2010 09 08

Andrius Jakučiūnas

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Andrius Jakučiūnas. Asteroidas 1999 RQ36

Kaip gerai, galvoju, kad esama naujienų portalų – gali bet kada jaukiai susirangyti ties nešiojamuoju kompiuteriu ir sužinoti, kad, sakykim 2182 m. rugsėjo 24 d. į žemę neva trenksis asteroidas 1999 RQ36. Suprantama, šitokia nepatikima grėsmė nūdieną nejaudina, – kur jau ten rūpinsiesi gal ir nebūsiančių proprovaikaičių saugumu, – tačiau asteroidas vis tiek kažkodėl atrodo labai estetiškas – tokia būties interjero detalė, skirta gėrėtis jos tariamu apokaliptiškumu. Juk visa, kas apokaliptiška, įkvepia, taurina. Nė kiek neabejoju, kad žemės susidūrimas su RQ36 būtų labai geras reginys – kiek kam pasisektų jį pamatyti. Apskritai nusibaigti būryje, visiems vienu kartu, matyt, yra gerai – jokių neužbaigtų darbų, sąžinės priekaištų, jaudulio, kad mirtis gali nebūti tokia lengva, kokios norėtųsi. Tik bėda, kad tas asteroidas dar labai toli, – jei jis išvis yra, – o ir jo trajektorijos nuokrypio žemės link galimybė turbūt viena iš kokio milijardo, todėl šį atradimą paviešinę NASA mokslininkai panašesni į balioną danguje pamačiusius darželinukus, negu į mesijus, savo toli siekiančiomis įžvalgomis apsaugojusius žmoniją nuo sunaikinimo.

Apskritai žinia, kad, nepaisant žmonijos techninės pažangos, apokalipsė vis tiek įmanoma, nejaudina – painus dalykas tos „mokslininkų“ ištarmės – tačiau vis dar gali įkvėpti mintis, kad galbūt įmanoma jos nepastebėti, ir apokalipsė jau dabar su trenksmu vyksta kokiame nors realybės lygmenyje. Tiesmukai nesakau, kad kultūroje, bet – kodėl gi ne? (Kaip čia nepacituosi Gintaro Grajausko teksto iš jo tinklaraščio: „Guliu ir galvoju apie kultūrą. Nes pažadėjau parašyti ką nors apie kultūrą Lietuvoje. Ir kodėl man taip nesiseka, ką? Kiti rašo apie sportą, apie ekonomiką, apie kriminalus galų gale. Ten viskas apčiuopiama ir aišku kaip dieną – 79:64, vilibor mutabor, be ypatingų žymių, šlapio asfalto spalvos. O man?“) Vargšė podukra kultūra, su kuria dažnai atšiauriai elgiasi net patys kultūros ministrai, matyt, yra verta apokalipsės – tokia karma, nieko nepadarysi. Tą supratau labai seniai. Pirmą kartą – anuomet dar kojas vos teapšilusios miesto valdžios susitikime su menininkais (kūrybinių sąjungų atstovais). Pastarųjų buvo teatrališkai klausiama: „Ką mes, klerkai, turime daryti, kad kultūra mieste gyvuotų?“ Formalybė, žinoma, bet klausimas užduotas – neprikibsi. Tuo metu garbūs menininkai, lyg būtų jo nesupratę (veikiausia ir nesuprato), mykė, pilstė iš tuščio į kiaurą, kalbėjo apie savo problemas, apie tai, kad nūdieną jų įdirbis nevertinamas (suprask, kitados vertino), ir, žinoma, nesugebėjo pateikti nė vieno konstruktyvaus pasiūlymo, išskyrus tai, kad menininkams už kažką vis reikia duoti pinigų, nes anksčiau (sovietmečiu) duodavo. (Pasinaudoję pertrauka, su taip pat LRS deleguotu E. A. tąsyk pasprukome, raudonuodami iš gėdos.) Antrąkart – kai vienos televizijos eteryje įsibėgėjo projektas „Artothlonas“, kuris anuomet privertė raudonuoti net žodžio „kultūra“ sąlygiškumą puikiai jaučiančius (ir tuo besinaudojančius) šiuolaikinius menininkus. Nuo to laiko šventai tikiu, kad asteroidas 1999 RQ36 ar koks kitoks yra būtinas, nors savaime šiedu įvykiai nereikšmingi, – tai tik tam tikri apokaliptinių reiškinių šalutiniai produktai ar net tų produktų pėdsakai, – tačiau jie puikiai atskleidžia du visą kultūros kūną užgožiančius kraštutinumus, savaip neigiančius jos buvimą apskritai. Iš vienos pusės – naivumas (ir iš to naivumo išauganti pernelyg karšta meilė tam, kas buvo), nesugebėjimas susivokti pakitusioje realybėje, kuri, deja, reikalauja racionalios, „projektinės“ laikysenos, tik save patį matantis godulys, davatkiškumas; kitoje – žvitrūs projektų kultūros dievai, pro siauriausius plyšelius besiveržiantys į kultūrinių fondų iždines (pirmieji pasakytų – „pinigų plovyklas“; visa dabartis per se jiems yra neskaidri, korumpuota) ir išradingai manipuliuojantys socialumo, visuomeniškumo, integracijos sąvokomis, siekiantys visų pirma ne kūrinių kokybės, bet atgarsio visuomenėje. Šios dvi Apokalipsės Mokyklos (pirmoji savo begaline inercija, antroji – nepakenčiamu aktyvumu) ne tik padaro kultūrą nepatrauklią faktiškai visoms visuomenės grupėms, bet ir netiesiogiai kvestionuoja pačią kultūros sąvoką; individas verčiamas nuolat balansuoti tarp dviejų priešingų jos reikšmių, spiriant vieną iš jų pasirinkti tolesniam vartojimui. Šitaip visuomenės akyse skleidžiasi kraupus ano reiškinio dvilytiškumas: kultūra yra arba tai, kas paraidžiui perimta ir išlaikyta nepakeista, pateikta kone viduramžinėje pakuotėje, tai, ką reikia šlovinti vien dėl vardo, arba tai, kas keistina, transformuotina, reliatyvu, neblogai apmokama. Kokia nors kitokia kultūros samprata viešosiose informacijos priemonėse neegzistuoja (žinoma, yra keletas malonių išimčių).Tai – tarsi ne kultūra, o bedvasis kosmosas, erdvė, kuri net nepajėgia plėstis ir suktis, todėl nesvarbi, neminėtina. Galbūt todėl nepaliaujamai stiprėja jausmas, kad, atlikdami įprastas menininko ar meno vartotojo priedermes, kiekvienais vėlesniais metais vis labiau esame ufonautai; na, jei ne ufonautai, tai bent žmonės, per jėgą išvilkti į atvirą kosmosą ir suvokę, kad nuo šiol jų vienintelė misija – amorfiškai plūduriuoti, susirūpinus dalykais, kurie visai nesvarbūs daugumai. (Iki šiol nepajėgiu suvokti, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti LTV2, kitados prašmatniai parodžiusi visą nuobodų Alfonso Maldonio atminimo vakarą LRS rašytojų klube.) Tai – šimtai menininkų, kultūros mokslininkų, mokytojų, dėstytojų, kasdien besistengiančių savo darbą atlikti visų pirma autentiškai (pabrėžiu – autentiškai, o ne tradiciškai ar socialiai naudingai) – kiek tai įmanoma beveik kosminėje izoliacijoje. Ką gi, kosmosas irgi turi privalumų. Vis dėlto tai vienintelė vieta, kur galima jaustis saugiam nuo asteroido 1999 RQ36 ir jo gabenamos apokalipsės tam reiškiniui, kuris nepelnytai vadinamas „Lietuvos kultūra“, apokalipsės, kuri – tikiu – nutiks daug greičiau, negu anam pavyks atskristi iki mūsų. Velnias, parašiau „tikiu“. Netikiu.

Šių apmąstymų fone labai stipriai ir, dera pripažint, labai juokingai nuskambėjo žinutė interneto kultūros naujienų portale Bernardinai.lt, kad Nepriklausomybės dieną Estijoje surengta pirmoji virtuali dainų šventė – tūkstančiai žmonių penktadienį dalyvavo pirmajame pasaulyje virtualiame chorų festivalyje, susirinkę prie didžiulių ekranų ir dainuodami šioje Baltijos šalyje labiausiai branginamas dainas ir giesmes. Pasak organizatorių, žmonių minios būrėsi daugiau nei šimte vietų po atviru dangumi atlikti aštuonių dainų vadovaujant dirigentams, kurių buvo po vieną kiekvienai dainai. Dirigento mostai tiesiogiai transliuoti iš pagrindinės dainų šventės Estijos centriniame mieste Peltsamoje. „Chorų vaizdai iš įvairių vietų taip pat buvo transliuojami internetu, demonstruojant 1,3 mln. gyventojų turinčios Estijos klestintį aukštųjų technologijų sektorių, dėl kurių ši šalis buvo praminta „E-Stonia“ (elektroninė Estija)“, – teigiama straipsnyje. Tai puikus pavyzdys, atskleidžiantis veržliosios, pragmatiškosios kultūros siekiamybes – tradicinis, vadinasi, atgyvenęs reiškinys, kad nebūtų „pakibęs“, švelniai timptelėtas link šiuolaikinio konteksto, vietoj meninio stuburo suteikus jam reklaminę misiją – skleisti pasauliui žinią apie Estijos pasiekimus IT srityje. (Kitas pavyzdys iš Estijos pasaulinės reklamos, pasinaudojus kultūra – estai Marijos žemės kryžiumi už nuopelnus savo šalies kultūrai apdovanojo grupę užsieniečių. Bernardinai.lt yra Ernesto Parulskio komentaras šiuo klausimu.) Nesiimu spręsti, kas tai – kultūra, „kultūra“ ar koks nors parakultūrinis hibridas, tačiau išties genialu, tiesa?

Kitas pavyzdys – iš gimtosios Lietuvos. Tai liūdna ir apgailėtina skulptūros „Laisvės kelias“ Baltijos kelio dvidešimtmečiui paminėti radimosi istorija. Neketinu čia vėl aptarinėti gausių šio projekto trūkumų (juos LRT laidoje „Kultūros savaitė“ taikliai apibūdino skulptorius Mindaugas Navakas: „Berlyno siena – mes žinome, kas tai yra ir kaip svarbu buvo ją nugriauti. Taip pat iš populiariosios kultūros Pink Floyd „The Wall“. O čia autorius, norėdamas išreikšti laisvės idėją, stato sieną. Tai savotiškai absurdiška ir paradoksalu. Tuo remdamasis tvirtinu, kad šitas meninis sprendimas yra labai nevykęs“), tačiau norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į keletą šio projekto dėsningumų (nesakau, kad jie neatsitiktiniai, tačiau ir neatsivėdėjus pataikyta labai taikliai). Gal pusę metų nenutrūkstamu srautu žiniasklaidoje plūdusiuose informaciniuose-šlovinamuosiuose tekstuose apie projekto eigą buvo nepagrįstai dažnai vartojami žodžiai „(garsus) menininkas“ ir „menas“, šitaip tarsi siekiant įpiršti nepatikliai visuomenei, jog tas dalykėlis taip pat priklauso ir kultūros erdvei, pats yra kultūra, ir, matyt, norint nukreipti dėmesį nuo akivaizdžiai komercinės projekto paskirties. Ką turiu galvoje? Šis neva kultūrinis įvykis dėl savo konceptualumo ir viešųjų ryšių technologijų šaukte šaukiasi būti priskirtas tai pačiai kategorijai kaip ir estų dainų šventė, tačiau… Kitados, taksistui už trumputį pavėžėjimą užsiprašius neproporcingai didelės sumos, kolega L. K. jam tiesiai pasakė: „Jūs iš praeities. Jūs praeities taksistas.“ Dabar jau negalėčiau pasakyti, kaip viskas tąsyk baigėsi, bet visiškai neabejoju, jog ciniška spekuliacija patriotiniais jausmais, siekiant gauti pelno ir abejotinos garbės, yra ta praeitis, tas kultūros kraštutinumas, kuriame kartais prasimuša ir naiviai nuoširdus anų laikų ilgesys, sovietinė godumo tradicija, savęs paties, atsieto nuo bendruomenės, patriotizmas.

Nūn sėdžiu įsijungęs Facebook’ą ir mąstau, kad tai vienintelė iš tikrųjų laisva, išsami, objektyvi ir – kad ir kaip tai ciniškai skambėtų – autentiška kultūros informavimo priemonė, be to, išliksianti ir po apokalipsės – klastinga korporacija tikrai bus nuo jos išsipirkusi ar apsidraudusi. Kaip netikėta – bet gal įmanoma? Maivydamasis visada sakau, kad neskaitau kultūrinių leidinių ir portalų, nors skaitau, o Facebook’ą – kas dieną, nes ten yra bent tiek oro, kad nereikėtų kiekviename žingsnyje sapalioti apie dusimą. Bet, žinoma, jeigu norisi, gali ir dusti – niekas nedraudžia. Svarbiausia, apie tai dera pranešti visiems, paspaudus mygtukus „Komentuoti“ ar „Patinka“. Tai didžiausias Facebook’o, mūsų kosminio žurnalo, privalumas – pareiga būti, reikštis, kalbėtis. (Jis įkyriai visąlaik klausia „Ką galvojate?“, šitaip tarsi pabrėždamas, kad negalima, amoralu negalvoti, galva sukurta tam, kad joje nuolat suktųsi mintys.) Kuo blogesnis Facebok’as už „Šiaurės Atėnus“, „Nemuną“, „Literatūrą ir meną“, „Kultūros barus“, „Metus“ ir t. t.? Tiksliau, kuo jis geresnis? Nes kultūra skleidžiasi socialiniame tinkle (žinoma, jei tinkamai pasirenki draugus) ne kaip rutina, bet kaip duotybė, pareigos jausmas, kulminacinį tašką pasiekiantis, kai visas dar prakaituotas netikėtai išvysti nuotraukoje save, uoliai rūke minantį pedalus, ir supranti, kad diena susiveržė kaip mazgas, nes dviratis ir kosmosas, apie kurį ką tik šnekėta, mįslingu būdu siejasi tarpusavyje, o ir kultūra kažkur netoliese.

„Ką galvojate?“ – vaiposi Facebok’as. Gal jau nieko, laikas miegoti – vėlu. Asteroidas tikrai pažadins.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.