2010 07 20

Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Viktorija Daujotytė. Humanistika ir visuomenė

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Mąstymo sritis, pagal dabartines taktikas priskiriama humanitarams, pradėjo vystytis kartu su žmogumi kaip jo savimonės, savipratos, savižinos elementai.

Dvinarė situacija: siekis žinoti aristoteliškąja prasme plėtėsi į fiziką, savižina kaupėsi į metafiziką. Filosofija yra humanitarinių mokslų gilioji šaknis. Immanuelis Kantas uždavė klausimus visai humanistikos būsimybei: kas aš esu, ką galiu žinoti, ką turiu daryti, ko galiu tikėtis.

XX a. pabaigoje humanitariniai mokslai itin išsiplėtojo: susidarė daug antrinių darinių. Pasirodė ir problema – nepagrįstas, savo ribų nekontroliuojantis kai kurių humanitarinių darinių išvešėjimas, virtimas savitiksliais diskursais. I. Kantas savo „Prolegomenuose“ yra tarstelėjęs – lyg tarp kitko: galiausiai kažkam gali kilti klausimas, „ar apskritai gali ir kodėl gali toks mokslas egzistuoti“*. Bet dabarties situacija yra tokia, kad klausimas apie ko nors buvimo pagrįstumą sunkiai atsakomas.

Humanitariniai mokslai – mokslai apie žmogų. Tai trumpiausias apibūdinimas; kuo apibūdinimas trumpesnis, tuo mažiau jis kelia problemų. Taip, mokslai apie žmogų, būtent apie žmogų, jo esmę, prigimtį, dvasią, laisvę, pasirinkimus, galimybes ir negalimybes, apie jo kalbą, raišką, mąstymą, apie buvimą su kitais. Kiekvienoje šioje šakelėje ima vertis problemos. Humanitariniai mokslai yra probleminiai iš esmės – į jokį žmogaus klausimą negalima atsakyti taip, kad nekiltų naujų klausimų. Ne vienu atveju svarbesnis yra klausimo kėlimas. Bet tai nereiškia, kad humanitariniai mokslai neieško atsakymų, neteikia vienokių ar kitokių prognozių.

Pastaruoju metu linkstama (prie tų linkstančių priskiriu ir save) humanistiką ir humanitarinius mokslus tapatinti. Humanistika plačiausia prasme reiškia žmogaus mąstymą, neatskiriamą nuo savimąstos. Bet humanitariniai mokslai lieka mokslai ir ta prasme, kuri apskritai taikoma mokslui: tyrimo, pažinimo, sisteminimo, klasifikavimo, metodologinio kelio būtinybės. Kalbotyros, semiotikos, psichologijos mokslinis angažuotumas akivaizdus. Negalima jo nematyti ir literatūrologijoje, neįmanomoje be teorijos, be vienokio ar kitokio metodologinio apsisprendimo.

Humanistika apima bendrųjų žmogaus ir visuomenės problemų lauką, žmogų ir sociumą, praeitį, dabartį, ateities perspektyvas, pasirinkimus, apsisprendimus. Humanistikai reikia humanitarinių mokslų pamatų. Humanistikos ir humanitarinių mokslų bent dalinis skyrimas man atrodo pagrįstas jau vien todėl, kad į humanistiką įsijungia ir gali įsijungti kitų mokslo šakų ir netgi praktinės veiklos, kuriai būtinas aukštesnis intelektinis lygmuo, atstovai. Humanistika gali pasirodyti kaip viešas asmens reiškimasis kalba, siekiant išsakyti ne tik specialias, bet ir bendražmogiškas, kartu ir pilietines nuostatas. Turėjome šviesų pavyzdį – akademiko Eduardo Vilko pirmųjų nepriklausomybės metų publicistiką, kurią laikau gera humanistika. Trumpai apie ją.

Eduardas Vilkas, matematinio pamato ekonomistas, priklausė prie retų žmonių. Ilgiau gyvendamas jis gal ir būtų ėmęsis vitgenšteiniško pobūdžio užrašų, perėjęs prie kalbinio, su kalba sui generis susieto mąstymo. „Populiarioji E. Vilko publicistika“, sudėta į knygą „Neramios savaitės Lietuvoje“ (2008), teikia nemaža galimybių pasigilinti į akademiko kalbą. Įtikinamai rodo, kad į žmogaus kalbą reikia žvelgti ne kaip į kalbos priemones, o kaip į visumą. Sujungus įspūdžius iš to, kas patirta akademiko klausant, ir iš to, kas skaityta tais iš tiesų neramiais laikais, ypač pačioje nepriklausomybės pradžioje, o dabar ir knygoje, galima aiškiai pasakyti, kad jis gerai valdė kalbą, buvo iškalbus. Bet ne oratorius, ne tribūnas; nesileido į tai, kas tradiciškai laikoma gražbylyste, siekimu patraukti klausytojus, juos emociškai paveikti. Gal net priešingai – Eduardo Vilko kalba buvo logiška, lakoniška, ironiška; tai atitinka greito, intensyvaus ir reiklaus mąstymo sąmonę. Gebėjo greitai, gal net intuityviai, suvokti reikalo esmę. Bet ir pasakyti taip, kad pasakymas veiktų kito sąmonę, išliktų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bandydama išvengti bendrybių, kurios praryja individualiuosius kalbos bruožus, trumpai sustosiu ties 1991 m. birželio mėnesį (jau po ekonominės blokados, bet dar iki pučo Maskvoje) parašytu ir, kaip sako pats autorius, „nežinau, ar kur spausdintu“ straipsniu, knygoje „Neramios savaitės Lietuvoje“ atliekančiu įvado (ar prologo) vaidmenį. Tas „nežinau“ atrodo itin svarbus – vadinasi, rašyta ne iš kokio užsakymo, o iš poreikio pasisakyti ir pasakyti, pateikti situacijos matymą. Sutiksime, kad tuo laiku ekonominės-politinės analizės kalba buvo skurdi, ekonomistai mažai tesireiškė viešumoje, planinė ekonomika nereikalavo svarstymų, diskusijų. „Autoriaus žodyje“ ir paminėta, kad „pradžioje net elementariausios žinios apie rinkos ekonomiką buvo naujiena plačiajai visuomenei“; tai reiškia, kad ir tokia kalba nebuvo išvystyta. Drįsčiau teigti, kad Eduardas Vilkas priklauso socialinės (analogija: filosofinė kalba) lietuvių kalbos pirmeiviams. Straipsnio pavadinimas „Kiekvienoje situacijoje yra ir geresnių variantų“ itin vykęs, iš karto įvedantis į Eduardo Vilko mąstymo kalbinę specifiką. Pasakytume, kad tai yra tikslingam, dažnai ir skaičiais paremtam mąstymui svarbi alternatyva. Alternatyva, kuri persmelkia ir kalbą, kartais net iki paradoksinio aštrumo, įgyjančio aforizmo formą.

Pažvelkime ir į pasirinktą straipsnį prasminių kalbos alternatyvų požiūriu. Eduardas Vilkas nėra deterministas, nors matematinė ekonomika galėtų į tai kreipti. Balansai tėra tik aritmetiniai. Įsidėmėtina mintis, kad „ne viską galima sudėti į veikimo taisykles, ne viskas, kaip sako matematikai, algoritmizuojama“. Ir čia matyti kultūros, visuomenės analizės galimybės, būtinybė atsižvelgti į tai, kas nėra algoritmizuojama. Netgi kažkaip ritmizuojama.

