2010 08 25

bernardinai.lt

Kultūros savaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

LR „Kultūros savaitė“: pokalbis apie „Laisvės kelio“ skulptūrą

Zenekos nuotrauka

Laisvė, vienybė, krepšinis – ką dar švento ir neliečiamo galima rasti lietuvių tautologijoje? Ir visos šios idėjos mūsų sostinėje yra įamžintos paminklais, sukurtais vieno menininko – tapytojo, skulptoriaus Tado Gutausko. Menininkas yra kartu ir puikus vadybininkas, nes visi projektai yra asmeninė autoriaus iniciatyva, tačiau idėjos paverčiamos visų žmonių garbės reikalu. Paminklams nereikia jokių konkursų ar diskusijų, nes pažadama pinigus surinkti arba iš rėmėjų, arba iš visos tautos. Tačiau skulptūra „Vienybės verpstė“ visgi buvo įtraukta į Europos kultūros sostinės programą ir jai buvo skirti 200 tūkstančių litų, o Laisvės kelias sulaukė 70 tūkstančių iš Vyriausybės.

Tačiau šiandien – ne apie pinigus.

Savo plytą į skulptūrą turėtų įdėti kiekvienas, kuris pasirašo po Lietuvos laisvės idėja“, – taip kategoriškai projektą reklamuoja Andrius Mamontovas. O kas tada, jeigu neperku plytos? Ar aš pasirašau už okupaciją? Apie „Laisvės kelio“ meninę idėją diskusijos visuomenėje nebuvo, nors paminklas bus viešoje miesto erdvėje. Tą patį projektą Tadas Gutauskas prieš dvejus metus buvo pateikęs Lukiškių aikštės konkursui, tačiau jo nelaimėjo. Kas pasikeitė dabar? Nuo šios temos ir pradėjome pokalbį su „Laisvės kelio“ autoriumi.

Tadas Gutauskas: meno kūrinys gali įkvėpti žmones

Tadas Gutauskas. Lukiškių aikštės konkursas tada buvo įdomus tuo, kad buvo pakankamai erdvės sukurti demokratišką sprendimą. Tačiau viskas baigėsi tuo, jog konkurso sprendimai, rezultatai nebuvo tai, ko tikėjosi tam tikra visuomenės dalis – tie, kurie labiausiai nukentėjo, laisvės kovotojai, senesnio amžiaus žmonės. Jie sunkiai suprato tokią modernią idėją. Mes gavome antrą vietą, nes pirmoji apskritai nebuvo skirta. Vėliau kelis kartus domėjausi, ar yra vilčių kada nors tą kūrinį čia įgyvendinti. Man buvo vienareikšmiškai pasakyta, kad tokių vilčių nėra. Tai jūs pagalvokite, mes pusantrų metų dirbome su architektais, galvojome, o dabar tą idėją palaidoti? Aš ne toks žmogus, kuris taip lengvai pasiduoda.

Kitas dalykas – šiemet mūsų atkurtos valstybės dvidešimtmetis, ir ta susikibusių rankomis žmonių idėja, vienybės, tikėjimo ateitimi idėja man pasirodė labai aktuali dabar, krizės akivaizdoje. Sukurt kažką šviesaus buvo didelis iššūkis. Man buvo įdomu pažiūrėti, ar žmonės apskritai atsilieps į kvietimą sukurti kažką kartu ir patikėti tokiais drąsiais idealais vėl iš naujo, po 20 metų.

Zenekos nuotrauka

Kaip manote, ar tokie žingsniai, tokios akcijos gali daryti įtaką ir keisti mūsų visuomenę?

Jeigu jūs paklaustumėte, ar tai sumažins įmokas už butą ar kainas, tai aišku, kad ne. Bet menininko, kuris tiki meno jėga, turi būti intencijos ir pastangos, norint apie tuos idealus, apie kažką švento, gražaus, tikro, apie tai pasakyti žmonėms. Netikiu, kad skulptūra gali išspręsti socialines problemas, bet meno kūrinys gali uždegti žmones, įkvėpti. Mano galva, mūsų laikais yra tikrai mažai ženklų, kurie nuoširdžiai šneka apie vertybes. Tai, „Laisvės kelias“, šitas kūrinys, yra visom prasmėm visiškai naujoviškas ir kitoks. Ne užsakytas valstybės. Ir tai nėra kažkieno primestas reikalas. Tai yra mano idėja, kurią aš su bendraminčiais įgyvendinau. Kalbėjau su daugybe žmonių, kurie palaiko.

Jūs sakote, kad nėra primestas. Bet kai jūs skelbiate – mes už vienybę, mes už laisvę, tam tikrą presingą aš jaučiu. Aš nesu iš principo prieš laisvę, bet jeigu nenusipirksiu plytos, tai atrodys, jog protestuoju prieš pačią sąvoką?

Tai jūsų, žurnalistų, reikalas savo interpretacijas pateikti ir versijas. Tu gali dvasioje būti su šiomis idėjomis, bet nebūtinai turi tą plytą pirkti, gal kitaip tą išreikši? Mes juk laisvoj šaly gyvenam, yra savanoriškas reikalas. Yra įvairiausių akcijų rengiama: „Darom“, gamtą tvarkom, važiuoja žmonės į Sibirą. Tai ką, jeigu aš nevažiuoju ten tvarkyti kapinių, tai ar aš Lietuvos nebemyliu? Tai laisvas apsisprendimo reikalas. Esmė ta, jog po kruopelę suriktume biudžetą, kad tą idėją įgyvendintume. Kaimuose, mažuose miesteliuose kiek atstatyta paminklų būtent žmonių iniciatyva…

Zenekos nuotrauka

Sakykite, kodėl būtent tokia vieta pasirinkta? Tai yra Pedagoginio universiteto žiedas.

Todėl, kad tas kūrinys nėra pakeltas ant podiumo. Kad nebūtų jokio noro priėjus žemai lenktis. Esmė, kad tai yra mūsų visų, ten stovėjusiųjų, atminimas. Todėl paminklas yra prie pat kelio. Ten stovėjo žmonės, iš tikrųjų tai yra istorinė atkarpa. Būtent toje vietoje ir turi būti paminklas, tai, mano galva, ir šiuolaikiška, ir modernu, ir teisinga.

Trys pastarosios jūsų skulptūros yra skirtos bendrosioms mūsų idėjoms, idealams. Vingio parke – „Vienybės medis“. Skulptūra Lietuvos krepšiniui – taip pat vienas iš lietuviams šventų dalykų. Kodėl jus domina būtent tokios temos, kurios, viena vertus, tarsi banalios, kita vertus – negali nei priešintis, nei kritikuoti tokių idėjų.

Jeigu menininkas tiki tuo, ką daro, tai negali būti banalu. Menininkas kartais tiek kapstosi savyje, kad tai iš tikrųjų banalu, neįdomu ir netikra, nes jisai realiai sprendžia savo menais ir ieškojimais tiktai savo paties problemas. Niekieno kito. Todėl tai visiškai svetima ir nepriimtina žmonėms. Aš dabar esu tokiame gyvenimo etape, kai man norisi sukurti kažką, kas suteiktų ir bendrumo jausmą, ir tikėjimą mūsų ateitimi, ir gyvenimu… Ir pilietiškumas galų gale. Jeigu žmogus tiki kažkokiomis tiesiomis, religija, tai jam yra šventa, ir tai negali būti nei banalu, nei neįdomu.

Man dabar būtų nepaprastai smalsu paklausti: koks bus kitas jūsų sumanymas ir projektas?

Štai kito aš jums ir nepasakysiu. Nes nenoriu sakyti anksčiau laiko. Turiu rimtų idėjų, su užmoju nemažai erdvei. Ieškosiu galimybių jas įgyvendinti ir manau, kad turint tokią patirtį turėtų pavykti. Tik gal nebus tokio viešo kūrybos proceso. Negalvokite, kad yra lengva tris mėnesius komunikuoti su Lietuva, su žiniasklaida, su žmonėmis. Paneigti abejones ir argumentuoti, kodėl tai daroma. Tegu menininkai negalvoja, jog čia labai lengva. Siūlau išbandyti. Iškelti į viešumą idėją, rasti, kas ją paremia, skiria lėšų, viską apgalvoti ir viską sėkmingai įgyvendinti per labai trumpą laiką. Paskui, jau po šito, pradėti kalbėti, analizuoti ir vertinti kito žmogaus projektą. Nes sėdėti užsidarius studijoje, tapyti… Esu tai daręs daugybę metų, bet kai yra tokie užmojai, tokia galimybė kažką sukurti ir šaliai, ne tik sau pačiam, tai yra didžiulė galimybė ir tai reikia padaryti.

Gerbiamas Tadai, jūsų projektai yra gana brangūs. Ir šį projektą jūs taip pat vertinote milijonu litų. Sakykite, iš kur išauga tokia sąmata? Daug priekaištų susilaukė trys Neries skulptūros, tačiau jos visos trys kainavo iki 300 tūkstančių litų.

Pirmiausia milijonas litų yra preliminari sąmata. Dabar aš žinau, kad bus 750 – 800 tūkstančių litų. Bet jūs pamirštate labai svarbų dalyką. Kultūros sostinės projektas, kuris iš tikrųjų surijo šimtus milijonų litų, didžioji jo dalis yra reklamos, įvaizdžio kūrimo, komunikacijos. Tai tikrai buvo išleisti grandioziniai mokesčių mokėtojų pinigai.

Tačiau „Laisvės kelias“ taip pat turėjo savo rinkodarą…

Zenekos nuotrauka

Taip, bet už „Laisvės kelią“ niekas to nedarė, viską turėjo daryti mano vienintelė įmonė. Niekas man tų reklaminių stendų nemokamai neduoda, aš už viską moku. Pavyzdžiui, kad rėmėjas duotų nuolaidą blokų gamybai, tu jam turi kažką pasiūlyti. Gavo pinigus ir pastatė vamzdį – jam juk nereikėjo reklamuoti, ieškoti rėmėjų, pavyzdžiui, duokit man 10 tūkstančių litų pamato išliejimui. Tie pinigai jam buvo skirti. Čia nėra ką lyginti. O jeigu jau jūs lyginat su tais kūriniais, aš galiu pasakyti, kad visi gali lengvai apskaičiuoti, kiek kainuoja surūdijusio vamzdžio svoris kilogramais.

Jūs net neįsivaizduojate, ką reiškia toks grandiozinis projektas. Ką reiškia rankų darbo plytų gamyba, glazūravimas, įrašai. Ką reiškia blokai, kurie yra specialiai gaminami. Tu jų nenusipirksi gamykloj, visi dalykai nestandartiniai. Skulptūros gamyba, marketingas, paieška rėmėjų, audio, videoklipai, krūva dalykų, kas į tai įeina. Jeigu tai būtų tik užsakymas, kaip jūs sakote, tai gal kainuotų 200–300 tūkstančių mažiau. Iš viso to, ką mes ten darom, tai praktiškai galima dailės galeriją pastatyti.

– – –

Galbūt iš tikrųjų ateityje menininkas Tadas Gutauskas užsiims galerijų statymu? Nes viena plyta šiaip jau kainuoja nuo 50 centų iki 2-ejų litų.

Tado Gutausko paminklai dažniausiai turi solidžias sąmatas – tiek „Vienybės medis“, tiek „Laisvės kelias“ kainuoja apie 800 tūkstančių litų. Seimo narys, buvęs Panevėžio dramos teatro režisierius Julius Dautartas kažkada taip pat ėmėsi iniciatyvų iš privačių lėšų pastatyti keletą paminklų Panevėžyje. Šešių metrų aukščio paminklas Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui, kurį sukūrė garsus skulptorius Stanislovas Kuzma, kainavo 200 tūkstančių litų. Todėl Seimo nario Juliaus Dautarto paklausiau: kaip jis, turėdamas tokią vadybos patirtį, vertina Tado Gutausko iniciatyvas?

