2010 08 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kard. Christoph Schönborn. Marijos Ėmimas dangun: pergalė prieš mirtį

Tiziano Vecelli (1485-1576). Šv. Marija Šlovingoji, Venecija

Visata yra baigtinė. Jos pradžia buvo apibrėžta laike. Vieną dieną ji sulauks ir pabaigos. Kaip sako mokslininkai, maždaug prieš keturiolika bilijonų metų visata atsirado po Didžiojo Sprogimo. Nebuvo jokio „prieš tai“, o po bilijonų metų ji galiausiai išnyks.

Ar bus „po to“? Ar visa tai  – matuojant amžinybės mastu – tik trumpalaikis žavesys?

Mes irgi esame mirtingi. Tam tikru požiūriu mūsų egzistencija prasidėjo, kai buvo apvaisinta kiaušialąstė ir užsimezgė unikalus, niekuomet iki tol neegzistavęs ir nepakartojamas naujas kūrinys: tai momentas, kai Dievas pakvietė mane gyvenimui. Tuo momentu, kai buvau pradėtas, atsirado ir manasis „aš“.

Tačiau Dievo širdyje, jo mintyse aš jau buvau „apgalvotas“, Dievo amžinybėje jau egzistavau. Net prieš man užsimezgant mano motinos įsčiose, Dievas norėjo manęs ir mylėjo mane. Nesu paprasčiausias „sėkmingas gamtos šūvis“; esu viena iš Dievo minčių, net jei aš ilgą laiką nebuvau perkeltas į tikrovę, kurią Dievas man buvo numatęs.

Žinoma, kad mano gyvenimas pasibaigs, kad vieną dieną turėsiu mirti. Kas bus po to? Paprasčiausiai „nieko“? Išnyksiu be pėdsako? Taip, kaip vieną dieną pradings visa visata?

Biblijos žinia – kitokia; pasak jos, galutinis žodis nepriklauso mirčiai. Marijos kūno priėmimo į dangų šventė (vadinama Marijos Ėmimu į dangų) gali būti pavadinta „pergale prieš entropiją“. Mokslininkai supranta entropiją kaip negailestingą ir nesustabdomą judėjimą link užgesimo ir mirties.

Paskutiniame Biblijos puslapyje randame nuostabų pažadą: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę… O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 1.5).

Net jei viskas, ką mes matome šiandien, praeina – mūsų žemė, žvaigždės, galaktika, ir mes patys – vis dėlto ne viską sunaikins mirtis.

Kodėl mes taip ypatingai mylime ir gerbiame Mariją? Nes ji yra šios pergalės pradžia – „naujos kūrinijos aušra“. Gruodžio 8-oji – deja, pastaruoju metu jos prasmė nyksta dėl prieškalėdinės pirkimo karštligės – ir rugpjūčio 15-oji yra glaudžiai susijusios viena su kita.

Gruodžio 8-ąją mes švenčiame Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą jos motinos – Onos – įsčiose. „Pradėta be prigimtinės nuodėmės“ – taip Bažnyčia moko apie Mariją, o tai reiškia: be mirties sėklos, kurią mes visi nešiojamės.

Rugpjūčio 15 d. mes švenčiame Marijos ėjimą namo.  „Palaiminta esi tarp moterų“ – taip Elzbieta sutinka savo giminaitę Mariją, abi jos laukiasi. Marija –„didi su savo kūdikiu“ kaip buvo sakoma apie nėštumą senovėje. Tuo metu ji  nešiojo po savo širdimi Jėzų, kuriam buvo skirta nugalėti mūsų mirtį per savąją.

Dauguma kūrinių, skirtų Marijos Ėmimo į dangų temai, vaizduoja apaštalus, susirinkusius šalia tuščio kapo. Mirtis negalėjo pasiimti šio kūno, suteikusio gyvybę Kristui, mūsų gyvenimui, mums.

Todėl Marija yra „naujos kūrinijos viltis“ ir rugpjūčio 15-oji – džiugesio pilna šventė.

Pagal knygos Christoph Cardinal Schönborn. „My Jesus. Encountering Christ in the Gospel“ (2005, San Francisco) ištrauką parengė D. Žemaitytė