Eduardas Vilkas mąsto gana plačiu akiračiu; remiasi patirtimi, kuri leidžia pasakyti, kad dauguma žmonių neturi savo normų, o orientuojasi į visuomenės elgesio stereotipą: „stereotipas keičiasi lėtai, todėl nerealu tikėtis, kad žmonės staiga pasidarytų kitokie, pasikeistų vos tik pakeitus įstatymus“. Ir jau kalbai skirta frazė, kurioje slypi vos įžvelgiama ironija: „Greitai keičiasi leksikonas, kitkam reikia nemaža laiko.“ Eduardas Vilkas nekeitė leksikono, jis jį formavo, netgi tam tikra prasme saugojo, nes viskam, ką sakė, ieškojo argumentų. Ne tik išorinių, bet ir vidinių; tai taip pat mąstymo alternatyva. Lengva viską suversti išorės priešams, daug sunkiau reikliau pažvelgti į save ir į savuosius. Tai piliečio pozicija –­ kritiškumas saviesiems. Eduardo Vilko sakinys – jam būdingos konstrukcijos, loginio nuoseklumo, tikslaus formulavimo ir su minties smaigaliu, lyg kokiu kirčiu: „Turint galvoje išorinių jėgų pobūdį, galime vis dėlto tvirtinti, kad dauguma mūsų politinių problemų yra vidinės. O svarbiausia iš jų – įtvirtinti protingas, demokratines politinio gyvenimo taisykles. Geros taisyklės – gerų rezultatų laidas, tuo jos ir geros. Blogos taisyklės neišvengiamai gimdo blogus veikėjus ir neprotingą politiką.“ E. Vilkas svarsto jau ne kaip ekonomistas arba ne tik kaip ekonomistas, jis pereina į bendrąjį humanistikos lauką, ieško išeities. Problemos dažniausiai vidinės – ir žmogaus, ir valstybės gyvenime. Kurti gerus įstatymus, ugdyti protingą politiką. Geros taisyklės labai svarbu. Bet išlygos neišvengiamos – ir geram žaidėjui, ir geram stiliui: „Žinoma, ne bet kuri, kad ir geriausia taisyklė gali būti gyvybinga, kol nėra atitinkamos politinio elgesio kultūros; geros taisyklės ir kultūra keliauja kartu.“ Lakoniškiausias ir neabejotinai aktualus kultūros reikšmės apibūdinimas, jei kartais ekonominėse svarstybose pasigestume kultūros akcento: be kultūros nėra gerų taisyklių, be gerų taisyklių negali būti protingos politikos, protingų veikėjų. Vienas pirmųjų Eduardas Vilkas atkreipė dėmesį į visuomenės intelektualinių jėgų svarbumą, išreiškė jį tikslinga ir stilinga kalba: „Visuomenės intelektualinės pajėgos yra svarbiausia. Ir jei valstybė nesugeba pasinaudoti tomis jėgomis, ji padaro didžiulę žalą visuomenei, kaip ir intelektas, likdamas nuošalyje nuo valstybės reikalų.“ Abipusė priklausomybė, deja, neišnaudota nei pirmaisiais nepriklausomybės metais, nei dabar. Man atrodo, kad tebegalioja atsargus Eduardo Vilko spėjimas: „Gal aš klystu, bet man susidaro įspūdis, kad mes gyvename siauro rato žmonių protu, jų padiktuojamais sprendimais.“ Kuo ratas siauresnis, tuo jis savisaugiškesnis, tuo labiau atribotas nuo kitų proto ir galimybių. Įdomus tokios situacijos paaiškinimas, lyg būtų pasiremta sena žmonių išmintim, gal net žemaitišku atsargiu žinojimu, kad laikini įpročiai per laiką tampa pastoviais.

Kad ir kritiškas bei savikritiškas, akademikas žinojo, kad nieko nėra svarbiau už nacionalinę santarvę. Formuluodamas šią mintį, akademikas leido sau prabilti poetiškiau, bent jau emocionaliau: „Jei valstybė nuosekliai vykdys pilietinio susitaikymo politiką, o visi, kas sugeba, žodžiu, raštu, menu, malda ar tiesiog asmeniniu pavyzdžiu gelbės mūsų sielas nuo tarpusavio įtarumo, neapykantos ir keršto, – tada mes išgyvensime.“ Nedaug teturime tokių kelio ženklų, pozicijos ir kalbos ženklų. Tokio pilietiškumo, iškylančio iš veiklos ir viešos kalbos, iš jų vientisumo. Iš asmenybės lygio.

Žmogus niekur ir niekada negali užmiršti savo tautos likimo, negali apie jį nemąstyti. Nėra tautos be kalbos, nėra kalbos be ją sukūrusios tautos. Kalbos struktūros glūdi ne tik humanistikos, bet ir bendruosiuose tautos savivokos struktūrose. Turime įsiklausyti į šiuos akademiko Eduardo Vilko žodžius: „Lietuvių tauta, būdama maža ir todėl privalanti nuolat galvoti apie savo išlikimą, negali per daug integruotis su didele tauta. Aišku ne dėl to, kad ta tauta būtų kuo nors bloga, o dėl to, kad net draugiškiausia, palankiausia mums integracija su viena kuria gausesne už mus tauta ilgainiui gali baigtis mūsų išnykimu. O to, kol gyvas, niekas nenori; tik nepraradusi šio instinkto tauta evoliucijos paliekama gyventi.“

Negalima žavėtis nepabaigiamomis reformomis, vengti neįgyvendinamų valstybinių programų. Tai protingai atsargaus žmogaus, atsargios kalbos pozicija: „nepigiai kainuoja padaryti sumaištį, o paskui pataisyti neužtenka vienos kartos gyvenimo“. Vėlgi kalbos minkštumo, paslankumo pavyzdys – kaip iš ekonominės-socialinės situacijos (neįgyvendinamos valstybinės programos) pereinama į žmogišką, su žmogaus patirtimi susijusią kalbą: sukelti sumaištį nepigu, bet dar brangiau iš jos išbristi, tai kainuoja žmonių gyvenimus.

Nuostaba, kaip priartėja šios mintys prie I. Kanto perspėjimo jau cituotuose „Prolegomenuose“: „Ateiti į protą niekuomet nevėlu; bet jei supratimas ateina vėlai, tai visada būna sunkiau jį pritaikyti.“** Geras žmonijos pilietis buvo I. Kantas, nors maža dalimi priklausantis ir Lietuvos kultūros istorijai.

Aišku, kad su humanistika tiesiogiai siejasi rašytojai, menininkai, jų pilietinės pozicijos, pasisakymai – atskira tema. Šiuo pranešimu labiau kreipiamas dėmesys ne į kūrybinę, o intelektualinę humanistiką.

Iš bendriau juntamo dėmesio žmogaus klausimams prasideda kartais labai reikšmingi žingsniai į humanistiką iš matematikos, fizikos, chemijos, iš artimesnio humanitarams socialinių mokslų pasaulio ar net iš inžinerijos. Turime filosofų tarp matematikų, chemikų, ekonomistų, inžinierių. Būtent: humanistų. Pavyzdys iš Algio Mickūno, mūsų akademijos užsienio nario. „Jutau nepasitenkinimą vien mokslais. Pradėjo kilti klausimų, į kuriuos neatsakoma moksliškai. Tiksliuosiuose moksluose yra spragų, kurių negalima užpildyti jokiais griežtais, matematiniais būdais.“*** Humanistika yra nuolatinis neužpildomų spragų jutimas žmogaus pasaulyje, nuolatinė pastanga bandyti jas užpildyti. Įskaitant ir nuolatinį pilietiško santykio pasigedimą, pilietinės visuomenės silpnumą. Humanistikos veiksmas – pasakyti, kaip yra ir ką galima būtų daryti, kad būtų kitaip. Pagrindinė humanistinio veiksmo sąlyga nukreipta į patį pozicijos reiškėją. Ar iš tiesų sakau suprasdamas, kaip yra, ir norėdamas, kad būtų geriau, ar tik viešindamas, reikšmindamas savo personą? Dabartinės humanistikos paviršiuje plaukioja pernelyg daug tik savo reikšme, prestižu, autoritetu susirūpinusių žmonių. Jie maudosi kalbos putose, kalbos gelmė jiems neprieinama. Paradoksas, bet autoritetai paprastai nesirūpina savo autoritetu. Geros kalbos siekianti menka kalba griauna patį kalbantįjį, galiausiai jį visai sumenkina. Kalbėti yra rizika. Kalba, deja, leidžia teigti tai, kuo teigianti sąmonė nei tiki, nei nori tikėti. Ji tėra tik įgudusi kalbėti ir, naudodamasi tuo įgūdžiu, gali ilgai laikytis politinio gyvenimo paviršiuje. Tai menkieji rašto aiškintojai (pagal Bibliją). Ne tie, kurie turi galią kalbėti. Humanistikos veiksmingumas kyla iš galios kalbėti; iš galios, kuri yra susijusi su pamatinėmis sąmonės nuostatomis, su autoriteto turėjimu ar jo pasirodančiomis apraiškomis. Manytina, kad tas, kuris savo sąmone nėra pilietis, net nėra tos sąvokos kaip nors sau taikęs, kad ir puikiausiai kalbėdamas apie pilietiškumo svarbą, nieko negali tuo įtikinti. Atvirkščiai – ardo pirmines sąmonės ir sociumo sankabas. Kalbėti apie tikėjimą netikint yra ciniška. Kalbėti apie tautą jos nebranginant yra ciniška. Tokio ciniškumo savo viešajame gyvenime turime daug. Cinizmas iš esmės yra amoralus. Pereidama į savo daržą sakyčiau, kad ciniškas stilius taip pat yra amoralus. Yra tik labai aštri cinizmo estetiką išlaikanti briauna, pasiekiama itin talentingų žmonių.

Pilietiškumas neatskiriamas nuo istorijos, nuo aplinkybių. Šiandien negalime laukti tokio pilietiškumo, kurio aukštoji banga kilo apie 1990-uosius. Piliečiai susitelkė savo pilies gynybai – tiesiogine ir perkeltine prasme. Kad pilis būtų, kad būtų saugi man ir mano bendrapiliečiams, tarp kurių auga ir mano vaikai, vaikaičiai, turiu daryti jos labui viską, kas nuo manęs priklauso. Dirbti, ginti, mokėti mokesčius, atiduoti duoklę.

Ar šiandien mes beturime valstybę, kuri būtų visų mūsų pilis? Sunku būtų vienprasmiškai atsakyti. Didelė dalis patys išėjo iš pilies, iškeliavo į saugesnes teritorijas. Dalis žmonių palikta už pilies sienų. Pilietis gali būti tik orus žmogus, dirbantis, pragyvenantis iš to, ką uždirba. Iš bedarbio, iš skurdžiaus, elgetos negalima norėti, kad jis būtų pilietis. Šiuo metu mes kaip tauta, kaip visuomenė, bendruomenė, esame sunkiame rate. Suvokiame, kad be valstybės tauta negali išgyventi; namas be stogo yra pasmerktas. Vadinasi, turime dėti visas pastangas, kad stogas būtų, lopyti jį, keisti. Tą gali daryti tik piliečiai, tik tie, kurie sąmoningai suvokia žmogiškosios egzistencijos ryšį su valstybe, jai įsipareigoja. Arvydas Šliogeris ir žodžiu, ir raštu yra citavęs pamokantį tekstą iš antikos: kaip atskirti vergą ir laisvąjį. Keli atsakinėja į tą patį klausimą, kas atstatys šventovę? Vienas sako, kad Dzeusas (ar kitas dievas), kitas, kad karalius, trečias, kad miesto valdžia. Tik ketvirtas sako – aš. Tas ir yra laisvasis, ne vergas. Pilietis yra laisvas žmogus, galintis veikti ir savo valstybės likimą – darbu, veikla, kūryba, pozicijomis, būdamas renkamas ir rinkdamas. Dabar pilietiškumui labai svarbus yra ryžto pasilikti savo krašte skatinimas, motyvavimas. Skirtingai nuo švietimo ir mokslo ministro aš dramatizuoju vis augantį jaunų žmonių pasirinkimą studijuoti ne Lietuvoje. Turime suvokti, kad studijuoti besirengią jaunuoliai yra prekė Europos universitetų rinkoje; kaip konkurenciniai mobiliojo ryšio tinklai, taip ir pasaulio universitetai vilioja ir vis labiau vilios studentus. Mūsų pralaimėjimai šioje srityje, mano supratimu, yra itin skaudūs. Intelektualinis pralaimėjimas yra sunkiai atitaisomas. Prarandame didelę dalį intelektualiųjų pilietiškumo galimybių. Valstybė turi valstybiškai konkuruoti dėl gabiausiųjų. Konkuruoti, vadinasi, rūpintis ne tik mokslo lygiu (jis yra ar gali būti konkurencingas), bet ir studentų gyvenimo sąlygomis, stipendijomis. Esmingai įsiterpti į pasirinkimo galimybes galima ir siekiu užtikrinti jaunų žmonių psichologinį saugumą, dvasinį komfortą, kurį suteikia buvimas su savaisiais, kalbėjimas gimtąja kalba. Geriausias variantas gabiausiai pilietinei jaunuomenei yra studijuoti savo šalyje, bet pagal įvairias programas, konkursus, pasikeitimus išnaudoti stipriausių pasaulio mokslo centrų galimybes. Derinti, jungti. Domėtis projektais, konkursais. Ruošti sau darbo vietą Lietuvoje. Sau ir tiems, kurie ateis iš žemesniųjų švietimo pakopų, apskritai iš darbo rinkos.

Ar humanistika čia gali ką nors reikšti? Mano supratimu, gali. Mąstydama ir permąstydama, jungdama ir bendrindama. Ir gebėjimu konkuruoti atvirame pasaulyje dėl savo pačios jaunimo reiškiasi tautos savisaugos instinktai. Jaučiame, kad lietuvių tautos savisaugos instinktai silpsta. Nacionalizmas yra moderni sąvoka, tik nereikia jos iškreipti. Humanistika čia turi tiesiog budėti, reaguoti, tvirtinti sveiko, oraus nacionalizmo galimybes. Kritiškai permąstyti pilietiškumo (kiekviena diena keičia jo turinį), demokratijos, socialinių tinklų sąvokas. Ką šiandien mums gali reikšti, kokių pasekmių turėti gana laisvi Konstitucinio teismo sprendimų išsiaiškinimai? Jau girdime grėsmingą (bet negalima sakyti, kad nepagrįstą) demokratijos ir eurokratijos priešstatą. Taip, eurokratijos slėgimas tikrai yra juntamas, kartais atrodo, kad ta didžioji iliuzija, kuri, stojant į Europos Sąjungą, žadėjo mums kultūrinę autonomiją, nesikišimą į tradicijų, moralės reikalus, yra blėstanti. Tiesa, spaudžia ne oficialios struktūros, bet tarpininkai, dažniausiai save vadinantys „ekspertais“. Ir kaip tik čia, tuose spaudimo taškuose, dar kartais įsižiebia pilietinės reakcijos, bet, deja, daugiau tik gynybinės. Ginties piliečiai šiandien turi mažiau galimybių negu bet kada. Bet ir stichiški nepaklusimo atvejai yra svarbūs. Visuotinio pozityvo dabar gal ir negalime turėti – ne tokia laiko dvasia. Bet reikia nors mažų atramų, nors laikinų susitelkimo taškų.

