2010 09 14

Irena Eglė Laumenskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Apie kryžių mums, arba Kryžiaus išaukštinimas

Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą švenčiant Kryžių kalno pranciškonų vienuolyno įkūrimo dešimtmetį.

Brolio Arūno Peškaičio pasiūlymą pakalbėti apie KRYŽIŲ tikinčiojo gyvenime išgirdau kaip pakvietimą pasigilinti į Kryžiaus slėpinį – ir sutikau, o po to, galvodama, apie ką aš galiu prabilti tiems, kurie regimai pašventė savo gyvenimą Kristui ir Jo Kryžiaus galybės skelbimui, išsigandau. Tuomet iškilo kryžiaus – Kristaus Kryžiaus – mastas, mastas ĮVYKIO ir dalyko, apie kurį nusitaikiau kalbėti, ir mano vidinė sumaištis jo akivaizdoje subliuško. Mąsčiau apie tai, kad mes dažniausiai nesuvokiame Kristaus Kryžiaus, kaip Įvykio mums. Gal daug kalbant apie kryžių, Atpirkimas tapo vos ne platoniška idėja, kuri pridengia visatą sukrėtusį Įvykį, atveriantį mums kelią į Gyvenimą? Ar Kristaus žodžiai „Štai aš visa darau nauja“ keičia mūsų santykį su kasdiene tikrove?

Tačiau kam reikalingas kryžius mums, jei Kristus savo Kryžiumi mus jau atpirko? Ar tiesiog mes kryžiumi vadiname visokią žmogišką kančią, kuri trapaus žmogaus gyvenime neišvengiama, nors mes jos ir nenorime? Jei taip, tada suprantama, kodėl šiandienos žmogus imasi visokio „nuskausminimo“, kad tik nekentėtų… Drįsčiau sakyti, kad daugelis mūsų tėvynainių katalikų net nesuvokia Kristaus Kryžiaus, nes vis dar gyvenama arba judėjiška, arba graikiška kryžiaus samprata, o gal net naujai pagoniška. Kaip akivaizdžiai parodė dar neatvėsusi visuomenės reakcija į buvusio prezidento laidotuves, krikščionybė mums tėra gražios apeigos, kai svarbių įvykių proga iškilmingai viskas „apeinama“ ir gražiai „pasirodoma“…

Taigi kas mums yra kryžius? Pradėkime nuo Kryžių kalvos atsiradimo istorijos. Graži legenda apie pamaldų ligonį reikšminga jau vien todėl, kad ji yra nuoroda į vidinį santykį: pasitikėjimą Dievo pagalba nelaimės ar netikrumo akivaizdoje. Tačiau yra sakoma: „kol perkūnas nesugriaudės, mužikas nepersižegnos”… Kaip tvirtina istorikai, kryžiai Lietuvoje pasirodė pralaimėjus 1831 m. sukilimą, ir dar plačiau pasklido po Lietuvos kryžkeles ir kaimus po 1863 m. sukilimo sutriuškinimo. Iki tol, bent jau iki XVII amžiaus, bažnyčioje per šventes žmonės neretai klausinėdavo „Kurį dievą čia muša..?“ Turbūt šie tragiški įvykiai įgalino lietuvius atsigręžti į kryžių. Bet ar Kristaus Kryžių jo tikrąja, t. y. pilnąja prasme? Šauktis Dievo negandose yra tik pusiaukelė, iš kurios dažnas sugrįžta ar nejučia pasuka į šalikelę, suspaudimui praėjus. Sprendžiant iš mūsų vyraujančio pamaldumo ir kasdienio gyvenimo, kryžių mes suprantame kaip kančią už kažką. Už mūsų nuodėmes? Jei taip, mes jas matome daugiausia kaip išorinio įstatymo nesilaikymą, nors ir tai jau ignoruojama. Vargu ar susimąstome apie Meilės įstatymo nuolatinį laužymą, nors kasdienė patirtis rėkte rėkia apie mūsų nemeilę artimui ir net elementarios pagarbos žmogui stoką. Kai nelaimei ištikus susitelkiama į klausimą „už ką man/jam teko tokia kančia?“, dažnam nominaliam katalikui suprantamesnis ir patogus atsakymas yra koks? „Reinkarnacija“…

