Otfried Höffe. Senėjimo filosofija: mankštintis, mokytis, mylėti

Kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau jis galvoja apie problemas, kurias kelia mūsų visuomenės senėjimas. Tokių svarstymų būta ir praeityje: Cicerono, Jacobo Grimmo ir Ernsto Blocho mintys apie senatvę šiandien yra aktualios kaip niekada.

Svarstant apie vis didėjančią senatvės reikšmę, – tiek tarp pavienių asmenų, tiek visuomenėje, – būtų išmintinga atsigręžti į praeitį. Toks atsigręžimas suteiktų dabarčiai ryškesnius kontūrus. Sykiu tai apsaugotų nuo savęs pervertinimo pavojaus. Juk nei pati senatvė, nei jos keliami iššūkiai nėra kažkas naujo. Juolab kad visai ne pro šalį pasimokyti, kokiais būdais anuomet kovota su šiais iššūkiais. Aiškėja trys dalykai.

Ikimokslinių, daugiausia filosofinių senatvės tyrinėjimų būta dar gerokai prieš šių dienų senatvės tyrinėjimus. Antikos mąstytojų dėmesio centre atsiduria žmonės, kurie, – antroji provokacija, – daugybę šimtmečių iki modernios medicinos atsiradimo sulaukė stebėtinai garbaus amžiaus. Atėnų tragikas Sofoklis sulaukė devyniasdešimties, panašų amžių nugyveno ir Atėnų įstatymų leidėjas Solonas bei vėliau skeptikas Pironas; spėjama, kad Pitagoras gyvenęs dar ilgiau; sofistas Gorgijus mirė būdamas šimto metų amžiaus, Platonas nugyveno aštuoniasdešimt metų, Katonas, kuris įkvėpė Ciceroną parašyti reikšmingiausią pasaulio istorijoje veikalą apie senatvę, sulaukė aštuoniasdešimt penkerių, o stoikas Epiktetas – aštuoniasdešimt aštuonerių metų.

Praktiniai klausimai nebūdavo keliami

Vis dėlto dažni skundai dėl senatvės anuomet turėjo rimtą pagrindą: kadangi valstybė neužtikrindavo pagyvenusių žmonių gerovės, šis rūpestis guldavo ant paties žmogaus pečių: jam belikdavo arba laiku sukaupti užtektinai turto, arba tikėtis, kad jį išlaikys vaikai, nors toks lūkestis nebūtinai išsipildydavo – ir ne tik ankstyvos vaikų mirties atveju.

Trečias dalykas, kurio galėtume pasimokyti iš ikimokslinių senatvės tyrinėjimų, byloja: nederėtų žvelgti į senatvę ir senėjimą pirmiausia per naudos prizmę ir klausti, kaip kuo efektyviau ir kuo ilgesniam laikui integruoti senukus į profesinį ir socialinį pasaulį, sykiu ir į pilietinę visuomenę.

Užuot skubėję žvelgti iš visuomenės perspektyvos ir, – suprantama, garsiai apie tai nekalbėdami, – puolę daryti naudos ir nuostolio analizės (atsižvelgdami tiek į profesinį pasaulį, tiek į sveikatos apsaugos sistemą, tiek ir į pensijų draudimą), pažvelkime iš vidinės senų žmonių perspekyvos ir pasvarstykime apie senatvės ir senėjimo garbingumą.

Žodis „senis“ tapo tabu

Pasirinkime tris pavyzdžius, būtinai iš skirtingų epochų: pirmąjį iš Senovės Romos, antrąjį – iš moderniųjų laikų ir trečiąjį – iš mūsų laikmečio. Tačiau visų pirma trumpai stabtelėkime prie žodžių, kuriais įvardijami senyvo amžiaus žmonės.

Įdomu, kad mūsų senelių ir prosenelių karta žodį „senis“ dar galėjo vartoti nevaržomai. Mūsų dienomis šis žodis yra įgavęs diskriminuojamąjį atspalvį. Šiandien mieliau kalbama apie senjorus arba senyvo amžiaus žmones.

Romanų kalbų kreipiniuose, kaip antai prancūzų kalbos žodyje seigneur, italų – signore, ispanų – señor, taip pat prancūzų bei anglų – sir, dar atsispindi ta samprata, kad vyresnio amžiaus žmogus yra „garbaus amžiaus žilagalvis“, garbingas ponas, kuris nusipelno dėmesio iš jaunesnių už save.

Orumas, rimtumas, patikimumas

Pirmojo mūsų pasirinkto pavyzdžio autorius tebūnie Ciceronas. Vienas reikšmingiausių tekstų šia tema, kurį dėl apimties ir svarstymų nuodugnumo galima laikyti tikra studija apie senatvę, siekia Senovės Romos laikus. Žinoma, šio veikalo pirmtakų, kaip ir daugelyje kitų Romos intelektualinio pasaulio sričių, rasime ir antikinėje Graikijoje, štai kad ir (dingęs) filosofo Aristono iš Chijo (trečias amžius prieš Kristų) veikalas „Peri geros“ (Apie senatvę) ir pokalbis apie senatvę iš Platono „Politeia“, kuris vyksta tarp doro senyvo amžiaus Kefalo ir Sokrato.

Remiantis Romos valstybininko, filosofo ir oratoriaus Cicerono veikalu „Cato maior de senectute“ (Katonas Vyresnysis apie senatvę), – šešiasdešimt dvejų metų amžiaus žmogaus tekstu apie kitą valstybininką, kuris sulaukė aštuoniasdešimt penkerių, – vyresnio amžiaus žmogus dar gali pasižymėti visais subrendusio vyro pranašumais: dignitas, gravitas, auctoritas, kitaip tariant, orumu, solidžiu rimtumu ir pagarbos vertu patikimumu. Tuo tarpu tos savybės, kurios priskiriamos iškaršimui, laikomos disciplinos nebuvimo pasekme, ir šiuo požiūriu neturi tiesioginio ryšio su senatve.

Senatvė kaip „laimėti metai“

Nepaisydamas tokio neabejotinai idealizuoto vertinimo, Ciceronas sykiu apmąstė senstant atsirandančius pokyčius. Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų jis ėmėsi psichologinių ir sociopsichologinių svarstymų, liečiančių esminius senatvės iššūkius.

Ciceronas pradėjo nuo pačių iššūkių diagnozės ir pateikė rekomendacijas, kaip šiems iššūkiams pasirengti, kitaip tariant, davė prevencinių patarimų. Šiuo atžvilgiu jis jau anuomet atstovavo pagrindinei vėlesniais laikais vykdytų senatvės tyrinėjimų idėjai, jog senatvė – tai „laimėti metai”.

Cicerono įsitikinimu, trūkumus įmanoma įveikti

Savo diagnozėje Ciceronas įvardija keturis priekaištus arba kaltinimus senatvei, kuriuos jis arba atremia, arba pateikia kaip iššūkius: kad išstumtas iš ankstesnių veiklos barų esi pasmerktas neveiklumui; kad apleidžia fizinės jėgos; kad netenkama kai kurių džiaugsmų ir galiausiai – kad artėja mirtis (pats Ciceronas buvo nužudytas praėjus metams nuo šio veikalo parašymo).

Pirmąjį kaltinimą, priverstinį neveiklumą, Ciceronas nuginčija patardamas atsidėti bonum commune, bendrajam gėriui, – šių dienų sąvokomis, savanoriškai veiklai ir pilietinei visuomenei. Dideliems darbams reikia ne tiek fizinės jėgos, kiek sukauptos patirties, neatsiejamos nuo apdairumo ir kompetencijos priimant sprendimus. Šiems per gyvenimą įgytiems gebėjimams nevalia leisti menkti senatvėje.

Ciceronas pripažįsta, kad kai kurie skundžiasi atminties nusilpimu. Su tuo, pasak jo, įmanoma kovoti pratybomis. Nuolatinis mokymasis leidžia išsaugoti protines jėgas, o tai su kaupu kompensuoja senkančias fizines jėgas.

Mūsų autorius pripažįsta, kad protinės jėgos darosi nebe tokios gyvybingos. Todėl jis rekomenduoja „mokymąsi visą gyvenimą“. Jis siūlo mokytis diferencijuotai, atsižveliant į amžių: jaunystėje, pasak jo, stengiamasi sukaupti kuo daugiau protinio potencialo, o senatvėje su šiuo kapitalu elgiamasi ekonomiškai, kitaip tariant, tai, kas nesvarbu, paliekama nuošalėje, o atmintyje išlaikoma tik tai, kas svarbiausia. Vyresniam žmogui būdinga planuoti atsižvelgiant į vis tolimesnę ateities perspektyvą ir savo patirtį perduoti palikuonims.

Saugotis plepumo

Šių dienų smegenų tyrinėtojai mėgsta kalbėti apie revoliucingai naujus atradimus. Visgi čia jie turėtų būti kiek kuklesni. Jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų vienas mąstytojas pabrėžė tai, ką konstatuoja, kitaip tariant, tik sustiprina, šių dienų smegenų tyrinėjimai.

