2010 09 22

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Andrius Navickas. Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo – reikalingas ir svarbus dokumentas

Šis tekstas – tai kvietimas įsigilinti į viešai paskelbtą Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo tekstą. Kiekvienas pageidaujantis žmogus ar organizacija, kuriems rūpi valstybės paramos šeimai politika, gali išreikšti savo poziciją, teikti pasiūlymų.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas iki spalio 1 dienos laukia visuomenės reakcijos. Vėliau bus analizuojami pasiūlymai bei atsiliepimai, tobulinamas galutinis Nacionalinio susitarimo tekstas ir bus ieškoma plataus politinio sutarimo dėl jame įvardytų nuostatų.

Tiesa, jau šiandien aišku, kad, nors rengiant susitarimo tekstą dalyvavo daugiau nei penkiasdešimt visuomeninių organizacijų ir pats sutarimas iš esmės tik sukonkretina Seimo jau patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatas, jo nepasirašys apie sugrįžimą valdžion svajojanti Lietuvos socialdemokratų partija. Paradoksalu tai, kad šios partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius ne kartą viešai teigė, jog jis pats asmeniškai yra santuoka grįstos tvirtos šeimos stiprinimo šalininkas. Tačiau partijoje yra labai garsiai tam prieštaraujančių moterų, kurių rėksminga  pozicija, kaip ir tai, jog susitarimo iniciatoriai yra politiniai oponentai Tėvynės sąjunga, nulems socialdemokratų apsisprendimą neprisijungti ir prie dar kartą pakoreguoto susitarimo.

Socialdemokratų priešinimasis gali padrąsinti prieštarauti ir Liberalų sąjūdžio atstovus. Prisiminkime, kad būtent liberalai savo rinkimų programoje aiškiausiai buvo įrašę kritinius išpuolius prieš Valstybinę šeimos politikos koncepciją. 

Skirtingų nuomonių, regis, esama ir pačios Tėvynės sąjungos viduje. Nors dėmesys šeimos stiprinimui jau ne vienus metus yra labai svarbus šios partijos politinis akcentas, tačiau jos pirmininko vadovaujamos Vyriausybės veikloje tai atsispindi labai blankiai. Beje, ši aplinkybė yra svarbus susitarimo priešininkų argumentas, jog esą valdantieji visiškai neketina įgyvendinti nuoseklios paramos šeimai politikos, o tik nori priimti kuo daugiau skambių deklaracijų, kurios pamalonintų šeimos erozija labai susirūpinusius potencialius Tėvynės sąjungos rinkėjus.

Galima sutikti, kad kai kurie Andriaus Kubiliaus vieši pasisakymai, taip pat ir kai kurie antikriziniais pavadinti Vyriausybės sprendimai verčia liūdnai dūsauti visus, kam svarbus tvirtas šeimos institutas. Kita vertus, tiek premjeras, tiek Vyriausybė galėjo teisintis, jog nėra patvirtintos konkrečios paramos šeimai priemonės ir aiškinti, jog esą kol kas rūpinamasi aktualesnėmis problemomis.

Nepaisant visų kliūčių, yra vilties, kad Nacionalinis susitarimas dar šiais metais bus pasirašytas daugumos Lietuvos politinių partijų. Tiesa, svarbiau ne pats jo pasirašymas, bet ryžtas įgyvendinti jame įvardytas nuostatas, kurios suteiktų valstybės paramos šeimai politikai aiškesnę struktūrą ir kryptį.

Dvejopi standartai

Veikiausiai aktyviausia Nacionalinio susitarimo kritikė – socialdemokratė Aušrinė Marija Pavilionienė siūlomą susitarimą yra pavadinusi pelėkautais naivuoliams. Ironiškai apie parengtą susitarimą informavo ir populiariausi Lietuvos interneto portalai, akcentuodami, jog esą norima įtvirtinti ne santuokoje gyvenančių porų diskriminaciją. Prie šios tariamos diskriminacijos dar grįšiu, tačiau pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į keistą  aistringais „demokratijos gynėjais“ pasiskelbusių žmonių nenuoseklumą.

