2010 06 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Nerijus Milerius. Niujorko paraštės (II). Miestas, kuris niekada nemiega

Reta metafora ar poetinė frazė susilieja su miestu taip, kad miestą be jos tampa sunku įsivaizduoti, o ji pati tarsi nebetinka jokiam kitam miestui. Visgi tarp daugybės pasaulio miestų išsiskiria keli, kurie yra suaugę su juos nusakančiomis metaforomis kaip žmonės su savo šešėliais. Kalbant apie Jeruzalę, neišvengiamai suskamba – „dangiškoji“.

Miestai yra laikiški, gimstantys ir išnykstantys, bet Roma – „amžinasis“ miestas. Nors be meilės nėra nė vieno žemės kampelio, tik apie Paryžių masiškai ir sutartinai teigiama, jog tai „meilės“ miestas. Technologijos jau seniai atnešė šviesą į miestus, bet tik Niujorkas įprastai vadinamas „miestu, kuris niekada nemiega“.

Gyvendamas šiame mieste, esu linkęs į šią metaforą žvelgti tiesiogiai, t.y. kaip į nuorodą į 24-ias valandas per parą gyvenantį miestą. Tačiau tokiai tiesioginei interpretacijai prieštarauja daugybė minčių ir posakių, išsakytų vietinių niujorkiečių ar miesto svečių. Bandymas bet kokia kaina metaforizuoti „miestą, kuris niekada nemiega“ tarsi pakylėja jį į mito lygmenį. Metaforos-mitai konstruoja Niujorko provaizdžius, kurie, kaip kartais man atrodo, dažnai egzistuoja jau beveik nepriklausomai nuo konkrečių miesto erdvių, turinčių tuos mitus atitikti.

Metaforos visuomet būna talpios, todėl nenuostabu, jog jos dažnai apima skirtingas, o kartais ir sunkiai suderinamas prasmes. Prie Battery parko ant reklaminės drobės puikuojasi Simone de Bouvoire citata, kuri geriausiai reprezentuoja labiausiai paplitusią – romantiškąją – nemiegančio miesto“ mito versiją. Pasak Simone de Beauvoir, Niujorkas priverčia širdį plakti žymiai greičiau, todėl miegas šiame mieste tampa bevertis.

Tūkstančiuose panašių pasisakymų galima išgirsti tą patį – Niujorkas užpuola tokia įspūdžiu griūtimi, jog miegas ima atrodyti, kaip nusikaltimas prieš žmogaus prigimčiai būdingą smalsumą. „Sleep when dead“ – skelbia garsusis įspūdžių medžiotojų šūkis, o niekada nemiegantis Niujorkas paverčia jį ne iššūkiu sau pačiam, o savaime suprantama taisykle. Išsimiegosi, kai numirsi, nes kitaip ims persekioti graužatis dėl veltui miegui švaistomo laiko.

Tokią romantiškąją niekada nemiegančio miesto metaforos traktuotę tarsi neigia priešinga, kiek mažiau paplitusi, bet taip pat gana dažnai girdima interpretacija. Pagal prieš keletą mėnesių paskelbtus vieno tyrimo duomenis, Niujorkas yra nelaimingiausias Amerikos miestas. Tokia išvada padaryta įvertinus būtiną darbą bei gyvenimo kokybę, kurią tas darbas užtikrina. Apklaustieji manė, jog norint pragyventi Niujorke, reikia dirbti daug daugiau ir sunkiau nei kituose Amerikos miestuose.

Neseniai kalbėdamas su viena imigrante iš Rytų Europos, išgirdau panašią nuomonę. Anot naujosios amerikietės, Niujorkas – 24-ias valandas per parą syvus iš darbuotojų sunkiantis miestas. Šių apklausų ir imigrantų komentarų fone garsioji eilutė iš Sinatros atliekamos dainos “New York, New York” skamba ne romantiškai, o makabriškai. “New York, New York, I want to wake up in that city, that doesn’t sleep” –  prabusti mieste-mašinoje, kuri minta 24-ias valandas nentrūkstančiu žmonių darbu, turėtų būti panašu į patį baisiausią košmarą.