Julius Dautartas: tai – pavojingas kelias

Julius Dautartas. Tik tiek norėčiau pasakyti, kad aš asmeniškai tokio projekto nedaryčiau, aš – Julius Dautartas. Mano manymu, toks dalykas labai pavojingas. Tarkime, Panevėžyje norime Zikaro Laisvės paminklą pastatyti, bet mes įtikinėjame visuomenę ir nerenkame iš žmonių pinigų, tik iš rėmėjų. O šiuo atveju atrodo, kad jeigu tu nepalaikai to projekto, tai tu lyg ir prieš laisvę pasisakai. Toks sumodeliavimas šio projekto suponuoja tam tikrą prievartą. Antras dalykas – o jeigu tas meno kūrinys nepavyksta? Tai kas tada?

Na, specialaus konkurso nebuvo…

Mes irgi Aleksandro paminklą kūrėme ne konkurso būdu, nes jau Miltinio paminklo konkursas buvo pavyzdys, kaip tai yra sudėtinga ir kaip tai skaldo visuomenę. Labai gerai yra Stanislovas Kuzma pasakęs: paminklai arba jungia visuomenę, arba skaldo ją. Gerai, jeigu paminklas pavyksta, bet dažnai būna priešingai. O tada autoriai per viešąsias priemones, per savo lobistus kritikus bando tą projektą apginti. Išeina menas-verslas. Žinoma, kelias ne tas, bet, duok Dieve, kad tas kūrinys menine prasme veiktų. Nes dažniausiai tai būna nuoga idėja. Laisvės idėja, tolerancijos. Aš asmeniškai galvoju, kad tai pavojingas kelias, tuo labiau, jeigu per tai dar renkami pinigai.

Zenekos nuotrauka

Kaip jūs manote, ar šiandien, kai Lietuva yra taip socialiai susiskaldžiusi, tokie paminklai gali, kaip sakėte, suvienyti tautą?

Žmogui negalima uždrausti daryti tokius projektus. Pats žmogus arba organizatoriai turi būti atsakingi. Jie išnaudoja konkretų momentą, bet taip daro beveik visi. Suvienyti? Aš nepasakyčiau, jog tai gali suvienyti, bet tai priverčia pamąstyti. Tarkim, kad ir „Vienybės medis“. Kyla daugybė klausimų, kodėl tos, o ne kitos pavardės, bet tai vis tiek paskatina tam tikriems mąstymams. Pripažinkime, kad paskatina ir kitiems dalykams. Vienu žodžiu čia nepasakysi. Jeigu tu statai paminklą Vincui Kudirkai, ten klausimų gali kilti tik profesionalių, bet dėl idėjos nekyla. Kaip ir M. K. Čiurlioniui. Tai negalėčiau pasakyti, kad tos idėjos iš karto suponuoja tam tikras neigiamas reakcijas, bet aš asmeniškai nenorėčiau iš to turėti asmeninės naudos. Tai negalėtų būti mano asmeninė nauda. Nežinau, gal taip ir nėra.

– – –

Nežinau, ar asmenine nauda galima laikyti autorinį Tado Gutausko honorarą, kuris, dienraščių duomenimis, paprastai siekia 20–25 procentus projekto vertės. Tai yra apie 160–200 tūkstančių litų.

Tačiau ar Tado Gutausko skulptūros išlaiko profesionaliam menui keliamus kriterijus? Kaip „Laisvės kelią“ vertina profesionalai skulptoriai? Tado Gutausko dėstytojas skulptorius Mindaugas Navakas.

Mindaugas Navakas: plytos pirkimas senais laikais reikšdavo visai ką kita

Mindaugas Navakas. Man labai įdomus tas projektas iš meninės pusės. Jis yra labai keistai ir savotiškai paradoksalus ir išvirkščias. Nes mes visi labai gerai žinome, kad laisvės idėja yra susijusi su sienų griovimu, išsilaisvinimas natūraliai susijęs su sienų griovimu. Pasakysiu keletą labai akivaizdžių pavyzdžių: Berlyno siena, mes žinome, kas tai yra ir kaip svarbu buvo ją nugriauti. Taip pat iš populiariosios kultūros Pink Floyd „The Wall“. O čia autorius, norėdamas išreikšti laisvės idėją, stato sieną. Tai savotiškai absurdiška ir paradoksalu. Tuo remdamasis tvirtinu, kad šitas meninis sprendimas yra labai nevykęs.

