Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2010 08 21

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Petras Bielskis. Kunigas Jonas Katelė, Klojimo teatras ir mūsų laikai

Klojimo teatro kieme

Lietuvoje yra buvę ir daug sunkesnių laikų, bet tauta išbandymus pakėlė ir atsitiesė dar tvirtesnė savo dvasia. Galvodamas apie kun. J. Katelės laikus, aš galvoju apie mūsų laikus. Prieš 180 metų (1831) Suvainiuose (Kupiškio valsč.) gimė kunigas Jonas Katelė. Nuo 1872 m. iki mirties klebonavo Panemunėlio parapijoje. Tai graži tarnystė Dievui, bet ne mažesni jo nuopelnai ir Lietuvai. Visą spaudos draudimo laikotarpį jo žinia ir rūpečiu Panemunėlyje veikė slaptas Klojimo teatras. Jam savo pjeses rašė Vaižgantas, čia teatru užsikrėtė Maironis.

Tarybinė Lietuvos enciklopedija apie kun. J. Katelę dar rašo, kad „norėdamas pritraukti jaunimą, organizavo lietuviškus spektaklius“ (TLE. 1986, t. 2. p. 237). Ką tais laikais reiškia parapijos klebonui organizuoti slaptus vaidinimus? Jo parapija tais laikais visa buvo raštinga! Tai ištisa lietuvybės odisėja. Kadaise garsus teatro veikėjas, nužudytas gulaguose, Vytautas Bičiūnas parašė gražią kultūrologinę knygą „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“ (1934). Knyga apie mūsų klojimo teatro kultūros apaštalą. Mes dabartiniais laikai esame jam skolingi neatlyginamai. Tai jis teatrą pavertė ginklu, išmokė teatru priešintis nutautinimui.

Bet Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE. 2006, t. 9, p. 568), dabartiniais laisvos Lietuvos laikais, jau ir tos skurdžios formuluotės nebevartoja, ir J Katelė sąmoningai išstumiamas iš mūsų teatrinės kultūros atminties. Štai kodėl dabar dar svarbiau kalbėti ne apie kun, J. Katelės laikus, o apie mūsų laikus.

Kažkas reviduoja mūsų istoriją, naikina mūsų kovos ir kultūros ženklus. Todėl atrodo, kad tikėtis kun. Jono Katelės visuotino pagerbimo būtų naivu.

Lietuvos klojimo teatro draugijos vėliava

Lietuvos Klojimo teatro draugijos Didžioji lieta, susirinkusi į Tautkaičių dvidešimt antrą krivūlę, nutarė dvidešimt trečią Klojimo teatrų krivūlę sušaukti 2011 m. gegužės mėn. Panemunėlyje. Taip būtų sudarytos prielaidos deramai pagerbti kunigo Jono Katelės žygdarbį.

2011 metų kun. J. Katelės jubiliejus, kaip mūsų dvasios ir kultūros atminimo problema turėtų kelti nerimą visai Lietuvai, ne tik Lietuvos klojimo teatro bendruomenei.

Vartau kitą knygą – Henriko Latvio Livonijos kroniką ir nutirpusia širdimi atpažįstu savo protėvių likimus, praūžusius prieš tūkstančius metų. Reikia skaityti ją kaip evangeliją, nes iš ten ateina mūsų charakteris, mūsų atkaklumas, gal net liūdnumas. Vyrai visą amžių praleidžia balne. Pasibalnoję savo žemaitukus risnoja sau nuo Brastos pro Gardiną iki Bauskės, Jelgavos ar Rygos, iki Smolensko, Lucko ar Černigovo. Žirgas ir kardas sudaro visą gyvenimą. Rūsti mūsų karaliaus Mindaugo epocha.

