Laiškai iš kaimo. Žydinti šventrožė audringame vasaros kraštovaizdyje

Liepos 31-oji

Peržydėjo didieji debesylai, nubluko tie iškilmingiausi, ryškiausi vasaros žiedai. O vakarais jau skraido šikšnosparniai. Toks staigus, ryškiai pastebimas kokių nors keturkojų ar sparnuočių pasirodymas dažniausiai mums byloja apie migraciją. Gali būti, kad tie šikšnosparniai yra iš Šiaurės.

Po truputį traukiasi vasara, nors vis dar labai karšta, o grėsmingi perkūnai trankosi beveik kasdien. Liškiavoje baisiausia vėtra buvo liepos 27–osios vidudienį. Sutemo staiga, tamsūs žemi debesys atskyrė mus nuo viso pasaulio, ir, rodos, kiekvienas gyvis turėjo pajusti baimę, kai čia pat, virš medžių ir stogų, sužaibavo visomis kryptimis, o griausmai, tai toldami, tai artėdami priminė seniai seniai girdėtas kulkosvaidžių serijas. Ir pasipylė ledų kruša, o paskui – dar smarkesnė vėtra ir liūtis.

Neilgai siautėjo tas vietinis viesulas, išrovė su šaknimis juodalksnį prie Krūčiaus, nulaužė seną pušį ir nutolo Žiogelių link. Per pusvalandį prilijo lygiai keturis centimetrus, ilgai paskui telkšojo balos laukuose… O vakare, saulei leidžiantis, sušvito nepaprastai ryški geltona šviesa. Rytų pusėje susitvenkė tamsiai mėlyni debesys, tarsi koks dangaus skliauto ekranas saulės šviesai, ateinančiai iš Vakarų. Ir toji tikrai impresionistinė besileidžiančios saulės geltona spalva pasirodė lyg paguodos žinia, pasiųsta tik mums, taip išgąsdintiems vidudienio viesulo. Tarytum ryškiausia vavorykštės spalva dešimtį minučių švytėjo ir viską apšvietė ramiai ir vienodai. Atrodė, kad niekada dar šitaip nėra buvę. Net ir tada, kai saulė pasislėpė už debesų, geltoną šviesą dar ilgai skleidė saulėgrąžos, rudbekijos, tūbės ir kreisvės. Šis vakaro nušvitimas iš tiesų pasirodė lyg kokia kompensacija už vidudienio vėtrą, kai baisių debesų prislėgti matėme tik žaibus ir liūtį.

Eina labai nerami audrų ir viesulų vasara. Dar ne tuoj prasidės kalendorinis ruduo. Bet gamtininkai, kalbėdami apie metų laikus, nesutaria ne tik su kalendoriumi, bet ir su astronomijos ženklais. Pasakyk, pavyzdžiui, ornitologui gegužės pradžioje ką nors apie pavasarį, ir išgirsi, kad pavasaris seniai jau praėjo. Todėl, kad tas paukščių ganytojas tikrąjį pavasarį mato kovo mėnėsį, kai į Čepkelius parlekia gervės. Gi orchidinių augalų žinovai pasakys, kad ilgiausias vasaros dienas lydi dvilapės blandies – šiaurinės orchidėjos – balti žiedai. Ne tiek žiedai, kiek ypatingas, nepaprastai švelnus kvapas, vėlų vakarą jaučiamas šių retų augalų buveinėse. Ir kai blandys peržydi, kai to subtilaus aromato nebėra, reikia žinoti, kad vasara praėjo…

Bet vasarą yra darbų, kurių negalima  atidėlioti besižvalgant į žiedus. Einu aplink obelis su ilgakočiu sekatoriumi ir karpau suvešėjusius vilkūglius. Jei dabar jų nenukirpsi, tai ir pavasarinis vainikų retinimas pasirodys neprasmingas. Todėl, kad būtent dabar ant trumpų vaisinių šakučių atsiranda žiediniai pumpurai, kurie išsprogs kitą pavasarį. Ir jiems dabar reikia tų syvų, kurie be naudos keliauja į vilkūglius. Tas vegetatyvinių ūglių vešlumas šiemet yra ypatingas, nes užtenka ir šilumos, ir drėgmės.

Rugpjūčio 2-oji

Skuisto miško pakrašty, netoli Degėsių kaimo, prinoko bruknės. Iš tolo raudonuoja  blizgantys uogų karoliukai aplink senus pušų kelmus ir prie keliukų, kur daugiau saulės. Paraudo jau ir meškauogių uogelės. Dar labai daug gerai prinokusių mėlynių, neprapuolė jos per tas audras ir liūtis. Grįžtu iš Skuisto mėlyninių pušynų per Guobinių kaimą ir matau, kad žaliame nušienautų pievų atole juoduoja didoki pliki apskritimai – ūkininkai, matyt, sudegino suplėkusį šieną. Tos juodos dėmės rodo, kokia sunki buvo šienapjūtė…

Pravažiavęs didelį Guobinių kaimą, sustoju Ricieliuose, kraštotyrininkės Marijos Grėbliūnienės kieme, įdomu, ką ji galvoja apie šią vasarą. Kodėl iki šiol dar nepasirodė baravykai? O gal ricieliškiai jau renka ne tiktai bruknes, bet ir baravykus? Marijos Vydūnaitės– Grėbliūnienės gimtinė yra Veršių kaimas, anapus Skuisto miško, už Avirio ežero, gražiausio Dzūkijoje, o į Ricielius ji atėjo prieš daugelį metų ir mokė čia vaikus gimtosios kalbos. Įkūrė ir nedidelį etnografijos muziejų, užrašė vietinių žmonių poringes apie šio krašto senovę. Tai kas gi, jos nuomone, yra šios vasaros anomalijos, ar buvo šitaip prieš pusę amžiaus?

Marija Grėbliūnienė sako, kad griaustiniai, liūtys ir vėtros tada siautėjo ne silpniau, bet gamtos stichijos vis dėlto negriovė įprastos, visiems žinomos tvarkos. Žinojo sodiečiai, kada šienapjūtė, kada rugiapjūtė, kada kokios uogos ir grybai, o dabar – nebežino. Visą vasarą žvalgosi ūkininkas į dangų ir galvoja, kaip pasivogti šieną iš savo pievų. Iki rugpjūčio nepasirodę baravykai taip pat yra jau ne anomalija, o netvarka. Pirmieji baravykiukai visada atsirasdavę birželio pradžioje, rugiams žydint. Kartais daugiau, kartais mažiau, bet būdavo, o dabar – ne.

Neskubėdamas artėju prie Liškiavos, vis pažvelgdamas, ar nelabai kratosi uogos krepšyje, o rytuose, kažkur už Latežerio, jau dunda, jau tvenkiasi juodas debesis. Ir vėl, matyt, neišvengsime tos anomalinės liūties, tos netvarkos, apie kurią ką tik kalbėjome Ricieliuose. Ir nejučia pradedu minti dviračio pedalus greičiau, norisi parvežti sausas uogas. Šią vasarą ir uogautojas turi miško derlių vogti skubėdamas, kaip šienpjovys – savo šieną.

Rugpjūčio 10-oji

Užvakar buvo didelė audra, bet mus ji šį kartą lyg ir aplenkė. Net ir aukštos didžiažiedės tūbės tebestovi – iš tolo šviečia dideli, ryškiai geltoni žiedynai. Labai gražus, iškilmingas šis augalas, kurio sėklų prieš porą metų prisirinkau Panaros kaime, Pilnų namų bendruomenės vaistažolių sklype. Atrodo, kad  šių šventiškų gėlių būklė mūsų krašte tebėra neaiški. Nežinia, ar tai mūsų žolynas, ar kadaise iš kitų kraštų atgabentas.

Dideliame Eurazijos vaistinių augalų arealų ir resursų atlase Lietuvos pietinė dalis yra pavaizduota kaip riba, iki kurios ateina natūralios didžiažiedžių tūbių buveinės. Lietuvos floros sistematikas Povilas Snarskis 1954 metais išleistame ,,Augalų vadove“ rašo, kad didžiažiedė tūbė mūsų krašte yra retai randamas augalas. Bet dabar šio reto augalo gamtoje jau nė vienas mūsų botanikas neaptinka. Lietuvoje didžiažiedė tūbė žydi tik Botanikos soduose ir vaistažolininkų kolekcijose. Tikroji šio augalo buveinė buvo žvyrynai ir smėlio šlaitai. Nesunku įsivaizduoti, kaip ji atrodo būtent tokiose atvirose vietose, kai didelis geltonas žiedynas iškyla net du metrus aukštyn, o šalia – tik smėlis ir žvyras. Gal todėl kadaise ji buvo vadinama šventrože.

Dar mįslingesni yra vokiški ir rusiški šio augalo vardai. Vokiečiai jį vadina karaliaus žvake ( Kionigskerze), o rusų binarinė nomenklatūra (Koroviak skipetrovidnyj) taip pat tvirtina, kad čia esama valdžios ženklų. Gal šitokios išlikusios užuominos kalba apie buvusio pirmykščio kraštovaizdžio sakralumą, kai estetiškų, įspūdingų aborigeninių rūšių neužgožė jokios kosmopolitinės invazijos. Štai kodėl būtent šią tūbių genties rūšį dabar reikia auginti arčiau namų. Šita karaliaus žvakė, šita šventrožė, atsilaikiusi per didžiausią audrą, gal tikrai gali mus padrąsinti ir priminti profesoriaus Kazio Brundzos dar prieškario spaudoje išsakytą mintį: mūsų Gamta mums palanki.

Rugpjūčio 24-oji

Ir dar viena vidurnakčio vėtra. Staugė viesulas gerą pusvalandį, o pirmą valandą nakties staiga išsigiedrijo, ir mėnulio pilnatis apšvietė nurimusią žemę. Tokias nakties permainas kitą dieną  gali tiksliai papasakoti kiekvienas sodietis. Kaimo žmogus ir miegodamas žino, kada lyja. Ir tada, kai to lietaus reikia, ir tada, kai nereikia.

Vaikystėje man būdavo labai keista, kad rytą tėvai pasakodavo, kelintą valandą naktį lijo. O dabar, girdėdamas, kaip Liškiavos apylinkių sodiečiai apie naktinį lietų kalba taip pat tiksliai, jau nesistebiu, nes aiškiai matau, kaip derlius priklauso nuo dangaus permainų. Ir šitoks sodiečio žinojimas yra turbūt labai senas, archetipinis ženklas. Gal apie tai galvojo ir etnologas Norbertas Vėlius, kai šitaip trumpai apibūdino mardasaviškio Petro Zalansko pasaulėjautą: kaip lengva gyventi, kai viską žinai, net ir kieme augančio putino žiedų pasirodymą atspėji iš anksto… Žino žmogus, kad šventintos žvakės švieselė apsaugo nuo griaustinio namus, žino, kad tą vašką žvakei davė bičiulis kaimynas. Atsimena, kad ta ypatingai godojama  žvakė pašventinta per Grabnyčias – buvo rami, nešalta žiemos diena, ir skrido nepiktai krankdami virš Bitinų miško du juodvarniai.