Bet ten yra žmonių siluetai, kurie tarsi kerta sieną…

Žinote, čia galima visaip aiškinti, bet iš tikrųjų tai yra sienos statymas. Veiksmas yra atvirkščias pačiai idėjai.

Gerbiamas Navakai, jūs buvote Tado Gutausko darbų vadovas?

Aš buvau jo dėstytojas. Tai ką, tai aš dabar kaltas? Jis turi savo vietą, jis puikiai sukasi. Žiūrėkite, šitas projektas – kaip jis puikiai „išsuktas“ masinės informacijos priemonėse. Televizijos veidai, patys ryškiausi, jį reklamuoja. Mums Mikutavičius siūlo pirkti plytą, pavyzdžiui. Nors plytos pirkimas senais laikais reikšdavo visai ką kitą.

Pavartėse chuliganai siūlydavo pirkti plytą, kiek atsimenu…

Na taip, būdavo toks juokas. Dabar Mikutavičius siūlo. Projektas puikiai „išsuktas“, vadinasi, Gutauskas gerai laikosi, sveikinu jį su tuo.

Zenekos nuotrauka

Bet toks menininkas – vadybininkas, gal ir yra menininko idealas?

Žinote, visokių yra menininkų. Pavyzdžiui, Rubensas buvo puikus vadybininkas. Bet meninė kokybė nuo to nelabai daug priklauso.

Bet aš nenoriu pasisakyti prieš paminklus iš principo. Nors šiaip man atrodo, kad paminklo statymas dažniausiai yra paminklo statytojo tuštybės patenkinimas. Nes jeigu žmonėms ką nors norisi pasistatyti, tai jie tiesiog sukuria bendraminčių komitetą, surenka pinigų ir stato. Pavyzdys yra Franko Zappos paminklas. Kuo F.Zappa susijęs su Vilniumi? Niekuo. Tik tiek, kad yra nedidelė grupelė žmonių, kuriems jis patinka.

Problema yra ne čia. Mes paprastai norime, kad mums paminklą pastatytų už kitų žmonių pinigus, t. y. už biudžeto pinigus. Pavyzdžiui, gydytojai statė Kudirkai paminklą, jie pasirodė su tokia gražia intencija, bet ten jų surinktų lėšų yra koks dešimtadalis. Visa kita – iš biudžeto lėšų. O sąmatos pas mus yra visai gražios, jos artėja prie standartinių europietiškų sąmatų.

– – –

Dar keli profesionalų komentarai. Menotyrininkas Viktoras Liutkus buvo konkurso Lukiškių aikštės paminklui komisijos narys. Kaip jis vertina Tado Gutausko projektą tuomet ir dabar?

Viktoras Liutkus: pasiilgstu XXI amžiaus dvasią atitinkančių skulptūrų

Viktoras Liutkus. Kiek prisimenu, tuomet projektas didelio atgarsio ir palaikymo nesulaukė. Dabar matau, kad vėl yra daroma panaši idėja kitoje vietoje, kitoje aplinkoje. Bet, mano galva, tai yra ta pati variacija. Aš apskritai nepriimu tokių propagandinių, į viešumą išmetamų, populizmu kvepiančių idėjų, kurios su miesto skulptūra, viešąja erdve kažin ar sukimba. Aš pasiilgčiau Vilniuje XXI amžiaus dvasią atitinkančių skulptūrų, o ne tokių, kad štai yra vėliava, štai yra Baltijos kelias. Aš nežinau, ar ta vieta, kur autobusai daro posūkį, yra geriausia vieta Baltijos keliui įamžinti. Na, pas mus, tenka pripažinti, su skulptūra yra liūdni reikalai.

Zenekos nuotrauka

Kaip jūs apskritai vertinate tokią tendenciją, kai viename konkurse dalyvavęs projektas nepereina atrankos ir vėliau statomas kitoje vietoje?

Mindaugas, kuris sėdi arba miega priešais Nacionalinį muziejų, yra beveik tas pats variantas, kuris buvo pateiktas Gedimino paminklo konkursui. Visi menininkai turi teisę varijuoti, bet kiekvieną kartą reikia žiūrėti ir į aplinkybes, nes esi kitame laike, kitoje aplinkoje, kitoks galbūt visuomenės požiūris.

Kaip jūs manote, ar kas nors mieste turėtų rūpintis, kas atsiranda viešose erdvėse?

Turi būti geros miesto galvos, protingos. Pasaulyje esu matęs miestų, kur modernioji skulptūra be jokių politinių diskursų įeina į erdvę ir yra mėgstama. Tiesiog, kažkoks sovietizmas pas mus išlikęs…

O kur yra profesionalai – komisijos, ekspertai?

Klausimas užduotas toks – o kokia mūsų Seimo sudėtis? Lygiai tokia pati situacija ir komisijose. Kaip galima subalansuoti, kai komisijoje yra, sakysime, politinių kalinių atstovas ir skulptūros profesorius. Nesuderinami interesai, balsavimas yra mechaniškas.

Kokią išeitį matytumėte?

Jeigu būčiau Vilniaus meras, tai durčiau pirštu į man patinkantį skulptorių ir sakyčiau – tu statai skulptūrą, rinkis vietą, rinkis medžiagas ir idėją. Tavo valia. Reikia baigti tas komisijas, kurios veda faktiškai prie nieko.

– – –

Tokį paminklų statymo būdą paprašiau pakomentuoti menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės.

Skaidra Trilupaitytė: niekada neturėjome ir neturėsime paminklo, kuris suvienytų mus visus

Skaidra Trilupaitytė. Visi sakytų, kad Viktoro paminėtas būdas yra autoritarinis. Atėjo meras, pasakė, kad mano draugas darys, ir mes visi sukylam, nes grėsmė demokratijai. Bet ar mes turime kitą būdą? Šiandien aš jo nematau. Nes komisijos yra susikompromitavusios nuo Gedimino paminklo laikų, o šiandien matome drąsų individą Tadą Gutauską, kuris sugeba mobilizuoti ir politines jėgas, ir visuomenines – ir štai mes vėl nepatenkinti. Tai kas turi būti tas veikėjas – ar visuomenė, ar menininkas, ar menotyrininkas? Aš manau, kad ateis ta situacija Lietuvoje, kai mes galėsime ir miesto svečius džiuginti šiuolaikiška skulptūra.

Karolio Kavolėlio nuotrauka.

Tikiu, kad kada nors ateis toks laikas, tačiau šiandien, bent jau Vilniuje, atrodo, kad randasi tokia tvarka –- jeigu neprašau pinigų iš valstybės, galiu statyti paminklus, skulptūras, nors gal neturiu tam nei pasirengimo, nei talento. Nėra jokio vertinimo, analizavimo, paprasčiausios diskusijos su visuomene poreikio. Kaip paminklai turėtų atsirasti miesto erdvėje, koks yra tradicinis kelias?

Skaidra Trilupaitytė. Galvojau dabar apie Vilnių, kaip istorinį Europos miestą, ir netikėtai suvokiau, kad iš tiesų tai yra vienas iš nedaugelio miestų, neturintis tos XVIII–XIX amžių skulptūros viešumoje tradicijų. Atėjo nepriklausomybė, ir staiga tauta, valstybė pasijuto neturinti savo didžiųjų vadovų, vadų ar istorinių kunigaikščių jokios išraiškos mieste. Kiekvieną kartą, kai artėja koks nors jubiliejus, paaiškėja, kad mes kažko neturime. Iniciatyvos keisti situaciją kyla ne vien iš politikų pusės. Pati visuomenė ir ypač kultūrininkai staiga mobilizuoja jėgas, tada pajungiami ir politikai, taip iškyla vienas ar kitas paminklas. Kai kalbame apie tokius menininkus kaip Tadas Gutauskas, tai matome, kad jis mobilizuoja truputį kitas jėgas ir kitas idėjas. Jis ima abstrakcijas – laisvė, vienybė, tauta, krepšinis, kaip mūsų religija – ir pakankamai netradicinėmis formomis, jau ne raiteliu ir balvonu ant žirgo, bet abstrakčiomis formomis bando tai realizuoti Vilniuje. Kiek to reikia ir kiek tos idėjos pasitarnaus vienybės, lietuvybės, laisvės puoselėjimui – jau būtų kitas klausimas. Turint galvoje, kad laisvės paminklas buvo tarsi perkeltas iš Lukiškių aikštės konkurso, tai nebuvo pats geriausias variantas. Matome, kad galima paimti tą pačią formą ir ją pusiau abstrakčiai modifikuoti, pritaikant įvairioms progoms.

Zenekos nuotrauka

Tendencijos rodo, jog paminklų statymas sukelia daugybę ginčų. Tado Gutausko atveju situacija yra kitokia, nes jis tarsi neprašo pinigų iš biudžeto. Kaip manote, ar turėtų būti ir privačioms iniciatyvoms kažkokie konkursai, kad kažkas įvertintų, ar tas darbas vertas kad ir žmonių aukų?

Aš manau, kad tikrai turėtų būti vertinama. Jokiu būdu negalima viešos erdvės naudoti vien savo privačių iniciatyvų raiškai, nepaisant to, kiek tai aktualu ar kiek tautos čia bandoma mobilizuoti. Bet Tado Gutausko paminklai, tie, kurie jau yra pastatyti, yra tarsi nebekvestionuojami. O kaip su lėšom? Aš girdžiu, jog tai yra privati iniciatyva, o staiga paaiškėja, kad Vyriausybė skyrė apie 70 tūkstančių. Manau, jog tokie dalykai neturėtų vykti lengva ranka, Vyriausybei lengvai pasiduodant kažkieno įtakai. Vien dėl to, kad būtų labai nemalonu, jei Vilniaus mieste būtų kaip Maskvoje, kur Zurabo Tsereteli iniciatyva jo skulptūromis papuošta visa sostinė. Tai yra ne visai demokratiška. Daugiau negu trys skulptūros jau man keltų įtarimą. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų Tadas Gutauskas, ar Kvintas, ar Sakalauskas, ar Navakas. Kalbu apie patį principą.

O estetiniai dalykai turėtų būti svarstomi. Žmonės nuolatos viešojoje erdvėje girdi reklamuojamą vieną ir tą patį projektą, kad tai vienintelis būdas realizuoti savo patriotinius jausmus, kai mobilizuojamos net kultūros žvaigždės. Kyla klausimas: kiek mes galime tuo pasitikėti? Ar nereikėtų lygiai taip pat populiarinti kritiškų minčių? Reikėtų kvestionuoti, kritikuoti, kalbėti ir diskutuoti.

Galbūt valstybė ar savivaldybės turėtų inicijuoti tokius paminklus? Iš kitos pusės, visada pasigendame iniciatyvos iš menininkų pusės.

Savivaldybė yra beviltiškas organas, mano manymu, ypač turint minty, kaip baigėsi Laisvės paminklo konkursas Lukiškių aikštėje. Savivaldybė tarsi nėra vienintelis, neklystantis arbitras, galintis mums pasakyti, kaip reikia daryti. Bet savivalda turėtų turėti savo balsą. Kiek gyventojai, privatūs mecenatai, savininkai turėtų prisidėti – tokios ribos aš čia nenubrėšiu. Bet mes turbūt niekada neturėjome ir neturėsime paminklo, kuris suvienytų mus visus, ir kad nebūtų jokių skirtingų nuomonių. Tiesiog pamąstymas ateičiai, kas galėtų pasakyti tą „stop“, kad turėtume balansą, harmoniją tarp paminklų, kuriuos jau turime, kuriuos turėsime, kam dar reikia statyti. Nes tenka girdėti apie sąrašus būsimų paminklų, kuriuos turime pastatyti Vilniaus mieste. Ir kartais net šiurpą kelia kiekis, kurį politikai įsivaizduoja kaip būtiną mūsų valstybingumui įtvirtinti.

Parengė Jolanta Kryževičienė