Bet yra ir linksmesnių žinių. Ta pati kronika liudija, kad Rygos vyskupas 1206 metų žiemą surinko didelį būrį pamario gamtameldžių ir norėdamas, kad „pagonys matytų veidus pranašų“, surengė misterijos vaidinimą (H. Latvis. Livonijos kronikos. Mokslo leidykla. 1991, psl. 41). Tekstai buvo teisingai išversti, ir žmonės atidžiai stebėjo vyksmą. Bet vos tik filistiniečių kardai susikirto su Dovydo, Gedeono ar Erodo karių kardais, pagonys pašoko ir gelbėdamiesi ėmė bėgti į visas puses. Panika. Vaidinimas sustojo. Pagaliau bėglius pasivijo, nuramino ir vaidinimas tęsėsi toliau. Svarbiausia, kad Mindaugo laikų žmonės žinojo teatrą. Tai irgi yra labai svarbus mūsų kultūros faktas.

Šiomis karūnos ir valstybės pagerbimo dienomis (liepos 3 d.) Tautkaičių klojime (netoli Marijampolės) į savo metinę Krivūlę jau dvidešimt antrą kartą susirinko Lietuvos klojimo teatrai: iš Punsko, iš Agluonėnų, iš Viešintų, iš Jurbarko, iš Marcinkonių, iš Kalvarijos ir Tautkaičių… Prieš atidarymą per pertraukas ir vakaro gegužinėje grojo Punsko lietuvių kultūros namų kaimo kapela (vadovas Jonas Zakaravičius), Tautkaičių kaimo kapela (vadovas Linas Penkaitis) ir Igliaukos tautinių šokių grupė (vadovė Zita Venckūnienė).

Pagal Agluonėnuose atgimimo metais gimusią tradiciją suvažiavę į Krivūlę teatrai būtinai iškelia trispalvę vėliavą. Tais metais (1988) pirmojoje Krivūlėje dar trispalvė buvo uždrausta, o šiais metais per darbus pamiršo iškelti. Bet už tai pačiame kiemo centre gandralizdyje visą dieną kleketavo gandrų šeimyna, nei triukšmo, nei žmonių nesibaidė.

Tautkaičių sodybos kloniena

Per vieną dieną suvaidinti septyni spektakliai. Dalyvavo šešiasdešimt du artistai iš visos Lietuvos. Ir žmonių prisirinko daug. Ir vaidinant muštynes ar kaunantis jau niekas nekilo ir nebėgo lauk. Nors iš atjautos ir gailumo verkiančiųjų buvo.

Vaidinimą žmogus priima kaip tikrą gyvenimą, dar tikima išmonės sugestija. Teatras ne vienos dienos darbas… Šventės viešnia aktorė Alvyda Čepaitytė, tautkaitiškė, pasakojo, kad jos tėvas, buvęs Lietuvos karininkas, dar prieškariu statydavęs čia vaidinimus.

Kiekvienas Lietuvos kaimas turi savo vaidinimų istoriją. Į tokią apeigą kaip Lietuvos klojimo teatrų suvažiavimas arba Krivūlė Tautkaičiuose tauta eina šimtmečiais.

Maloniai stebina gana išmintinga kaimo teatrų repertuarinė politika. Čia niekas nesivaiko bili kitoniškų kad ir šėtoniškų pjesių, nors naujumo ir nepaprastumo pakanka. Kad ir Tautkaičių teatras (režisierė Ona Miliauskienė) – pasiima Vinco Krėvės apysakos Raganius vieną iš novelių – Žemaitukas ir sukuria labai švarų ir įtaigų spektaklį. Ir tada, ir dabar tebegalioja tie patys vertybiniai dėsniai – ne turtas, bet gražus ir darbštus žmogus yra vertybė, padorumas visada sunkiai skynėsi kelią. Žmonės pavargo nuo destrukcijos ir su didžiausiu ilgesiu gaudė kiekvieną V. Krėvės žodį.

