Elena Vosylienė. Nesame suvargę

„Svarbiausia man – praleistas laikas. Po tokių susibūrimų, vakarinių pasisėdėjimų, esu puikiai pasirengusi ateinančiai savaitei“, – sakė medikė Alma Šumskienė. Ji – viena pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“, veikiančio Vilkaviškyje ir jo rajone, narių.

Kita narė – Salomėja Stankevičienė tvirtino nežinanti, kaip ji gyventų, jei nedalyvautų „Rudenėlio“ veikloje: „Kai klubui dar nepriklausiau, neįsivaizdavau, kas tai per organizacija, o dabar – be „Rudenėlio“ gyvenimo neįsivaizduoju“, – tvirtino S. Stankevičienė.

Elena Vosylienė K. U. nuotrauka

Klubas „Rudenėlis“, priklausantis Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijai, įkurtas 2001 m. kovo 2-ąją. Klubo iniciatoriai buvo Romutė Vėlyvienė ir Zigmantas Plioplys. Kurį laiką Z. Plioplys vadovavo klubui. Po metų vadovavimą perėmė Elena Vosylienė, kuri klubui vadovauja iki šiol. Šiuo metu klubui priklauso 75 žmonės.

„Bernardinai.lt“ kalbėjosi su dabartine klubo vadove Elena Vosyliene apie „Rudenėlį“, jo žmones ir pastangas judėti į priekį, užsiimti mėgstama veikla. „Prie veiklos esu pripratusi nuo pat jaunystės, tad pensinio amžiaus pradžią galėjau palyginti su kalėjimu. Norėdama išvengti užsidaryti namie, įsitraukiu į „Rudenėlio“ veiklą ir tuo esu labai patenkinta“, – sakė E. Vosylienė.

Džiaugtis bendravimu

Vilkaviškis – mažas Lietuvos miestelis, kuriame vyksmo nedaug. Renginių čia palyginti mažiau nei didesniuose Lietuvos miestuose. Vasarą pramogų ar „išėjimų“ – šiek tiek daugiau, tačiau kitais metų laikais tik kartas nuo karto vyksta koncertų, spektaklių, knygų pristatymų, paskaitų.

Elena Vosylienė K. U. nuotrauka

Tad senjorai, kaip ir kiti miestelio žmonės, jaučiantys poreikį veikti, „kultūrintis“ keliauja į kitus miestus, arba organizuoja renginius patys.

Didesnė klubo „Rudenėlis“ narių dalis yra pensinio amžiaus žmonės, kita dalis – šio amžiaus dar nesulaukė. Tačiau kartu su senjorais jie keliauja į vakarones, kartu švenčia Naujuosius metus.

„Nors pensijos ir sumažintos, tačiau, turint noro, gali išeiti, gali susiburti – ne taip mes čia suvargę, kaip visi galvoja, esame“, –sakė E. Vosylienė, džiaugdamasi, jog senjorai susirenka, sueina, pašneka ir ant stalo ką padėti turi, nors vaišės jau būna kuklesnės…

Jie sveikina senus draugus su gimtadieniais, švenčia jubiliejus. E. Vosylienė tvirtino, jog senjorai vieni kitus palaiko ir remia ne tik linksmybių, ar džiugių švenčių metu, bet ir per laidotuves: „Prisidedame prie laidotuvių, budime jose, garbės sargyboje su tautiniais rūbais dalyvaujame, palydime draugus“, – pasakojo E. Vosylienė.

 „Organizuojame ir ekskursijas, esame beveik visą Lietuvą išvažinėję, draugų turime visur: bendraujame su Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos, kuriai priklausome, Klaipėdos kolektyvu „Rūta“, Tauragės „Subuvimu“, Druskininkų „Suktiniu“, Veisiejų „Ančia“. Važinėjame pas juos, o jie pas mus. Bent vienąkart per metus būtinai apsikeičiame programomis“, – pasakojo E. Vosylienė.

Saviveiklininkai susitinka dažniau

Ansamblio repeticija K. U. nuotrauka

Visi klubo „Rudenėlis“ nariai stengiasi susitikti bent kartą per mėnesį, tačiau tie, kurie dalyvauja saviveiklos rateliuose, tai daro išties dažniau – bent kartą per savaitę.

Kaip sakė E. Vosylienė, dalis „Rudenėlio“ narių sukūrę gana stiprų ir rajone mylimą dramos būrelį, kuriam vadovauja Leonarda Gaurylienė. Įkurtas ir šokių kolektyvas, kuriam vadovauja „Aušros“ gimnazijos šokių mokytoja Vilija Merčaitienė. Rudenėliškiai su juo keliavo ne į vieną koncertą, ne į vieną Pasaulio lietuvių dainų šventę.

„Aušros“ gimnazijos muzikos mokytoja Rita Štrimaitienė, vadovauja mišriam ansambliui. E. Vosylienė džiaugėsi, kad ir ansamblis, ir šokių kolektyvas, ir dramos trupė yra gana maža, tad grupelėms labai patogu keliauti į koncertus, pasirodymus. Tačiau dažniausiai kviečiama dramos trupė, minėjo E. Vosylienė, nes jai priklauso tik aštuoni – devyni žmonės.

Beveik visi „Rudenėlio“ kolektyvai dalyvauja miesto ir „Aušros“ gimnazijos organizuojamuose renginiuose. „Neseniai buvo toks renginys „Atverkime širdis gerumui“, kuriame ir dainavome, ir šokome kartu su Vilkaviškio pradinės mokyklos vaikais, gimnazijos šokių kolektyvu“, – sakė E. Vosylienė.

Ansamblio repeticija K. U. nuotrauka

„Rudenėlis“ aktyviai bendradarbiauja ir su Vilkaviškio vyskupija. Jo nariai dalyvauja visose šventėse, procesijose. „Kai vyko Vilkaviškio vyskupijos IV Eucharistinis kongresas, dalyvavome visuose renginiuose. Šokėjai su tautiniais rūbais papuošė visas eisenas“, – pasakojo E. Vosylienė.

Kolektyvai pasirodo ne tik kitų renginiuose, bet ir patys organizuoja minėjimus, koncertus. Kaip pasakojo E. Vosylienė, didesniems renginiams senjorai būtinai pasiruošia programas, scenarijus. Paklausus, kaip gimsta programos, galima suprasti, jog šie senjorai dar nepraradę žingeidumo ir dažniau vaikams būdingos savybės – smalsumo. E. Vosylienė užsiminė, kaip gimsta daugelis jų programų.

„Rengdamiesi Vinco Kudirkos jubiliejui, važiavome į Kudirkos Naumiestį, aplankėme jo kapą, paminklą, muziejų. O susirinkę medžiagą, domėjomės jo gyvenimu, į programą įtraukėme V. Kudirkos dainų, eilėraščių“, – pasakojo E. Vosylienė.

Darbas su senjorais – patirtis

Rita Štrimaitienė K. U. nuotrauka

„Bernardinai.lt“ lankėsi „Rudenėlio“ ansamblio repeticijoje, kuri prasidėjo nuo koncerto aptarimo. Vėliau senjorai padainavo gamą, pamankštino balsą ir ėmėsi pasirodymams skirtų dainų…

Ansamblio vadovė R. Štrimaitienė pasakojo, kad senjorai turi ir romansų programą, ir liaudiškų dainų programą, iš savo skrynių traukia ir retro dainas: „Gera išmokti daug dainų ir turėtų jų visą bagažą, nes mums visa muzika yra priimtina, graži, įdomi. Mokantis skirtingų stilių dainas, susipažįstame su vis kita dainavimo puse, o visa tai tik taurina žmogų“, – sakė R. Štrimaitienė.

„Kai buvau studentė, daug pinigų išleisdavau rinkiniams įsigyti, vis naujų gaidų pirkdavau. Be to, atsinaujinant bibliotekoms, dalį literatūros norėta tiesiog išmesti, tad, man paprašius, „nurašytos“ gaidos atsirado pas mane“, – apie dainų bibliotekos atsiradimą pasakojo R. Štrimaitienė.

Ji su senjorais, susidarė įspūdis, elgiasi gana  griežtai. Mokytoja iš jų reikalavo ir griežtos, taisyklingos artikuliacijos, ir „pataikymo į natą“… Kartkartėmis dainą pertraukdavo ir pareikalaudavo pradėti iš naujo.

Paklausta, kodėl dirba su senjorais, kodėl juos lavina – moko naujų dainų ir valdyti balsus, – R. Štrimaitienė sakė, kad jai patinka dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis: „Dirbu ir su vaikais, ir su senjorais. Darbui su skirtingo amžiaus žmonėmis reikia vis kitokių pastangų. Manau, kad tai praturtina mane kaip žmogų, suteikia daugiau gyvenimiškos patirties.“

Baigsis dainos – baigsis gyvenimas

Salomėja Stankevičienė K. U. nuotrauka

Chore dainuojanti Salomėja Stankevičienė į repeticiją atėjo pasipuošusi lengvu, plazdančiu švarkeliu, padažytomis lūpomis. Taikydamasi prie karštos dienos, moteris į repeticiją atsinešė elegantišką vėduoklę, kurią kartkartėmis pakeldavo ir, pamosavusi porą kartų, atsigaivindavo pati, atgaivindavo šalia sėdinčius kolegas.

