Vidas Poškus. Bambagyslės čiupinėjimas, arba Lino Gelumbausko tapyba Pylimo galerijoje

Linas Gelumbauskas. Bokštas, 2010

Pylimo galerijoje atidaryta dailininko Lino Gelumbausko tapybos paroda, kuri veiks iki rugsėjo 4 dienos. Siūlome menotyrininko Vido Poškaus tekstą apie minėto dailininko darbus.

Puikiai žinau, kad toks bambagyslės sąvokos vartojimas kalbant apie tapytojo santykį su jo mokytoju ar apskritai tradicija, gali turėti šiokį tokį neigiamą atspalvį. Bamba nėra taurus daiktas. Bambagyslė – kas kita, tačiau su aukštomis materijomis lyg irgi turi mažai ką bendro. Kita vertus, bambagyslę galima suvokti dvejopai: ir menkinančiai, ir tauriai (gimimo atveju virkštelė, jos kirpimas vainikuoja visą švento įvykio kulminaciją, kitur šis naujo žmogaus atsiradimo liudininkas saugomas kaip brangiausia šeimyninė relikvija).

Bambagyslės terminas čia atsirado neatsitiktinai, kadangi aptariamas autorius – Linas Gelumbauskas – iš tiesų labai tampriais (sakyčiau – neperkirptos bambagyslės) saitais yra susiję su savo mokytoju Ričardu Povilu Vaitiekūnu bei visa arsine tradicija. Žmogus, kuriam tradicija ir įtakos kelia ne pačias geriausias emocijas, šiuo atveju bambagyslės sąvoką galėtų taip ir suprasti (arba panaudoti) – truputėlį neigiamai, iš aukšto. L. Gelumbauskas eina savo buvusio dėstytojo kitu teptuko galu nubrėžtu keliu. Tai liudija formaliosios jauno menininko darbų ypatybės – klampi dažų košė, minėtasis tapymas visais teptukų galais, baltos (ne)spalvos pomėgis. Su R.P. Vaitiekūnu L. Gelumbauską sieja ir poetinis-mitinis pasakojamasis lygmuo.

Galima ir paprieštarauti. Esama didelių skirtumų. L.Gelumbauskas yra radikalesnis už savo vyresnįjį kolegą. Jis ima dar daugiau dažų, tepa dar nuožmiau, baltą labiau maišo su kitokiomis – šiltomis bei šaltomis (ir jau tikromis) spalvomis. Poetiškesni ir L. Gelumbausko pasakojimai. Jeigu R.P.Vaitiekūno darbai yra tapybinės novelės (proza!), tai L. Gelumbauskas deklamuoja lyrinius eilėraščius (poezija!). Apie ką? Apie esminius patyrimus – šiokį tokį liūdesį (lengvą melancholiją), nedidelę vienatvę (ne tą, kuri verčia šokti nuo tiltų, o tą, kuri padeda atkreipti dėmesį į tikrų dalykų paslaptis įmenančias kasdieninio gyvenimo detales).

R.P. Vaitiekūnas ir L. Gelumbauskas iš tikrųjų yra tarytum surišti viena (dabar jau konkretinsiu) – tradicijos – bambagysle.

Pasakyti kas yra tradicija (ar juo labiau – lietuviškos tapybos mokykla) – keblus užsiėmimas. Menininkai ir dailėtyrininkai turi savo labai tvirtas ir nepajudinamas nuomones šiuo klausimu. Visgi lietuviškoje tapyboje pastarąjį beveik šimtą metų tradicija yra tai, ką darė prieškarinės Ars grupuotės nariai. Tradicija (ką nuolat paskui savo mokytoją Antaną Gudaitį kartoja R.P. Vaitiekūnas) tai – a) kliovimasis liaudies menu (ne tiesmukas dievukų ar „kašikų“ vaizdavimas, o bandymas užčiuopti tapomos skulptūrėlės akyse tūnančią dvasią), b) nesumeluotų, tikrų jausmų fiksavimas (kad ir kaip devalvuota šiais laikais būtų nuoširdumo kategorija).

L. Gelumbauskas yra nuoširdus tapytojas. Teko matyti jo darbo procesą. Jis artimas dzeniškam kūrybiniam sprogimui, kuomet ilgai vaikščiojama, stebima, žiūrima, galvojama (mąstoma – „taip ar kitaip?“), o paskui pratrūkstama. Visiško ekspromto metu paprastai užkabinama labai, labai giliai… Galų gale – bent jau būna šviežia, gaivu, įtaigu (šių dalykų tikrai netrūksta L.Gelumbausko tapyboje).

L. Gelumbauskas tęsia lietuviškos tapybos tradiciją… Man pačiam tai kelia didelę, pagarbą skatinančią nuostabą. Kilus natūraliam klausimui – ar tai yra aktualu, nedvejodamas sakyčiau, kad taip. Svarbiu įvardinčiau net ir tam tikrą agrarinį, žemdirbišką mąstymą, kurio nestinga visoje toje arsinėje ideologijoje. Juk kaimas niekur neišnyko, didelė lietuvių dalis iki šiol savo gyvenimo neįsivaizduoja be žemės.

Apskritai su tradicija galima elgtis įvairiopai – galima ją, kaip tą bambagyslę, brutaliai nuplėšti, galų gale – perkirpti ir eiti įsivaizduojamo novatoriškumo keliu (arba būti veikiamam kitos tradicijos bei jos dėsnių) arba galima ją puoselėti, čiupinėti ir glostyti, ir žiūrėti kas iš to išeis. Visi keliai (ypač mene) yra įmanomi. Ne taip seniai su dailėtyrininku Ignu Kazakevičiumi kuravome lietuviškos tapybos parodą Postevoliucija, kurios problema formuluota remiantis postulatu, kad pastarojo meto tapyboje tradicija yra išnykus arba įgavus kur kas globalesnius, totaliai pakitusius pavidalus (tradicija šiais laikais ateina ne iš lietuviškų viensėdžių ir sodybų, o iš Niujorko bei Londono). L. Gelumbauskas regėtųsi didele išimtimi.

Be to, jeigu jau taip, tai kitame kontekste L. Gelumbauską galima vertinti ir visai kitu kampu. Įmanoma jį traktuoti kaip gudrų R.P. Vaitiekūno bei lietuviškos tapybos mokyklos dekonstruktorių. Jis dekonstruoja – žaidžia, permontuoja visą plastinį lietuviškos tapybos leksikoną (išplėšo lapus ir perklijuoja juos truputėlį kitaip – taip, kad tai suvokia tik šio keisto žaidimo taisykles ypač gerai išmanantys žaidėjai).

Žodžiu, galima spekuliuoti vienaip ar kitaip, tačiau šis tapytojas kuria tikrą tapybą – su dažo kvapu ir apčiuopiamumu. Manau, kad kai kuriais atvejais tai primena rimtąją, akademinę muziką – norint ją klausyti, reikia išprusimo, pastangų ir nusiteikimo. Tiems, kurie nori matyti tapybą, o ne jos imitavimą arba paspalvotus piešinukus tai teikia didelį vizualaus čiupinėjimo malonumą (kalbu apie vizualų čiupinėjimą, kadangi tiršta, pastoziška L. Gelumbausko tapyba kelia lietimo akimis įspūdį).