Novelėje konstruktyviai sukuriamos draminės situacijos: turtingo ir padoraus ūkininko namuose auga dailus bernaitis Juoza, greta kaip vijurkas sukasi darbšti ir dar dailesnė samdinė Elena. Vienas turtingas, kita – ne. Kažkas turi atsitikti. Teatras, įkeldamas į sceną prozos kūrinį, privalo papildomai sukurti vyksmą arba įtampos lauką apie jaunų žmonių gyvenimus. Nepakanka atpasakoti, kažkas turi vykti. Spektaklyje reikia parengti žiūrovą būsimai dramai, sudaryti sąlygas pamilti pagrindinius būsimo likimo herojus. Tėvų ir vaikų turtinius ir moralinius santykius V. Krėvė sprendžia per kelias noveles. Žemaituko nevelėje Juoza išrašytas epizodiškai, o Kukio ir Gugio novelėje analogiškas jaunuolio (Jonas) likimas daug dramatiškesnis ir spalvingesnis. Ir tėvo elgsena abiejose novelėse analogiška, tik vienoje jis vadinamas Grigu, o jau kitoje Kukiu. Tada ir Gugio vaidmuo įgytų svarumo. Teatras turi išsirinkti dramatiškiausius elementus ir sujungti į vieną. Spektaklyje jauni žmonės (I. Petkevičiūtė, D. Urbonas) labai jau simpatiški ir šviesūs, bet jiems viena pirmoji novelė neduoda draminės veikimo erdvės.

Ko gero, visoje lietuvių literatūroje nesurasi gražesnio ir motyvuotesnio personažo už seną kleboną kunigą Adomą Šlepavičių, parapijonių meiliai Žemaituku vadinamo. Ne paslaptis, dar tebegalioja karingojo ateizmo suformuota neigiama arba pašaipi pažiūra į kunigą. Dar spauda tevartoja iš Rytų užsilikusį šaižų žodį – šventikas.

Mūsų kunigas ne šventikas, o dvasinis lyderis, visada buvo ir yra labai išsilavinęs ir inteligentiškas žmogus, moka kalbų, gerai orientuojasi kultūros ir visuomenės dalykuose.

Toks pasirinkimas atskleidžia teatro pilietinę ir dorovinę poziciją. Ir dar maloniau, kad tam šviesiam personažui surastas ne mažiau šviesus aktorinis tipažas. Aktorius Adolfas Navickas, vaidinęs kleboną Žemaituką, yra toks organiškas ir toks paprastas, taip tiksliai ir taupiai veikia, kad atrodo kiekvienas galėtų taip padaryti. Deja. Jame yra įgimta žmogiškumo šiluma, nedeklaruojamas geranoriškumas. Ir priemonės paprastos – stebi pašnekovą su lengva ironija, reikliai ir įsakmiai (veiksmingai) paklausia, kažką tyliai svarsto, visą laiką nustebęs ir mokantis džiaugtis. Svarbiausia – dėmesys ne sau, o partneriui. Be to – nė iš vietos. Tinkamai pritaikytas tipažinis atrinkimo principas yra vienas svarbiausių tautodailės teatro meninių savitumų. Svarbiausia surasti gamtos sukurtų grynuolių ir deramu laiku padėti į deramą vietą.

Krivūlės mugė. Centre – prof. Rimantas Balsys ir Ona Miliauskienė (krivūlės rengėja ir režisierė)

Panašiu principu parinkta ir Levutė Ruseckienė motinos Grigienės vaidmeniui. Vienas iš gražiausių ir nuosekliausiai sukurtų vaidmenų krivūlėje. Ne veltui vertinimo komisija, kuriai pirmininkavo Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius dr. Rimantas Balsys, pripažino juos geriausiais vyro ir moters vaidmenų atlikėjais.

Sukurti gudraus kerdžiaus charakterį, jei nėra fizinio atitikmens, tautodailės teatre sudėtinga. Tai yra aukštojo profesionalumo sfera. Gugiui, senam kaimo kerdžiui (akt. P. Miliūnas iš tikrųjų jaunas ir švytintis bernas), reikėtų ieškoti tam tikrų kompensacinių ženklų arba charakteringumo bruožų. Iš ko matyti, kad žmogus yra laisvas, kandus, sarkastiškas, keistas. Žinoma, būtina sudaryti tam prielaidas, suteikti jam būdingo teksto ir situacijų. Vien šiaudinės skrybėlės charakteriui atskleisti nepakanka.

Galutinė išvada spektakliui buvo labai palanki. Vertinimo komisijos nariai Telšių Žemaitės teatro direktorius, teatrologijos magistras Arūnas Butkus ir teatrologijos magistras Darius Peckus vienbalsiai palaikė komisijos pirmininko teiginį apie spektaklio moralinį skaidrumą bei žanrinį vientisumą ir paskyrė Tautkaičių teatrui pagrindinę Laukuvos seniūnijos 1000 Lt premiją.

Punsko teatras yra lietuvių klasikinio klojimo teatro pavyzdys tiek turinio, tiek formos ir socialinės paskirties požiūriu. Dėl geopolitinių priežasčių darbo ir veiklos sąlygos jiems nepakito nuo spaudos draudimo laikų. Ten teatras buvo ir yra tautos egistencinė prielaida.

Jų vitališkumas ir kūrybingumas mus ne tik stebina, bet ir moko. Lietuvos rengiamose klojimo teatrų krivūlėse jie dalyvauja nuo 1990 metų. Iki šiol Punsko krašte kiekvienas kaimas turėjo savo teatrą. Deja, deja. Dabar jau to teigti nebegalima. Nors Punsko teatras dar atrodo viltingai, turi daug ir gabaus jaunimo, išsilavinusius ir jaunus vadovus. Studentai, buvę jų teatro artistai, vasarai grįžta iš viso pasaulio universitetų į savo teatrą ir vaidina lietuviškas pjeses. Mums, išpaikintiems savo tėvynėje, tai užima kvapą.

Keletą dešimtmečių teatrinį Punsko gyvenimą ir apskritai lietuviškumo idėją kurstė didžiulio pilietinio temperamento veikėja Teklė Paransevičienė. Užauginę pulką sūnų drauge su savo vyru, buvusiu mokytoju, ir dabar dar globoja kultūrinę veiklą. Lietuva visada žavėjosi jais.

Teatro magistrė, režisierė Laima Galkauskienė, prof. Petras Bielskis, Agluonėnų teatro režisierius Egidijus Kupčiūnas, Punsko teatro režisierė, magistrė Jolanta Vektorienė

Garsaus teatro pedagogo Jono Vaitkaus režisūrines aukštąsias studijas baigė ir gabiai pradėjo dirbti nauja teatro vadovė Jolanta Malinauskaitė–Vektorienė. Ateina moderni režisūra, ne tik gebėjimas, bet ir žinojimas. Punsko teatrą ilgametė ir ypatinga kūrybinė bičiulystė sieja su Agluonėnų klojimo teatru. Savaitėmis svečiuodamiesi vieni pas kitus stato bendrus spektaklius, ieško teatrinės raiškos naujovių. Taip gimė Egidijaus Kupčiūno komedija Kaip laimėti milijoną. Originali ir labai veiksminga komedija pirmiausia buvo pastatyta Agluonėnuose, savame teatre, o paskui papildyta bendromis pajėgomis ir galiausiai punskiškiai pasistatė pas save. Taip atsiranda kelios režisūrinės redakcijos, savotiška dramaturgo laboratorija. E. Kupčiūnas turi gerą teatrinę nuojautą, deramą išsilavinimą, lengvai valdo žodį, įgimtą veiksminės situacijos organiką ir turime vilties, kad ši laboratorija mus ne kartą dar nustebins. Kyla nauja tautodailės teatro dramaturgijos pajėga. Ne kiekvienas dramaturgas gali jiems rašyti, čia nepakanka literatūros, reikia pažinti kūrybinę teatro specifiką.

Marcinkonių klojimo teatras irgi turi gerą vadovę Rimutę Avižinienę. Ir pats teatras, išaugęs legendinio Margionių teatro režisieriaus Juozo Gaidžio daug metų ugdytoje dirvoje, yra plačiai žinomas ir mėgstamas… Paprastai tie pirmtakai tik saulę užstoja ir pasekėjai ieško savų kelių. Gerai, bet gerai ir tai, kad nereikia pradėti plyname lauke.

J. Gaidys pats rašydavo savo vaidinimams tekstus, pats vaidindavo, režisuodavo ir dainuodavo. Tokia jau liaudies kūrybos savastis. Rimutė daro ne taip, bet panašiai. Visa Lietuva ją žino kaip šmaikščią ir originalią pasakotoją, artistę iš Dievo malonės. Šį kartą ji pasikvietė į talką Nataliją Čeplikienę ir Vidą Vorienę ir sukūrė originalią žaislę apie Gyvenimo mokyklą. Tekstai lengvi, situacijos žaismingos ir žmonės surinkti gražūs, bet pati dramaturginė intriga per daug paprasta. Žmogus nori matyti ne tik ir tai, kas vyksta, bet kaip vyksta. Daugelis svarbių dalykų atsitinka ten, kažkur už sienos ar tvoros, o čia tik paskelbiama, atpasakojama. Stinga akcijos, pajėgų mobilizavimo, įtaigos priemonių įvairovės.

Prie klojimo centre – prof. Petras Bielskis ir Viešintų teatro režisierius Vytautas Germanavičius

Viešintų teatras bene pirmasis Lietuvoje iškėlė regioninės kultūros idėją. Gabių režisierių Galinos ir Vytauto Germanavičių šeimyninis tandemas savo teatru pradėjo deklaruoti ir prikelti vietinės kilmės dramaturgų kūrinius. Kiekviena Lietuvos vietovė yra išauginusi daug talentingų žmonių, bet jie pasimeta laike, visuotinėje kultūros sumaištyje. Regioninis teatras juos suranda ir iškelia, atkreipia visuomenės dėmesį. Taip mūsų savastimi tapo L. Didžiulienės-Žmonos arba Aleksandros Kazakevičienės teatras ir gyvenimas. Šių metų V. Germanavičiaus darbas K. Būgos ir M. Palionio Dėdė atvažiavo spektaklis lyg ir nesiūlo platesnių apibendrinimų.

Tą pačią regioninę kultūros idėją gana kūrybingai vysto Jurbarko teatras. Panemunės krašto kultūrą, savitą pasaulio suvokimą tik jie geriausiai atskleidžia žaisdami savo kraštiečių Gasparo Veličkos (Žmonės prie vieškelio), Hermano Zudermano (Kelionė į Tilžę), Boleslovo Mačionio (Bišpilis), Ernsto Vicherto (Šaktarpis), Vydūno (Sigutė) ar Antano Giedraičio-Giedriaus kūrinius. Per jų kūrybą atėjo į mūsų laikus sudėtingas tremčių, emigracijos, gyvenimo ilgesio ir kovos temos. Išimk iš teatro repertuaro tuos autorius, ir mes tapsime skurdesni savo dvasia.

Dramaturgai dramaturgais, bet ne mažiau svarbi ir aktorinių pajėgų išsaugojimo bei paieškų problema. Jurbarkas garsus savo ryškios prigimties aktoriais. Žinoma viršūnių viršūnė – aktorius Konstantas Glinskis. Jo teatrinė elegancija ir aristokratizmas persiduoda kartų kartoms. Jau geras dešimtmetis kai ryškios aktorinės individualybės eina iš spektaklio į spektaklį, vaidina natūralioje aplinkoje senų sodybų kiemuose, prie partizanų žeminių, priepiliuose – Birutė Skandūnienė, Jūratė Videikienė, Violeta Vazytė, Laima Ašmonaitienė, Aldona Orentienė, Doma Mikelaitienė. Ada Zubačiova, Juozas Abromavičius, Alvydas Šimaitis, Vincas Venclovas. Ir šiais metais už geriausiai sukurtą vaidmenį apdovanoti net du teatro artistai – Judita Vilimienė ir Arvydas Višinskas. Dar džiugiau, kai į teatrą ateina naujų ir iniciatyvių žmonių. Už debiutą, pirmą vaidmenį šiame teatre apdovanotas Jonas Tamošaitis. Greta A. Višinsko jo darbas spalvingumu, geru žanro ir stiliaus pajautimu atrodo solidžiai. Laikui bėgant ateis meistriškumas. Tokiu ryškiu senjorų būriu nebent kuris ir profesionalų teatras gali pasigirti.

Teatras energingai ieško liaudinio vaidinimo formų… Jeigu teatras yra tam tikra tautodailės atmaina arba žmogaus meninės prigimties laisvas reiškimosi būdas arba, kitaip sakant, į teatrą ateina žmonės, neturintys profesinių įgūdžių, pasikliauti aktorine technika neišmintinga. Pati spektaklio pradžia. Grįžta namo žmogus, kuriam mokama tik 35 rubliai algos. Kaip suvaidinti tokį nuvertintą žmogų? Profesionalas artistas, kurs charakterį su psichotechnikos pagalba keis žmogaus fiziką. Aukštasis pilotažas, greta talento būtini kūrybiniai įgūdžiai. Jurbarko teatro režisierė, teatrologijos magistrė, Danutė Budrytė-Samienė nelaukia manos iš dangaus ir, sunkindama artisto veiklos sąlygas, eina jam padėti – žmogus, vykdydamas žmonos pavedimus, iš miestelio parneša daugybę dėžių su pirkiniais. Dėžės netelpa glėbyje, tai viena, tai kita krenta, išbyra pirkiniai. Žmogus priverstas sustoti, ryšuliai neleidžia atpalaiduoti rankų, bando nukritusias dėžes pakelti koja, besikuičiant išbyra visos dėžės. Iš naujo surenka, apsikrauna kaip mulas, bandys eiti, ir vėl viskas prasideda iš naujo. Pagaliau netekęs kantrybės rėkia – ar yra kas gyvas šiuose namuose!.. Iki tos pirmos frazės teatras kuria situaciją ir sava kalba pasakoja apie namus, jų gyventojus, psichologinį klimatą, santykius. Režisierė su charakteringų ženklų pagalba, atrinkdama ir grupuodama juos, nužymi personažo charakterį. Situacija vaidina savaime, o savo gyvenimo patirtimi ar humoro pajautimu artistas tik paryškina ją, suteikia žanro statusą.

Klojimo teatro kultūra iki šiol kelia daug kontroversiškų nuomonių. Vieni sako, kad klojimo kultūros iš viso nebuvo ir nėra ko paveldėti, o tuo labiau vystyti. Kiti mano, kad tai baisiausia saviveikla, kuri kaip visuomenės blogybė užima trečią vietą po karo ir maro. Dar kitiems atrodo, klojimo teatras turi profesionalėti ir įveikti provincializmą. Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką kalba. Pasiskaitykite Balio Sruogos teatrinį testamentą (Pasiaiškinimo vietoje. Lietuvių teatras Peterburge, 1930), Vytauto Kavolio kutūrologinį traktatą (Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę. Žmogus istorijoje, 1994) pagaliau kad ir Livonijos kronikas – šviesiau pasidarys. Kokia ten atsiveria galinga ir nuostabi lietuvių teatrinė savimonė, ir ji yra jau įvardyta, bereikia tik atidžiai įsiklausyti į savo prigimtį ir bent nesipriešinti jai. Gal vertėtų visiems susirinkus į Krivūlę kaip nors padiskutuoti ta tema, bet tautodailės negalima tobulinti, ji pati iš savęs turi tobulėti. Dar atsimenu anais laikais, būdavo, surenka liaudies meistrus, ir profesionalus skulptorius juos moko anatomijos. Kiti žiopso, o buvo toks garsus meistras Stanislovas Riauba iš Žemaitijos, tai tik numoja ranka ir, pasiėmęs rąstigalį, pasislepia krūmuose. Po kiek laiko pareina nešinas išdrožtu balvonu. Seminaristai net aikteli. Anatomijos žinių ten nė ženklo, bet visi supranta, jog kažkas atsitiko, kad rąstigalį Stanislovas pavertė Dievo dovana.