Ji sakė, kad chore esantis kolektyvas yra linksmas, malonus, jog gera bendrauti su ansamblio žmonėmis. S. Stankevičienė prisiminė, kaip ją, išėjusią į pensiją, E. Vosylienė, mielai vadinta Elyte, pakalbino ateiti į „Rudenėlį“ ir pradėti dainuoti.

„Pirmuosius kartus dar tik dairiausi, tačiau ilgainiui man ši veikla lipte prilipo. Taip kaip įsivaizduodavau, kad, nutrūkus darbui, gyvenimas pasibaigs, taip dabar galiu pasakyti apie dainas: gyvenimas baigsis sykiu su daina“, – sakė S. Stankevičienė.

Moters nuomone, kiekvienas senjoras vis kitoks, vieni – mėgaujasi ramybe, o kitiems reikia veiklos, nuolatinio judėjimo. Ji tvirtino, kad pagrindinė didesnės dalies senjorų bėda – požiūris į save: „Kiti užsidaro kiaute, „nurašo“ save, tačiau jei esi linkęs bendrauti žmogus, reikia perlipti per save ir pradėti bendrauti“, – taip S. Stankevičienė kalbėjo apie senjorus, kurie tūno namuose ir vengia viešumos.

Optimiste save laikanti S. Stankevičienė sakė, jog, palikdama repeticiją, ji jaučiasi kupina energijos ir yra pasikrovusi visai likusiai savaitei.

Pagyvenusių žmonių asociacija

Klubas „Rudenėlis“ yra Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) narys. Kaip pasakojo asociacijos prezidentė Grasilda Makaravičienė, asociacijos padalinių yra kiekviename Lietuvos rajone, mieste, seniūnijoje, kaimo vietovėse.

Grasilda Makarevičienė Zenekos nuotrauka

„Senjorai buriasi visur, steigia meno kolektyvus, šoka, dainuoja, kviečiasi moksleivius, vietos bendruomenę. Ir svarbiausia – stengiasi užimti savo laiką ir pabūti kartu. Didžiausia atgaiva senjorui tada, kai jis gali turiningai praleisti laisvalaikį ir praturtėti tuo, kas jį domina“, – sakė G. Makaravičienė.

Asociacijos prezidentės nuomone, daugelis senjorų šiuo metu išgyvena labai sunkius laikus, dažnai skursta. Daugelis šeimų  išsklaidytos egoizmo ar sunkių gyvenimo sąlygų, kai artimiausieji, negavę darbo Lietuvoje, buvo priversti išvykti į užsienį. Daugeliu atvejų, senjorai tapo mažamečių vaikų ar paauglių antraisiais tėvais, privalančiais pasirūpinti savo anūkais… Negana to, G. Makaravičienė jaučia, kad senjorai bandomi supriešinti su jaunimu, teigiant, jog „jaunimas turi išlaikyti senuosius, mokėti jiems pensijas“.

Didžiausia atgaiva senjorui tada, kai jis gali turiningai praleisti laisvalaikį ir praturtėti tuo, kas jį domina

Ji tvirtino, kad svarbiausia – neprarasti optimizmo ir susikurti tokią, nuotaiką, kokios norisi. „Tuo, ką mes sukūrėme, dabar naudojasi visi, tačiau mes, atrodo, esame nereikalingi niekam. Bet mes užgrūdinti karo, tremčių, visokiausio banditizmo, tad mokėsime ir su duonos kąsniu išgyventi“, – sakė G. Makaravičienė.

 „Visi bijo susilaukti tokios dalios kaip senjorai. Tačiau kad ir kur būčiau, visada stengiuosi žmonėms sakyti, jog „mes išgyvenome viską, tad nepraraskime vilties, ir tikėjimo.“ Tada salėse pastebiu šypsenų“, – džiaugėsi G. Makaravičienė.

Organizacija savo ruožtu stengiasi padėti sunkiai besiverčiantiems senoliams. Kaip pasakojo LPŽA prezidentė, asociacija, radusi atliekamų pinigų, visada paremia labiausiai vargstančius senolius, kartu su „Raudonuoju kryžiumi“ yra parengusi slaugytojų, kurie padeda sergantiems senjorams.

Kristina Urbaitytė