomistai – visi šie ir daugelis kitų krizės pranašų nuolat piešia dabarties pasaulio katastrofinius scenarijus. Tačiau Niujorkas ypatingas tuo, jog šiame mieste pabaigos nuotaikas kursto ir augina ne vien krizė, bet ir galia bei klestėjimas.

Prancūzų sociologas Jeanas Baudrillard’as po Rugsėjo 11-osios įvykių aprašė mechanizmą, pagal kurį Niujorko galia pritraukė terorą ir pavertė Niujorką pažeidžiamu miestu. Pasak J. Baudrillard’o, Manhetenas sukoncentravo finansinį ir intelektualinį kapitalą į nedidelę miesto erdvę, kurios simboliu yra Wall Street, tačiau kartu maksimali finansinio ir intelektualinio kapitalo koncentracija transformavo šią miesto erdvę į potencialų teroro taikinį. Taigi Rugsėjo 11-oji yra įvykis, kuris tapo įmanomas dėl silpnumo, glūdinčio pačioje šioje iš pažiūros tobuloje ir beveik visagalėje sistemoje. Kuo sistema yra globalesnė, integralesnė ir labiau koncentruota, tuo labiau ji pažeidžiama kiekviename konkrečiame taške. Pratęsiant šią J. Baudrillard’o logiką, galima pasakyti, jog šis dėsnis galioja ne vien Wall Street’ui, bet ir bet kokiam kitam Manheteno segmentui, gal tik ne tokiu dramatišku mastu. Vertikalus dangoraižių miestas visuomet yra pažeidžiamesnis nei horizontalus, o vertikalaus miesto trapumas yra neišvengiama išvirkštinė vertikalaus miesto galybės pusė.

Tokiu būdu auginamos pasaulio pabaigos nuotaikos savo epogėjų pasiekia kine. Vaikščiodamas Niujorko gatvėmis ir kartkartėmis  išvysdamas į kokį eilinį apokaliptinį Holivudo filmą kviečiantį kino plakatą, ne kartą pagalvojau, jog pasaulio pabaiga yra neatsiejama šiuolaikinio Niujorko mito dalis. Milijonai žmonių kino ekranuose kasmet mato, kaip Niujorkas „vaidina“ Miestą, kuriame byra dangoraižiai arba net žlunga šiuolaikinė civilizacija. Todėl milijonams žmonių, niekada nebuvusiems Niujorke, tai yra ne paprastas gyvas JAV rytų pakrantės miestas, bet katastrofos ir destrukcijos erdvės simbolis. Tačiau kaip į tokį apokaliptinį savo miesto vaidmenį žiūri patys niujorkiečiai, kuriems, ypač po Rugsėjo 11-osios, byrantys dangoraižiai asocijuojasi ne vien su Holivudo filmų specialiaisiais efektais, bet ir su realia grėsme? Eiti į kino teatrą žiūrėti, kaip griūva miestas, kuriame gyveni ir dirbi – specifinė pramoga, labiau primenanti ne paprastą kasdienę laisvalaikio formą, o gan sudėtingą ritualą.

Borisas Groysas, kuris vadovavo mano tyrimams Niujorko universitete, vienoje iš savo knygų yra rašęs, kodėl senuose ritualuose žmonės dažniausiai veidus užsidengdavo siaubą keliančiomis agresyviomis kaukėmis. B. Groyso teigimu, kaukės paviešina agresiją, tačiau kartu ir parodo, jog kaukę dėvintysis neslepia jokių paslėptų vidinių kėslų. Tokiu būdu, priešingai įprastam įsivaizdavimui, agresyvios kaukės ne skatina agresiją, bet ją nuramina ir nukenksmina. Panašu, jog niujorkietis, žiūrintis, kaip ekrane naikinamas jo paties miestas, dalyvauja panašiame, tik šiuolaikiniame 21-o amžiaus rituale. Žinoma, eidamas į kino teatrą ar žiūrėdamas eilinį katastrofos kino filmą savo kompiuterio ekrane, niujorkietis tikisi to, ką ir siūlo Holivudas, – pramogų ir reginių. Tačiau šalia pramoginio efekto tokio kino peržiūroje egzistuoja gal ir šalutinis, bet neišvengiamas katastrofos nukenksminimo efektas. Katastrofiniai siužetai vaizduoja Niujorko žūties galimybes, tačiau kartu lokalizuoja jas kino ekrano virtualioje erdvėje.

Žiūrint tokius ekrane lokalizuotus siužetus, net ir pačios realiausios grėsmės akivaizdoje atrodo, jog katastrofos įmanomos kažkur ten ir tada, vaizduotės pasaulyje, o ne čia ir dabar, konkrečioje miesto gatvėje ar dangoraižių kvartale. Kinematografiniai katastrofų siužetai tarsi kaukės spinduliuoja agresiją ir prievartą, tačiau kartu tarsi nuramina šios agresijos baimę ir sulaiko ją fantazijos produktų – įsivaizduojamų katastrofų, taifūnų ir teroro aktų – pasaulyje.

Kuo realesnės grėsmės, tuo gausesnės jas nuraminančios kinematografinės pasaulio pabaigos vizijos ir fantazijos. Šiandienos Niujorke akivaizdžiai kyla nauja pabaigos nuotaikų banga, kurstoma 2012-ųjų legendų ir pranašysčių. Be pseudomistinės isterijos, pasaulio pabaigos nuotaikas maitins dar nepasibaigusi ekonominė krizė ir realaus teroro baimė. Reaguodamas į kylančią bangą, R. Emmerichas, „sugriovęs“ visą ar dalį Niujorko filmuose „The Day after Tomorrow“ ir „Independence Day“, jau 2009-ųjų žiemą išleido paskutinį savo „šedevrą“ – filmą „2012“, kuriame sugriovė ne tik Niujorką, bet ir visus kitus likusius žemės miestus. Galima nesunkiai nuspėti, kad artėjant 2012-iesiems, tokių apokaliptinių kino kūrinių tik didės. O Niujorko, kaip pasaulio pabaigos miesto ir civilizacijos žūties simbolio, vaizdinys – vis stiprės.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.