Rimantas Kmita. Futbolas ir literatūra

Vasarą vyko „Literatūros salos“, apie kurias Bernardinai jau rašė. Buvau prižadėjęs, kaip visada tokiais atvejais tariamasi, „ką nors paskaityti“. „Kas nors“ „Literatūros salose“ būna daugiau ar mažiau mokslinis pranešimas. Kai atėjo laikas galų gale Salų organizatoriams pranešti pranešimo pavadinimą, pradedančiojo sociologo žvilgsnis buvo nukreiptas į Nemuno kilpas ties Birštonu, Elias Canetti Išgelbėtą liežuvį, o kūnas orientuotas į vandens procedūras ir masažų kabinetus, tad neliko nieko kito kaip pakelti maištą prieš organizatorius ir pakeisti savo pranešimo temą. Televizija, kurią matydavau praeidamas pro budinčių seselių kambarius, tuo metu terodė futbolą ir A. Brazausko laidotuves. Prisiminiau, kad mano pirmi prisiminimai (gal net išgyvenimai), susiję su televizija, neminint multfilmų, buvo Brežnevo laidotuvės ir Žalgirio kovos su CSKA.

Poetas ir literatūrologas Rimantas Kmita Zenekos nuotrauka

Vis dar tikiu, kad kalbėti galima, o gal ir reikia tada, kai turi ir nori ką pasakyti. Bet koks proginis kalbėjimas man vis dar yra išdavystė, kad ir kaip naivu tai būtų. Progų gali būti visokių – žodis kokioje šventėje, pasižadėjimas parašyti recenziją dar neskaičius knygos, tiesiog atėjęs (arba jau praėjęs) laikas straipsniui, už kurį honoraras senų seniausiai gautas ir panaudotas. Kalbėti, nors nėra ką pasakyti – per daug dažnai ši situacija ištinka kultūros profesionalus: pamokslininkus, skiltininkus, laidų vedėjus. Futbolininkai, kaip ir kiti sportininkai, irgi privalo sakyti progines kalbas, nes vien žaisti neužtenka (medijos turėtų analizuoti žaidimą, o dabar užtenka pacituoti su retorika dažniausiai nieko bendro neturinčius sporto veikėjus), nes tai irgi yra žaidimo dalis, o atsisakę bendrauti po rungtynių su žurnalistais gali būti ir nubausti. Todėl Ronaldo po pralaimėtų ketvirtfinalio rungtynių ispanams buvo tiesiog mano balsas: „Negalėjau nieko paaiškinti. Esu žmogus ir kaip kiekvienas kitas žmogus aš kenčiu. Turiu teisę kentėti vienatvėje“, – teigė C. Ronaldo.1

Kentėti vienatvėje – tai supranta ir jaunasis sociologas, kartais besiilgintis ir teisės tylėti net tuomet, kai yra prisižadėjęs kalbėti. Tad solidarizuodamasis su Ronaldo vis labiau įsitraukiau į futbolo ir literatūros galimų sąveikų apmąstymą, kuris plėtėsi į tokias apimtis, kurių vienu kartu viešuomenei internete pateikti būtų neįmanoma.

I. Apie futbolo istorijos poreikį

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Vyraujanti įtampa tarp sporto ir kultūros visuomet trikdė. Nuvertinantis santykis iš abiejų pusių. Neatitikimas tarp šių sričių kartais atrodo neįveikiamai groteskiškas kaip kad Monty Pythonų skeče „Filosofų futbolo rungtynės“ („The Philosophers’ Football Match“). Todėl jungtukas „ir“ šioje temoje svarbus. Svarbu sujungti tai, kas paprastai priešinama. Nors futbolininkai turi žaisti ne tik kojomis, bet ir galva, o visiems nuo mokyklos kartojama sutrumpinta sentencija „sveikame kūne sveika siela“, kūno ir sielos reikalai dramatiškai skiriasi. Išlieka stiprus knygų neskaitančių sportininkų įvaizdis (juos ir universitete kitaip egzaminuoja) ir ypatingai kūno nepuoselėjančių humanitarų vaizdinys, kuriems futbolas dažnai nereiškia nieko daugiau negu tuščią laiko leidimą, lygintiną su muilo operų žiūrėjimu.

Pasaulio futbolo čempionato metu ši tema vėl ėmė suktis. Yra kažkas bendra. Nesunku būtų susieti šias dvi sritis estetikos pagrindu, nors neretam „giliau“ mąstančiam piliečiui futbolo ir bet kurio profesionalaus sporto grožį temdo už sporto esantys pinigai ir aikštelėje matomi bėgiojantys kontraktai arba aktyviai vykdoma tų kontraktų medžioklė. Rašytojų kontraktai – priešingai – dažniau nutylimi. Rašytojai nevalgo, jiems nereikia mokėti mokesčių, nežinia, ar jie dar apskritai gyvena. Bet sociologo akimis žiūrint – ir futbolas, ir literatūra nėra vien tik simbolis, žaidimas ir šventė, jie abu yra ir verslas, akumuliuojantis didžiulius pinigus. Ir dar neaišku, kas didesnius pinigus akumuliuoja. Milžiniški futbolininkų atlyginimai, didžiulės rėmėjų lėšos klubams, rinktinėms, atskiriems turnyrams ar literatūros institucijos bei pasauliniai bestseleriai. Klausimas, kur prasideda žaidimas ir grožis, o kur – vadyba ir pinigai, yra toks pat neaiškus ir literatūroje, ir futbole.

Grožis galėtų būti tas aspektas, kuris akivaizdžiai sieja literatūrą ir futbolą, bet ne viskas taip paprasta. Reikia įsilieti į literatūros arba sporto žaidimo stichiją, kad galėtum įvertinti to fenomeno grožį, kitaip tai liks tik arba lankstantys vyrai (šiandien ir moterys), arba šūsnys popieriaus, prispausdintų visiškai beprasmio teksto. Grožis turi taisykles, kurios savaime nėra jaučiamos. Gražiai galima apstumti kokį nevykėlį turguje įkišant jam netikro aukso už tikro kainą, galima gražiai išmaudyti priešininką futbolo aikštelėje, gražų tekstą irgi galima parašyti (beje, Vigmantas Butkus Literatūros salose minėjo tokią svetainę: www.grazuszodziai.lt). Prisimenu, kaip mudu – žali bepradedantys poetai – vienai dar labiau bepradedančiai merginai bandėme išaiškinti krepšinio grožį, eleganciją, grakštumą – viskas veltui, viskas buvo atmesta: nėra tokio grožio.

Pradėjęs galvoti apie šią temą prisiminiau ir kitą epizodą viename doktorantų seminare, kur pusiau rimtai, pusiau juokais tarstelėjau, kad sportas šiandien gerokai svarbesnis tapatybės formavimui negu literatūra. Literatūros istorikė pasakė aiškų „ne“, bet daugiau aiškių formuluočių nepateikė, išskyrus tai, kad sportas yra kur kas paviršutiniškesnis. Atrodo, jog kultūros žmonėms hamletiškas klausimas „būti ar nebūti?“ futbolo atveju tegali skambėti kaip „buvo ar nebuvo?“ (tarkime, Lampardo įvartis vokiečiams?). Jokio gylio, jokios reikšmės negali būti.

Tik suformulavus temą, pirma mintis buvo pasitelkti literatūros analogiją sprendžiant vieną keblų futbolo klausimą, į kurį atsakymo sau taip ir negalėjau susiformuluoti. Niekaip nesuprasdavau, kodėl FIFA kategoriškai atsisako naudotis technologijomis vertinant neaiškius rungtynių momentus, visų pirma sprendžiant, buvo ar nebuvo įvartis. (Reikia pasakyti, kad kol šis tekstas buvo rašomas, deja, FIFA pozicija ėmė keistis, nors valstybinė Italijos televizija RAI nusprendė nerodyti pakartojimų.) FIFA aiškinimai atrodė sukti, nelogiški, o tai dar labiau vertė manyti, kad tų technologijų reikia. FIFA aiškino, kad aistros, ginčai, kalbos, kurias sukelia teisėjų sprendimai, taip pat yra žaidimo dalis. Žmonės apie tai kalba, ir tai yra svarbu futbolui. Atrodė, kad taip slepiamas pagrindas korupcijai ar kokiems nešvariems žaidimams.

Tik pradėjęs futbolą ir literatūrą jungti jungtuku „ir“ pagalvojau, kad tokiu būdu FIFA bando kurti futbolo istoriją. Žaidimui, kad jis tvirtintų savo pozicijas bendrame kultūros lauke, reikia turėti savo istoriją, savo legendas, čia turi būti įtrauktos aistros, ir čia turi dalyvauti atmintis. O futbolo atmintis, anot L. Donskio, yra stulbinama: „Futbolo debatai dėl pasiektos pergalės pagrįstumo ir garbingumo savo atkaklumu ir nepabaigiamumu primena amžinus nacionalistų teritorinius ginčus ir tapatybės dramas – niekas nieko neužmiršta ir praėjusio šimtmečio įvykiai išgyvenami taip, tarsi jie vyktų čia ir dabar.“2

EPA nuotrauka

Tad futbolas be ginčų, be kontroversijų – futbolas be atminties ir be istorijos. Knygos, apie kurias nekalbama, neįgyja ne tik istorijos, jos neįgyja net dabarties. Į futbolo istoriją įeitų ir politikos istorija (kiek susitikimų turi ir politines potekstes), ir ekonomikos bei visuomenės kontekstai („Futbolas sunkiai ką nors pakeičia, tačiau gali veikti kaip visuomenės veidrodis“, – rašoma viename straipsnyje apie futbolo ir politikos santykius. Kiek tokių sakinių yra apie literatūrą?!) Futbolo istorija būtų ne pats žaidimas, bet to žaidimo komentarai, trenerių ir žaidėjų pareiškimai, sirgalių kovos, bet koks to žaidimo sureikšminimas, papildomų reikšmių suteikimas. Pavyzdžių čia būtų galima minėti daugybę, tačiau vienas žinomiausių yra vadinamasis Berno stebuklas. 1954 metais Berne iki tol ypatingomis pergalėmis nepasižymėję vokiečiai Pasaulio čempionato finale nugali vengrus, kurie buvo ar ne porą metų nepralaimėję ir tose rungtynėse prieš vokiečius pirmavo 2:0. Günteris Grassas apie šitą pergalę rašo: „Mes tampame pasaulio čempionais, vėl parodome pasauliui, kad egzistuojame, jau nebesame nugalėtieji, giedame po lietsargiais Berno stadione, ir mano studentiškoje kamaraitėje susibūrę aplink radiją plėšiame „Aukščiau visko“.“3 Ši pergalė ne tik priminė pasauliui, kad vokiečiai egzistuoja, ji tai priminė visų pirma patiems vokiečiams. Berno stebuklas sutampa su šeštojo ir septintojo dešimtmečio ekonomikos stebuklu Vokietijoje. Bet svarbiausia, kad būti vokiečiu jau nereiškia vien gėdos. Ši pergalė dažnai suvokiama, kaip tikroji Vakarų Vokietijos pradžia.

Aišku, tai nėra futbolas. Tai yra futbolo refleksija ir poveikis. Bet sociologui literatūra irgi tiek yra, kiek yra skaitoma ir kiek veikia visuomenėje. Kai Nemuno krantinėje mane su knyga rankoje užkalbino vokietis bankininkas, sakau, štai, Elias Canetti, vokiečių autorius. Nežinau tokio, atsakė jis, vardas žydiškas. Situaciją tuo metu vykusiame pasaulio futbolo čempionate jis žinojo geriau už mane.

 II. Aistros ir iliuzijos: apie futbolo gylį

Ganos rinktinės ištikimiausieji gerbėjai EPA nuotrauka

Grįžtu prie FIFA pozicijos ir kontroversijų. Kontroversijos, polemikos literatūroje yra viena iš produktyviausių literatūros sociologijos objektų. Būtent ginčuose, skandaluose geriausiai galima atpažinti visuomenės grupes, jų lūkesčius, rūpesčius, vertybes ir kompleksus. Būtent polemikose sprendžiama apie kūrinio vertę arba tiksliau – ta vertė yra kuriama. Medijos, tiek vertindamos futbolininkų pasirodymus, tiek skleisdamos literatūros vertinimus, kuria lauką, kuriame yra suteikiamos simbolinės vertės.

