2010 08 13

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Liudvikas Jakimavičius. Chamas

 Kasdienėje  kalboje ir šiaip nūdien tai be galo dažnai ištariamas žodis, kadangi chamiškumo mūsų gyvenamoje aplinkoje yra per akis.  Chamas yra tapęs bendriniu epitetu, ir niekas nesuka sau galvos, ką   žodis iš tikro reiškia. Neabejotinai šis negatyvia konotacija apgaubtas  asmens nusakymas ar apibūdinimas ataidi iš Senojo Testamento Pradžios knygos, kur Chamas yra  tikrinis personažas, Nojaus jauniausias sūnus, nors gali būti, kad ir vidurinysis, nes parašyta: „Nojaus sūnūs, išlipusieji iš laivo, buvo Semas, Chamas ir Lafetas“, o už kelių pastraipų rašoma, kad Chamas – jauniausias Nojaus sūnus.

Nesigilinsiu į niuansus, kurie gal turėtų būti įdomūs Biblijos aiškintojams, man šiuosyk kur kas smalsiau pasiaiškinti, kaip iš pirmo žvilgsnio niekuo dėtas personažas užsitarnavo tėvo prakeiksmą ir tokią prastą reputaciją Pasaulio mitologijoje. Neskaičiusiems  Pradžios knygos pacituosiu, kas joje parašyta: „Nojus, žemės artojas, pirmas įsiveisė vynuogyną. Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje. Chamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke. Tuomet Semas ir Lafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant pečių ir, eidami atbuli, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė. Išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jo jauniausias sūnus buvo jam padaręs, Nojus tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas! Jis bus žemiausias vergas savo broliams“. Rašto tyrinėtojai aiškina, kad storžievis sūnus pasišaipė iš tėvo, nors tekste, kaip jis parašytas, to nematome. Chamas tik papasakojo broliams, ką matęs ir nieko ko nors įžūlaus tarytum ir nepadarė, kas užtrauktų tėvo prakeiksmą  palikuonims. Iš kur tad kyla prakeiksmo motyvas? Greičiausiai iš elementaraus Chamo nenuovokumo. Užuot ėjęs į laukus ir pasakojęs broliams apie girto tėvo nuogybę, jis pats privalėjo paimti drabužį ir tėvo nuogybę pridengti. Biblijoje nutylėtas ir ne mažiau gėdingas epizodas, kaip broliai Chamą tėvui išdavė, nes iš kur jis galėjo sužinoti, kas dėjosi, kol jis, prisigėręs vyno, miegojo. Bet ne tai svarbu. Epizodas iškalbingas savo metaforiška semantika, kuri apima kur kas platesnį prasmių lauką už Dievo įsakymą gerbti tėvą ir motiną. Paraidžiui jo laikantis, atrodytų, kad visiško našlaičio, neturinčio nei tėvo, nei motinos, šis įsakymas neturėtų saistyti. Nereikia didelio įžvalgumo, kad pastebėtume tiesioginį prasminį ryšį tarp žodžių ir sąvokų „tėvas – tėvynė“, „patria – patriotizmas“, „mother – motherland“, ryšį, kuris jaukų šeimynykščių ratą  praplečia iki tėvynės paradigmos.

Turint tai galvoje, visai kitu žvilgsniu galėtume pažvelgti ir į Chamo epizodą.  Chamas eina į kitą izotopiją – į laukus, kur, matyt, dirba jo broliai, ir kalba jiems apie savo tėvo nuogybę. Analogija būtų labai paprasta – lietuvis, išvažiavęs į Pasaulį,  ant kiekvieno kampo dažnai pasakoja apie tai, kaip jis savo tėvynėje dūsta, nors puikiai supranta, kad nuo jo pasakojimų deguonies ir gryno oro tėvynėje nė kiek nepadaugės.

Pastaruoju metu internetinėje erdvėje po Tomo Venclovos straipsnio „Aš dūstu“ įsiplieskė kibirkščiuojanti diskusija apie lietuvio mentalitetą. Koks jis iš tikrųjų yra, koks turėtų būti – kosmopolitinis ar parapinis, ir kas yra tikrieji intelektualai, o kas tik  – pseudo. Priimtinausias man pasirodė Donato Petrošiaus tonas, kuriame jis kategoriškąjį „arba – arba“ siūlo perkeisti ramiu ir   nekonfliktišku „ir – ir“, taip išvengiant iš piršto laužtos kolizijos. Romas Gudaitis ir Aloyzas Sakalas lyg ir pasijuto įžeisti, kad Tomas Venclova nepasivargino įrašyti jų pavardžių į intelektualų sąrašus. Smulkmena, nors ir skaudi. Kur kas skaudesnis ir iškalbingesnis dalykas, kurį apnuogino ši diskusija, man regis, yra ne intelekto ir erudicijos, o kultūros ir inteligentiškumo klausimas.

Intelektualo sąvoka dažnai nesutampa su inteligento. Intelektualas savo teiginius ir elgsenas grindžia žiniomis bei protu, o inteligentas dažniausiai etine ir etnine tradicija ir žmoniškąja nuojauta, kaip dera, o kaip nedera elgtis. Kai visi dėmenys sueina į vieną, turime tiesiog idealią asmenybę, tačiau tokie stebuklai gamtoje labiau išimtis nei taisyklė. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pacituosiu vieną pastraipą, dėl kurios, mano manymu, ir įsitraukė į niekur nevedančią diskusiją su Tomu Venclova Aloyzas Sakalas. Jis, tarytum polemizuodamas su poetu, rašo: „… reikia pastebėti, kad J. Ambrazevičiaus vyriausybės pozicija žydų klausimu buvo dviprasmiška, nors ji ir neturėjo jokios įtakos vokiečių vykdomam žydų genocidui, bet ji neatsiribojo nuo genocido vykdytojų, o  jos komunalinio ūkio ministras net suprojektavo žydų getą, į kurį buvo suvaryti ir po to sunaikinti žydai. Taigi jeigu ir ne visa vyriausybė tai bent vienas jos ministras dalyvavo žydų genocide ir jos veiklą reikėtų nagrinėti iš dalyvavimo genocide pozicijų, o ne dėl kolaboravimo su vokiečiais, kurio praktiškai nebuvo. Artėjant tarybinei armijai  šios vyriausybės nariai išsislapstė Vakaruose. Ten J.Ambrazevičiui buvo iškelti kaltinimai dėl genocido, bet vėliau jų atsisakyta. Negirdėjau, kad Vakaruose būtų kaltinami genocidu ir kiti Laikinosios vyriausybės nariai.  Bet nuostabą sukelia tai, kad Laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministras buvo tarybinės valdžios pamalonintas, leidžiant jam grįžti iš Australijos į Lietuvą ir grąžinant jo turėtą turtą. Neaišku, ar tai buvo padaryta dėl šio žmogaus neeilinių gabumų ar dėl jo kokių nors nuopelnų  Tarybų Sąjungai. Po 1991 m. jis tapo ir Lietuvos patriarchu. Todėl laikyčiau, kad T. Venclovos priekaištas, kad buvo padaryta klaida nenuteisus  J. Ambrazevičiaus vyriausybės in corpore dėl vieno iš jos  ministrų asmeninio indėlio į genocidą, vargu ar  pagrįstas.“

Puikiai suprantame, apie ką „intelektualas“ A. Sakalas šneka, tik ne visiškai aišku, kam jam prireikė tokio nelogiško pasažo. Neaišku, kur ginčo akmuo ir ką jis šia pastraipa norėjo pasakyti , ar tai, kad reikėjo nuteisti visą J. Ambrazevičiaus vyriausybę, ar tik vieną jos ministrą? Būtent dėl šio a.a. ministro apšmeižimo  Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ dar nėra pasibaigęs teisminis procesas,  siekiant chamizmą įvardinti jam priderančiu žodžiu – chamizmu.