2010 08 08

Gianfranco Ravasi

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kaip ilgai, Viešpatie, tu tik stebėsi?

Jei melstis, tai – mąstyti apie gyvenimo prasmę, tuomet visi žmonės meldžiasi, panirdami į savo egzistencijos paslaptį. Arkivyskupas Gianfranco Ravasi, vienas žymiausių italų biblistų ir teologų, knygos „Maldos. Ateistas ir tikintysis Dievo akivaizdoje“ puslapiuose seka maldos kelionę istorijoje. Ši kelionė, į kurią leidžiasi tiek tikintieji, tiek ateistai, skatina žmogų atsigręžti į Dievą ir paženklina visą jo kūrybą. Ateisto malda Istorijos Dievui, kenčiančiojo malda Dievui Išganytojui, nusidėjėlio malda ir mistiko malda, „Tėve Mūsų“ ir krikščionio kreipimasis į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų – knygoje surinktos žymių mokslininkų, rašytojų, menininkų, dvasininkų, filosofų – tikinčiųjų ir netikinčių maldos Dievui.

Kartą pranašas Jeremijas skundėsi ir klausinėjo Dievą „Teisus tu liktum, VIEŠPATIE, jeigu su tavimi eičiau į ginčus. O vis dėlto turiu skundą ant tavęs. Kodėl sėkmė lydi nedorėlius? Kodėl visi sukčiai tarpsta?“ (Jer 12, 1).

Klausimas skaudus, ties kuriuo suklumpa taip pat ir teisusis, esantis arti savojo Dievo, mėgindamas skaityti 73-iąją psalmę, įstabią „sielos istoriją“, kuri kenčia būtent dėl to – „nes aš pavydėjau pagyrūnams, matydamas jų gerovę, nors jie ir nedori“, kaip pats prisipažįsta Dievo akivaizdoje.

Norime pasiūlyti maldą žinomo lenkų poeto, gimusio 1911 m. Šeteniuose, emigravusio į Kaliforniją 1960-aisiais ir 1980 m. apdovanoto Nobelio premija. Jo vardas – Česlovas Milošas, o rinkinys iš kurio cituojame eiles – „Miestas be vardo“. Jis kartoja amžiną kenčiančio teisiojo dejonę ir kartu su Jobu patvirtina, kad Dievas perdėm dažnai atrodo nebeatlyginsiąs teisiajam:

Išties, niekuomet nemačiau triumfuojančio teisingumo

ir nekaltųjų lūpos išlieka nebylės.

Tu, o Dieve, nepadaugini dorybingiesiems avių ir kupranugarių

ir nieko neatimi iš žmogžudžių bei melagių.

Tu taip ilgai slėpeisi,

kad mes pamiršome, jog buvai apsireiškęs

degančiame krūme ir jauno žydo širdyje,

kuris buvo pasirengęs kentėti dėl visų,

dėl visų buvusių ir būsimų.

Taip, istorija atrodo besanti niekšų pusėje ir žmonės pavargę kartu su psalmininku dejuoti: „Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi? (Ps 35, 17)“.

Tačiau, įspėja mus poetas, neturime pamiršti, kad Dievas vis tiek veikia, net jei ir slapčia, nuo tada, kai pasirodė Mozei degančiame krūme Sinajaus kalne išlaisvindamas Izraelį. Ir ypač nuo tos akimirkos, kai įsikūnijo kaip jaunas žydas, vardu Jėzus, kuris kentėjo dėl tų buvusių prieš mus, dėl mūsų – esančių, ir dėl būsimų mūsų vaikų ir palikuonių. Nugramzdintas žmonijos dienose ir žmonijos darbuose, dažnai skandalinguose, Jis yra kaip gyvybės versmė, kurios blogis niekuomet neišnaikins. Priešingai – ji ištrykš ir užlies teisingumu ir taika.

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L’ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė