2010 08 11

bernardinai.lt

Kulturpolis

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Sondra Simanaitienė. „Fotoburė“ istorijos muziejuje

,,Nors aparatas yra stebėjimo punktas, fotografavimo aktas yra daugiau nei pasyvus stebėjimas“ ( Susan Sontag „Apie fotografiją“, psl. 21)

Šiandien fotografuoja kiekvienas, fotografavimo technika yra parengta tarnystei. Bereikia paspausti mygtuką. Fotografas Evaldas Liutkus straipsnyje „Fotografija technologijų amžiuje“ kelia klausimą, – kas skaitmeniniame amžiuje skiria visų mūsų fotografijas? Ir po svarstymų prieina išvados, kad unikalumas technologijos amžiuje nebūdingas, nors poreikis įvertinti fotografijas išlieka. E. Liutkus siūlo vertinti nuotraukoms sukurti įdėtą dvasią, o ne techninius parametrus.

Grįžtant prie amerikietės filosofės ir rašytojos S. Sontag minties apie fotografiją, galima laikytis pozicijos, kad netgi toks techninis menas kaip fotografija, turi ganėtinai daug individualumo. Jei jau nuspaudžiamas mygtukas, sukuriama pauzė, tai fotografuojantis tampa bendrininku tos žinios, kurią užfiksavo savo objektyvu. Pauzė turėtų atverti fotografo nerimą, trokštamą, ieškomą pasaulį, pasiūlyti erdvę žiūrovo interpretacijai. Fotografas tampa dalimi to, ką fotografuoja. Tai jo individualus fotografinis aktyvumas.

Iš patirties žinau, kad ne kiekvienas mėgsta fotografuoti, ne kiekvienas mato vaizdo išskirtinumą. Tai irgi reikalauja specifinės fotografinės žiūros.

Aišku, sunku būtų paneigti faktą, kad fotografuoti gali kiekvienas. Bet galėti ir daryti yra skirtingi veiksmai savo aktyvumu.

2009 m. rudenį Klaipėdoje susibūrė grupė įvairaus amžiaus žmonių, mėgstančių fotografuoti. Jie pasivadino mėgėjų fotografų klubu ,,Fotoburė“, kas turėtų nurodyti, jog jie duonos iš fotografijos nevalgo. Jie tiesiog mėgsta žvalgytis aplinkui per fotoaparato akį ir tapti per fotografiją aktyviu pasaulio dalyviu. Pasyvaus aktyvumo rūšis.

Vedu mintį prie pagrindinės šio rašinėlio žinios, – Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, žemiausiame jo aukšte, t.y. rūsyje, liepos 30 d. buvo atidaryta klubo ,,Fotoburė“ paroda „Senojo miesto foto akordai“. Paroda skirta miesto gimtadieniui ir veiks iki š.m. rugsėjo 4 d. (dėl stiprių liūčių, užtvindžiusių muziejaus rūsį, paroda perkelta į fojė).

Iš 25-ių klubo narių parodoje savo darbus eksponuoja 11-a autorių.

Iš parodos pavadinimo galima suprasti, kad klubas, nors dar ganėtinai jaunas ir prisistatęs miestelėnams žiemą jungtine visų klubo narių paroda šokių mokyklos ,,Coda“ patalpose, juda į priekį, t.y. siekia darnos. Juk Akordas yra kelių (bent 3) tam tikrais intervalais suderintų muzikinių garsų sąskambis.

Parodos darną sukuria keli dalykai.

Pirmas, pasirinkta klasikinės senosios fotografijos spalva – juodai balta arba sepija (raudonai rudas pigmentas).

Antras, vienodas visų darbų įrėminimas – prabangus, platus rėmas, suteikiantis fotografijoms suvenyriško (o gal muziejinio) blizgesio.

Trečias, apjungianti parodos tema – „Senojo miesto foto akordai“, kurią pristatysiu išsamiau. 
Pačių fotografų susigalvota užduotis – fiksuoti senojo miesto kintančius pavidalus, tai, ką šiandien matome, ir ko rytoj, galbūt, nebebus.

S. Sontag rašo, kad fotografija yra vienas iš būdų užvaldyti erdvę. Fotografai gavo užduotį užvaldyti Klaipėdos nykstančias erdves, kurios nebėra saugios, nes į miestą ekonominio pakilimo metu atėjo laužytų ir aukštaūgių pastatų karta, stiklo industrija, verčianti senuosius plytinius pastatus įrodinėti savo komercinę vertę arba trauktis iš kelio. Daugelis fotografų, atlikdami išsikeltą užduotį, susitapatino su nykstančio miesto likučiais, todėl juntama bendra parodos nostalgiška nuotaika. Laikas yra pagrindinis visų fotografijų veikėjas. Tik vienuose darbuose svarbesnis yra paros laikas, pvz., naktis, rytas, o kitose – monumentalusis, t.y. amžinybe virstantis laikas.

Užduoties laikosi beveik visi autoriai, išskyrus kelis. Pvz., Dalios Račkauskaitės fotografijoje ,,Kur baigiasi Danė“ pagrindinis objektas yra rūkas, tik įsižiūrėjus išryškėja atplaukiantis keltas ir žuvėdra tarsi brūkšnys, žymintis Danės pabaigą – Marių pradžią. Sakyti, kad rūkas yra minimalizmo objektas nebūtų protinga, bet šis darbas iš kitų išsiskiria būtent švarios erdvės, esančios šalia aktyvių peizažų ir intensyvių architektūrinių detalių, eksponavimu. 

Valdo Ančerio remarkiška dinamika ,,Juodasis obeliskas“ primena grafikos darbą, kuriame žaidžiama geometrinėmis formomis, Anikės aikštės detalių gausa. Apversto lietvamzdžio arija Ančerio fotografijoje man susišaukia ne tik su Remarku, bet ir su Grajausko kalbu į vamzdį.

Iš 19-os darbų keturiose fotografijose matome panoraminį Klaipėdos vaizdą. Techniniu išpildymu išsiskiria Dariaus Šimkaus fotografija „Senasis miestas“, atlikta pinhole technika. Lino Būdavo ,,Bundantis Biržos tiltas“ apima plačiausią panoraminį vaizdą iš eksponuojamų darbų parodoje. Nors Lauryno Šumsko užfiksuotas naktinis miestas tematiškai atkartoja naktinio miesto komercinę fotografiją – senamiesčio gatvė, apgulta lempų sargybiniais, tačiau fotografijoje sukurtas atmosferinis įtaigumas yra ganėtinai paveikus. Visų autorių užfiksuotos panoramos yra pasvirę ir taip atsiranda individuali fotografinio vaizdo dinamika.

Keliuose kituose darbuose yra vaizduojamas vienas centrinis objektas – apleistas pastatas. Pvz., Lauryno Šumsko ,,Klaipėdietiška Bohemija“ švyti kaip viduramžių tvirtovė, panaši į Karaliaučiaus krašte nykstančias pilis ir bažnyčias. Švytėjimas, išgautas kompiuterinės grafikos būdu sukuria tiesmukos, banalios heroikos atvaizdą, todėl nostalgiška nuotaika išvirsta į lengvą ironišką santykį tarp fotografo ir objekto.

L. Būdavo darbe „Žvilgsnis į prisiminimus“ matome apleisto Klaipėdos dvaro likučius, virš kurių kyšo gandro dvarelis su šeimyna. Įdomus fotografinis popierius – sendinimo, suglamžymo efektas. Atrodo, kad nuotrauka ištraukta iš po užpečkio, išlyginta rankomis ir pakišta po prabangiais rėmeliais. Žiūrint galima palyginti ,,Klaipėdietišką Bohemiją“ ir Lino fotografuotą dvarelį. Yra ryškūs kompoziciniai atitikmenys – irstantys pastatai ir į dangų šaunantys kaminai, tik vienas ištransliuoja nostalgiją, o kitas – melagingą heroizmą.

D. Račkauskaitės fotografijų pavadinimai („Ryžių malūno sargai“ ir jau minėta „Kur baigiasi Danė“) kreipia žiūrovą link istorijos pasakojimo. Naratyvas, apskritai, yra būdingas fotografijos menui, nes jos pirminis tikslas ir buvo – užfiksuoti istoriniu momentu miestą, šeimą, asmenybę – vienu atvaizdu atskleisti istoriją. Fotografijos literatūriškumo (proziškumo) funkcija šiandien vėl labai ryški. Pvz., š.m. pradžioje Danijos fotografijos muziejuje Herninge buvo atidaryta paroda „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“. Pristatyti 4 fotografai: A. Sutkaus rinktinė kolekcija, R. Vikšraičio „Vienkiemio godos“, R. Šulskytės „Mano drabužiai“ ir A. Valiaugos „Buvau pas Stepą. Kalbėjom apie gyvenimą…“. Visi paminėti pavadinimai nurodo į daiktų ir žmonių istorijas, kurias fiksuoja autoriai.
Iš nuotraukų, kuriose dominuoja vienas objektas-pastatas išsiskiria Renatos Sondaitės ,,Trinyčiai“. Nekaltas tyras dangus, žemė nuklota griuvėsiais ir stebuklingai, tarsi po atominio karo, išlikusi autobusų stotelės stoginė. Viena parodos lankytoja sakė, kad su šuniu visada ateina pastovėti po šia stogine ir palaukti kažkada važinėjusio autobuso. Trinyčių stotelės stoginė su V (supraskime – Viktorija – Pergalė) raidės skersiniais atrodo tuoj pakils į dangų ir liks tik griuvėsiai ir nekaltas dangus. Ši nuotrauka taip pat iškrenta iš bendros nostalgiškos atmosferos perteikdama objektyvią gyvenimo ritmiką – kažkas sugriaunama, kažkas išlieka, o tyras dangus niekada nesibaigia.