Pozityviojo pilietiškumo lauke išskirčiau mūsų akademijos narės Vandos Zaborskaitės straipsnius internetiniame „Bernardinų“ dienraštyje, ypač klausiantįjį „Kokia gali būti Lietuvos nacionalinė idėja?“ Puikus pilietinis pasiūlymas: „Kiekvienam vaikui gerą mokyklą!“ Vandą Zaborskaitę, kaip pilietinio pozityvumo reiškėją, išskirčiau ir dėl aiškiai jaučiamo jos asmenybės branduolio: kiekvienu pasisakymu pasisakoma ir už save – taip, man tai yra svarbu, aš apie tai mąstau, dalinuosi su kitais piliečiais, vengiu didinti destrukciją, ieškau galimo tvarkos principo, apčiuopiu jo veikimo galimybes. Taip, tai akivaizdi dalyvavimo demokratijoje, demokratijos palaikymo prasmė. Kas yra demokratija, jei ne dalijimasis atsakomybe pagal kompetenciją, savo atsakomybės dalies prisiėmimas. Pilietiškumas neatskiriamas nuo demokratijos. Silpnos demokratijos valstybė, o tokia, deja, dabar yra Lietuva, negali turėti stipraus pilietiškumo. O kita vertus, nestiprinant piliečių, negalima tikėtis brandesnės demokratijos. Pilietinės visuomenės rodiklis yra santykis tarp žmonių ir valdžios, netgi to santykio kalbinės išraiškos. Valdžios veiksmai turi būti tokie, kad dauguma žmonių suvoktų juos kaip protingus, apskaičiuotus, siekiančius kuo geresnio ar bent pakenčiamesnio gyvenimo savo valstybės gyventojams. Žmogus nori (gali ir turi norėti) gyventi kaip galima geriau, šviesiau. Valdžios programos, o svarbiausia konkretūs veiksmai negali tam prieštarauti. Kai valdžia siekia savo žmonių geresnio gyvenimo, žmonės žvelgia į ją kontroliuojančiu, bet pagarbiu žvilgsniu. Kontrolė ir pagarba valdžiai brandesnės visuomenės žymė. Valdžią niekina ne piliečiai, o viskuo nusivylę žmonės. Nusivylę ir savimi, kad nepajėgia turėti tokios valdžios, kurią galėtų gerbti. Ir gal dar blogiau – apskritai nepajėgia gerbti – nei savęs, nei kito. Ugdymo, saviugdos ir pakenčiamesnio, pakankamesnio gyvenimo sanglauda. Žmogus kelia galvą, pilietiškėja, kai turi specialybę, namus, gali rinktis, sugeba leisti mokytis vaikus, yra tikras dėl mokyklos lygio. Gali būti, kad pilietiškumas prasideda nuo savigarbos, orumo jutimo. Orumo, neatskiriamo nuo padorumo.

Iš šio taško paskutinis žingsnis į humanistiką, į jos pamatus sutelkiančius humanitarinius mokslus, kurie tiesiogiai siejasi su švietimu – nuo pradinio iki aukštojo. Manytina, kad čia nei tauta, nei valstybė neturi pasirinkimo. Būtina kreipti pirmaeilį dėmesį į humanitarinės kultūros plėtotę, į mokyklos, į studijų kokybę. Humanitarinės studijos ugdo tas jauno žmogaus galias, kurios ugdys jį patį kaip asmenį, pilietį. Įgyjama niekuo nepakeičiama unikaliųjų kultūros tekstų skaitymo patirtis, išsiugdomos dialoginio santykio, kritiško vertinimo nuostatos. Pilietis – laisvai ir kritiškai mąstantis asmuo; asmuo, kurio mąstymo ir kritikos laisvė neatskiriama nuo įsipareigojimų, labai paprasto ir labai žmogiško noro, kad bendruomenei, kuriai jis priklauso, būtų geriau, kad ji būtų stipresnė, teisingesnė, tolerantiškesnė.

Stipresnėj valstybėj ir individas yra (gali būti) stipresnis. Stipresnių individų valstybė yra stipresnė. Stipresnė valstybė labiau remia humanistiką, išvedančią tautą į pasaulį, įjungiančią į bendrąsias kultūros struktūras.

2010 04 09

____________________________________
*     Kantas I. „Prolegomenai“. – Vilnius: Mintis, 1972, p. 30.
**   Kantas I. „Prolegomenai“, p. 30.
*** „Visa aprėpianti dabartis: Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 13.