Kuklumo nederėtų pamiršti ir kai kurių kitų šiandien plačiai žinomų gyvybės mokslų (angl. life sciences) sritičių atstovai: neretai čia atrandamos ne iš kojų verčiančios naujovės, o tik patvirtinama tai, ko jau nuo seno moko gyvenimiškas patyrimas ir išmintis.

Tačiau Ciceronas skundžiasi, kad vyresni žmonės yra linkę į plepumą. Šiuo atveju tiktų du airių rašytojo Jonathano Swifto „Įsipareigojimai savo senatvei“: „Nepasakoti kas kartą tos pačios istorijos tiems patiems žmonėms.“ Ir: „Nesišvaistyti gerais patarimais, nebent jų kas nors pageidautų.“

Skyriuje apie apleidžiančias fizines jėgas Ciceronas pataria, atsižvelgiant į sveikatą, reguliariai lavinti kūną ir protą. Antra vertus, menkstančias kūno jėgas iš dalies atperka protiniai pajėgumai.

Galų gale laisvas nuo troškimų

Pagrindinės pagyvenusio žmogaus užduotys šiandien išreiškiamos triguba M: mankštintis, mokytis ir mylėti. Ciceronas, kalbėdamas apie kūno ir proto lavinimą, akcentuoja pirmąsias dvi M. Kitame skyriuje kalbama ir apie trečiąją. Toliau autorius pabrėžia senyvo amžiaus žmonių norą gyventi nepriklausomą gvenimą, kitais žodžiais, būti autonomiškiems. Kol žmogus užsiima jam įdomia veikla, tol jo senėjimo proceso nesijaučia.

Trečiajame skyriuje, skirtame juslinių džiaugsmų sumažėjimui, Ciceronas, – vėlgi užbėgdamas už akių šiandieniniams tyrinėjimams, – aiškina, kad šį sumažėjimą daugelis, jeigu ne visi žmonės, traktuoja kaip išsivadavimą iš nereikalingų arba netgi neleistinų troškimų. Tai, pasak jo, atveria daugiau erdvės visuomeniškumui, sykiu labai palengvina dialogą tarp kartų bei sumažina poreikį gerti ir valgyti.

Tad kalbėdamas apie trečiąją M, jis ragina plėsti socialinį tinklą, puoselėti bendravimo įgūdžius ir stengtis būti naudingam.

Sukurti ką nors, kas išliktų

Cicerono akimis, senatvę apvainikuoja tas auctoritas, pagarbą keliantis autoritetas, „kuris atsiranda ne staiga pražilus plaukams ir išvagojus raukšlėms“, o yra veikiau garbingai nugyvento gyvenimo vaisius.

Paskutiniame savo senatvės analizės skyriuje Ciceronas atsigręžia į ketvirtąjį ir labiausiai nerimą keliantį priekaištą: mirties artumą. Jis pateikia abu tuo metu dominavusius įsivaizdavimus: jog dvasia užgęstanti, arba kad ji toliau gyvenanti kitoje vietoje.

Tiek vienu, tiek kitu atveju mirties, pasak jo, nereikia bijoti, nes po mirties arba nebūsi nelaimingas, arba gyvensi netgi didesnėje palaimoje. Be to, Ciceronas pataria sukurti ką nors, ką paliktum po savęs ir taip pratęstum savo gyvenimo laiką.

Senatvė turi ir pranašumų

Antrasis pavyzdys: Jacobas Grimmas. Šio juristo, politiko ir vokiečių kalbininko kalba apie senatvę, pasakyta 1861 metais per septyniasdešimt penktąjį jubiliejų, treji metai iki mirties, liudija aukštą autoriaus išsilavinimo lygį.

Grimmas, žinoma, buvo susipažinęs su Cicerono tekstu ir žinojo apie jo graikiškuosius pirmtakus. Jis pateikia mums gausybę skirtingose tautose išskiriamų žmogaus gyvenimo atkarpų: vienur – vos dvi, kitur – trys, keturios, septynios ir netgi dešimt.

Jis mini būdus, kaip apskaičiuoti žmogaus amžiaus ilgumą, pavyzdžiui: tvora laiko trejus metus, šuo pasiekia trijų tvorų amžių, rožė – trijų šunų amžių, žmogus – trijų rožių amžių“, taigi aštuoniasdešimt vienus metus. Grimmas cituoja poetus ir filosofus, iškelia daug neigiamų savybių, kurios priskiriamos senatvei, tačiau sykiu nepamiršta ir dorybių bei pranašumų.

Verčiau nesiskųsti beždžionės metais

Pasakoje „Amžiaus ilgumas“, kurią jis drauge su savo broliu Wilhelmu įtraukė į „Vaikų ir namų pasakas“, sakoma, kad žmogui Dievas paskyręs septynias dešimtis metų, suskirstytų į keturias atkarpas: „Pirmieji trisdešimt yra tikrieji žmogaus metai, jie greitai prabėga; žmogus yra sveikas, dirba su ūpu ir džiaugiasi gyvenimu. Po to eina aštuoniolika asilo metų, tada jam kraunama ant pečių viena našta po kitos: jis turi nešioti grūdus, kurie kitus maitina, o pats už tą ištikimą triūsą yra tik mušamas ir spardomas. Paskui ateina dvylika šuns metų, tada guli jis kur pakampėj, niurzga, nebeturi dantų ir nieko nebegali įkąsti. O kai tas laikas praeina, viską užbaigia beždžionės metai.“ Kaip sakoma pasakos pabaigoje, tarp šeštos ir septintos dešimties „žmogus sukriošta, suvaikėja, niekus išdarinėja ir tampa vaikų patyčia.“

Iškalbos ir gyvenimo patyrimo nestokojančioje kalboje apie senatvę Grimmas nesutinka su tokia apgailėtina gyvenimo pabaiga. Autorius neneigia senatvėje atsirandančių tokių kūno negalių kaip kurtumas ir silpstanti akių šviesa. Tačiau užuot skundęsis, jis iškelia teigiamas ypatybes: antai prarandant regėjimą neretai taip išjautrėja lytėjimo pojūtis, kad atrodo, lyg matytum visais pirštų galiukais. O apkurtusių žmonių skonio ir kvapo pojūčiai išlavėja labiau nei bet kada. Kaip pranašumus jis įvardija romumą, švelnumą, malonumą, narsumą ir troškimą dirbti. Į tą pačią gretą galima statyti išsiskleidusius ir tvirtus įsitikinimus bei anksčiau niekad nepatirtą ramybę ir pasitenkinimą.

Kam skirta sulaukti tokio ilgo amžiaus, tam, pasak Grimmo, nederėtų skųstis, kai priartėja jo gyvenimo paskutinioji, verčiau jau jis su švelniu liūdesiu atsiręžtų į nueitą kelią ir sėdėdamas ant suolo priešais savo namų duris įvertintų nugyventus metus.

Malonus gyvenimas

Trečiasis pavyzdys: Ernstas Blochas. Šis filosofas (1885–1977) pateikia naują perspektyvą. Kaip byloja pats jo veikalo „Vilties principas“ pavadinimas, Blochas kalba ne apie tai, ką senatvė turi teigiamo ar neigiamo, sykiu ne apie tai, kaip pagyvenę žmonės gyvena arba kaip su jais turi elgtis kiti. Nors apie senatvę jis kalba remdamasis savo patirtimi, tačiau jo kalboje nėra nei empiriškumo, nei normatyvumo. Po būti ir privalėti jis prabyla apie galėti.

Blochas nekalba apie vaidmenis senatvėje: nei iš tikrųjų esamus, nei vien moraliai pritinkančius. Vienos jo knygos dalies pavadinimas skamba „Mažos dienos svajonės“, jį patikslina vieno iš skyrių antraštė: „Ko belieka norėti senatvėje“.

Blochas gilinasi į klausimą, kaip pagyvenęs žmogus gali pats nuveikti šį tą savo labui. Blochas nėra taip nutolęs nuo gyvenimo tikrovės, kad matytų vien tai, kas teigiama, ir naiviai į šalį nustumtų vis tirščiau besitelkiančias baimes: „Kūnas nebeatgauna jėgų taip greit kaip anksčiau, kiekviena pastanga išdidėja dvigubai. Darbas nebetirpsta rankose taip spėriai, finansinė nežinia prislegia sunkiau nei anksčiau.“

Tačiau kaip atsako ar išeities jis anaiptol nesiūlo askezės, jis veikiau pasisako už epikūriškai malonų gyvenimą, už „vyną ir pinigų kapšą“, kitais žodžiais, gyvenimo skonį ir pinigus.

Mokslininkams senatvė yra tartum vynuogių derliaus ėmimas

Pradžioje jis pripažįsta, kad senatvės epizodas esantis „ryškesnis nei bei kuri ankstesnė“ gyvenimo atkarpa „ir brutaliau negatyvi“. Jaunuolis priešinasi jam įprastai aplinkai ir kovoja su ja; tuo tarpu pagyvenęs žmogus, senis, kuris piktinasi pasauliu, užuot kovojęs su juo kaip januolis, atsiduria pavojuje pasiduoti apmaudui, kovingam bėdojimui.“

Todėl šiame amžiuje žmogų esą užvaldo rezignacija, jis jaučiasi ne paprasčiausiai atsisveikinąs su viena iš gyvenimo atkarpų, o su visu gyvenimu.

Tačiau netikėtai tekste įvyksta staigus pasikeitimas: apie senatvę prabylama kaip apie galimybę, idealą, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip apie derlių. Blochui pažįstama Grimmo kalba apie senatvę; jis cituoja daugelio skaitomą Voltaire’ą ir patvirtina, kad jo paties žvilgsnis į senatvę siejasi su ankstesnėmis naujųjų laikų epochomis ir, kaip tai parodė Ciceronas, netgi su antika.

Sykiu Blochas pakoreguoja mūsų socialinėje politikoje vyraujančią skirtį tarp turtingo ir vargšo, perkeldamas ją tarp išsilavinusio ir bemokslio: „Neišmanėliui, pasak Voltaire’o, senatvė esanti nelyg žiema, mokslininkui ji – tartum vynuogių derliaus ėmimas ir sulčių spaudimas.“

Oriai pasenti yra menas

Blochas leidžia suprasti, kad senatvė, kaip ir kiekviena ankstesnė gyvenimo pakopa, turi savų pranašumų, kompensuojančių atsisveikinimą su prieš tai buvusiomis gyvenimo atkarpomis. Prie Voltaire’o žodžių jis priduria, jog sentavės idealu turinti tapti tokia branda, kuriai „davimas yra patogesnis nei ėmimas“.

Prie to priklausytų ir „teisė jaustis išsekintam gyvenimo”, laisvo laiko ir ramybės troškimas, prielankumas tylai, ir ypač išmintis. Visa tai būtų galima įvardyti kaip gebėjimą pamatyti, kas svarbu, ir pamiršti, kas nesvarbu.

Galėtume pasigesti dviejų dalykų aptarimo: santykio su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, su šeima ir draugais, bei klausimo, kaip išmokti apibūdintos laikysenos. Juk išmininga, „stoiška“ ramybė, apie kurią kalba Voltaire’as, Jacobas Grimmas ir Ernstas Blochas, žmogaus neaplanko savaime. Jis turi jos išmokti, ką patvirtina jau nuo Cicerono laikų žinomas senatvės vaizdinys: senti galima ir netgi būtina išmokti.

Hermanno Hesse’ės, kito neakademinio senatvės tyrėjo, žodžiais: „Senatvė yra ne mažiau gražus ir šventas uždavinys nei jaunatvė“, ir: „Oriai pasenti ir išlaikyti mūsų amžiui deramą laikyseną ir išmintingumą yra sunkus menas.“

Senatvė neturi reikšti senėjimo

Minėtasis mokymosi procesas, kalbant schematiškai, gali vykti trimis etapais, kurie nebūtinai turi „šauniai“ sekti vienas paskui kitą. Pirmojoje fazėje, kai senėjimą lydi rezignacija, susitaikoma su liūdna tikrove; visų pirma įsisąmoninami fiziniai ir protiniai, sykiu ir socialiniai nuostoliai.

Antrojoje fazėje palinkstama prie amžių atitinkančių interesų ir ryšių. Šis senėjimo etapas siejasi su Blocho derliaus samprata.

Savotiška pilnatvė pasiekiama trečiajame etape, kurį galėtume įvardyti kaip kūrybingą senėjimą, kai naujoji gyvenimo fazė priimama nesibodint visų jai priklausančių ypatumų ir sykiu įžvelgiant jos privalumus: išsivadavus iš konkurencijos ir karjeros pančių, tampa ne tiek svarbus pasiekimų mastas. Į pirmą planą išeina tokios vertybės kaip nepaperkamumas, savigarba, gerumas ir humoro jausmas.

Ispanų violončelininkas Pablo Casals, pats nugyvenęs devyniasdešimt šešerius metus, labai taikliai pasakė: „Senatvė apskritai yra labai reliatyvus dalykas. Jeigu nesiliauji dirbęs ir lieki jautrus pasaulio grožiui, kuris mus supa, tada supranti, kad senatvė nebūtinai reiškia senėjimą.“

Larry’io Brunt’o nuotrauka. „Mano seneliai“.

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė

Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2010 03 06