Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Remigijus Venckus. Matematinė neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Harijs Brants. „Senelis“, 2008 m. (anglis, popierius, 49 x 40,2 cm). Iliustracija iš www.menasdvaruose.lt

Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj pat pradės merdėti ir galiausiai išgyvens baigtį. Naujojo vaizdo revoliucijos pradžioje fotografijos technika beveik akimirksniu išgautas vaizdas kerėjo savo tikroviškumu. Šie kerai dailę vertė ieškoti naujų vaizdavimo, arba, kitaip tariant, formos konstravimo galimybių. Reikėjo operatyviai pasiekti kitokį turinio išraiškos lygmenį. Radosi du keliai: priešintis fotografiniam realistiškumui ir ieškoti/įgyvendinti kiek įmanoma hiperrealistiškesnę pasaulio viziją arba leistis į grynojo, ne vizualaus, bet abstraktaus jausmo išreiškimo galimybių paieškas. Nesunku pastebėti, kad šios dvi tendencijos vyrauja ir šiandienos vaizduojamosios dailės ir netgi vizualiųjų menų lauke.

Įmanoma galynėtis su pasaulio realistiškumu, tačiau galima siekti ir naujo, šokiruojamo esamojo, realistinio pasaulio vaizdo. Taigi kyla esminis klausimas: ar tikrai ši galimybė yra pasiekiama? Manau, kad latvių dailininkas H. Brantsas savo portretinio pobūdžio kūryboje jei ne įgyvendina šią realistinio pasaulio viziją, tai bent jau perkeisdamas formas artėja prie pasaulio deformavimo galimybių ribos ir sklaidos lauko. Atrodo, kad jo paveiksluose apgyvendinama neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė. Šią mano mintį priimkite kaip provokaciją ir kvietimą į pasaulį žvelgti pro dvigubus akinius arba dvigubo žiūrėjimo būdu išgyventi kasdienybėje sutinkamų žmogiškųjų atvaizdų nuostabą. Pasaulis formuojamas per puikiai perprastą akademinį piešinį. Įtaigus, šiek tiek, jautriai šaržuotas portretuojamasis atsiveria kaip įvairių psichologizmų perpildyta žmogysta. Akylai žvelgianti, iš pirmo žvilgsnio anonimiška, ji verčia žiūrovą užduoti retorinį klausimą: ar aš esu žiūrovas, ar žiūrėjimo aktui priskirta būtybė? Įdėmus ir įžūlus personažų žvilgsnis neprisijaukina žiūrovo; jis taip pat neleidžia išsižadėti savo – žiūrovo – žvilgsnio autonomiškumo; arba, kitaip tariant, neleidžia nežvelgti į žmogystos akis. Šaržuoti veidų bruožai, išryškintos charakteringiausios formos vaizduojamąją realybę skatina suvokti tarsi siurrealistiškai pavojingą tikrovę ir išgyventi baimę. Veikėjų elgesys formuojamas žmogaus anatomijos ir technologizuotos kultūros jungties būdu. Čia žmogysta virsta kažkokiu specialiai sukurtu, o gal net genetinių bandymų metu sutvertu padaru. Štai vaizduotę šiurpinantis „Dėdės portretas“ (2006 m., anglis, popierius, 23,6 x 25,9 cm). „Dėdė“ panašus į nežemišką būtybę – jau daug metų kinematografinėmis priemonėmis formuojamą ir plėtojamą ateivio vaizdą. Iš paveikslų žvelgiančios žmogystos suponuoja egzistuojant puikų menininko kūrybos akto ir mokslinės fantastikos dialogą. Atrodo, nakties tamsoje išryškėjantys kūnai sutinkami kaip naktį virstančio aktyvaus, paralelinės tamsos pagrindu suformuoto, pasaulio segmentai.

Labiausiai menininkas mėgsta centrinę kompoziciją. Demaskuojamas ir akcentuojamas specialiai pozuojančių herojų statusas. Kai kurie herojai atsiskleidžia ne tik kaip pozuojantys klasikiniam portretui, bet ir portretinei fotografijai. Štai „Flea“ (2010 m., anglis, popierius, 55,5 x 51,8 cm) parodoma tarsi klasikines vaizdavimo normas atitinkančioje nuotraukoje. Ji atrodo beveik frontaliai nufotografuota, pakėlusi akis, drąsiai žvelgianti tiesiai į žiūrovą. Tačiau pečių linija išduoda personažą sėdint šonu. Šis pozuojančio moteriškos lyties asmens realistinis portretas kelia tam tikrų asociacijų su fotografijos meno ir mokslo pradžioje kurtais antropologiniais portretais. Nuotraukose svarbiausias buvo pats personažo veido tipas/charakteris. Šioje direktyvoje tikrai pateisinamas nedetalizuotas, laisvai interpretuojamas ir nesukurtas antrasis kūrinio planas arba, kitaip tariant, portreto fonas. Panašių asociacijų gali kelti ir „Senelio“ portretas (2008 m., anglis, popierius, 49 x 40,2 cm). Šis darbas leidžia teigti, kad įdomiai ir nejaukiai atrodo kūrybos akto metu sumažinti kūnai ir išdidintos galvos.

