Irina Lisauskaitė. Valgymo sutrikimai. Kiek kainuoja (ne)meilė sau?

„Grožio kulto standartai išlieka tokie patys ir griežtėja, o kuo griežtesni standartai tampa siekiamybe, tuo daugiau moterų jaučiasi neatitinkančios tų standartų“, – sakė Valgymo sutrikimų centro psichologė Irina Lisauskaitė. Ji papasakojo apie valgymo sutrikimus, jų priežastis, būdus ligą įveikti.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie valgymo sutrikimus: kaip pažinti ligą?

Valgymo sutrikimai, visų pirma savęs vertinimo problema, kai žemą savęs vertinimą, gilų neefektyvumo ir vidinio bejėgiškumo jausmą bandoma atkurti kontroliuojant savo kūną, svorį. Žinoma, svarbi ir kultūra, kurioje nuo mažumės įskiepijama nuostata, jog mūsų kūnas – tai mūsų vidaus išraiška, o lieknumas tapatinamas su grožiu, patrauklumu bei sėkme.  

Kai kalbama apie valgymo sutrikimus, dažniausiai kalbama apie nervinę anoreksiją ir nervinę bulimiją. Anoreksija yra mažiau paplitusi, ja serga apie 1 proc., nervinė bulimija yra daug labiau paplitusi – ja serga apie 5–7 proc. jaunų merginų ir moterų.

Palyginti su kitais sutrikimais, pavyzdžiui, šizofrenija, kuria serga iki 1 proc. populiacijos, ar su priklausomybėmis – tai tikrai gana dideli procentai.

Daug rečiau kalbama, tačiau labiausiai paplitęs yra nuolatinis persivalgymas. Valgymo sutrikimams, sergant tiek bulimija, tiek anoreksija, būdingas neteisingas savo kūno suvokimas ir vertinimas: nors mergina yra normalaus ar net per mažo kūno svorio, mato save per storą.

Sergant anoreksija vyrauja didžiulė savikontrolė. Serganti mergina jaučia, kad kontroliuoja valgymą, todėl kurį laiką pavyksta išlaikyti mažą svorį ir bent jau iliuzinį kontrolės jausmą.

Sergant bulimija – daugiau chaoso ir impulsyvumo, būdingas chaotiškas valgymas, kai maisto ribojimą keičia persivalgymo epizodai, maisto šalinimas ir vyraujantis jausmas, jog valgymas kontroliuoja gyvenimą. Sergant šia liga, dažniausiai išlaikomas normalus svoris arba būdingi svorio svyravimai.

Lieknėjimas, pastangos išlaikyti pasiektą svorį, beje, dažnai per mažą, tampa pagrindiniu sergančiųjų gyvenimo rūpesčiu ir tikslu. Galiausiai tai pradeda trukdyti gyventi, paliečia visas gyvenimo sritis: mokslą, darbą, asmeninius santykius ir, žinoma, sveikatą.

Minėjote sergančiųjų bulimija ir anoreksija tendencijas, skaičius. Jie susiję su Lietuvoje vyraujančia situacija, ar bendra?

Tokie yra bendri paplitimo skaičiai, nes mes dažniausiai remiamės pasaulio statistika. Lietuvoje išsamiai atliktų epidemiologinių tyrimų nėra.

Yra atlikta nedidelės apimties tyrimų, pavyzdžiui, Vilniaus mieste. Jie parodo, kad iš esmės atitinkame pasaulio statistiką, todėl remiamės tomis žiniomis.

Sakėte, kad dažniau kalbama apie anoreksiją ir bulimiją, o tarsi nuošaly paliekamas nuolatinis persivalgymas. Kas lėmė tokią situaciją?

Jie daug anksčiau aprašyti ir įvardyti kaip valgymo sutrikimai. Nuolatinis persivalgymas apskritai vėliau priskirtas prie šių sutrikimų. Jis dar nėra pakankamai ištirtas, trūksta mokslinių žinių. Dažnai į nuolatinį persivalgymą nežiūrima kaip į rimtą problemą ir sutrikimą. Tai – tarsi didžiulė stigma, nes storumas dažnai tapatinamas su tingumu, apsileidimu, nepagarba sau ir silpnavališkumu. Todėl sunku pripažinti, kad kenčiu nuo nuolatinių, pasikartojančių persivalgymų.

 O kada reikėtų susirūpinti artimiesiems žmonėms, kokių simptomų pastebėjus reikėtų kreiptis pagalbos? Ir turbūt derėtų klausti, ar dažnai pats žmogus kreipiasi pagalbos?

Kreipiasi. Centre priimamame pacientus nuo 18 metų. Kreiptis turi pačios merginos, moterys. Jas dažnai palydi, paskatina kiti, bet jos turi pačios bent jau iš dalies norėti pasveikti. Valgymo sutrikimams būdingas didžiulis neigimas. Merginos neigia turinčios problemų ir to nepripažįsta nei sau, nei kitiems. Dažnai net atėjusios į Valgymo sutrikimų centrą tik iš dalies pripažįsta savo ligą. Persivalgymus, vėmimus sergančiosios dažnai slepia, išgyvena gėdą dėl to, todėl ilgą laiką nesikreipia pagalbos.

Tėvai susirūpina, kad jų dukra ne tik šiaip liekna, bet per liekna. Be maisto ribojimo, visą laiką svarbu atkreipti dėmesį į nuotaikos pokyčius, didėjantį prislėgtumą, depresiškumą arba nerimą, irzlumą. Apskritai ligai būdingas atsiribojimas nuo įprastos, mėgstamos veiklos, bendravimo su draugais, pomėgių. Gali nukentėti mokslai ar darbai, nes sunku susikaupti ir gyventi produktyviai.

2009 m. minint tarptautinę dieną be dietų buvo organizuojama foto paroda „Mylėk save”, kurioje sutiko nusifotografuoti žymios Lietuvos moterys ir mūsų komanda. Nuotrauka G. Žilinsko

Minėjote, kad jūsų centre priimamos moterys, merginos nuo 18 metų. Kodėl taip yra?

Tai susiję su reikalavimais, kuriuos turėtume atitikti, tad šiuo metu galime priimti tik suaugusiuosius ir jiems teikti specializuotą pagalbą. Idėjų netrūksta, paaugliams tokio centro taip pat labai reikia. Tad galbūt ateityje specializuota pagalba bus teikiama ir paaugliams, sergantiems valgymo sutrikimais.

Ar, Jūsų nuomone, valgymo sutrikimų problema Lietuvoje aktualėja, ar išlieka nuolatinės tendencijos?

Ši problema visada buvo aktuali, nes grožio kulto standartai išlieka tokie patys ir griežtėja, o kuo griežtesni standartai tampa siekiamybe, tuo daugiau moterų jaučiasi neatitinkančios tų standartų. Manau, kad Lietuvoje požiūris į normalius moters apvalumus yra gana „siauras“. Kartkartėmis laikytis dietų net madinga. Deja, tyrimai rodo, kad merginos ir moterys, besilaikančios dietų, 8 kartus labiau rizikuoja turėti rimtesnių bėdų ar net susirgti anoreksija ar bulimija.

Praraja tarp idealaus ir turimo svorio, figūros vis gilėja, vis daugiau moterų jaučiasi nepatenkintos savo svoriu. Dietų industrija yra vos ne tobula industrija, nes pirmiausia sukuria problemą – nepasitenkinimą kūnu, o paskui pasiūlo priemonių, kaip tą problemą spręsti: tūkstančius dietų receptų, piliulių ir kt.

Ar galima kalbėti apie tai, kad grožio suvokimą, lieknos moters grožio kultą lemia šiandienis gyvenimas, tas „90–60–90“ suvokimas, arba reklama, arba tai, ką matome spaudoje?

Taip, visuose žurnalų viršeliuose matome tobulas figūras. Žiniasklaida turi įtakos, tačiau valgymo sutrikimus lemia daugelis veiksnių: genetinis pažeidžiamumas, biologiniai veiksniai, tokios asmenybės savybės kaip perfekcionizmas, nerimastingumas, maža savivertė, šeimos santykių ypatumai bei reikšmingi, dažnai trauminiai įvykiai vaikystėje ar paauglystėje.

Manoma, kad jeigu nebūtų žiniasklaidos, viskas būtų gerai. Bet galima samprotauti ir taip: visos moterys žiūri tas pačias laidas, mato tuos pačius žurnalų viršelius ir tobulus kūnus, bet ne visos suserga valgymo sutrikimais. Vadinasi, tai nėra vienintelis veiksnys, nes iš šimto moterų, vartančių tą patį žurnalą, valgymo sutrikimais suserga apie 5 proc.

Merginos, kurios nepasitiki savimi, blogai save vertina, yra jautresnės ir pažeidžiamesnės žiniasklaidos siunčiamai žiniai „liekna = laiminga, sėkminga, mylima, patraukli ir t. t.“ Tai ypač aktualu paauglystėje, kai vyksta tapatumo paieškos, bandymas atsakyti, kas aš esu, kai be galo svarbu patikti, pritapti prie bendraamžių ir būti priimtai. Jei nėra stabilaus savęs vertinimo, paremto tuo, ką aš galiu, ką sugebu, savo vidinėmis savybėmis, stiprybėmis ir ribotumais, tuomet, pavarčius žurnalą, galima „užkibti“.

Galbūt plačiau papasakotumėte apie Valgymo sutrikimų centrą: kokia jo misija, kokios programos, kokia centro veikla?

Valgymo sutrikimų centras įkurtas 2001 m. liepos 1 d. padedant organizacijai „Globali iniciatyva psichiatrijoje“. Tai vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse tokio tipo centras, teikiantis specializuotą pagalbą gydant valgymo sutrikimus. Šio centro idėja kilo gydytojai psichiatrei-psichoterapeutei Brigitai Bax ir psichologei-psichoterapeutei Ilonai Kajokienei. Iki centro įkūrimo jos dirbo atskirai, kiekviena savo profesinėje veikloje dažnai susidurdavo su vaikų, paauglių valgymo sutrikimais. Gydytojos pastebėjo, kad vieno specialisto darbas su pacientu yra neveiksmingas, neduoda laukiamų rezultatų, todėl, remiantis užsienio patirtimi, svarbu teikti specializuotą pagalbą, o pagalbą turėtų teikti įvairių sričių specialistai: gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, dietologas, kineziterapeutas, psichologas, slaugytojai.

Kaip vyksta gydymasis? Anoreksijos gydymo tikslas – atkurti per mažą svorį iki normalaus, sveiko. Bulimija pirmiausia gydoma grįžimu prie reguliarių mitybos įpročių, padedančių išvengti badavimo ir persivalgymo periodų. Sureguliavus mitybą ir įtvirtinus sveikus valgymo įgūdžius, pereinama į kitą gydymo etapą – sprendžiami sunkesni savivertės, tarpusavio santykių sprendimo ir asmenybės augimo klausimai, nes valgymo sutrikimai visų pirma yra psichologinės problemos. Sutrikęs valgymas – maisto ribojimas, persivalgymai ar vėmimai yra tarsi simptomas, rodantis, kad viduje slypi sunkesnė problema. Valgymo sutrikimai visada slepia blogą savęs vertinimą, neveiklumo jausmą, pokyčių baimę, chaosą ir vienišumą, santykių problemas, baimę būti savarankiškai.

Merginos turi išmokti spręsti santykių, savivertės problemas ir brandinti save kaip asmenybę tam, kad nereikėtų atsigręžti į išorinius standartus, grožio idealus ir netinkamais, save žalojančiais būdais bandyti atkurti žemą savivertę.

Merginos turi valgyti ir laikytis planelio, rašyti mitybos dienoraštį, jį aptarinėti su dietologe. Vyksta individualūs ir grupiniai dailės, filmų, psichoedukacijos užsiėmimai. Be to, vyksta grupinė psichoterapija, kur sprendžiamos būtent psichologinės, asmenybės, santykių problemos.

Šis darbas ilgalaikis, nes svarbu keisti ne savo kūną, bet keisti požiūrį į kūną, iš naujo išmokti jį pamilti tokį, koks yra.

Ar dažnai gydymo kursas yra sėkmingas?

Sunkus klausimas. Sunku tai pamatuoti, įvertinti. Kuo ilgiau sergama, tuo ilgiau trunka gydymas ir tuo sunkiau padėti galutinai pasveikti. Tad svarbu kuo anksčiau pastebėti valgymo sutrikimus ir kreiptis į specialistus. Valgymo sutrikimų gydymas – tai procesas: ilgas ir sunkus, susidedantis iš daugybės žingsnelių, bet pasveikti galima.

„Šeršėliafam“ festivalyje Jūs pristatėte filmą „Liekna“. Kokia Jūsų nuomonė, ar tokie filmai reikalingi, naudingi, ir ar tai, ką matėme tame filme, panašu į tai, kas yra Lietuvoje?

Vienas iš skirtumų, kad merginos Valgymo sutrikimų centre, kurį matėme filme, gali būti ilgai, o mūsų gydymo trukmė daug trumpesnė, šešios savaitės, kas labai apsunkina gydymąsi. O gydymo struktūra panaši: merginų valgymas kartu grupėje, kartą per savaitę svėrimasis, svorio fiksavimas, komandos aptarimas, dailės, kūno vaizdo terapijos, bendros psichologinės grupės. Ir daug jausmų…

Vadinasi, yra tam tikrų paralelių, netgi, sakyčiau, ganėtinai ryškių?

Taip, nes visą laiką atsižvelgiame į tai, kas veiksminga, ką rekomenduoja literatūra, tyrimai, remiamasi užsienio specialistų patirtimi, bendradarbiaujama su kitomis ligoninėmis.

Lauren Greenfield puikiai pavyko atskleisti valgymo sutrikimais sergančiųjų vidinį pasaulį: kaip jis griūva, koks ilgas bei sunkus kelias sveikimo link, nes kartais noras būti lieknesnei yra stipresnis už mirties baimę.

Ar, Jūsų nuomone, tokie filmai yra tinkamas būdas kalbėti apie valgymo sutrikimų problemą?

Taip, vienas iš būdų. Jų yra daug, tačiau čia iškyla pavojus: kai kurie tai, ką mato, gali suprasti neteisingai. Iš tikrųjų filmuose daug dėmesio skiriama valgymui ir galbūt mažiau atskleidžiama psichologinė emocinė valgymo sutrikimų problema.

Tokius subtilius dalykus, emocijas ir išgyvenimus filme išreikšti sunku, bet tai yra vienas iš būdų kalbėti, o kalbėti apie tai yra labai svarbu ir tinkamai, todėl Lauren Greenfield filmą merginoms parodome ir Valgymo sutrikimų centre.

Ką galėtumėte patarti merginoms, kurios mano, jaučia turinčios valgymo sutrikimų?

Pirmiausia tikrai nebijoti pripažinti, kad yra problema, nes pripažinus galima kažką keisti – kreiptis pagalbos, gydytis ir pasveikti. Gyvenimas yra daug žavingesnis negu liga.

Ne svoris, ne figūra, ne apimtys nusako, kokia mergina vertinga. Aplinkiniai vertina ne tai, ką mato, o tai, kas yra viduje, todėl svarbu aktyviai gyventi, mėgautis gyvenimu, užsiimti mėgstama veikla. Tuomet atsiranda gyvenimo pilnatvė. Valgymo sutrikimai ir susitelkimas į svorį, į figūrą ir visi desperatiški būdai pasiekti tą išsvajotą lieknumą siaurina gyvenimą. Priešingai, negu tikimasi, dažniausiai visos durys į laimę ir sėkmę užsidaro. 

Lieknėjimas tampa tikslu? Susikoncentruojama į tą vienintelį tikslą ir visa kita lieka nuošaly?

Taip, po truputį gyvenimas vis siaurėja, atsiribojama, niekas aplinkui neberūpi, lieknėjimas, svorio kontrolė tampa pagrindiniu tikslu ir siekiamybe. Atsiranda tarsi „tunelinis“ matymas: viskas juoda arba balta, arba aš kontroliuoju savo valgymą ir gyvenimą, arba ne, arba man pasiseka, arba nepasiseka – kitų atspalvių nebematyti.

Ar svarbu yra merginai, moteriai, kuri turi valgymo sutrikimų, aplinkinių, artimųjų arba kitų merginų, sergančių ta pačia liga, pagalba? Juk svarbu  būti ne vienam?

Taip, aplinkinių parama yra labai svarbu. Ir netgi tyrimai rodo, kad, palyginus grupę pasveikusiųjų su tomis, kurioms nepavyko pasveikti (jos atkrito ir toliau serga), vienas iš veiksnių, padėjusių pasveikti, ir buvo tai, jog pasveikusios merginos siekė socialinės paramos ir buvo palaikomos artimųjų.

Kas atsitinka su tų jaunų merginų ar moterų artimaisiais – ar jiems yra pakankamai lengva suprasti, kokia problema slegia jų artimiausią žmogų, ar tenka su jais bendrauti, kalbėtis apie tai?

Taip, nes merginas dažnai čia palydi artimiausi žmonės, jas lanko. Kadangi pačios sergančios merginos turi klaidingų įsitikinimų apie mitybą, apie valgymo sutrikimus, artimieji ne visą laiką supranta, jog tai yra problema. Atrodo, priaugs svorio, ir vėl viskas bus gerai, arba kad liga yra būdas siekti dėmesio. Artimiesiems irgi svarbu suteikti tinkamą informaciją.

Apskritai sunku pripažinti, jog mano vaikas, mano dukra turi tokių problemų, apima baimė, nesaugumas, bejėgiškumas: ar galima padėti, kaip tai padaryti?

Dienos be dietų renginio simbolis – kriaušė. Vaisius simbolizuoja moteriškas formas. Jas ir dalinome renginio svečiams. Nuotrauka G. Žilinsko

Bet turbūt merginos, kurios kreipiasi pagalbos, suvokia savo problemą?

Iš dalies suvokia. Gali suprasti, gali pripažinti, jog serga, bet keisti elgesį, pradėti reguliariai valgyti neribojant maisto arba keisti bendravimą, savivertę nėra paprasta. Gali prasidėti svyravimas, neigimas, dvejojimas: noriu gydytis ir nenoriu, noriu ir bijau, nes liga duoda ir daug privalumų – bent jau išorinį pasitikėjimą savimi, laikiną sėkmės pojūtį: aš kažką kontroliuoju, kažką galiu pasiekti ir gaunu teigiamą įvertinimą.

O ar yra buvę atvejų, kad ateina mergina arba ją palydi artimi žmonės, kurie įtaria, jog ji turi valgymo sutrikimų, bet ji sako, kad jaučiasi laiminga tokia, kokia yra, jaučiasi graži tokia, kokia yra, ir nori tokia likti?

Taip, gali būti, kad pati mergina sako: „Aš suprantu, jog sergu, nenoriu jaustis tokia prislėgta ir nuolat nerami, pikta, bet aš noriu būti liekna.“

Tai yra tarsi du nesuderinami dalykai?

Tai atvejis, kai ant vieno peties sėdi vienas velniukas, ant kito – angeliukas. Visą laiką tarsi vyksta konfliktas tarp dviejų asmenybės pusių, sveikosios ir sergančiosios: viena nori keistis ir sveikti, kita sako: „Man viskas gerai, čia tik jums atrodo, kad man yra blogai.“

Mūsų tikslas stiprinti, kaip mes sakome, sveikąją, stipriąją pusę, kuri suprastų, jog verta sveikti, ir kodėl verta sveikti: dėl ateities, dėl svajonių ir tikslų, geresnio gyvenimo be valgymo sutrikimų, su meile savo kūnui.

 Kalbino Kristina Buidovaitė