2010 09 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Gediminas Sadauskas. Įspūdžiai iš XIII festivalio „Mėnuo Juodaragis“

Energija ir šėlsmas festvalyje „Mėnuo Juodaragis“

Vasaros pabaigoje Lietuvos žemėje trims dienoms jau 13 metų pateka nepaprastas mėnuo – juodaragis. Tada kurioje nors įstabioje gamtos vietelėje iš visų pašalių susirenka keistoki, lyg ir šiuolaikiški, lyg ir iš amžių gūdumos atkeliavę žmonės – draugiški ir smalsūs, ima lietis savita muzika, sklisti pasakojimai ir legendos, atbunda senoviški amatai ir gyvenimo būdas.

Įvyksta tai paskutinį vasaros savaitgalį, kai jau būna beveik nuslūgusi visa iki tol siautusi (ir pastaruoju metu itin pagausėjusi) festivalinė lavina, per tą laiką turėjusi pripildyti žiūrovų sielas kilnių ar bent jau džiaugsmingų įspūdžių ir (atitinkamai pagal kiniškąjį in ir jan pusiausvyros dėsnį) ištuštinusi visas panašaus pobūdžio renginiams skirtas žiūrovų finansines atsargas. Paskutinį vasaros savaitgalį, kuris, po ne visai (galima ir atvirkščiai – visai ne) taktiško ir sėkmingo „B2gether“ bandymo (matyt, besinaudojant savo kaip „didžiausiojo“ teise) prieš kelerius metus prisiskirti šį savaitgalį sau, bent jau kol kas, atrodo, paliktas ramybėje ir išskirtinai „Mėnesio Juodaragio“ žiniai.

Keistas tasai savaitgalis. Lyg ir vasara, lyg ir puikus oras, lyg ir gamta džiaugiasi, bet kažkaip į vidų ima ir praskverbia liūdnokas nerimas – ar tik ne paskutinį kartą šiemet štai taip: su palapinėm, į gamtą, šių naktelę per naktelę, gal ir paparčio žiedas dar kur užsilikęs…? Ir kodėl tas Juodaragis kiekvienais metais kartu su festivalinio vyksmo džiugesiu būtinai turi įnešti ir šią besibaigiančios vasaros liūdesio porciją? Velniop tokias mintis! Pagal in ir jan dėsnį, o šiaip jau ir pagal baltiškąją pasaulėžiūrą, viskas nuolat pranyksta ir atgimsta, todėl be liūdesio nebūtų ir džiaugsmo. O mes gyvenam šią akimirką. Todėl kraunam kuprinę, susirenkam būtiniausius daiktus ir lekiam Aukštadvario link – būtent ten MJR žvalgai šiems metams iššniukštinėjo naują juodaragišką vietelę.

Riedant keliu į Aukštadvarį vėl sugrįžta pernai kilusi ir per metus užsimiršusi mintis: kokio velnio Juodaragiui ieškoti naujų vietų, kai pastaruosius trejus metus festivalį priglobusi Zaraso sala, atrodė, yra tiesiog tobula priebėga tokio pobūdžio ir ideologijos festivaliui. Tiesa, į Zaraso salą netrukus pradėjo pretenduoti ir „Roko naktys“, tačiau, mano subjektyvia nuomone, Zaraso sala kur kas labiau atspindi juodaragišką dvasią, nes šis festivalis daug labiau orientuotas į gamtiškąjį pradą ir kur kas glaudžiau susisieja su tomis apylinkėmis, kuriomis vyksta. Trumpiau tariant, Zaraso saloje buvo puiku, o kaip bus čia, naujoje vietoje, kurią organizatoriai jau iš anksto tinklalapyje aprašė kaip sunkiai prieinamą, beveik neprivažiuojamą, regioninio parko apribojimų suvaržytą, apsauginėmis tvorelėmis nuo itin retų ir paslaptingų raudonpilvių kūmučių aptvarstytą kupstyną ir kemsyną?

Atlikėjos

Bet, atrodo, kad būtent tokia savotiškai suvaržyta erdvė puikiai tiko rengėjų tikslui šių metų renginį paversti šiek tiek kompaktiškesniu, kaip dovaną „tik ištikimiausiems gerbėjams“ ir tokiu būdu apriboti festivalyje dalyvausiančių žmonių skaičių – buvo nuspręsta parduoti tik 1000 bilietų, ir ne daugiau. Iki renginio likus dar geram mėnesiui teko kalbėtis su žmonėmis, kurie liejo graudžias ašaras, jog nenusipirko bilietų anksčiau, nes, pasirodo, tuo metu visi jau buvo parduoti! Ar jūs girdėjote ką nors panašaus Lietuvoje!? Kad į atviros erdvės festivalį būtų iššluoti visi bilietai, o organizatoriai apribotų jų kiekį, tarsi jiems visai nerūpėtų papildomi žmonių srautai, didesnis susidomėjimas renginiu ir, žinoma, litas kitas už bilietus?! Kiek teko bendrauti su įvairių festivalių organizatoriais, visi visuomet verkia, kad žmonių susirenka vis skurdžiau, bilietų parduodama dar mažiau, o festivalių rengimas darosi grynas nuostolis, ir tiek. Tai kaip čia dabar yra? Nežinau šios festivalio virtuvės smulkmenų, bet akivaizdu viena – pasirodo, gali būti ir taip! Dabartinėje lietuviškoje tikrovėje, kai renginių skaičius vis didėja, o susidomėjimas jais akivaizdžiai mažėja ir organizatoriai yra pasiruošę išsinerti iš kailio, kad pritrauktų pulkelį kitą (pageidautina mokių) žiūrovų, toks fenomenas yra visiška egzotika. Pabūsiu žiaurokas tų varguolių, kurie nespėjo nusipirkti bilietų, atžvilgiu, bet mane ši egzotika nuteikia be galo teigiamai.

Tuo tarpu privažiuojame vaizdingoje vietovėje prie ežerų įsikūrusį Aukštadvarį ir užsukame į vietinę parduotuvę pasirūpinti geriamo vandens (dar vienas primygtinas organizatorių įspėjimas). Iškart suprantame, kad važiuojame teisinga kryptimi – nors dar, galima sakyti, penktadienio rytas, visas vanduo pakelės parduotuvėje taip pat iššluotas.

Prie įvažiavimo į festivalio teritoriją mus pasitinka apsauga ir „Vorai“. Įprastinis kontrabandinio alkoholio tikrinimas labai mandagus – žmonės atlieka pareigą, bet nesijauti iškrėstas kaip koks siaubingas nusikaltėlis iki apatinių, o kai kuriuose renginiuose toks uolus tikrinimas iš tikrųjų sugeba nuo pat pradžių įvaryti bjaurų jausmą, kad visi tavyje įžvelgia tik potencialų sukčių ir žuliką (teko girdėti, kaip vieno renginio apsauginis gyrėsi, kad tiek krėtė mašiną, jog galiausiai surado po mašinos dugnu iš lauko pusės užkištą peilį. Pagirtina, žinoma, bet koks tai turėjo būti krėtimas…).

Automobilio ratas po išvažiavimo iš festivalio

Kalbėdamas apie apsaugą, šioje vietoje ir pabaigsiu, nes, atvirai kalbant, daugiau jos ir nematėme. Festivalyje tvyrojo tokia draugiška atmosfera, kad, atrodo, niekam neprireikė jokių papildomų paaiškinimų. Tuo tarpu „Vorai“ ne kartą draugiškai perspėja, kad geriau nevažiuotume į pačiame festivalio teritorijos gale paruoštą mašinų aikštelę, jei nenorime pramušti dugno ar palikti ant kelio karterio, o pastatytume mašiną už trijų kilometrų esančiame kartodrome ir atpėdintume pėsčiomis. Tąsyk pamaniau, ko gero, juokauja ar tiesiog profilaktiškai bando nesudaryti spūsčių. Nors mes ne su visureigiu, ir duslintuvas laikosi silpnokai, nugali nuotykių dvasia – išbandykime viską iki galo! Vėliau ne kartą galvojau, kad visgi „Vorų“ patarimas buvo labai teisingas.

Iki aikštelės kažkaip pavyksta atvažiuoti neperlūžus per pusę, bet tampa aišku – jeigu padoriai palis, gali prireikti ne tik traktoriaus, bet ir sraigtasparnio. Niekas nejuokavo – kelias ne ištaigingoms karietoms skirtas. Ir apskritai, akivaizdu, kad kelias tapo pravažiuojamas tik organizatoriams smarkiai paplušėjus ir nemenkai žvyro bei lentų į vilkduobes privertus. Bet kol kas neturime kada apie tai galvoti, nes kultūrinė festivalio programa jau prasidėjo. Iš ryto lyg ir pradėjome ruoštis anksti, o vis tiek į pirmąsias paskaitas nebespėjome. Iškorę liežuvius lekiame į pažintinę kelionę po apylinkes – reikia juk apsižiūrėti, kur esame.

Gidė

Nemenkas būrelis ištroškusių susipažinti su vietinėmis įdomybėmis dalyvių per porą valandų beveik bėgte aplekia apie 8 km. Absoliučiai nepakartojamo žavesio gidė, iš išvaizdos galinti būti tiek bet kurios tautybės, tiek bet kurios subkultūros atstovė, pripasakoja įvairiausių būtų ir nebūtų dalykų apie netoliese esantį Pamiškės piliakalnį, gydančiomis galiomis stebinantį Mergiškių alko mitologinį akmenį ir, žinoma, svarbiausią šios vietos įžymybę – Velnio duobę. Duobė, kaip žinoma, nepaprasta: tarsi ežeras skradžiai žemę prasmegęs būtų ir kalbama, joje velniai uliavoja, o užklydę veršiukai pranyksta kiaurai ir vėliau gretimuose Škilietų ežeruose išplaukia.

Po nenuilstamo pažintinio bėgimo, o vėliau daiktų tampymo, galiausiai susitvarkę festivalio buitį ir išsimaudę viename iš paslaptingųjų ežerų, pagaliau atsikvepiame prie dailių kalvelių ir ežerų apsuptyje įsitaisiusios pagrindinės scenos, kurioje jau senokai skamba muzika. Tvirtai nusprendžiame, kad jeigu dievai ir kitais metais atves mus į Juodaragį, stengsimės atvažiuoti ketvirtadienį iš vakaro.

Penktadienio muzikinė programa siurprizų nepateikia. Skamba ta pati daugiau ar mažiau sušiuolaikinta lietuviška etno muzika, tinkamai kurianti baltišką festivalio atmosferą, ir neretai miela ausiai, bent jau kol nepradeda labai akivaizdžiai kartotis. Vis dėlto, kad ir kaip nesinorėtų burbuliuoti, nes aplink tvyro tikrai smagi ir taiki nuotaika, bet pro ausį neprasprūsta, jog kai kurių atlikėjų aranžuotės ir požiūriai į liaudies ar savos kūrybos dainas šiek tiek primityvoki, nors ir, nesiginčiju, turbūt visai nuoširdūs.

Grupė „Skyforger“

Tuo tarpu dievai ar velniai (o būtent pastarieji yra šių metų festivalio herojai ir pagrindinė tema) nusprendžia išbandyti dalyvių pasiryžimą bei kantrybę, pasiųsdami visą vakarą, naktį ir dar rytą trunkantį tikrai įspūdingo smarkumo lietų. Bet lygiai kaip ir pernai jis, atrodo, nieko neišgąsdino. Tiesiog anksčiau buvusi įvairiaspalvė ir įvairiaveidė minia įsivilko į gana juokingai vienodai vyr. šviesų meistro Birulio ir rankinių žibintuvėlių šviesose atrodančius lietpalčius – žmonės tapo geltonais vaikščiojančiais kupstais (šmėklomis, jei norit, bet aš jų taip nepavadinčiau. Kai kurie, apžiūrėjus iš arčiau, pasirodydavo seni geri ir netgi labai nevaiduokliški pažįstami). Pliaupiant lietui žiūrovų dvasią sėkmingai mėgino pakelti kultiniai latvių metalistai „Skyforger“, o vėliau keistoka kompanija „Pergalė“, kurie visai smagiai uždegė publiką energingomis dainomis ir dar energingesniais tautiniais ir svetimtaučiais keiksmažodžiais tarpuose tarp dainų. Jokiu būdu nesu šventeiva ir pankiškas požiūris man tikrai nesvetimas, ir vis dėlto… kokią pergalę šiuo atveju švenčiam?

