Vytautas Toleikis. Apie mamaitę

Skiriu šv. Kristoforo gimnazijos 12a ir 12b abiturientams

Kai buvau dar visiškas bamblys, mane du kartus vos nesuėdė katinas Micas, na, būtų bent apdraskęs. Mat mane išvystytą palikdavo virtuvėje ant apčano* prieš saulę pasiraityti, tai Micas ir prisistatė. Pasakojo, kad atbėgo manęs gelbėti, nes aš baisiai iš baimės klykiau. Paskui buvau visas išbertas šašais. Po to dar kartą kėsinosi, bet tą kartą mamaitė greičiau pastebėjo. Yra išlikusi Mico nuotrauka. Gražus buvo katinas: tamsiai rainas, didelis, net labai. Aš jį kaip per sapną prisimenu.

Vaikystėje mamaitė su manimi turėjo nemažai vargo: dažnai sirgdavau angina ir labai mėgau valgyti žemę, o vėliau specializavausi į molį ir anglis iš pečiaus. Kai išleisdavo mane į lauką, tai rankoves užsegdavo grapkėmis**, bet aš šiaip ne taip ištraukdavau du pirštų galiukus ir vis tiek pasičiupdavau žemės žiupsnelį. Nuo žemės ir molio valgymo labai išsipeckiodavau. Kartą mamaitė man nupirko marškinėlius su kišenėle, papuošta žalsva juostele. Mamaitės tuomet nebuvo, aš nejučiom atsidūriau prie kuknės *** pelenų, prisirinkau anglių, pelenus išžarsčiau ant cemento ir, aišku, jas susidėjau į kišenėlę. O kur kitur įsidėti? Grįžusi mamaitė pamatė prikreiktą virtuvę, baisius mano marškinius. Pripuolė prie manęs ir gražiąją kišenėlę plėšte nuplėšė. Gavau lupti. Buvo daug ašarų. Bet paskui kažkas mamaitei patarė, kad man trūksta kalcio, todėl ir grambausi kur molio, kur anglies gabalėlį nugvelbti. Pripirko kalcio tablečių, kokias tris tūteles sušėrė, ir praėjo.

Mamaitė mane labai saugojo nuo peršalimų, bijojo, kad nesusirgčiau. Labai apmuturiuodavo, apvilkdavo po du paltus ir paleisdavo po lauką vaikštinėti. Nuo tiekos rūbų aš labai sukaisdavau, niežtėdavo nugarą. Kartą kaimynė Burneikienė mane nuo tų paltų išvadavo, atsegė užveržtą kaklą, o mamaitę apibarė. Iš kur mamaitei žinoti apie grūdinimą – buvo baigusi tik tris klases. Papa, arba kaip jį vadindavau tievs, tievus, irgi ne ką mokytesnis – buvo baigęs tik keturis skyrius. Namuose kalbėdavome tik tarmiškai. Bet jeigu ateidavo koks svarbus svečias, stengtasi kalbėti bent jau „kultūringai“. Kartą pas mus atėjusi pradinės mokyklos mokytoja gerokai užsibuvo. Atėjo laikas kviesti papą pietų, kuris kieme kažką krapštė. Mamaitė ir sako man:

– Vytuk, pakviesk tėvelį pavalgyti!

Išpuolęs pro duris visa gerkle užrėkiau:

– Tieva, eik jiesti!

Mamaitė raudona kaip vėžys. Sublizgėti nepavyko.

Mamaitė, ypač kol neėjau į mokyklą, mane visur vesdavosi. Kartą per mėšlavežį pėsti nuterlenom į Pelkapių kaimą, tėvo tėviškę, kur dar gyveno mano baba, tėvo mama Sofija ir jos sūnus Leonas su savo šeimyna, mano krikšto tėvas. Kelionė į vieną pusę truko apie dvi valandas. Labai kvepėjo oras, pakelėse žydėjo begalė plukių. Dažnai eidavom pas mamaitės mamą, mano babą Barborą. Tik pereini miško ruoželį ir atsiduri Pašiliškėje, kur gyveno ne tik baba, bet dar dvi mamaitės seserys, Agotė ir Bronė, krūva pusseserių ir pusbrolis. Kol apeidavo visą giminę, praeidavo visas pusdienis. Kartą mamaitė babai kapojo žabus ir įsikirto į kelią, pačią girnelę. Ilgai vaikščiojo koją apsirišusi, atsiremdavo kačerga****. Randas ligi šiol matosi.

Mes gyvenome vieni dideliame nuosavame name. Mano sesuo Birutė už mane buvo penkeriais su puse metų vyresnė, o aplinkui vaikų kaip ir nebuvo. Kai norėdavau pasiusti, atkentėti turėdavo mamaitė. Mėgdavau boksuotis, šiaip pasistumdyti. Tėvas neužsiimdavo.

Kartą pavasarį mamaitė susirgo. Jai baisiai skaudėjo galvą. Buvo tokia apsiniaukusi, kažkokia rūsti. Beveik visą dieną pragulėjo. Aš nelabai ėmiau į galvą. Visą vakarą su Galdikiukais davėmės su dviračiais. Įsibėgėji keliuku kiek įmanoma, ir šmaukšt per Tenenio brastą, – nepervažiuosi – visas sušlapsi. O juoko, o džiaugsmo!

Gegužės pradžia Barvuose visada ypatinga: pats siutimo, vaikščiojimo į mišką, palei kanalus metas. O kur dar šaudymas, sprogdinimai, cigarietai?.. Grįžtu suvėlavęs, jaučiu gausiu barti, bet niekas į mano susivėlinimą neatkreipė dėmesio, mamaitei visai blogai. Naktį mamaitė pradėjo kliedėti. Tėvas nulėkė pas kaimyną Klemensą Kelpšą, tas su savo zaporožecu mamaitę išvežė į Šilutės ligoninę. Tėvas namo grįžo tik prieš pietus. Mamaitė sąmonės dar neatgavo, bet turėtų atgauti, jai pūlingasis meningitas. Bet buvo mamaitė visai netoli mirties. Visa laimė, kad gydytojas Išganaitis teisingą diagnozę nustatė. Po kelių dienų nuvažiavau po pamokų mamaitę aplankyti. Nuvežiau lauktuvių limonado ir saldainių, žalių žirniukų, už 15 kapeikų. Ligoninė buvo infekcinė, manęs neįleido, bet lauknešėlį perdavė. Aišku, mamaitei buvo baisi sarmata, kad tik butelis limonado ir saldainiukai. O po savaitės ir mane paguldė ten pat, į tą pačią palatą. Atvažiavo gydytojai į mano mokyklą, patikrino visus mano klasės draugus, ir paaiškėjo, kad aš ir Alfonas Liutvinskis turime meningito bacilų. Klasės draugui davė tablečių ir uždraudė eiti į mokyklą, o mane paguldė kartu su mamaite, kaip gydytojas sakė, kad „mamai būtų smagiau“. Jai tikrai buvo „smagiau“. Man vis norėjosi siusti: tai mamaitę pririšdavau prie lovos, tai puldavau boksuotis.

Laimė, tuo metu mėgdavau konspektuoti ką nors geografijos temomis ar skaitydavau. Ligi šiol prisimenu „Švyturyje“ straipsnį apie garsųjį iš Lietuvos kilusį Čikagos gangsterį Alviną Karpį. Kartą į mūsų palatą atėjo į trolį panaši slaugė, nešina „Tiesos“ numeriu apie įvykius Kaune. Gegužės 14 dieną protestuodamas prieš sovietų okupaciją susidegino Romas Kalanta. Tą numerį kaip melo pavyzdį ilgai saugojau, kol žiurkės sugraužė, mat laikiau slaptoje vietoje, po sofa (apskritai buvau visokių slėptuvių mėgėjas). Po kelių savaičių iš ligoninės mane išleido, į mokyklą tą pavasarį nebegrįžau. Buvo labai vešli nepjauta žolė, nenubalintos obelys. Atsidaręs langą sode klausiausi jugoslavų grupės ABC vanilinę plokštelę. Gerai pamenu dainą: „Gilem gilem“. Tik po trisdešimt metų sužinojau, kad tai čigonų himnas.

Nelengvas buvo tas pavasaris ir ruduo, nes mamaitė vėl pateko į ligoninę, tik šį kartą grėsė apakimas. Gulėjo tada Klaipėdos ligoninėje. Irgi buvau nuvažiavęs aplankyti, bijojau paklysti. Gerai prisimenu tą širdies sopulį, bulvienojų kvapais persmelktą rudeninę melancholiją, kažkokią baimę, bet labiausiai nerimą, kad galiu likti ir be mamaitės. Visai neprisimenu, ką su tėvu prasivirdavom. Tą rudenį dažnai skambėdavo daina:

Ateis rudenėlis, pilkos šaltos dienos.

Mažas piemenėlis rageliu skardens.

Aš nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą,

Paskutinį žiedą drumzlino rudens…

Studijų laikais vasaras leisdavau kaime. Bet pasiusti su mamaite ir tada nepraleisdavau progos. Apie trečią valandą po pietų mamaitė dviračiu važiuodavo į tarybinio ūkio zagoną***** melžti karvių. Tuomet, kai mamaitė įsivažiuodavo, ją pasivydavau ir užšokdavau ant dviračio kietos sėdynės. Dviratis pavojingai susvirduliuodavo. Mamaitė nervindavosi, šaukdavo: „rupūži, lipk šalin!“, gėdindavo mane, bet labiausiai pati sarmatindavosi, kad kas iš kaimynų nepamatytų, jog tokį drimbą veža. Bet nesustodavo. Kuo labiau mamaitė kvarksi, tuo man smagiau. Kartą iki pat tiltuko pavažiavau, kokius du šimtus metrų. Kai darže skindavome burokų lapus, į sklidinai prikrautą lapų karutį įsiūlydavau įsėsti ir mamaitei. Ir sėsdavo. Kartą taip vežant mamaitę, mus pamatė kaimynė Eugenė Mikalauskienė. Kaimynė kažką pajuokavo, ir tiek. Niekas kaime nekalbėjo, kad Toleikiai pamišėliai.

Būdavo smagių nuotykių, kai tėvas pagal paskyrą nusipirko žiguliuką. Prasidėjo smagi privačiu transportu apsirūpinusių kaimiečių epopėja. Mamaitė bijodavo tėvą vieną išleisti, nes norėdavo prižiūrėti, kad teisingai važiuotų. Sėdėdavo priekyje šalia ir vis primindavo: „Tieva, tik nevažiūk tap greita!“

Su mamaite – šturmanu aplenkdavome tik arklių vežimus ir traktorius. Papa mašina važiuodavo retokai, todėl dažnai išsikraudavo akumuliatorius. Mamaitė vis keikdavosi, kad „tas kūrva gumuliatuorius viel išsikruovi!“. Jau buvau ženotas, važiavome iš Pašiliškės vasarą namo, į Barvus. Tvinko dangus, artėjo perkūnija. Kas man tada užėjo, – pasiūliau visiems paloti. Pats pradėjau, tuoj prisijungė žmona Violeta, mamaitė. Ir įvyko stebuklas! Savo bebalsiu balsu sulojo ir papa! Mamaitė lojo linksmai ir energingai, kiek kimiu balsu, kaip senas, apsitrynusiais šonais skalikas: „Vau-vau-vau-vau-vau-vau-vau.“ Tai truko kokias penketą minučių. Grįžome visi labai smagūs. Lietus taip ir neprasidėjo. Kartą man mamaitė sumiauksėjo, kad norėtų paskristi lėktuvu. Ne tiek lėktuvu, kiek iš aukštai apžiūrėti dangų, kur „debesis kap kuoky patalą“.

Sovietiniais laikais lėktuvo bilietai nebuvo labai brangūs. Nupirkau du bilietus į Taliną, pasakiau mamaitei, kad po kelių savaičių skrisime, tegul pasiima išeiginę. Iškart mamaitė išsprūdusio žodžio virtimo galimybe vis netikėjo, bet kai laikas ėmė slinkti vis arčiau, suprato, kad teks skristi. Vėliau pati prisipažino, kai tik apie skrydį pagalvodavo, iškart melžykloje kojas pakirsdavo. Taigi atėjo skrydžio metas. Ilgai lūkuriavome Palangos oro uoste. Mamaitė kažką pajuto, nes skrydį į Vilnių praleidome. Lipant į lėktuvą, pasakiau, kad skrisime į Taliną, iš ten per Rygą grįšime į Klaipėdą. Mamaitė visai nebijojo, atsisėdo prie lango. Oras buvo puikus, visą laiką ir praskridome ant debesų patalo. Taline apie pietus jau malėmės po mano pamėgtas vietas: Vyšgorodą, Talino baptistų Oleveste bažnyčią, dominikonų buvusį vienuolyną, Senamiesčio siauras gatveles. Užėjome į mano mėgstamą kavinę. Užsakiau po kavos puodelį. Mamaitė nors kavos nemėgsta, bet pakluso: dedasi cukraus, ilgai maišo. Paskui atsargiai kaip vaikas semia kavą šaukšteliu ir siurbčioja. Užėjau į kavinės tualetą. Grįždamas netikėtai per veidrodžius pamačiau mamaitę ir pats krūptelėjau: sėdi tokia maža rupkytė ant paaukštintos kėdės Talino kavinėje, visai iš kito pasaulio išrauta, ir tokia panaši į savo mamą, mano babą. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad jau ir ji nebejauna.

O šiandien, kai rašau šias eilutes, man netrukus bus tiek pat metų, kiek jai tada buvo. Į Rygą atsibeldėme traukiniu, miego kaip ir užteko, ėmėme kupė vagoną. Skirtingai nei Taline, Rygai turėjome pilnutėlę dieną. Jau pati pradžia buvo daug žadanti. Tik išrėplinus iš traukinio, mamaitei pareiškiau, kad man reikia nusikirpti. Užėjom į geležinkelio stoties kirpyklą. Eilės nebuvo. Paprašiau, kad nukirptų gruzai. Kirpėjui pasitikslinus, ar tikrai, šis ėmėsi darbo. Greitai mano galva liko kaip kulnis. Išeinu į prieškambarį – mamaitė ir amą prarado. Jai sarmata su manimi eiti. Mat tais laikais gruzai kirpdavo tik kalinius. Pradžioje mamaitė ėjo net kiek atsilikusi, atseit čia mes atskirai. Bet, ačiū Dievui, mamaitės dėmesys slinktelėjo kiton pusėn – nuspaudė kojas. Užėjom į kažkokią krautuvytę. Mamaitė nusipirko a la batelius – kaliošus, kurie tik gerai įsižiūrėjus atrodo kaip kaliošai. Bet buvo didoki, kartais nukrisdavo nuo kojos, reikėdavo grįžti pasiimti, pasilenkti. Užtatai mano plaukai po kelių valandų mamaitei pasimiršo.

Kai išmaišėme visą Senamiestį, patraukėme per Dauguvą prie liuteronų bažnyčios. Apžiūrėjome. Pasukome į šalia esančias kapines. Grįžtant kažkaip neradau vartelių, perlipau per tvorą, pasiūliau ir mamaitei tą patį padaryti. Mamaitė šiaip ne taip užsikabarojo ant tvoros, aš ištiesiau rankas į mamaitę, ji tik šoktelėjo. Šiek tiek plyštelėjo pėdkelnės, bet nebaisiai. Skubėjome, nes ūkstojosi, tolumoje griaudėjo perkūnija. Tik tolstelėjęs nuo kapinių, pamačiau jų vartelius. Ir kaip aš tada jų nepastebėjau. Matyt, mintis, ar mamaitė lips per tvorą, regą sumažino iki pusės metro. Likus bent trims valandoms iki traukinio, užsukome į Domo katedrą, vargonų koncertą. Bet mamaitė jau buvo visiškai nusikalusi, pradėjo žaboti. Kelis kartus dar bandžiau ją žadinti, o po to lioviausi.

Grįžome į geležinkelio stotį. Sustojome palūkuriuoti prie stoties laikrodžio bokšto. Šalia mūsų nervingai vaikštinėjo pirmyn atgal vyriškis, rankose laikė didelę ramunių puokštę. Staiga jis pasisuka į mamaitę, bruka tą puokštę mamaitei į rankas ir sako: „Бери, мамаша!“****** Mamaitė muistosi, tarsi kokius šliužus, bjaurybes kas bruktų. Aš sakau: „Imk, jeigu neimsi, dar atsitiks kas nors.“ Paėmė. Taigi į kupė įsikūrėme ir su puokšte ramunių. Vėl šposas. Į mūsų kupė vis kyšteli nosiukę putli panelytė, bet vis užstumia duris atgal, į vidų neina. Išeinu jos pakviesti. Akurat, manė, kad motina grįžta namo su kaliniu sūnumi. Įsikalbėjome. Latvių kalbą bestudijuojanti. Važiavo iki Jelgavos. Anksti ryte su mamaite atsidūrėme Klaipėdoje, iš ten pirmuoju autobusu į kaimą namo. Greitai parterlenome. Jau sukant į keliuką namų link, pralekia kaimynas Jurgis Mikalauskis. „Nu kas tau, Vytuk, ar parų gavai?” – klausia kaimynas. Mamaitei irgi nesmagu: ne tik kad sūnelis gruzas, bet pati rankose laiko tą didžiulę ramunių puokštę. Į kiemą išeina papa. Pamatęs mano šukuoseną susigraudina, akys apšoka ašaromis. Jis toks bliuvis, kaip ir aš. Mat papa sėdėjo sovietų lageryje. Jam mano akibrokštas labai nesmagi asociacija.

Barvų jau nebėra. Ir papa jau ketveri kaip miręs. Su mamaite daugiau taip ir nebepasileidau į kitą kelionę. Man ji buvo viena iš smagiausių kelionių, šūds tie Kanarai! Bet pašposaujam su mamaite ir dabar. Gyvena ji Klaipėdoje, pas mano seserį Birutę. Per savo aštuoniasdešimtmetį su seserimi Agote visą vakarą prasimaivė, priblevyzgojo. Man labiausiai patiko, kad Agotė ją išmokė liežuviu apversti viršutinį dantų protezą ir suvaidinti baisuoklį. Daug prišnekėjo tą vakarą ir įkalė gerokai, ir pasipasakojo, kada su papa paskutinį kartą „tai“ darė. Faina mano mamaitė. Sava. Neseniai perskaitė Marteno diu Garo „Tibo šeima“. Aš tai neskaičiau, o Jūs?

* Apčanas – sofa be atlošo.

** Grapkė – žiogelis.

*** Kuknė – kaimiška virtuvės viryklė.

**** Kačerga – žarsteklis.

***** Zagonas – vasarinis aptvaras su karvių melžimui pritaikyta įranga, savotiška vasaros ferma.

******Бери, мамаша! – Imk, motinėle! (rus.)