Kadaise vokiečių režisierius Fritzas Langas sukūrė „Metropolį“, kurio restauruota ir nekarpyta versija šiais metais vėl buvo parodyta Niujorke. Šis filmas – tai pasakojimas apie ateities miestą Metropolį (jo pavidalą Langas sukūrė inspiruotas Niujorko dangoraižių), kuriame darbo išsunkti darbininkai be jokių gyvybės ženklų veiduose juda vorele į požemius. „Nelaimingiausio miesto“ Jungtinėse Valstijose etiketė tarsi sulygina Niujorką su jo kinematografiniu fantastiniu „antrininku“ Metropoliu, o niujorkiečius – su galvas panarinusiais Metropolio darbininkais.

Tiesa, priešingai nei Metropolio darbininkai, niujorkiečiai ne tik dirba, bet ir ūžia baruose, muzikos klubuose ar – paprasčiausiai – gatvėse. Tačiau tie, kurie Niujorką laiko nelaimingiausiu Amerikos miestu, matyt pasakytų, jog toks masinis šėliojimas yra savotiška optinė apgaulė, po linksmybių makiažu paslepianti darbo, įtampos ir konkurencijos nualintus veidus ir kūnus.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tarp romantiškosios ir pesimistinės nemiegančio miesto metaforos versijų nėra jokių bendrų bruožų ar tarpinių jungčių. Tačiau nors daugelis šių dviejų versijų elementų iš tiesų yra nesuderinami, visgi yra ir tokių akcentų, kurie gali būti būdingi tiek romantiškajam nemiegančiam miestui, tiek ir nelaimingajam nemiegančiam miestui. Skirtumai ima trintis tada, kada įspūdžių medžioklė Niujorke tampa ne pasirinkimu, o įpareigojančiu darbu. Sentimentali Simone de Beauvoir nuostata, jog Niujorke miegas yra bevertis, nes čia širdis plaka greičiau, neįvertina paties įspūdžių gamybos mechanizmo, kuris ir priverčia, kalbant tais pačiais de Beauvoir žodžiais, tą širdį intensyviau ir greičiau plakti. Sunku būtų surasti kitą miestą nei Niujorkas, galintį būti geresniu demonstraciniu vartojimo kulto  erdvės pavyzdžiu. Niujorkas siūlo tūkstančius galimybių, bet kartu neišvengiamai parodo, kokia milžiniška šių galimybių dalis lieka neišpildyta. Vartojimo kulto presas funkcionuoja išryškindamas ne tik tai, kas pasiekta, bet ir – daug stipriau – tai, kas nerealizuota. Stipriau „plakti širdį“ priverčia begalinė serija įspūdžių, bet nauji patirti įspūdžiai tik dar labiau sustiprina nepatirtų įspūdžių stoką. Priešingai nei poreikiai, kurie gali būti patenkinti, išpildyti ir tokiu būdu panaikinti, stokos jausmas negali būti panaikintas – jį nuolat palaiko ir puoselėja vartojimo kulto mitologija. 24-ias valandas per parą įspūdžiais atakuojantis miestas slegia taip pat, kaip ir 24-ias valandų per parą darbu išsunkiantis miestas.

Jeigu „miesto, kuris niekada nemiega“ metafora vestų vien prie aptartų versijų, tuomet Niujorkas turėtų būti slegiantis miestas. Tačiau gyvenant šiame mieste yra sunku atsikratyti minties, jog ši savotišku mitu paversta metafora neapima daugybės kasdienių šio miesto teritorijų, kuriose Niujorko mitas skyla į paprastas kasdieniškas prasmes. Niujorkas ypatingas tuo, jog skirtingos šio miesto erdvės tarsi išslysta iš dominuojančių darbo ir vartojimo režimų. Todėl net ir matant Niujorke daugybę „romantiškojo“ ir „nelaimingojo“ miesto mito elementų, man „miestas, kuris niekada nemiega“ – tai 24-ias valandas įvairiausioms praktikoms atviras miestas, kur 24 valandas važiuoja metro, pirmą nakties galima nueti į dar tik beprasidedančią džiazo sesiją, o iki penkių ryto dirba ant kampo esanti krautuvė.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.