Donatas Petrošius. Nedūstu, nes nekvėpuoju

Savo elektroniniame pašte aptikau bičiulio atsiųstą nuorodą į naujausią Tomo Venclovos straipsnį su prierašu: daug teisybės.

Nors jau buvau skaitęs prieš tai, permečiau akimis tą straipsnį dar kartą. Ir tikrai – daug teisybės, beveik su viskuo galima sutikti.

Tada žiūriu – kabo Algirdo Patacko atsakymas T. Venclovai: „Aš irgi dūstu“. Skaitau – irgi beveik su viskuo sutinku. Daug teisybės.

Kaip taip galima tuo pat metu palaikyti dvi – iš esmės nesutampančias – puses. Galima. Mažiausiai dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausia, jei atmeti arba-arba, lieka ir-ir. Kodėl turėčiau balsuoti už kažkurią vieną utopiją, jei patinka abi, jei visos jos gražiai suręstos?

Antra – dažniausiai vidumi linkstu į silpnesniųjų pusę. Ir T. Venclovos (kosmopolitinė, kavoliškoji), ir A. Patacko (etnocentristinė, vydūniškoji) vizijos yra dabartyje pralaiminčios, neturinčios galios monopolio, nevyraujančios nei valstybės, nei kultūros politikoje. Nesinori sakyti, kad jau visai pralaimėjusios, bet šiuo metu jos abi tėra tik fantastinė alternatyva realybei.

Susumavus visus lozungus, gerus norus, visus nuo laisvojo pasaulio nukopijuotus teisės aktus, ES konstituciją, chartijas, konvencijas, prisiimtus įsipareigojimus – sistema tobula, turėtume kvėpuoti laisvai kaip Nyderlandų Karalystėje. Bet ne. Visas tas mūsų krašte vykdomas euroremontas tėra paviršinis. Tebesame kaip blogai surinkti „Žiguliai“ iš anekdoto, stovintys vietoje 20 km/h greičiu.

Kalti tautininkai – nacionalistai, kurie uzurpavo strateginius postus ir iš ten trukdo visavertiškai integruotis į liberalųjį pasaulį? Kad kažin. Jie irgi sakosi dūstą. Jiems atrodo, kad, priešingai, liberalai – globalistai stelbia lietuviškumą ir visas pozityvias tautines tradicijas.

Teoriškai, dabar valdo – krikščionys demokratai, konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai. Bei jų koalicijos partneriai. Taip, dešiniausieji (tie, kurie nespjautų į A. Patacko pristatomą viziją) labiausiai matomi, sėkmingai smukdosi reitingus. Kokių jie žymesnių pataisų įnešė į išplaukusiai liberalią Lietuvos raidą? Kažką apie šeimos politiką? Bandė riboti seksualinę informaciją mažamečiams? Stebėtinai bergždžia veikla – pūsti prieš vėją ir reguliuoti informacijos srautus.

Tiesa, dar w-raidžių kazusas. Kol w-simpatikai ir jų oponentai pavasarį diskutavo visais kanalais, kelių internetų svetainių matomiausiose vietose kabojo maždaug toks skelbimas: „Pilies gatvėje bus filmuojamas Eurovizijos flashmobas.“ Ir niekam tas flashmobas neužkliuvo, ir pasaulio pabaiga neatėjo. Ir vis dėlto tegu kalbininkai žiūri tuos dalykus. Jų balsai mažiausiai girdimi. 

Tradiciškai rinkimuose nugalėjusios politinės jėgos griebiasi ekonomikos, finansų, krašto apsaugos ir pan. Kam po rinkimų atitenka Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos? Koalicijos partneriams. Valstybės valdymo reikaluose esu visai žalias, bet man kažkodėl atrodo, kad, jei bent vienai vyriausybei šios ministerijos taptų prioritetinės (jei būtų sukurta bent šiokia tokia ne vien mokinio krepšeliais paremta švietimo sistema, arba, jei turėtume kad ir kokią kultūros politiką – tada tegu ir partneriai pasėdi tose ministerijose – prieš tai prisiekę, kad nieko nesugriaus). Kažkur ten turėtų būti kuriamos vizijos, užsiimama jų sklaida. O kol kas – tik finansinių srautų valdymas. Ir ne kuris nors vienas ministras kaltas, o kolektyvinis abejingumas. Politikų ir rinkėjų.

Visų idealistų (nesvarbu – ar jie svajoja apie atvirą visuomenę, ar apie tautinę dvasią), kurie tiki atradę tobulą Lietuvos ateities modelį, kelias panašus: jie gali viešai reikšti savo mintis spaudoje, gali tikėtis būti pakviesti kur nors prie apskritojo stalo padiskutuoti, po to neformalioje aplinkoje – išgerti kavos su aukštas pereigas einančiais asmenimis. Galbūt kažkas viešai pagirs ar net prisegs proginį medalį už nuopelnus Tėvynei.

O Lietuva toliau sau gyvens – niekaip. Tas politinis niekaip būvis turi ir šiokių tokių etnocentristinių atributų, ir liberaliųjų. Tačiau jų koliažas susidėstęs vyraujant akliems atsitiktinumų dėsniams.  

Abi susirėmusias puses vienija pralaimėjimas kažkokiai neapčiuopiamai pilkajai masei. Dažnai atrodo, kad viso to naujausiojo projekto, pavadinimu Lietuvos Respublika, pagrindinis tikslas yra užtikrinti kažkokios nepermatomos sistemos interesus – ir finansinius, ir galios. O jūs visi – tikrieji ir tariamieji – intelektualai, nors ir akis išsidraskykit.

Idiliškas epizodas primintas susirašinėjime apie dusulius: prieš kelis dešimtmečius T. Venclova prisidėjo ištraukiant iš belangės A. Terlecką. Šiais laikais už nuomones ar įsitikinimus nebesodina. Šiais laikais už korupciją nesodina. Net už rankos pagautų vagių (stambesniųjų) – nei teisia, nei atima, kas akivaizdžiai pagrobta. Bjauroka, ką čia pridursi. Gėda ir apmaudu, žinoma, ir dėl to, kad mūsų šalyje nebuvo teisiamas nė vienas įtariamas prisidėjęs prie žydų holokausto. Tai, kad teisinė sistema neveikia, nėra kalti nei nuosaikieji, nei karingieji patriotai. Prisikaupę aibės neišspręstų rezonansinių bylų, aplink prokuratūrų pastatus būriuojasi badautojai. Niekas niekuo nebetiki, visuomenė zvimbia kaip sujudintas avilys.

Kaip jūs tokiame fone įsivaizduojat diskusijas apie tai, kuri vizija Lietuvai tinkamesnė, kai dauguma jaučiasi gyveną daugiabutyje, kurio pirmasis aukštas apimtas liepsnų, o ugniagesiais apsirengę pareigūnai kažką slepia, užuot gesinę liepsnas?

Jei gerai suprantu, visa ta keistai piliečius veikianti teisėjų, prokurorų ir visokių tyrimų tarnybų sistema daugiausia priklauso nuo prezidento institucijos. Jei teisingai suprantu, kas aplink rašoma, Dalia Grybauskaitė ėmėsi permainų, ir kad kažkada ateityje bus galima laukti teigiamų pokyčių.        

Dvi kadencijas prezidentu buvo santarietis Valdas Adamkus. Visa tai baigėsi chrestomatiniu utopijos žlugimu. Drakonas mirė – tegyvuoja drakonas: iš intelektualų terpės atėjęs politikas galiausiai atsidūrė priešinguose apkasuose nei buvę bendražygiai. T. Venclova pervertina V. Adamkaus indėlį šviečiant ar „vesternizuojant“ Lietuvą. Tiesa, Tbilisyje (ir ne tik ten) gražiai pasirodė, bet Lietuvą po antrosios kadencijos iš esmės paliko tokią pat, kaip ir buvo radęs. Ekonomika kilo, bet ta piniginė gerovė spėriai subliūkšta. O ar buvo V. Adamkaus kadencijų metu bent kas nuveikta Lietuvoje stiprinant teisinę valstybę, pilietinę visuomenę? Kažin.

Neabejoju, kad Jo Ekscelencija V. Adamkus – kultūringas, apsišvietęs, geros širdies žmogus ir visiems aplink linkėjo tik gero. Deja, geri norai ir ketinimai prasilenkė su jo rinkėjais, kurių nemaža dalis galiausiai skaičiavo dienas, kada Jo Ekscelenciją bus galima išlydėti į užtarnautą poilsį. Nieko nepagražinu. Gaila, bet realybė tokia. Spėju, kad tolimoje ateityje, po kokių 80 metų, apie V. Adamkų enciklopedijose bus rašoma maždaug taip: „Vienas iš žymesnių (šalia B. Lubio, G. Kirkilo, A. M. Brazausko ir kt) Vytauto Landsbergio epochoje veikusių politikų ir t. t.“  

Sunku būtų prognozuoti, ar kada nors kitas santarietis nužengs į Prezidentūrą, atvers Lietuvą Vakarų pasauliui – kad ir ką tai reikštų? O gal greičiau nutiks taip, kad piliečiai išrinks grynakraujį nacionalistą – tautininką ir visi (savo noru ar ne savo) užsisklęsime mistinėje lietuvybėje?

Vieną stovyklą baugintų pirmasis variantas, kitą – antrasis. O man tiktų bet kuris, būtų galima nuo kažko atsispirti, su kažkuo sutikti, kažkam oponuoti. Tada T. Venclova su A. Patacku galėtų ginčytis apie realius dalykus, o ne apie menamus oponentų ketinimus, norėjimus, planavimus. Dabar – tik beformio debesies kritika, kuris netenkina nė vienos stovyklos.

Naivu laukti mesijo – Prezidento – kuris vienas pats nuvers kalnus. Bet Lietuvos piliečiai daugiau nebeturi ko nusitverti – tą rodo D. Grybauskaitės reitingai. Užvis naiviausia būtų tikėtis, kad nutiks dar fantastiškesnis variantas – politinės partijos apsibrėš ideologiškai, imsis rašyti politines programas ir – o stebukle – jų laikytis. (Tiesa, krikščionys-demokratai rinkimuose nugalėjo su gražiai parašyta programa, bet kita tema – kiek tą programą pakoregavo krizė ir – realpolitik – koalicijos partnerių interesai). Galbūt kada nors išsirinkę kairesnį Seimą gausim pauostyti socialdemokratijos? Tikros, europietiškos, pooligarchinės ir, savaime suprantama, nešrioderiškos. (Pakelkite rankas, kas tikitės sulaukti tokių laikų.)

Spėju, kad diduma intelektualų į rinkėjus, balsuojančius už visokius populistus, žiūri geriausiu atveju su užuojauta. Arba nebegadina nuotaikos – tegu ta neapsišvietusi minia išsirenka ką nori. Ar minią apskritai šiais laikais įmanoma šviesti? Per LRT? Laikraščius? Mokyklas ir universitetus?

Kaip diagnozuoti mūsų švietimo sistemą: šuolis iš nepabaigto meistrauti tautinės mokyklos lopšio į gender čiužinį? Šiuolaikinė mokykla nėra nei ten, nei ten. Pedagogai kabo kažkur Nieke, skaičiuodami krepšelius, pumpuodami informaciją į mokinių momenėlius. Laiko tokiems niekams kaip pilietinis ugdymas ir kt. abstraktybėms nėra, nes krūviai dideli ir viskam namuose pasiruošti nesuspėsi. Laimė, pasitaiko išimčių.

Universitetai? Regis, turim tokių. O akademinę bendruomenę? Krebžda ir ten kažkas. Štai Arvydas Šliogeris gavo mezgimo vadovėlį su Plutarcho viršeliais. Numanau, kad yra kažkas daugiau anapus paviršinio balagano, tačiau viską nustelbia jaunosios kartos akademikų įsitraukimas į šitas epochinės reikšmės batalijas: tolerastai versus skinai. Seni kaip pasaulis karai: policininkai – prieš banditus, kaubojai – prieš indėnus. metalistai– prieš forsus. Vieną raundą vieni imasi demaskavimo triukų, kitąsyk – atvirkščiai. Abiejų stovyklų galios (bei iš jų kylančios tariamos nei realios bėdos) oponentų pervertinamos ir išpučiamos.

Nacionalistų stovykloje – daugiau iš gatvės, nei iš universiteto. Jie grėsmingesni fiziškai. Gražbyliavimas – jų silpnoji savybė. Žino kelias ar keliolika tiesų, kuriomis šiurpina kseno/homo-fobijoms alergiškus oponentus. 

Tolerantininkų gretose apstu diplomuotų oratorių, gebančių rašyti operuojant gender ir kt. naujakalbėmis. Patys kalba/rašo daug ir visomis progomis, bet kartu pageidautų, kad oponentai retrogradai – nacionalistai su savo atgyvenusiais diskursais užsikištų amžiams.

Šventa kova, nes beviltiška. Nė viena pusė kitos niekada neįveiks. Bent jau kol gyvuoja policija ir Europos Sąjunga, nebus progų „pergalingai ir visiems laikams“ užbaigti seksualinių ir tautinių mažumų bei jų gynėjų klausimų. O kol yra lietuvių, tol bus apsčiai nacionalistų – ir protingų, ir kvailų. Bet labai narsių ir nedraugiškai šnairuojančių į seksualines mažumas. Iš kur aš žinau? Iš Sokrato Beresnevičiaus, kuris (cituoju iš atminties, nes jau penkti metai, kai jo raštus esu kažkam paskolinęs) rašė, kad lietuviai nuo seno Europoje buvo atsakingi už dorą.

Paradoksalu? Juokinga? Kvaila? Nerimta? Bet daug tiesos. Tiksliai pataikyta. Paklauskit gatvėje žmonių, bene kiekvienas apie mūsų tautos dorumą ir užsieniečių pagedimą gali pasakoti valandų valandas. O ir tikinčiųjų, kad lietuvių misija yra dorinti Europą – nors vežimais vežk.   

Kartais gaila energijos, kurią Naujoji kairė išeikvoja kariaudama su vėjo malūnais. Geriau šviežiu krauju praskiestų priplėkusią senąją kairę, vadinamuosius socialdemokratus. Kartu ir jaunieji nacionalistai galėtų išlįsti iš savo štabų – alubarių ir paklausti dešiniųjų politikų: ką jau jie tokio nuveikė vardan tos Lietuvos?

Tas sąstingis, murdymasis Nieke jau įsipyko. Aš irgi galėčiau sakyti, kad dūstu jau vien dėl to, kad gyvenu vienintelėje Europos šalies sostinėje, kur nėra padoraus stadiono, nors jo statybai išleista 200 milijonų (Vokietijoje panašų naują pastato už 150 milijonų, bet ką čia – tai per menka priežastis dusuliui, ar ne?) Galėčiau dusti dėl keliolikos nesprendžiamų ekologinių ir šimto dviejų kultūrinių priežasčių – kas nuo to pasikeistų? Ne aš vienas toks – prislėgtas smulkmenų. Nedūstu, nes nekvėpuoju (perkeltine prasme, nes tiesiogine ištverčiau tik 3–4min.), ir tas nekvėpavimas yra daugelio natūrali būsena. Jau daug daug metų.

Negali sakyti, kad niekas nesikeičia. Aplink daugėja postmodernizmo. Iš vienos pusės žiūri – atrodo vienaip. Pažiūri iš kitos pusės – matai atbulai.  

Neabejoju, kad atsirastų ne vienas karingas eruditas, kuris gebėtų įrodyti, jog A. Patackas yra nepakankamai tautiškas (neįžvelgia kosmopolitinių krikščionybės grėsmių tikrajai lietuvybei, nenuosekliai laikosi Vydūno programos ir panašiai).

Arba, kad T. Venclova – ne toks jau ir kosmopolitas, koks dedasi.

Prieš metus teko pabūti gausioje poezijos vertimų stovykloje, kur (tarp visų kitų) dalyvavo penketas jaunosios kartos baltarusių poetų, su kuriais teko garbės ilgais vakarais pasišnekėti beveik apie viską.

Labai dažnai (net pernelyg dažnai) baltarusiai kalbą nukreipdavo į LDK istoriją ir Vilnių, kuris jiems – kaip įkyrus dantų skausmas. Negali ištverti apie jį negalvodami nė 10 minučių. Galiausiai, kai jau, rodos, viskas apie tą klausimą buvo pasakyta, vyriausiasis jų (pagal pareigas – bene PEN centro pirmininkas) leptelėjo, kad T. Venclova yra lietuvių nacionalistas.

Kodėl? Todėl, kad rašydamas knygas ir straipsnius apie Vilnių, jo manymu, nutyli baltarusišką paveldą. O ir apskritai – daug ką baisiai iškraipo.

Tą patį vakarą kolegos iš kaimyninės respublikos ir mane pavadino lietuvių nacionalistu, nes suabejojau, kad kunigaikščio Gedimino gimtoji kalba tikrai buvo baltarusių.

Galiausiai pasitarę baltarusiai apibendrino: visi lietuviai yra nacionalistai.