Ar daug kas supranta, kad skirtingai nuo kitų religijų krikščionybė klausia  ne „kodėl“, „dėl ko“ ar „už ką“, bet „dėlei ko“, t. y. vardan ko ? Juk iškalbingas yra evangelinis pasakojimas apie neregio išgydymą, kai mokiniai pamatę akląjį teiraujasi: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsako: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ (Jn 9, 2–3). Taigi ar nėra taip, kad Nukryžiuotąjį Jėzų vis dar suprantame pagoniškai ar pusiau judėjiškai – kaip Dievo pasirinktą „atpirkimo ožį“, o Kryžių – kaip gėdos, atmetimo, pralaimėjimo ženklą? Ar mūsų  žmonėms  suprantama, jog Dievo Sūnus priėmė žmogišką prigimtį, t.y. kūną tam, kad nuodėmė būtų nuteista kūne kaip žmogiškoje tikrovėje (Rom 8, 3)? O Dievo rūstybė, nuo kurios mus užstoti prašome Marijos, mums reiškia ką? Jo negailestingumą mums nusidėjėliams, ar rūstybę nuodėmės tikrovei mumyse, rūstybę, kuri panaikina visą pasaulio neteisingumą, kad visą Dievo teisumą padarytų prieinamą nusidėjėliui? Tik Jėzus Kristus, Dievas, galėjo iškęsti tą žmogiškojo „ne“ bedugnę, kuriuo šis atsako į Dievo meilę, ir mus grąžinti į Gyvenimą su Tėvu Šventojoje Dvasioje. Be Trejybės slėpinio Kristaus Kryžius vargiai yra suvokiamas. O mes? Gal net Jėzaus – Dievo Sūnaus – Dievu nelaikome, kadangi iki šiol esame arijonizmo įtakoje, nes meldžiamės „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“? Tiesa, jau 2005 m. išleisdama naujus apeigynus Lietuvos Vyskupų konferencija, dar nesiryždama keisti šios mums „tradicinės“ formulės (nors tokio teksto nė viena kita kalba nerasi), pasiūlė kompromisinį sprendimą: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Bet žmonės meldžiasi pagal seną įprotį, šio subtilaus pakeitimo jiems nieks neaiškina, todėl visai nenuostabu, kad lietuviai dar prieš dešimtmetį gerokai dažniau nei, pvz., lenkai Lietuvoje, teigė, jog Jėzus Kristus yra pranašas, bet ne Dievas…Taigi tikėjimo išpažinimas (šiuo atveju žegnonė ir Švč.Trejybės išpažinimas) nėra nereikšmingas dalykas, nes nusako tikėjimo turinį. Kita vertus, ir suprasti mums visa tai nėra paprasta, nes vienas žodis „tikėjimas“ lietuvių kalba turi dvi skirtingas – puto ir credo (lot.) – reikšmes: nepatikimą numanymą (belief , croyance prasme), ir patikimą, Bažnyčios patvirtintą tikėjimą, ką kitomis kalbomis išreiškia doxa, credo, faith ar foi. Nesiūlau išrasti naują žodį, bet šiuos skirtumus įvardyti ir tą skirti tikrai reikėtų.


Taigi į ką mes tikime? Gal net klausimas pernelyg sunkus, nes, ko gero, dar esame Jėzaus mokinių tikėjimo kelionės pirmajame etape: Didžiojo penktadienio patirtis pažįstama, bet Prisikėlimas nemąstomas – jo prasmė mūsų gyvenimui ne itin suprantama, nes, ko gero, vis dar nepakviečiame nukryžiuoto Jėzaus Kristaus kaip Dievo nusileisti į mūsų – asmeniškai kiekvieno mūsų – pragarų (Šeolo prasme) gelmes ir iš ten mus išvesti, kad Jo meilei ir šviesai atvertume tas mūsų gyvenimo puses, kurios skendi tamsoje ir vienatvėje.

Tad kas yra kryžius? Vienas archajiškų simbolių? Kai sakome, pvz., kad žmogui teko sunkus kryžius, greičiausiai kalbame apie sunkią gyvenimo naštą, nes kol esame pasaulyje, kaip Bažnyčios išorėje, mes nešame savo ir vienas kito naštas. Tačiau kryžių, kuris mus gali perkeisti, mes priimame Bažnyčioje. Maža to, mes įeiname į Bažnyčią kaip tarpusavio bendrystę Kristaus meilėje, kaip į communio personarum, tik priėmę Kristaus kryžių. Priimti kryžių – vadinasi, priimti skausmą dėl savo ir savo artimo menkystės (melo, godumo, puikybės, išdavystės) ir sutikti numirti nuodėmei, visiškai pasitikint Dievo prikeliančios ir perkeičiančios Meilės galia. Apkabinti kryžių – tai išdrįsti ramiai priimti pasaulį piktinančias žemiškos Bažnyčios nuodėmes kaip savo nuodėmes ir atiduoti save…