Daugelio personažų akys išplėstos, tarsi nepaliaujamai stebinčios realybės pokyčius ir šio stebėjimo metu sąlygojančios nuostabos jausmą, kylantį žiūrovo juslių lauke. Šis menininkui labai svarbus akių žvilgsnis mane verčia prisiminti prancūzų filosofo Jacqueso Derrida’os pamąstymus apie filosofo akis ir rankas. Anot J. Derrida’os, žmogaus egzistencijoje šioms dviem kūno dalims skiriama daugiausia privilegijų susipažįstant/komunikuojant su pasaulį reprezentuojančiais objektais/subjektais. Anot mąstytojo, akys – ne tik sielos veidrodis, bet ir pasaulio buvimo/įprasminimo sąlyga. Žvilgsnis visada lieka jaunas ir imlus vizualinei informacijai, kuri aptinkama egzistencinėje žmogaus kasdienybėje*. Taip pat reikia paminėti, kad lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris pasaulio pažinimo instrumentu nesiryžta laikyti akių. Sakydamas, kad taktilika yra svarbiausia pasaulio pažinimo akto metu, jis man leidžia daryti prielaidą, kad vienintelis ir mažiausiai kvestionuotinas tikrovės pažinimo instrumentas yra žmogaus rankos**. Latvių dailininko kūryboje rankos beveik nevaizduojamos, tačiau žvilgsnis, šypsena, veido paviršiuje besiraizgančios raukšlės padeda jas įsivaizduoti; nuspėti, kokia pasaulio suvokimo privilegija suteikta šio veido savininko rankoms („Agentas ir jo mergina Karlota iš Italijos“ (diptikas), 2004 m., anglis, popierius, 20 x 20 cm; „Senelis“, 2008 m., anglis, popierius, 49 x 40,2 cm; „Blusų cirkas“ 2009 m., anglis, popierius, 98,5 x 60,5 cm).

Norėčiau prisiminti A. Šliogerio mintis apie meną. Filosofas teigia, kad menas artimas mokslui. Jame, kaip ir moksle, egzistuoja nemažai matematikai būdingų principų. Pirmą kartą išgirdęs šią mintį norėjau priešintis, sakyti, kaip galima matematizuoti jausmą, kuris sąlygoja kūrinio vizualinę ir imersinę plotmes. Tačiau įsigilinęs į filosofo mintis ir į H. Brantso kūrybos sistemą turiu sutikti su šiuo A. Šliogerio teiginiu***. Atmenu, kaip skulptorius, keramikas Gintaras Martinionis taip pat yra sakęs, jog piešinys, ypač anatominis, yra lygiavertis aukštajai matematikai. Šiandien suvokiu, kad piešinys grindžiamas meninėmis ir matematinėmis dogmomis. Kadangi akademiniame piešinyje yra kai kas matematiško, vadinasi, tai tvyro tarp jausmo ir visiškos, absoliučios logikos. H. Brantso piešinys – savotiškas matematiką žymintis randas.

Dailininko kūrinių erdvė ir laikas tarsi sustoję. Charakteriai beveik atskirti nuo to, kas galėtų tvirtai konstatuoti kūrinio erdvėlaikį. Iš kai kurių paveikslų pavadinimų ir fonų galima tik numanyti, jog akimirka priklauso Venecijai (minėtasis diptikas „Agentas ir jo mergina Karlota iš Italijos“) ar kokiai nors kitai nekasdieniškai kasdienei erdvei. Tačiau daug kur personažus gaubiantis fonas galėtų būti sulygintas su tylos fenomenu. Manau, tobuliausiai tyla poetizuojama ir aprašoma Johno Cage’o tekstuose ir kūryboje. Cituoju ne pažodžiui: „Daugiau tylos, mano ausys taip puikiai dar niekada nėra girdėjusios.“ Galbūt ši tyla savotiškai vizualizuojama ir H. Brantso meninėje sistemoje?

 —

* Apie filosofo akis ir rankas J. Derrida pasakoja 2002 m. Amy Zieringo ir Kirby Dicko režisuotame filme „Derrida“.

** Apie rankas kaip svarbiausią pasaulio pažinimo instrumentą A. Šliogeris kalbėjo 2010 m. balandžio 30 d. viešame seminare, kuriame buvo aptartas filosofijos, politikos ir mokslo santykis. Seminaras vyko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

*** Ten pat.