Pavyzdžiui, A. M. Pavilionienė piktinasi, kad Tėvynės sąjungos atstovai ir kai kurios visuomeninės organizacijos ragina visus aktyviai paremti Nacionalinio susitarimo projektą, siųsti savo pritarimo laiškus politikams. Poniai A. M. Povilionienei tai esą sovietinių laikų reliktas, kai savo teisumui įrodyti buvo pasitelkiamos masės. Na, pirmiausia noriu priminti, kad sovietmečiu galimi buvo tik du apsisprendimai viešumoje: „už“ arba „entuziastingai už“, o tariamas masių palaikymas tebuvo dekoras, kurį turėjo parūpinti uolūs Komunistų partijos tarnai televizijoje, radijuje bei laikraščiuose. Kaltinti visus, kuriems svarbi šeima ir jie tikisi iš valstybės konkrečių paramos šeimai priemonių, simpatijomis sovietmečiui, kai būtent ir buvo siekiama sugriauti „šeimos pasaulį“, siekta kuo labiau sumažinti tėvų su vaikais praleidžiamą laiką, tikrai neetiška. Ypač partijos, išaugusios iš Komunistų partijos šaknų, atstovei.

Kitas dalykas – pati ponia A. M. Pavilionienė ir jos bendraminčiai aktyviai rinko parašus, ieškojo palaikymo Briuselyje, kai buvo sprendžiama, ar Vilniuje vyks seksualinių mažumų eitynės. Beje, nedidukas, bet aktyvus Feministinis frontas ir dabar savo tinklalapyje organizuoja pasipriešinimo Nacionaliniam susitarimui kampaniją ir ragina visus siųsti savo nepasitenkinimo laiškus šiuo susitarimu politikams. Mano įsitikinimu, tai normali praktika demokratinėje visuomenėje, kai bandoma telkti bendraminčius ir paveikti politikus. Keista tik tai, kad tokia praktika „demokratijos gynėjams“ atrodo sveikintina, kai kovojama už jų nuostatas, ir atgyvena, kai joms prieštaraujama.

Ne kartą teko girdėti argumentą – kadangi mes gyvename pasaulietinėje valstybėje, tai religinius įsitikinimus turintys žmonės esą neturėtų viešai siekti jų vertybėmis paremtų įstatymų. Tarsi jie būtų antrarūšiai piliečiai, o „tikroji“ demokratija – tai panieka tradicinėms vertybėms ir „politinio korektiškumo religijos“ išpažinimas.

Paslaugų ir infrastruktūros šeimai plėtra

Susitarimo tekste akcentuojami keturi tikslai: paslaugų ir infrastruktūros šeimai plėtra; teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimas; šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimas bei gimstamumo skatinimas.

Apie tai, kad Lietuvoje labai trūksta išplėtotos infrastruktūros, talkinančios šeimoms, kalbama labai seniai. Paprasčiau skelbti deklaracijas apie šeimos vertingumą, nei investuoti į infrastruktūrą, lengvinančią šeimų gyvenimo kasdienybę. Susitarimo projekte rašoma: „Labiausiai pasigendama kompleksinių paslaugų, apimančių vaikų priežiūrą, švietimą, mokymus, konsultacijas, tarpininkavimą bei kitus klausimus.“ Norint gerinti situaciją pirmiausia siūloma plėtoti ikimokyklinių ugdymo įstaigų ir popamokinio užimtumo centrų tinklą.

Net ir atsižvelgiant į didelį migracijos srautą ir tai, kad išvyksta taip pat ir šeimos su vaikais, ikimokyklinių įstaigų labai trūksta, ir tėvas ar mama yra priversti likti su vaiku, kol jis užaugs, net ne dėl to, kad manytų, jog tai geriausia vaikui, bet dėl to, kad nėra kitos galimybės. Keista tai, kad būtent socialdemokratai aršiausiai kritikuoja, jog Tėvynės sąjunga esą siūlo „uždaryti namuose“ vaikus auginančias mamas, tačiau tuo pat metu nepritaria pastangoms suteikti tėvams kuo didesnę pasirinkimo galimybę.

Susitarime taip pat numatyta būtinybė plėtoti kompleksinių paslaugų tinklą krizę patiriančioms šeimoms, diegti privalomas konsultacijas su specialistais prieš skyrybas, skatinti mediaciją skyrybų bylose.

Šios nuostatos buvo pašiepiamos žiniasklaidos, teigiant, kad tai kišimasis į sutuoktinių santykius. Tačiau ne vienoje užsienio valstybėje tai traktuojama ne kaip kišimasis, bet kaip būtina valstybės pagalba. Labai dažnai krizę patiriančios šeimos nežino, kur ieškoti pagalbos, ir nuleidžia rankas. Net nedidelė krizė dažnai perauga į skyrybas, kurios pateikiamos kaip esą „neskausmingas“ visų problemų sprendimas. Užmirštama, kad realiai skyrybos skaudžiai paliečia visus šeimos narius, ypač nepilnamečius vaikus, ir būtent apie tai specialistai turėtų priminti nesutariantiems sutuoktiniams.

Akivaizdu, jog absurdiška drausti skyrybas, tačiau svarbu, kad joms pasiryžusieji nebūtų veikiami iliuzijos, jog toks sprendimas neturi destruktyvių padarinių. Kodėl tai turėtų rūpėti ir valstybei? Tikrai ne dėl noro nurodinėti, koks gyvenimo būdas geras, o koks – ne. Tačiau statistika vienareikšmiškai liudija, jog kiekvienos skyrybos paprastai tampa našta taip pat ir valstybei. Labai dažnai suirusios šeimos pradeda belstis socialinės paramos. Taigi ir šiuo atveju investicija į prevenciją keleriopai atsiperka ekonomiškai. Jau nekalbant apie tai, kad šeimos suirimas ypač vaikams yra didelė psichologinė trauma, kuri neretai tampa asocialių nuostatų priežastimi.

Lygiai taip pat svarbu, kad ir kuriantys šeimą žmonės gerai suprastų, kam ryžtasi, tai, jog santuoka tėra jų santykių tarpinė stotelė, o ne saugus uostas, apsaugantis nuo visų gyvenimo audrų.

Visuomenė ir šeima

Ilgą laiką viešojoje erdvėje šeima buvo vaizduojama kaip individualios saviraiškos pančiai. Santuokinis įsipareigojimas buvo pašiepiamas kaip atgyvena. Beje, verta atkreipti dėmesį į keistą kontrastą tarp bendro visuomenės daugumos palankumo šeimai ir santuokai, apie kurį byloja sociologinės apklausos, ir viešoje erdvėje kuriamo negatyvaus šeimos įvaizdžio.

Galima teigti, kad darni, tvirtą vertybinį stuburą turinti šeima yra kur kas atsparesnė vartotojiškai ideologijai nei pavieniai individai. Tai vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl ypač paaugliams aktyviai reklamuojama „santykių be įsipareigojimų“ ideologija.

Aišku, turime būti realistai – keisti tendencijas viešojoje erdvėje gana sunku. Pavyzdžiui, susitarime įrašyta, jog svarbu „palaikyti pastangas, ugdančias kritišką nepilnamečių mąstymą ir juos saugančias nuo neigiamos viešosios informacijos.“ Tačiau kaip tas kritinis mąstymas turi būti ugdomas? Ar jis apskritai pakankamai ugdomas šiuolaikinėje mokykloje, labiau orientuotoje į kuo didesnio kiekio informacijos įsisavinimą? Vargu ar patys politikai, dalyvaujantys įvairaus plauko televizijos laidose, šiandien nepilnamečiams yra sektinas kritiško mąstymo pavyzdys.

Nors jau priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas, tačiau jo įgyvendinimas atsidūrė aklavietėje. Kad ir dėl to, jog žiniasklaidos savikontrolės mechanizmai neveikia sklandžiai.

Lygiai taip pat deklaratyvus atrodo ir raginimas susitarime „įvairiomis priemonėmis stabdyti visuomenės svaiginimąsi“. Būtų racionaliau susitarime aiškiau nurodyti, kokios priemonės bus taikomos. Kaip ateityje bus išvengta tokio ciniško įstatymo apėjimo, kai „Švyturys“ reklamuoja savo prekės ženklą gerokai iki 23 valandos, motyvuodamas tuo, kad gamina ir nealkoholinį alų, kuriam šis reklamos apribojimas esą negalioja.

Tikrai nesakau, kad neturime stengtis stiprinti teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą. Tačiau jei norime realių permainų šioje srityje, reikėtų apgalvoti ir tai, kokioms investicijoms mes pasiruošę. Esu įsitikinęs, kad jau seniai pribrendo būtinybė arba praplėsti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo veiklą, didinant jo biudžetą ir finansuojant šeimos institutą stiprinančius žiniasklaidos projektus, arba steigti naują fondą, kuris tuo rūpintųsi. Priešingu atveju, kalbos apie „gerinimą“, „stiprinimą“ liks deklaracijomis.

Tiesa, viltingai nuteikia gana aktyvus verslo įsitraukimas. Turiu galvoje  neseniai pradėtą įgyvendinti projektą „Šeimų universitetas“, kurio pagrindinis rėmėjas „Omnitel“. Bendra verslininkų ir visuomenininkų iniciatyva parodo vaisingo bendradarbiavimo galimybes. Tačiau norėtųsi, kad ir valstybė „nenusiplautų rankų“ ir nebūtų vien tik deklaracijų fabriku.

Šeimos gerovės užtikrinimas

Susitarime teigiama: „Sunkmečiu šeimos patiria įvairių sunkumų ir jaučiasi nesaugios dėl ateities.“ Sunku ginčytis, tik nelabai suprantu, kodėl iki šiol Vyriausybė buvo nelinkusi to pripažinti, o mieliau kalbėjo apie tikrą ir menamą piktnaudžiavimą tėvystės pašalpomis.

Kaip susitarimo rengėjai siūlo padėti šeimoms? Siūloma skatinti lanksčių darbo formų kultūrą, sudarant palankias sąlygas šeimos verslui. Puiki iniciatyva. Tik suprantu, kad yra ir pavojų. Pavyzdžiui, kad „lanksčių darbo formų kultūra“ nevirstų darbuotojų socialinių apsaugos priemonių mažinimu. Kitas dalykas – apie verslo skatinimą Lietuvoje jau kalbama daug metų, tačiau neretai tokios kalbos baigiasi paradoksaliai – mokesčių didėjimu. Jei politikai atrastų išteklių, kaip realiai gaivinti šeimos verslą – tai būtų svarbus pasiekimas.

Siūloma vaikų auginimą prilyginti visuomenei naudingam darbui. Tokį pasiūlymą girdime ne vienus metus ir nelabai aišku, kas trukdo jį įgyvendinti. Taip pat nėra naujas ir siūlymas labiau kompensuoti šeimoms pirmojo būsto įsigijimą ar nuomą. Suprantu, šiuo atveju svarbiausia – iš kokių pinigų bus mokamos kompensacijos. Juk iki šiol tvirtinta, kad pinigų investicijoms į šeimą nėra. Jei jų atsirastų, būtų tikrai puiku. Nes esu tikras, kad tai labiausiai atsiperkančios investicijos.

Tik pritarti galima ir nuostatai, jog svarbu įtraukti į socialinės paramos paskirstymo organizavimą ir nevyriausybines organizacijas, kurios dirba šioje srityje ir dažnai kur aks geriau žino realią situaciją nei valstybinės įstaigos. Tai leistų tiksliau paskirstyti socialinę paramą. Tačiau tokia nuostata, tikėtina, labiausiai kliūva socialdemokratams, kurie tradiciškai pasisako už centralizuotą socialinės rūpybos modelį.

Gimstamumo skatinimas

Primenu, kad Tėvynės sąjungos dėmesys valstybės paramos šeimai politikai prasidėjo nuo daug ginčų sukėlusio „2V“ projekto. Pasak kurio, valstybė turi skatinti šeimas susilaukti ne mažiau kaip dviejų vaikų. Beje, tėvystės išmokų padidinimas iš tiesų turėjo teigiamą postūmį ir kelerius metus iš eilės gimstamumas Lietuvoje pradėjo didėti. Tačiau, deja,  sunkmečiu Vyriausybei pritrūko nuoseklumo, ir socialinės išmokos vaikų susilaukusiems tėvams pradėtos vadinti ne svarbia investicija, bet sunkia našta valstybei. Išmokos pradėtos mažinti, gana daug vaikų susilaukusių tėvų netgi tapo kaltinamaisiais – esą bandė pasipelnyti valstybės sąskaita. Rezultato ilgai laukti nereikėjo – gimstamumas ir vėl mažėja. Tai reiškia, kad ilgalaikėje perspektyvoje socialiniu kartu solidarumu paremta „Sodros“ sistema patirs dar didesnių sunkumų.

Ką siūlo Nacionalinio susitarimo autoriai? Įgyvendinti Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą. Kadangi ši programa susitarime plačiau neišskleista, ji taip ir lieka mįsle. Taip pat ir tai, kokių socialinių, ekonominių priemonių, sudarančių prielaidas šeimoms įgyvendinti troškimą turėti vaikų, ketinama pasiūlyti. Ar bus didinamos tėvystės išmokos? Kita vertus, sutinku, jog, jei būtų sėkmingai įgyvendinti pirmieji trys Nacionalinio susitarimo tikslai, tai neabejotinai savaime skatintų gimstamumą.

Mano įsitikinimu, būtų labai svarbu įgyvendinti ir nuostatą, jog turi būti įdiegta nuosekli priešabortinio konsultavimo sistema. Tai būtų bent šioks toks kompromisas tarp tų, kurie reikalauja apskritai uždrausti abortus, ir tų, kurie norėtų, kad jie būtų daromi be didesnių apribojimų. Valstybė negalėtų priversti motinos išsaugoti vaiko gyvybę, tačiau galėtų pasiekti, kad abortas nebūtų spontaniškas sprendimas, kad jam pasiryžusi moteris būtų supažindinama su visais galimais aborto padariniais. Esu įsitikinęs, kad ne vieną moterį tai sulaikytų nuo žingsnio, kurio paskui nebegalima atitaisyti.

Baigiamosios išvados

Peržvelgiau tik kai kurias siūlomo Nacionalinio susitarimo nuostatas. Būtų svarbu, kad tiek susitarimo šalininkai, tiek jo kritikai pirmiausia įdėmiai perskaitytų tekstą ir pagalvotų apie tai, kas siūloma, kodėl ir kokios galimos alternatyvos.

Tikrai nesu optimistas, manantis, kad viešai paskelbti teiginiai ištirpdo problemas vien jas įvardijus. Tačiau man nekelia abejonių, jog Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo yra reikalingas ir svarbus žingsnis. Būtų gerai, kad susitarime numatytos priemonės būtų pradėtos įgyvendinti kuo greičiau, nes po kitų Seimo rinkimų politinės valios tam gali jau ir nebebūti.

Teksto parengimas remiamas iš  lėšų, skirtų Nacionalinės demografinės politikos strategijos šeimos gerovės 2010 m. priemonių plano įgyvendinimui.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu