2010 06 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Prancūzų kultūros centre – svarstymai apie alžyrietišką A. Camus absurdą

Filosofas Tomas Sodeika. Ievos Vaitkevičiūtės nuotrauka

Karštą birželio 29 d. vakarą Prancūzų kultūros centras pakvietė į renginių ciklo „Vasaros dvelksmas” paskaitą „Albert’as Camus: išganingasis Alžyro vasaros absurdas”. Su gausiai susirinkusiais klausytojais bendravo bei filosofine patirtimi dalijosi filosofas, pedagogas ir vertėjas Tomas Sodeika.

Pats T. Sodeika savo paskaitą suskirstė į tris dalis: pirmiausia supažindino klausytojus su reikšmingomis vieno žymiausių XX a. prancūzų rašytojo, filosofo A. Camus gyvenimo datomis, vėliau samprotavo apie absurdo temą A. Camus filosofijoje bei kūryboje. Vakaro pabaigai, anot T. Sodeikos, buvo paliktas „desertas su alžyrietiškais prieskoniais”.

Nuo našlaičio iki Nobelio premijos laureato

Vienas iš „Vasaros dvelksmo“ renginių, kurie šiais metais skirti analizuoti „Teritorijų ir tapatybių“ temai, A. Camus (1913–1960) paskirtas ne veltui – kaip tik šiemet minimos penkiasdešimtosios rašytojo žūties metinės.

T. Sodeika A. Camus žūtį pavadino fatališku įvykiu. Apskritai šioje istorijoje nemažai lemtingų atsitiktinumų – jei ne A. Camus leidėjas M. Gallimard’as, pasiūlęs į kelionę leistis automobiliu, rašytojas iš Avinjono į Paryžių būtų vykęs traukiniu. Prieš lemtingąją kelionę savo laiškuose A. Camus rašydavo: „tai mano paskutinis laiškas”, tarsi nujausdamas artėjančią mirtį, nors omeny tikriausiai turėjo grįžimą į Paryžių.

A. Camus vaikystė prabėgo Alžyre. Gyvo tėvo jis nematė, nes šis anksti žuvo Pirmajame pasauliniame kare, o motina buvusi pusiau kurčia, turėjusi psichinę negalią. Augant tokiomis sąlygomis, niekas negalėjo pagalvoti, kad ateityje berniukas taps Nobelio premijos laureatu. Tokia vaikystės patirtis, anot T. Sodeikos, lėmė A. Camus pažiūras, filosofijos kryptį. Lemiamos reikšmės būsimojo rašytojo gyvenime turėjo pirmasis mokytojas, tarsi pakeitęs vaikui tėvą.

Pirmąjį, tačiau nebaigtą ir išleistą tik po mirties A. Camus romaną „Laiminga mirtis” T. Sodeika prilygino F. Dostojevskio „Nusikaltimui ir bausmei”, o pagrindinį veikėją sutapatino su pačiu rašytoju, mat abu jie sirgo tuberkulioze. Keista, jog anuomet kaltę dėl ligos gydytojai bandė suversti didžiuliam A. Camus pomėgiui žaisti futbolą. Nors rašytojas ir sirgo, daugelyje nuotraukų jį matome su cigarete.

„Toks buvo A. Camus: sportininkas, džiovininkas ir užkietėjęs rūkalius”,– išskirtinę asmenybę apibūdino T. Sodeika.

Anot T. Sodeikos, tikroji rašytojo karjera prasidėjo 1938 m., kai pradėtas rašyti romanas „Svetimas”. Nors A. Camus rašė ir dramos kūrinius, filosofo manymu, proza jo kūryboje buvo kur kas stipresnė.

Nebylus absurdas

„Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita – ar pasaulis trimatis, ar esama devynių, ar dvylikos proto kategorijų – ne tokie svarbūs dalykai. Tai jau žaidimai. Pirmiausia reikia duoti atsakymą“, – taip Antrojo pasaulinio karo metais parašytame „Sizifo mite“ samprotauja A. Camus. T. Sodeikos manymu, mintys apie savižudybę karo fone, kur be paliovos buvo žudoma, atrodė keistai. Kita vertus, klausimą apie savižudybę filosofas įvardijo kaip išvirkščią pagrindinio filosofijos klausimo – kokia gyvenimo prasmė – pusę.

Paskaitą skaitęs T. Sodeika, remdamasis „Sizifo mitu“, klausytojams siekė parodyti, kaip absurdo patirtis siejama su kasdienėmis situacijomis bei kvietė pamąstyti, ar absurdas yra vien neigiamą reikšmę turinti sąvoka. Apie tai galvojo ir A. Camus, nenorėdamas sutikti su garsiu prancūzų egzistencialistu J. P. Sartre’u, kuriam nebylus santykis kėlė šleikštulį.

T.Sodeika priminė žodžio „absurdas“ etimologiją: lotyniškai surdus – kurčias, negirdimas. A. Camus laikėsi nebylios kontempliacijos nuostatos – siūlė susitaikyti su savo likimo absurdu, kaip susitaikė Sizifas nepaisydamas savo naštos. Nebylią absurdo patirtį puikiai iliustruoja ne mažiau absurdiškas paties A. Camus vienoje iš jo esė pateiktas pavyzdys: vyras kalba taksofono būdelėje, aplinkiniai negirdi jo žodžių, todėl kyla klausimas – kodėl tas vyras gyvena?

Alžyro pratybos gyvenimui

„Džiaugiuosi, kad nesu literatūros mokytojas, – šmaikštavo T. Sodeika. – Būtų labai sunku paaiškinti mokiniams A. Camus tekstus, ypač pirmuosius.“ Šie tekstai – sunkiai nusakomo žanro, be aiškios esminės minties.

Paskaitos metu T. Sodeika bandė paprieštarauti vienoje A. Camus esė išsakytai užuojautai žmonėms, kuriems reikia mitų – pasakojimų, įprasminančių pasaulį. Anot filosofo, visiems žmonėms reikia tokių pasakojimų.

Apibendrindamas savo kalbą, T. Sodeika Alžyro poveikį A. Camus įvardijo kaip pratybų dalį, kuriose dalyvaudamas žymusis prancūzų kultūros atstovas įgijo patirties, susijusios su absurdu. Ne vieną kartą vakaro svečias pabrėžė žodžio „absurdas“ etimologinę kilmę, absurdą įvardydamas kaip nebylią patirtį – prasmė atsiranda ne dėl to, kad žodis lydi patirtį, nes žodis – tik pagalbinė priemonė.

Ieva Vaitkevičiūtė

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.