Kitus darbus pagal kompoziciją galima skirti į – vaizduojančius stambesnes ir smulkesnes architektūrines detales. Šioje grupėje stilistiniu vieningumu išsiskiria dviejų autorių darbai: Sabinos Azbukauskaitės „Gintaro gatvėje“ ir Viktorijos Radavičienės „Kreivai I“ bei „Kreivai II“. Šie darbai nebeištransliuoja nostalgijos ar kitokių romantiškų išgyvenimų. Tvoros skersiniai ir lango grotos primena kankinimo įrankių siaubą ir kalėjimo grotas, sukuria karo nuojautos įspūdį.

S. Azbukauskaitės „Karklų gatvėje“ nufotografuotas fasado fragmentas yra tiesioginė pastato personifikacija. Viena akis-langelis atmerkta, kita – užmerkta, užmūryta, durys – burna.

R. Sondaitės nuotraukoje „Auroros rodomi filmai“ nufotografuota buvusio galingo kino teatro ,,Aurora“ kiaurymė su voratinkliais, įrėminta įspūdingų stalinistinės architektūros kolonų ir pateikta fotografijoje kaip kino ekranas. „Auroroje“ klaipėdietis performeris Benas Šarka yra sukūręs filmą, nemažai fotografavęs. Savo apleista bauginančia didybe „Auroros“ kinoteatras domina daugelį menininkų. Deja, šiandien tai privati, sėkmingai dūlėjanti nuosavybė.

Moterišku švelnumu ir vaizduojamo daikto faktūra išsiskiria Lauros Gabrielės Motiejūnaitės nuotrauka „Nėriniuota užuolaidėlė“ – vašeliu nerta, suplyšusi staltiesėlė jaukiai kabo mažyčiame užkampio langelyje.

Langai ir durys – mėgstami fotografų architektūriniai objektai dėl jiems būdingos puošybinės ornamentikos bei simbolinės durų bei langų reikšmės – ir šioje parodoje yra kelių autorių atrasti. Jurgita Šimkuvienė nufotografavo Jono kalnelio komplekso požeminius vartus, Jonas Jauniškis gotikiniu ornamentu papuoštas duris Vilties gatvėje, už kurių matosi užmūryta sienelė, o L. G. Motiejūnaitė perteikė senamiesčio langinių kompoziciją.

Baigiant įdėmų parodos aprodinėjimą, belieka pasidžiaugti, kad klubas „Fotoburė“ ieško akademinėse, tokiose kaip muziejai, erdvėse sau partnerių, pasitiki savo jėgomis ir su kiekviena paroda kelia sau aukštesnius reikalavimus. Tai grupė žmonių, turinti savo idėjinius vadus ir aktyvius narius, kurie drauge diskutuodami galvoja apie tolimesnę klubinę veiklą. Jie mato jėgą bendruomeniškume. Juk galėjo taip ir likti internetinio portalo „eFoto.lt“ bičiuliais ir kritikais, bet taip jau atsitiko, kad susirinko gyvai bendrauti, keliauti, rengti parodas ir, svarbiausia, pasakyti miestui, kuriame gyvena, kad jie egzistuoja. Kodėl sakau, svarbiausia? Besiklausydama jų aptarimo ir minčių apie būsimas parodas, supratau, kad šiuo metu visi klubo nariai sutaria, jog jų fotografavimo pagrindinė tema yra Klaipėda, kaip  jūrinio miesto erdvė, kaip rekreacinė pajūrio zona, kaip vartai į Baltijos šalių draugiją. Tai aktuali tema, nes miestas pastaruoju metu n mažai mąsto apie savo daugiasluoksnę tapatybę. O tai pat, ir patogi, nes visada turės savo žiūrovą.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu