Benediktas XVI: Bačnyčiai reikia tokių moterų kaip Hildegarda Bingenietė

Trečiadienio audiencijoje popiežius pratęsė prieš savaitę pradėtą pasakojimą apie šv. Hildegardą Bingenietę. Pirmoje katechezės dalyje pristatęs biografiją, šį kartą kalbėjo apie jos kūrybą.

Hildegardos Bingenietės mistinėse vizijose gausu teologinio turinio. Naudodama poetinį ir simbolinį žodyną, savo vizijų aprašymuose ji dažnai pasakoja apie išganymo istorijos įvykius. Pagrindiniame savo veikale Scivias („Pažinki kelius“) jinai aprašo trisdešimt penkias mistines vizijas, kuriose regėjo visus svarbiausius išganymo istorijos įvykius nuo sukūrimo iki pasaulio pabaigos.

Centrinėje kūrinio dalyje, savajam pasakojimui suteikdama moteriškajam jautrumui būdingus bruožus, Hildegarda kalba apie įsikūnijimo slėpinyje įvykusias mistines Dievo ir žmonijos sutuoktuves. Ant kryžiaus Dievo Sūnus susituokia su Bažnyčia, savo sužadėtine, ir pripildydamas malonių, įgalina ją Šventosios Dvasios meilės galia gimdyti Dievui naujus vaikus.

Vokiečių mistikė sukūrė ir kitų kūrinių, – sakė popiežius ir paminėjo du: Liber vitae meritorum („Gyvenimo nuopelnų knyga“) ir Liber divinorum operum („Dievo darbų knyga“). Pirmoji – tai aprašymas vienos didžiosios vizijos, kurioje Dievas savąja jėga ir šviesa palaiko pasaulio gyvybę. Hildegarda pabrėžia labai glaudų ryšį tarp žmogaus ir Dievo. Visa kūrinija ir žmogus, tobuliausias kūrinys, gyvybę gauna iš Švenčiausiosios Trejybės. Antroji knyga tai pasakojimas apie kūrinijos ir kilniausio kūrinio – žmogaus ryšius, perpintas bibliniais ir patristiniais elementais.

Dar kiti Hildegardos raštai gyvai byloja apie viduramžių moteriškųjų vienuolynų gyvenimo įvairovę ir kultūrinį veržlumą, paneigdami šiandien dar ganėtinai stiprius išankstinius nusistatymus.

Hildegarda domėjosi medicina ir gamtos mokslais, o taip pat ir muzika. Pati kūrė himnus, antifonas ir giesmes, išlikusias rinkinyje pavadintame Symphonia Harmoniae Caelestium Revelationum („Dangiškųjų apreiškimų darnos simfonija“). Iki mūsų laikų išlikę kūriniai buvo atliekami vienuolynuose ir skleidė ramybę. Hildegardai visa kūrinija buvo tarsi džiugi Šventosios Dvasios simfonija.

Hildegarda buvo plačiai žinoma savo laikmečio asmenybė, dėl to daugelis kreipdavosi į ją prašydami patarimų. Yra išlikę nemažai laiškų, kuriuos jai rašė moterų ir vyrų vienuolynų bendruomenės, abatai ir vyskupai. Daugelis atsakymų aktualūs ir mūsų laikais.

Paskutiniais gyvenimo metais, nepaisant senatvės ir nepatogumų, Hildegarda daug keliavo. Visi pripažindavo jos autoritetą ir pagarbiai klausydavosi. Daugiausia pamokymų buvo skirta vienuolynams ir klerui. Hildegarda reikalavo, kad jie gyventų taip kaip dera jų pašaukimui.

Prašykime Šventąją Dvasią, – sakė popiežius katechezės pabaigoje, – kad pašauktų Bažnyčiai šventų ir drąsių moterų, kaip šventoji Hildegarda Bingenietė, idant suprasdamos iš Dievo gautų dovanų vertę, jos savuoju indėliu prisidėtų prie mūsų bendruomenių ir visos mūsų laikų Bažnyčios dvasinio augimo.