Tiesiog stebėtinas FIFA užsispyrimas nepaversti teisėjų tiesiog bėgiojančiais švilpukais aikštelėje. Juk sprendimus už juos galėtų priimti anoniminis komisariatas, stebintis viską ekranuose ir perduodantis teisingiausius sprendimus teisėjams. Techninių galimybių tam yra. Literatūroje tokių galimybių nėra. Literatūros kritikas yra žmogus ir negali tapti jokiu terminatoriumi, griežtų taisyklių, kaip traktuoti vieną ar kitą kūrinio bruožą, jis neturi. Privalo turėti skonį, bet ir čia tokia taisyklė, kad bet kas gali pareikšti, jog dėl skonio nesiginčijama. Ginčytis gal ir nesiginčijama, jį tiesiog įvairiomis priemonėmis bandoma primesti.

Tad futbolo teisėjai nėra objektyvūs, ir paskutinis galutinis teismas, o greičiau rūstūs, žmogiškų aistrų draskomi Antikos dievai, kurie gali sugriauti žmogaus ar kolektyvo likimą dėl nebūtinai paaiškinimų priežasčių, dėl užgaidos, dėl pavydo ar keršto. Jie irgi yra žaidimo bei gyvenimo dalis. Lietuvos televizija šį pasaulio čempionatą anonsavo šūkiu: „Futbolas – tai gyvenimas!“ Būtent. Todėl ir nereikia čia tikėtis teisingumo, moralinių pavyzdžių, korektiško žaidimo ir korektiško sirgimo, priešingai, reikia tikėtis visko, kas nesvetima žmogui, – geismo, pavydo, keršto ir rožių, klastos ir meilės, puikybės ir prietarų, nusikaltimo ir bausmės, karo ir taikos.

Literatūros kritika kuria kontroversijas. Ir dažniausiai kuo jų daugiau, tuo geriau ir autoriui, ir knygai, ir visam literatūros laukui. Įsivaizduokime, kaip atrodytų literatūros laukas, jei visi vos ne iki smulkiausių niuansų sutartume dėl kūrinio vertinimo. Atrodo, kad FIFA labai gerai tai įsivaizduoja ar bent įsivaizdavo.

Literatūros kritika dalyvauja visuomenės tinklą mezgančiuose, palaikančiuose komunikacijos procesuose. Komunikacija, reakcija į įvairias situacijas, tai, kas buria žmones arba skatina konfliktus, kas provokuoja vienaip ar kitaip elgtis, veikti, keistis nuomonėmis sudaro socialumo pagrindą. Visuomeniškumas – jautimas, kas vyksta aplink, ir reakcija į tai. Dėl tokio jautrumo aplinkai L. Donskis futbolą yra pavadinęs itin socialiu sportu: „Tikras futbolo meistras turi išsiugdęs tokį socialumo tipą, kurio neturime visi mes – jis žaidžia su dešimtimis žmonių ir visus juos jaučia. Jaučia – ir erdvėje, ir laike – visus savo partnerius bei varžovus vienu metu. Jaučia, ką jie daro, ir tai yra ne tik techninė meistrystė, tai yra socialumas. Jis neatsiras be tam tikro logiškumo, be protingumo, be kito žmogaus pajautimo.”4 Galima pasakyti, kad geras futbolininkas jaučia ir publiką, žaidžia ir jai, ir su ja. Futbolas suderina tai, ką retai pavyksta suderinti šiandien literatūrai – estetiką ir socialumą. Tai, ko nemažai kritikų pasigenda mūsų literatūroje, ir kas apskritai pačių rašytojų dažniau yra priešinama.

Futbolas atrodo toks svarbus, kad ir jo dabartis inscenizuojama kaip istorija. Tarsi gladiatorių kautynėse futbolo tribūnose mums mojuoja Karališkoji šeima, princai ir princesės, prezidentai ir kanclerės, ir kiti, įšventinti į aukščiausias svečių ložes. O kur sirgalių kostiumai bei kaukės, būgnai, trimitai ir vuvuzelės. Karnavalas tribūnose. Pralaimėjusieji papuola į ugnį, net jei tai žiniasklaidos kritikos ugnis. Beje, iš tiesų, ką futbolo tribūnose veikia politikai? Ar jie ten atvyksta darbo vizitais, ar taip leidžia laisvalaikį? Ar tai oficialūs vizitai ir susitikimai su kitais svarbiais asmenimis ar labiau bičiuliškas pasilabinimas? Negirdėjau, kad kas nors tai komentuotų.

Visam tam vyksmui reikalinga istorija. Kitaip ir gladiatoriai, ir riteriai būtų tik peštukai. O dabar simbolikos per akis. Simbolinių aktų ir tapatybės manifestacijų kitur ir tiek aistringai kaip sporto renginiuose šiandien neturime. Po nacionalinių premijų paskelbimo nieko neišvysite gatvėse mojuojant trispalvėmis. Po laimėtų finalo rungtynių Ispanija savo komandą sutiko lėktuvų paradais, danguje driekėsi Ispanijos vėliavos spalvos. Pergalės suvokiamos kaip „mūsų“ pergalės, džiaugsmas dėl jos yra kiekvieno asmeniškas ir sykiu visuotinis džiaugsmas, tai tampa nacionaliniu įvykiu, nors jokio rašytojo, kuriančio nacionalinę literatūrą niekur lėktuvų paradais nesutiktų. Beje, sportininkų varžymasis nacionalinėse komandose yra ir pilietinis, patriotinis veiksmas. Kiek diskusijų sukelia atsisakę tai daryti.

Jeigu jau kalbame apie istoriją, tai įveikiame paviršių. Futbolas, žinoma, ne nardymas, bet vis tiek jis neatrodo toks paprastas ir paviršutiniškas. Galėčiau paviršutiniškai pacituoti (tada dar būsimą) popiežių ir pasitenkinti autoritetu. J. Ratzingerio nuomone, futbolo poveikio mastas „rodo, kad čia turėtų būti užkabinti pirmapradiški žmogiški dalykai“.5

Galima prisiminti ir vokiečių filosofą Peterį Sloterdijką, kuris futbolą mato kaip medžioklės pakaitalą ir jį priskiria prie „deep play“. Anot filosofo, futbole inscenizuojamas seniausias žmonijos sėkmės pojūtis: balistiniu objektu pataikyti į medžiojamą gėrį, kuris visomis išgalėmis stengiasi apsiginti. Manau, kad čia galima kalbėti ir apie „deep play“ sąvoką. Ji apibrėžia visas žaidimo rūšis, kurios užburia visą žmoniją.6 Teologas ir filosofas kalba apie gylį, kuris yra pačiame žaidime ir kuris artina žaidimą prie religijos (o apie tai prirašyta ir prikalbėta marios). Pradedantysis sociologas turėtų gylį matuoti visuomenėje ir pasitikėti teze, kad kaip literatūroje, taip ir sporte reikšmes, paviršius ir gelmes susikuriame patys. Čia visiškai tiktų kokia citata iš vis dar neblėstančio sociologijos autoriteto, taip pat ir regbio žaidėjo bei aistruolio Pierre Bourdieu tekstų. Bet šį kartą gal ne apie kultūros lauką, kur nesunkiai suvestume futbolą ir literatūrą, bet apie iliuzijas. Kiekvienas laukas, kiekviena veiklos erdvė kuria savo illusio formą. Illusio yra išankstinė bet kokios veiklos, bet kokios žaidimo sąlyga, kartu ir jo rezultatas. Galima pridurti, kad ne tik žaidimo, bet ir gyvenimo. Bourdieu siūlo analizuoti ne tiek patį meną, kiek jos vertės, o dar tiksliau tikėjimo jo verte (t. y. illusio) produkciją ir reprodukciją. Meno kūrinio, taip pat reikėtų sakyti ir sporto simbolinė prasmė egzistuoja tik tuomet, kai ji atpažįstama / pripažįstama. Ten, kur jos nėra arba ji aktyviai nereprodukuojama, necirkuliuoja, ten atsiranda ertmės, plyšiai, kurių taip paprastai jungtuku „ir“ nesukabinsi.

Tarkime, jeigu reikėtų paaiškinti, ne tik kodėl man svarbu skaityti pranešimą „Literatūros salose“, bet ir kuo aš čia apskritai užsiimu gyvenime kokiam kolegai iš regbio laikų, būtų kur kas sunkiau. Čia jokio bendro tikėjimo nebūtų. Atsakymai į klausimą „Ką veiki?“ – „žaidžiu regbį“, „prekiauju automobiliais“, „dirbu statybose“, „turiu porą restoranų“ nekeltų jokių papildomų klausimų dėl illusio, nebent – „Ir kaip sekasi?“ Jeigu atsakyčiau, kad vaidinu teatre, rašau eilėraščius ar kultūros komentarus, galėčiau susilaukti ir tokio komentaro: „Tu ką, durnas?“ Čia ir atsivertų ertmė, kurios jokiu jungtuku nesujungsi, ir visa situacija būtų „be ryšio“.

Tad futbolas ir literatūra savaime nėra nei gilūs, nei paviršutiniški. Tiek futbolas, tiek literatūra gali būti suprantami ir vartojami kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Tiek knygų rašymas ar skaitymas, tiek futbolo žaidimas ar žiūrėjimas. Žvelgiant į viską ūkiškai ir racionaliai nei futbolininkas, nei poetas kasdieniame, praktiniame gyvenime nėra rimti personažai, jų užsiėmimai nėra „tikros“ profesijos (žinoma, jeigu jie greit netampa maradonomis arba marcinkevičiais). Kitaip per didelis knygų skaitymas, kaip ir profesionalus sportas kelia nerimą, nepasitikėjimą. Susigadins sveikatą – skaitydamas akis (o gal ir protą, kaip Don Kichotas arba ponia Bovary), sportuodamas – visą likusį kūną.

Kalbą apie sporto svarbą kasdienybėje vis dar dažnai nusakome panašiai, kaip tai yra padaręs rašytojas Bernard’as Shaw: „Niekaip nesuprantu, kodėl 22 sveiki vyrai pusantros valandos laksto paskui vieną kamuolį, taikydamiesi į jį spirti. Duotų kiekvienam jų po kamuolį ir lai spardo į valias.“ 

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kita vertus, taip buitiškai yra suvokiama ir literatūra. Neieškodamas toli pavyzdžių prisiminsiu savo kraustymąsi ir vyro, padėjusio nešti daiktus, klausimą, žvelgiant į mano knygų lentynas: „O! Mėgstate skaityti?“ Taip, niekaip neatsikratau to žalingo pomėgio.

O gal įmanomas ne tik subjektyvus, kiekvieno susikuriamas „gylis“, bet ir objektyvesnis, apibrėžiamas, pvz., per visuomenines funkcijas. Futbolas, kaip ir literatūra dalyvauja visuomenės moraliniame gyvenime, švietimo sistemoje. Futbolo vaidmenį švietimo sistemoje sunku pervertinti. Visai neseniai Frankfurto knygų mugės direktorius Juergenas Boosas Vokietijos medijose su apgailestavimu kalbėjo, kad Afrikoje knygoms, skaitymo kultūrai neteikiamas joks prioritetas, kad valdžios ir rėmėjų didžiausia parama skiriama sportui, nors tarp švietimo ir demokratijos esantis tiesioginis ryšys. Aišku, kad sporto ir visų pirma futbolo organizacijos perima kai kurias kultūrines ir politines misijas. FIFA aktyviai bando įgyvendinti antirasizmo programą, siekti įveikti socialinę atskirtį, įveikti skurdą, deklaruoja švietimo ir auklėjimo siekius.

Futbolas ne tik atitraukia nuo gatvės kriminalinio gyvenimo, bet ir moko bendrabūvio, pagarbos. Daug nekalbant šioje vietoje užtenka vienos autoritetingos citatos. Albert’as Camus: visa, ką aš žinau apie moralę, sužinojau futbolo aikštėje.

Savaitraštis Atgimimas paskelbė Daivos Repečkaitės komentarą, kuriame džiaugiamasi, kad toks renginys kaip Pasaulio futbolo čempionatas suburia žmones, ir kadangi mūsų nacionalinė komanda čempionate nedalyvauja, leidžia džiaugtis žaidimu ne tik žaidimu, bet ir kultūringu sirgimu. Tačiau ir čia, visame komentare plėtojant socialinį šio fenomeno aspektą, nevengiant polinių ir simbolinių nuokrypių, baigiama tarsi visa tai būtų ne itin rimta: „kartais tikrai smagiau nesiųsti „nacionalinės“ komandos. Lietuviai su oranžiniais marškinėliais ir lietuviai, apsigaubę Ispanijos vėliava, sėdintys pusantro metro atstumu, gali būti daug smagesnis reginys nei vienodomis vėliavomis pasipuošusi minia, rungtynes priimanti taip, lyg tai būtų be galo rimta.“7 Ir vėl tas nuvertinimas. Tarsi suvokiame, kad sportas ir futbolas užima per dideles nišas socialinėje erdvėje, bet bijome pervertinti. Suprantame, kad reikia apie tai kalbėti, bet dar nemokame, dar tik bandome. Štai Bernardinai įsivedė rubriką – „Sporčiukas“, kuriame bandoma ne tiek informuoti apie sportą, kiek jį reflektuoti. Bet jau rubrikos pavadinimas yra tarsi atsiprašymas, kad kalbama apie tokį kalbos nevertą dalyką.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Bet viskam savo laikas. Futbolas bent jau Lietuvoje turėtų vis labiau tapti literatūra: refleksijos erdve. Sportas turėtų būti labiau suvokiamas kaip kultūros faktas ir dažniau tapti humanitarų objektu. O literatūrai reikėtų daugiau futbolo. Futbolas yra, ko dažniausiai pasigendame lietuvių literatūroje – įtampos, intrigų, įtemptų siužetų.

P. S. Vis dėlto, kad ir kiek kalbėčiau apie futbolo rimtumą, vargu ar galėtume įsivaizduoti tokiame renginyje kaip „Literatūros salos“ vieną iš programos dalių futbolo rungtynių stebėjimą. Štai šių metų „Santaros-Šviesos“ suvažiavime nors ir netrūko intelektualų, kurie futbolą supranta kaip kultūros tekstą ir apie tai net rašo, šis tekstas buvo nustumtas į visišką paraštę ir tik eretikai bei netikėliai stebėdavo rungtynes, o ne klausydavosi diskusijų.

P. P. S. Dar galvoju apie savo babą. Kodėl ji žiūrėdavo Žalgirio kovas su CASK? Visiškai nesidomėjo sportu.

1 http://sportas.delfi.lt/worldcup2010/cronaldo-jauciuosi-palauztas-nelaimingas-ir-piktas.d?id=34026249

2 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-08-21-leonidas-donskis-futbolas-humanitaro-akimis-4-pastabos-apie-2006-metu-pasaulio-futbolo-cempionata/5114/print

3 Günter Grass, Mano šimtmetis, Vilnius: Alma littera, 2000, 137.

4 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-06-17-leonidas-donskis-futbolas-visu-pripazintas-sporto-karalius/29435

5 Joseph Ratzinger, „Futbolas yra daugiau nei žaidimas“

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-18-joseph-ratzinger-futbolas-yra-daugiau-nei-zaidimas/3766

2010-04-18

6 „Ein Team von Hermaphroditen“. Interview mit Peter Sloterdijk, Der Spiegel, 2006(23), 70.

7 Daiva Repečkaitė, „Kas garnyrui prie sporto?“, Atgimimas 2010 liepos 16-22, p, 10.