2010 06 16

Vanda Zaborskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Tautos būties nevienareikšmiškumas

Portretas.
Literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kartais užplūsta pasibjaurėjimas ir pasibodėjimas viskuo, ką skelbia žiniasklaida apie mūsų yrančią valstybę ir degraduojančią visuomenę. Atrodome patys sau tokie menki, niekingi ir negabūs, lyginant su Estija. O šalia to turime dar daugybę kitų blogybių, apie kurias nebesinori nė kalbėti.

Tačiau nykią savijautą bent kiek prablaivė Jaroslavo Melniko apysaka ,,Siela‘‘(,,Metai‘‘, š. m. Nr. 3) Šio iš Vakarų Ukrainos kilusio ir lietuvių kultūroje šaknis suleidusio autoriaus tekstas (1997) man pasirodė nors ir kiek silpnesnis negu jo vėlyvesnė (vėliau parašytoji) proza, bet vis tiek… Teksto alegorinė sunkiai apčiuopiama prasmė gal nelabai nauja, bet reikšminga ir įdomi savo raiškiu įvaizdinimu, praturtinančiu prasmę originaliais aspektais. Tai kalba apie būties skausmingą suskilimą į dvasios pasaulį, kūrybos ir meilės sritį, kur džiaugsmingai skleidžiasi tikroji žmogaus esmė, ir į banalią, atgrasią kasdienybę, kurioje žmogaus dvasia gali likti neatpažinta. Kita vertus, besąlygiškai nusigręžusi nuo kasdienybės ,ji gali nunykti ir prapulti, netekti savo žavinčio patrauklumo ir išsprūsti iš žmogiškosios realybės gyvo konkretumo. Pavojinga neįžvelgti dvasios kasdienės banalybės brūzgynuose.

Man J. Melniko tekstas kažkaip netikėtai (gal ir kiek dirbtinai) susisiejo su mūsų dabarties refleksija. Visų pirma su tomis asmeninėmis iniciatyvomis, kurios yra pasiryžusios teikti pagalbą konkretiems žmonėms, sprendžiant jų kasdienybės problemas. Perskaičiau Tado Langaičio „Tikiu, kad galima pakeisti situaciją Lietuvoje“ apie besitelkiančius žmones, visokeriopai padedančius artimui. Tą pačią pagalbos artimui šviesą skleidžia Andriaus Navicko „Tikrieji Lietuvos gelbėtojai“. Jau daugiau negu pusmetis yra įsisteigęs Aloyzo Sakalo Nacionalinis žmogaus teisių gynimo centras, teikiąs neatlygintinai aukščiausios klasės teisines konsultacijas ir kitokią teisinę pagalbą. Visa tai nukreipta į socialinę-ekonominę žmonių gyvenimo sferą, kuri didžiąja dalimi lemia žmogaus gyvenimiškąją savijautą.

Bet šalia yra dar didžiulis psichologinės-dvasinės patirties laukas, kuris žmogui gal ne mažiau svarbus negu jo materialinė būtis. Tai kultūros sfera. Visaip gali į ją pažiūrėti. Gali matyti jos varganą finansinę būklę, nepakankamą valstybės palaikymą ir neišsivysčiusią privačios mecenatystės instituciją. Netvirtą, pažeidžiamą menininko ar mokslininko socialinį statusą. Bet kartais šioje blankioje laiko tėkmėje iškyla kas nors netikėta, visiškai, rodos, neįmanoma. Žmogaus kūrybinė galia, kaip žinia, nėra besąlygiškai determinuojama jo ekonominės būklės.

Štai keletas stebinančių kultūros gyvybingumo faktų.