Koncertas Velnio duobėje

Pasibaigus veiksmui prie didžiosios scenos, tamsoje ir lietuje laviruojame tarp stovinčių ir judančių medžių prie turbūt egzotiškiausios ir netikėčiausios festivalio atrakcijos – koncerto Velnio duobėje. Vien pats sumanymas ko vertas! Nudanginti sceną su visa įranga ir atlikėjais į bene 40 metrų gylio duobę, o žiūrovai spokso į visa tai iš viršaus. Nedvejodamas keliu kepurę prieš tuos, kurie tai sugalvojo ir ryžosi įgyvendinti. Tiesa, priėję arčiau pastebėjome, kad garso kolonėlės sustatytos viršuje, ir tokiu būdu tai, kas vyko duobėje, savotiškai tebuvo graži iliustracija pagal čia pat šalimais iš garsiakalbių sklindančią muziką. Nieku gyvu neketinu sakyti, kad tai blogai. Greičiausiai rengėjai įsitikino, kad tai optimalus variantas. Tiesiog šis sumanymas toks originalus, kad iškart atveria daugybę galimybių pamąstymui. Visu smarkumu pilantis lietus galbūt taip pat šiek tiek pakoregavo pradinius planus, bet, atvirai kalbant, prožektorių šviesoje iš aklinai tamsaus dangaus, pro aukščiausių medžių viršūnes ir į giliausią duobę krentantys lašai atrodė nepaprastai įspūdingai. Pasirodymas tokioje stichijoje įgavo beveik siurrealistiškai kerintį apvalkalą. Tiesa, po festivalio sklido kalbos, kad Velnio duobė visgi parodė, kur velniai šiuo atveju vasaroja, nes paslaptingai buvo nujota dalis brangios apšvietimo įrangos.

Vaikas ir motina amatų kieme

Šeštadienis iš pradžių, atrodo, vėl žadėjo lietų, bet galiausiai aukščiausieji, matyt, nusprendė, kad gal jau užteks. Stojo giedra ir galima buvo apžiūrėti įvairiausiuose teritorijos kampeliuose vykstančią veiklą. Šurmuliuojantis amatų kiemas, kiaurą dieną vykstantys šokiai pokiai prie folk scenos. Festivaliui galbūt derėtų pagalvoti apie didesnę paskaitų palapinę, nes jau nebe pirmi metai stebime, kad norinčiųjų apsišviesti tuntai, o palapinė tokia sausakimša, kad naujai atėjusieji priversti stypsoti lauke ir pasistiebę gaudyti pro duris atsklindančius vos girdimus išminčių žodžius.

Užklydome ten pasiklausyti profesoriaus A. Beinoriaus pasakojimų apie blogio galias pasaulio kultūrose ir išgirdome kompetentingą patvirtinimą, kad iš tikrųjų „ne toks velnias juodas, kaip jį maliavoja“. Po to profesorius pristatė programoje visai spontaniškai atsiradusią amerikietę sinologę, kuri papasakojo, kad štai kinų pasaulėžiūroje nei Velnio, nei blogio išvis nėra, tik dvi tarpusavyje balansuojančios skirtingybės in ir jan, kurios abi savaip geros, todėl nei pliaupiantis festivalyje lietus, nei kitos iš pirmo žvilgsnio velnio neštos ir pamestos blogybės yra visai ne blogybės, o tiesiog kitoniškumai, kurie kiekvienas saviškai yra geri. Po šitokių žinių pasaulis pasirodė dvigubai gražesnis, tokia blogio samprata itin atitiko „velnišką“ festivalio dvasią, o nuo to laiko, kaip jau turbūt matyti iš šio straipsnio, in ir jan dėsnio apraiškas sugebėjome įžvelgti įvairiose gyvenimo situacijose.

Grupė „Auli“

Šeštadieninis vakaro koncertas pasirodė daug įvairiapusiškesnis ir įdomesnis už vakarykštį. Tam tvirtą pagrindą padėjo spalvinga ir pasiutusi lenkų grupė „Zywiolak“, pratęsė mūsiškė folko puošmena „Atalyja“ (atgrojusi ir už save, ir už antrą kartą į festivalį nevaliojančius atvažiuoti „Bixus“), o neabejotina kulminacija buvo latvių „Auli“. Šeši dūdmaišininkai ir penki patrakę būgnininkai – energija tiek scenoje, tiek tarp žiūrovų liejosi per kraštus! Tačiau man asmeniškai didžiausia egzotika ir staigmena buvo dar priešakyje – anglų grupė „Sol Invictus“. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Prisibroviau arčiau prie scenos, ten ir likau stovėti pakabinęs smakrą. Grupė buvo visiškai neįtikėtina, lygiai kaip ir jos kūryba, lygiai kaip ir jos išvaizda. Atrodė, tarsi nužengę iš septyniolikto amžiaus Anglijos teatrų ir be galo rimtai deklamavo sudėtingą poeziją, kurios, žinoma, niekas tikrai neturėjo suprasti nė žodžio (nebent prieš tai būtų rimtai pasistudijavę), keistai šiuolaikiškais instrumentais grodami gana tamsią ir kažkaip į jokius apibrėžimus neįlendančią muziką. Niekaip nesupratau, kaip kam nors gali kilti mintis pakviesti tokią grupę. Ji atrodė tarsi iš visai kito pasaulio. Bet būtent tai ir pasirodė be galo žavinga.

Sekmadienį nuotaika neišvengiamai pradeda keistis. Vis daugiau žmonių aplinkui ima krautis daiktus, nusirinkinėti palapines ir iškeliauja. Apylinkės tuštėja ir, nors žinai, jog prieš akis dar visa diena iki vakaro, bet sunku atsikratyti to įkyraus jausmo, kad ir pačiam netrukus teks atlikti šiuos, kaip išsireiškė viena dalyvė, liūdnokus „vasaros išvarymo ritualus“. Pagrindinėje scenoje vis dar vyksta koncertai. Trečia diena iš eilės muzika, bet visai nepabosta. O, štai ir vėl „Žalio vario“. Šįkart atliekama Donio ir Rasos Serros. Tikrai nepabosta? Bet juk galų gale ne tai svarbu.

Vaikai ir aitvaras

Žiūrėdamas kaip ant kalnelio prie ežero ryškiai šviečiant saulei keli vaikiško ir suaugusio amžiaus vaikai bando iškelti didžiulę aitvarinę žuvį, pagalvoju, kad eilinį kartą esu dėkingas Juodaragiui už tai, jog jis atvedė ir supažindino mane su tokiomis vietomis, į kurias šiaip gal ir nebūtų progos užklysti. Negana to, pripildė tas vietas įdomios ir paslaptingos gyvybės; muzika, šviesomis ir kitokiais ritualais prikėlė senuosius duobių velnius, ežero laumes, perkūnišką lietų (paryčiais visai netikėtai trinktelėjo vienut vienutėlis griaustinis. Iš gretimos palapinės pasigirdo: kažkas turbūt sugriešijo…), leido pasijusti šiame nuostabiame gamtos kampelyje, kaip iš senovės sakmių ir pasakų atkeliavusiame pasaulyje.

Ir pasirodo, kad ankstesnis Zaraso salos ilgesys tebuvo tik gražus praėjusių metų renginio prisiminimas. Nes dabar, kai festivalis keliasi atgal į Zarasus, jau atrodo, kad gal visai be reikalo jis palieka šią žavingą vietą prie Velnio duobės ir Škilietų ežerų. Akivaizdu, kad „Mėnuo Juodaragis” sugeba prisitaikyti prie bet kokios aplinkos, sumaniai išsidėstyti joje ir paskleisti aplinkui savo dvasią. Ir toks keliavimas iš vienos vietos į vis naują, neprisirišimas prie tos pačios, nesikeičiančios aplinkos, ko gero, yra vienas iš tų labai svarbių veiksnių, leidžiančių šiam festivaliui visą laiką išlikti naujam, įdomiam ir atsinaujinančiam.

Tuo tarpu mes pradedam laukti, kol viskas vėl apsisuks in ir jan ratu ir užtekės naujas Mėnuo Juodaragis.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.