– Kodėl jam tokios keistos ir apskritos akys? – klausia.

– A! – numykia meistras,– Tas yr blogs žmogus, ano akes kap vanagą.

Meistras žino ženklų kalbą. Asimetrija ir aproporcija yra liaudies meno estetikos dėsnis. Kiekvienas meistras turi savus ženklus, vadovaujasi sava patirtimi ir pasaulio suvokimu. Todėl meistrų negalima mokyti.

Tautkaičių klojimo kiemo vartai

Ir teatrai taip pat. Suvažiavimas yra jų mokykla, laisva, savanoriška. Laikas suteikia jiems meistrystę, o meninę kalbą pakužda prigimtis.

Vydūnas, o ypač B. Sruoga aiškino, kad artistas ateina nuo gamtos, pratybų nesulaužyta prigimtis, pirmapradė jėga, o režisierius greta tos vertybės dar privalo turėti ir žinojimą. Daugelyje Lietuvos klojimo teatrų šis patriarchų mokymas jau įgyvendintas.

Aukštuosius teatro mokslus baigę režisieriai žino, kad negalima liaudies artistui brukti profesinio aktoriaus psichotechnikos.

Tam tikrą liaudinio vaidinimo virtuoziškumą metai iš metų demonstruoja režisieriai Egidijus Kupčiūnas (Agluonėnų teatras) ir Kęstutis Krasnickas (Kalvarijos teatras). Ilgą laiką į K. Krasnicko keistą teatrą buvo žiūrima įtariai. Gal artistai primeta kažkokią „čaplininkišką“ manierą? Pasikeitė trupės sudėtis, atėjo nauji, o teatras liko keistas. Aišku, kad tas išskirtinumas eina iš režisieriaus sampratos. Ir repertuarą jis suranda jei ne visai naują, bent jau nestandartinį:Plutelė ir pelės, Žemės ar moteries, Moterims neišsimeluosi, Gyvieji nabašninkai. Ką paskutiniajame spektaklyje išdarinėja aktorius Aurimas Golianovas, žaidžiantis daktaro Sartavičiaus personažą, reikia pripažinti, yra ne kasdieniškas reiškinys. Apie jį sukasi ir kiti personažai mažiau ar labiau sėkmingai, bet tuo pačiu stiliumi.

Kas sudaro daktaro Sartavičiaus (I. Lisenska-Konyčius. Gyvieji nabašninkai) vaidmens esmę? Taikliai surasti ir nuosekliai išlaikyti viso spektaklio eigoje maniako skiriamieji ženklai. Iš kur jame tiek jėgos ir azarto čia jau kitas klausimas. Toks žmogus ne tik scenoje, bet ir gyvenime turi netilpti savo kailyje (klojimo teatro žmonės visi netelpa savo kailyje). Jis visą laiką nustebęs, visą laiką savo idėjų nešamas. Ir muzikalumas jam padeda. Spektaklis ritmiškai sugrojamas kaip muzikinis kūrinys. Pakaktų nors vienoje vietoje pamesti tempą arba sukeisti ritmus ir spektaklis žūtų.

Agluonėnų teatre jau daug metų dirba du diplomuoti režisieriai – Augustinas Šutkus ir Egidijus Kupčiūnas. Dar 1983 metais, klojimų teatrų atgimimo pradžioje, A. Šutkus su savo bendramoksliais pastatė Žemaitės Tris mylimas. Spektaklis kuriamas ieškant liaudinio vaidinimo principų – naudojami vietos dainininkų ansambliai, veiksmas perkeliamas į natūralią aplinką, tikri daiktai, vežimai, kinkomi arkliai, vežimai prikraunami tikro šieno, plakami dalgiai, skalbiama, semiamas iš šulinio vanduo. Veiksmas išdėstomas visoje valstiečio sodyboje. Domicė, būdavo, parlekia iš bažnyčios per kiemus ir, vilkdama atplėštą šatrą, daužosi visoje sodyboje ieškodama Liudviko, – duosiu jam – galva negalva. Žiūrovai bėga jai iš po kojų, glaudžiai patvoriuose. Vaidybinius elementus jungdamas su natūralia aplinka ir tikrais ūkio darbais režisierius pasiekia autentiškumo ir didelės emocinės galios.

Labai vertingos pastangos panaudoti gyvo tipažo principą aktorių atrankoje. Tada į kaimo teatrą atėjo ryškios prigimties ir didelio temperamento žmonės – Salomėja Rauktienė, Idalija Normantienė, Aldona Radzevičienė, Jonas Čepas, Laimonas Tučas. Tipažas buvo tos trupės gaivalinė jėga.

E. Kupčiūnui lengviau, nes jis pats yra ragavęs Jono Vaitkaus aktorinės mokyklos. O ten labai svarbus partnerystės dėsnis. Režisierius ne rodo kaip reikia vaidinti, bet provokuoja raiškai. Tas būdas išsaugo visų dalyvių autentiškumą ir individualumą. Ir dar: E Kupčiūnas pirmas klojimo teatre pradėjo kurti miuziklus. Jo spektakliai pagal S. Žemaičio ( H. Prialgausko) Rickus, garsus Lietuvos plėšikas ir Mirta Činčibiraitė ar B. Sruogos Dobilėlis penkialapis virto teatrinėmis fejerijomis.

Agluonėnų teatras nuolat atsinaujina ir visame kaime beveik neliko žmonių, kurie nebūtų vaidinę ar nevaidintų. Kad ir naujausiame teatro vaidinime Juozo Pleirio Vagys daug naujų veidų. Labai įdomu, kad vaidina šeimomis: Laima Tučienė ir Laimonas Tučas, Andželika Jasienė ir Edmundas Jasas, Daiva Vainauskienė ir Vaclovas Vainauskas, neretai kartu su savo dukromis ir žmonomis vaidina ir patys režisieriai.

Teatras niekada neverkšlena dėl pjesių stokos. Yra sudarę kažkokį sandėrį su Lietuvių literatūros institutu ir dramaturgijos specialistas Eligijus Daugnora, ieškodamas medžiagos savo daktaratui, rankraštynuose ar fonduose atkasa jiems užsimetusią ar retą literatūrą. O pastaraisiais metais ėmė reikštis ir paties režisieriaus viltingi dramaturginiai bandymai (anekdotas apie Žydą statinėje ir Kaip laimėti milijoną). Duok Dieve, duok Dieve, kad sąvoka „ėmė reikštis“ netaptų „liovėsi reikštis“. Jam viskas Dievo duota, bereikia tik atkaklumo.

Lietuvos Klojimo teatro draugijos vėliava klojimo žardinėje

Grįžkime vėl į pradžią. Mes žinome, kad Panemunėlyje ir dabar gyvas kun. J. Katelės atminimas. „Kaimo teatrai įrodė, kad net ir sunkiais laikais žmonės ne tik apie pinigus galvoja. „Seklyčia“ pavadinta kaimų teatro šventė surengta jau dvyliktą kartą“, – rašė Gimtasis Rokiškis (2009–06–16, nr. 90). Teatrų šventėje iš metų į metus dalyvauja Kriaunų, Pandėlio, Južintų, Bajorų, Obelių, Kazliškio, Laibgalių, Pakriaunų vaidintojai, ūkininko Tunaičio klėtelėje dar saugoma kun. J. Katelės atmintis. Panemunėlio teatrui vadovauja veikli visuomenininkė ir režisierė Audronė Šakalienė.

Į krivūlę teatrai suvažiuos, respublikinę šventę surengsime. Tikėtina, kad iniciatyvą palaikys ir Rokiškio rajonas, bet svarbiausias rūpestis, kaip apsaugoti tai, kas liko po atkaklaus kun. J. Katelės palikimo naikinimo, išlieka. Pirmiausia neleisti sugriūti senajai klebonijai ir atrasti jai visuomeninę funkciją, pasirūpinti A. ir J. Tunaičių sodyba.

Čia reikia visų rūpesčio, pilietinės įtampos, geros valios ir paramos.