Bažnyčios istorija liudija, kad toks judesys yra rizikingas. Šv. Teresė Avilietė buvo patekusi į didžiulę vyresnybės nemalonę, o šv. Kryžiaus Jonas buvo įkalintas mylimų savo ordino brolių, ir, ko gero, būtų net užmirštas, jei po devynių mėnesių kalėjimo nebūtų išdrįsęs pabėgti. Buvo ir tokių, kurie per plauką išvengė ekskomunikos, nes Viešpats laiku suspėjo juos pasiimti į anapus. O šv. Pranciškus – ar nekentėjo savo brolių nesupratimo, o gal ir patyčių? Bet visi jie tapo šventaisiais ne per savo aklą tikėjimą ar, priešingai, įžvalgumą dėl Bažnyčios ydų. Jie netrenkė durimis, nesipriešino Magisteriumui, milijoniniais tiražais neskelbė Bažnyčios kritikos. Jie atidavė save ir iš meilės Bažnyčiai pakėlė išbandymus, nes tikėjo Kristaus kryžiaus perkeičiančia galia. Jie priėmė Meilės kryžių. Ir, pasirodo, kad Kryžiaus meilė daro stebuklus: šventieji vis iš naujo apvalo Bažnyčią, kurią mūsų – nemylinčiųjų ar mažai mylinčiųjų – nuodėmingumas nuolat užteršia.

Tapti krikščioniu – reiškia priimti kryžių. Kaip sako Hansas Urs von Balthasaras, krikščionio tikėjimo turinį sudaro tai, kad nusidėjėlis kabo ant Kristaus kryžiaus kaip nusidėjėlis, realiai kabo, o ne neapibrėžtai atstovaujamas, taip, kad Kristus „miršta dėl mano nuodėmės“, tuo tarpu aš per Jį, šioje mirtyje, iš Dievo meilės gimstu gyvenimui. Manyje ir per mane kenčia Kristus, tad mes nešame ne savo kančias, bet „savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ne mūsų, bet „Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10). Kančia, sako Balthasaras, kuri patiriama kaip mano kančia, taip pat nėra mano kaip krikščionio nuosavybė, bet tik dovana, kurią aš per Bažnyčią turiu perduoti tikrajam savininkui. Tikrovė būti nukryžiuotam kartu su Kristumi yra pirmesnė už mūsų subjektyvų kančios patyrimą, nes jau glūdi mūsų Krikšto slėpinyje  (žr. Rom 6, 3–11) ir Eucharistijoje. Joje priimdami Jo Kūną ir Kraują mes tampame viena Jame, kartu tapdami indais, kuriuose ir per kuriuos kaip savo Kūno narius Jis gali priimti pasaulio kančią. Tą apaštalas Paulius atpažįsta, sakydamas, „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Kryžiumi, kaip sako Balthasaras, pats Dievas gelbsti pasaulį objektyviai ir nepriklausomai nuo visokios paskesnės žmogiškosios nuomonės…

Pirminė Bažnyčia kryžiuje matė solidarumą: tiesimąsi į visas keturias pasaulio šalis – ištiestas rankas, siekiančias visus apkabinti. Kaip sakoma „Didachėje“, kryžius – tai σημειον έπεκτάσεως (tęstinumo ženklas), bet taip plačiai aprėpti gali tik Dievas. „Dievas ištiesė ant kryžiaus savo rankas, kad apkabintų pasaulio ribas“, – sakė Kirilas Jeruzalietis. Šventasis Pranciškus troško Dievo meilėje apglėbti visą kūriniją ir tą visaip liudyti… Šis troškimas buvo toks stiprus, kad jis norėjo supanašėti su Jėzumi Jo Kryžiaus meilės patirtyje, ką jam ir dovanojo La Vernos įvykis. Taigi, ką reiškia Jono Pauliaus II troškimas, kad La Verna ir Kryžių kalnas būtų dar labiau suvienyti šiame Apvaizdos dovanotame pranciškonų Ereme? Šio Kryžių kalno vienuolyno pamatai pastatyti ant kertinio akmens, išrėžto iš La Vernos kalno…