Nepriklausomybės aušroje Vaidoto Daunio įsteigtas ir bendraminčių dabar tęsiamas meno kultūros žurnalas ,,Krantai‘. Jis eina štai jau dvidešimt pirmus metus. Anuomet neatrodė, kad po netikėtos ir tragiškos steigėjo mirties galės išsilaikyti: labai jau jis buvo elitinis ir tarsi prašokęs mūsų skurdžios visuomenės galimybes ir poreikius. Bet štai – jis ir dabar tebeeina savo pasišventusių leidėjų, kūrybingų bendradarbių dėka. Toks pat puošnus, išradingas, atviras pasaulio kultūroms ir savo pačių kultūros paveldui ir jos dabarčiai. Susiradau vieno iš jo steigėjų ir aktyvių bendradarbių Rimanto Skeivio straipsnį ,,Laisvės apsvaiginti‘‘(iš ,,Krantų‘‘ jį persispausdino ,,Literatūrinė sofa‘‘ 10/06/09), kur apžvelgiama leidinio steigimas ir raida. Straipsnis leido pasitikrinti savo pačios atsiminimus ir įspūdžius. Prisimenu žurnalo pirmųjų metų neįprastą puošnumą ir tekstų, sakyčiau, ezoteriškumą. Tada atrodė, kad jam pristigs gyvybingumo, ir nustojau juo domėtis. Bet štai, po daugelio metų atrandu jį vėl – ir gerokai pasikeitusį. Išliko jo puošnumas, jo geros kokybės poligrafija, meno kūrinių reprodukcijos, straipsnius papildanti nematyta, reta ikonografija. Nauja, kad straipsnių turinys daug labiau susijęs su konkrečia mūsų kultūros raiška. Yra įdomios memuaristikos (naujausiame numeryje – Genės Gustaitės apie Kristiną Rickevičiūtę – genialią filosofijos dėstytoją, anot vieno jos buvusio studento, puikią kolegę ir žavingą moterį, anot daugelio ją prisimenančių senųjų Vilniaus Universiteto darbuotojų). Įdomi kelionių eseistika, kuri signalizuoja apie nepriklausomybės laikais atsiradusį atvirumą kitoms kultūroms ir pasigėrėtiną kompetenciją ją interpretuoti (pernykštis paskutinysis žurnalo numeris, skirtas Ispanijos kultūrai). Neįmanoma praeiti negirdomis pro įdomią, įžvalgią R. Skeivio recenziją, skirtą Danutės Kalinauskaitės novelių rinkiniui „Niekada nežinai‘‘ – turbūt geriausias tekstas apie vieną geriausiųjų mūsų naujausios prozos knygų.

Dabar kitas pavyzdys. Apytikriai prieš penketą metų (ar kiek mažiau) buvo sumanytas, pradėtas realizuoti ir jau dabar gerai funkcionuojantis svarbus projektas, finansuojamas didele dalimi ES lėšomis – elektroninė tarptautinė mokslinė duomenų bazė „Lituanistika“. Užuot gailiai verkšlenus, kad dabartis nepalanki, pražūtinga lituanistikai, vienas žmogus (istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė) ėmėsi darbo, sudarė bazės projektą, permąstė ir pasiūlė jo realizavimo metodiką, suorganizavo bendradarbių būrį ir jam vadovavo. Ir štai – projektas jau įsivažiavęs. Norisi tikėtis, kad jis sėkmingai gyvuos, kai I. Lukšaitė atiduos vadovavimą į jaunesnes rankas. Kad jaunesnei kartai nepritrūks atsakomybės ir pareigos jausmo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir dar žvilgsnis į visiškai kitą kultūros sritį – muziką. Vasaros festivaliai vyksta Vilniuje, Kaune, Šiauliuose… Bet man įdomus tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis, kuris imponuoja tuo, kad jau septintą kartą vyksta mažuose miesteliuose, restauruotuose dvaruose, žodžiu, yra orientuotas į vadinamosios provincijos žmones, apie kuriuos susiklosčiusi nuomonė, jog tai žemos kultūros publika, kurią tegalima sudominti popsu – ne daugiau. Ir štai pasirodo, yra kitaip: pilnos salės mielai klausosi rimtosios muzikos – J.S. Bacho ir G. Haendelio, R. Schumano ir grigališkojo choralo. Ir tada prisimeni pernykštės „Triumfo arkos“ puikiąją dainininkę Dianą Tiškovaitę, atvykusią, matyt, neatsitiktinai iš Kelmės… Ir galvoji, kad periferija yra lyg išdžiūvusi žemė, tik laukianti šilto vasaros lietaus, kad joje sužaliuotų ir sužydėtų gyvybė…

Su viltimi laukiu naujojo kultūros ministro, išgirdusi, kad jis ketina pagrindinį dėmesį skirti regionams, ir sužinojusi, kad jis yra vienas iš Kultūros politikos kaitos gairių autorių. Dokumentas neseniai buvo publikuotas ir pasirodė daug vilčių teikiantis. Norisi tikėti, kad bent dalis šių vilčių pasiteisins.