2010 07 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kard. Carlo Maria Martini. Palyginimai Jėzaus mokyme

Autorius – Gunnar Bach Pedersen

Kokią svarbą Jėzaus mokyme užėmė palyginimai? Kad rastume atsakymą, dar turėsime atsakyti ir į šiuos klausimus:

Kiek yra palyginimų? Egzegetai atsako skirtingai: priklauso nuo to, ar palyginimais galima vadinti labai trumpus pasakojimus. Skaičius, dėl kurio sutariama, – 42. Kai kurie suskaičiuoja 60, tačiau visi sutaria dėl pagrįstų 42, paliekant nuošalyje trumpus posakius bei patarles.

Iš pradžių palyginimai nebuvo plačiai naudojami krikščionių bendruomenės gyvenime, bent jau taip atrodo: Apaštalų darbuose ir Pauliaus laiškuose jie negausūs, be kelių smulkių. Vėliau parabolės vėl grįžta į krikščionių bendruomenės gyvenimą kaip Viešpaties atminimas.

Palyginimo struktūra ypatinga: ji atsiranda Jėzaus gyvenime, mažiau pastebima pirmosios krikščionių bendruomenės pamokslavime, vėliau vėl tampa svarbi, kai bendruomenė pradeda rinkti visus Mokytojo pasakymus, ir taip susigrąžina daugumą jo palyginimų.

Į klausimą, kokią vietą Jėzaus pamokslavime užima palyginimai, atsakytume, kad savo kalbose jis vartojo jų daug. Ar jie buvo plačiai paplitę pirmųjų krikščionių pamoksluose, sunku pasakyti.

Kitas klausimas būtų: kada Jėzus kalbėjo palyginimais? Plačiau paplitusi nuomonė, kad palyginimai būdingi pirmajam jo pamokslavimo laikotarpiui. Iš dalies tai tiesa, iš dalies – ne, nes kai kuriuos palyginimus jis pasakė savo gyvenimo pabaigoje. Pavyzdžiui, palyginimas apie nedorus vynininkus (Mk 12), yra pasakytas tuo metu, kai Jėzų buvo ruošiamasi nužudyti ir jau buvo juntamas stiprus pasipriešinimas prieš jį. Taip pat ir palyginimą apie figmedį Jėzus pasakė paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. Yra keletas Luko užrašytų palyginimų, pasakytų kelionės iš Galilėjos į Jeruzalę metu, taigi – maždaug apie Jėzaus tarnystės vidurį, pvz., 15-o skyriaus palyginimai – apie sūnų palaidūną, paklydusią avį, pamestą drachmą ir apie pokylį, kurį randame 14-e skyriuje. Tad Jėzus skelbė palyginimus savo mokymo pradžioje, viduryje ir pabaigoje – kiekvienu metu mielai vartojo palyginimų kalbą. Asmeninės meditacijos metu galime paklausti Jo: Viešpatie, ką norėjai pasakyti? Kokią Tėvo paslaptį mums norėjai atskleisti ar paslėpti per palyginimus? Kodėl kažką slėpei nuo mūsų?

Kaip skelbiami palyginimai? Beveik tiksliai, nepaaiškinami viešai. Tiesa, kad evangelijos užsimena, kaip Jėzus juos aiškino mokiniams, tačiau jau asmeniškai. Taigi palyginimai nebuvo paprasta mokomoji priemonė, kaip, tarkim, pateiktume pavyzdį ir paskui sakytume: štai, šis pavyzdys nori pasakyti tą ir aną. Palyginimai būdavo pasakomi sukrėsti žmonėms, kad šie suklustų ir susimąstytų. Mokiniai vėliau prašydavo Jėzaus paaiškinti, tačiau paaiškinimas, kurį pateikia Matas (Mt 13, 18-23), yra veikiausiai pirmosios bendruomenės vaisius. Tai parodo, kad pirmoji bendruomenė apmąstydavo palyginimus, nors ir nežinome, kiek ir kaip.

Apie ką kalba palyginimai?  Tai matome analizuodami jų temas. Čia jau lengviau atsakyti – pavyzdžiui, palyginime, kurį randame Mt 13, kai kalbama apie sėjėją, rauges, raugą, paslėptą lobį, perlą, tinklą (5 palyginimai) kaskart sakoma – „Dangaus karalystė panaši į…“. Ir vėl – „Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui“ (Mt 20, 1).

Taigi palyginimai dažnai būna apie karalystę.

Tačiau ne visuomet. Luko palyginimai labiau susiję su ypatingomis situacijomis: 15 skyriuje siekiama, kad klausytojai suprastų, kur klydo tie, kurie kritikavo Jėzų ir murmėdavo prieš jį, jog jis vaikšto su nusidėjėliais. 18-ame skyriuje palyginimas apie fariziejų ir muitininką skirtas tiems, kurie jautėsi esą teisūs, o kitus niekino.

Apibūdinimas „Karalystės palyginimas“ netaikomas visiems palyginimams be išimties, net jei dauguma yra aiškiai priskiriami šiai temai.

Pagal turinį galėtume palyginimus išskirti į keturias grupes:

– palyginimai apie sėjėją, tai yra pasakyti Jėzaus mokymo pradžioje;
– palyginimai apie pašaukimą, kvietimą; jie ypač būdingi pokyliams,
– palyginimai apie prarastuosius ir atrastuosius, ar apie grįžimą,
– palyginimai apie nuomonę, teisimą ar apie įstatymą.

Tai keturios pagrindinės tematikos. Palyginimai seka šia tvarka: sėjėjas (pradžia), teisimas (įstatymas), praradimas ir atradimas (atsivertims), pakvietimas (pašaukimas).

Visgi nėra paprasta sudėlioti į šias kategorijas visų palyginimų. Pavyzdžiui, vieno svarbiausiųjų, gailestingojo samariečio palyginimo, negalime tiksliai priskirti vienai kuriai kategorijai. Galbūt jis gali būti suprantamas kaip palyginimas, kviečiantis atsiversti, sekti geru pavyzdžiu („ir tu taip pat elkis“).

Tačiau nė vienas suskirstymas negali atspindėti viso Jėzaus pamokslavimo turtingumo ir gilumo: jis kalbėdavo nesilaikydamas schemų, atsižvelgdamas į savo vidinę nuotaiką. Svarbiausia, ką turėtume padaryti, tai ne tiek analizuoti vieną ar kitą palyginimą (tai egzegetų užduotis), kiek stengtis pajusti Kristaus širdies kalbą. „Leisk man, Viešpatie, įeiti į tavo širdį. Ką turėjai omenyje, kai sakei šį palyginimą? Kokios nuotaikos, koks užsidegimas, kokios emocijos, koks pyktis, koks nusivylimas tave pastūmėjo pavartoti šią kalbą?“

Palyginimai nėra paprasčiausias nuosaikus mokymas, veikiau tai karo ginklai, kovos akimirkos, pyktis, kurį sukelia gilūs vidiniai išgyvenimai, net jei jie ir pateikiami gražia pedagogine forma, tinkamomis porcijomis. Palyginimų pasaulis leidžia mums pajusti bendravimo jėgą, kuri Jėzui būdinga Dievo slėpinio dėka, ir kartu Jo išmintį, dėmesį kitam, ironiją, humorą, sugebėjimą sumaniai įveikti sunkias, nepatogias situacijas, jo ypatingą eleganciją. Tai pasaulis, padedantis pažinti Dievo slėpinį Kristuje, apreikštame žmogui.

Pagal Carlo Maria Martini knygą „Perche Gesù parlava in parabole?“ Bolonija, 1985.

Parengė Dalia Žemaitytė