Apsisprendimas sekti Kristų neretai žymimas įrėžiant kryžiaus ženklą akmenyje (tą padarė ir šv. Antanas Paduvietis), nes Kryžius, įspaustas į akmenį, žymi galybę Dievo, kuris duoda malonės su kaupu tam, kuris atsiduoda Jam. Gal ne atsitiktinai šiame ereme prie Kryžių kalno yra pranciškonų noviciatas? Bet kartu tai reiškia ir esmingesnę misiją čia, nei ji aprašyta pranciškonų tekste, apžvelgiant 10 metų Kryžių kalno vienuolyno gyvavimo istoriją. Sakyčiau, kad jame nusakyta čia vykdoma išorinė veikla gali būti palyginama su jaunojo Pranciškaus pirminiu atsaku į Nukryžiuotojo Jėzaus kvietimą atstatyti Jo Bažnyčią… Jei popiežius iš širdies gelmių linkėjo, kad įsikūrusio eremo dėka Kryžių kalnas virstų reikšmingu gailestingumo ir išgelbėjimo ženklu, kuriuo yra mūsų Atpirkėjo Kryžius ir Prisikėlimas, jis, mylėdamas Lietuvą, išreiškė viltį esmingesniam dalykui. Juk Jonas Paulius II suprato mūsų tikėjimo problemas giliau, nei mums atrodo (jo ekspromtu reiškiamos replikos ir komentarai Lietuvoje tą aiškiai ženklino…) ir tikrai nemąstė apie Kryžių kalną kaip religinio turizmo objektą.

Žmonės nešė čionai kryžius trokšdami įprasminti kančią, ligą, mirtį ir su pasitikėjimu visa tai pavesti nukryžiuotam Atpirkėjui, „kuris tame skausme buvo neišsenkamas dvasios jėgų šaltinis“. Taip, kryžius buvo pasipriešinimo ir vilties ženklas, bet ar kartu ir mūsų perkeitimo? Nešame mes kryžius ir dabar – jų jau daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių. Pagal kryžių įrašus gali kone perskaityti pastarojo dvidešimtmečio istoriją, tačiau juos skaitydamas gali susimąstyti ir apie tai, ar kartu su kitomis mūsų religingumo apraiškomis tas kryžių nešimas nesireiškia ir tiesiog kaip gražus gestas, tam tikra kolektyvinė norma, nes „taip daroma“. Ką turiu omenyje? Ne vienas atvykęs svečias, taip pat ir Jonas Paulius II buvo paliesti lietuvių reakcijos per liturgines apeigas ir šventes – jų vidinio suklusimo, susitelkimo, tam tikro dvasios nuščiuvimo, kartu su giliu savo varganumo išgyvenimu, kas ženklina širdies atvirumą Dievui. Tačiau svarbiau yra ne tai, kokie esame, bet kam apsisprendžiame, nes būtent tai nukreipia mūsų gyvenimą ir budina atsakomybę. Mums stinga sąmoningo apsisprendimo tikėjimui, stinga jo pažinimo ir Kristaus kryžiaus galios atpažinimo mūsų gyvenime, kad priimtume per Kryžių dovanojamą prisikėlimą, kad Kryžius tikrai mums taptų „Apvaizdos dovanota palaimos versme, žmonių susitaikymo ženklu“.

Baugu apkabinti kryžių… Bet tikrasis kryžius yra pagal mūsų išgales, nes kryžiaus našta, atpažįstant ir priimant mūsų tamsą (baimę, abejingumą, puikybę, neviltį) perkeičiantį kryžių, mus pačius apvalo ir palengvina. Tereikia pasitikėti ir atsiduoti. Kryžius išgano, atveria akis, jis padeda mus save pačius viršyti. Iš Kryžiaus meilės gimsta pasitikėjimas Dievo gailestingumu mums ir mūsų gailestingumas kitiems. Iš Kristaus Kryžiaus aukos gimsta mūsų tarpusavio bendrystė ir bendravimas Dievo Dvasioje, kurio taip trokštame, – kasdien atgimdoma Bažnyčia.

Tik priėmus kryžių kaip prisikėlimo ženklą giliau atsiskleis šių išskirtinių įvykių – La Vernos kalno ir Kryžių kalno – svarba. Juk kalnas – tai susitikimo su Dievu vieta… Tik tam yra prasminga, kad „visa žmonija ir visi Europos gyventojai, – anot popiežiaus laiško Mažesniųjų brolių ordino vyresniajam, – leistųsi į piligrimines keliones į Šiaulius ir La Verną. Į vietas, paženklintas Kryžiaus slėpiniu, idant žmogus, sąmoningai apmąstęs mūsų Viešpaties kančią, mirtį ir prisikėlimą, atsiskleistų atsivertimo malonei.“

Ave Crux!