2010 09 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Vytautas Landsbergis.Lietuvos piliečių žydų genocidas

Šiomis dienomis Lietuvos Seime pradedamas svarstyti ilgai rengtas, įvairiose tarptautinėse vietose svarstytas klausimas: buvusių žydų bendruomenių prarasto turto kompensacija. Klausimas jautrus, ypač kai jį lydi arba drumsčia mėgėjiškai nebūtini arba iškreipiantys interpretaciniai akcentai.

Antai suvokiama, kad žydų turtas buvo atimtas per holokaustą. Kada ir kas atėmė, turėtų detaliau atsakyti istorikai, nes per okupacijas kiek žymesnio turto neteko visi Lietuvos piliečiai.


Daugybė žydų neteko ir gyvybių – buvo nužudyta, – tačiau kartais atrodo, kad kai kurie nuostoliai aptarinėjami aktualiau. Suprantama, juos bent iš dalies galima ir reikia kompensuoti, o kas dėl gyvybių, tai jų atėmimo programuotoja nacionalsocialistų Vokietija jau perėjo savo pokarinio atsinaujinimo, susipratimo, atgailos, turbūt ir kompensacijų etapus. Kitų juridinių asmenų sprendimai svarstytini pirmiausia pagal jų valstybių egzistavimo arba neegzistavimo tikrovę. Jei atkurtoji Lietuvos valstybė ryžtasi kompensuoti, ką sunaikino kitos valstybės arba ir jų sąmokslo sukeltas karas, tai toks yra Lietuvos geros valios veiksmas. Norėtųsi matyti, kad jis taip ir vertinamas.

Vis dėlto neginčijama, kad holokaustas kaip žudymas, o sykiu ir kultūrinis genocidas, ir turto atėmimai yra tarpusavy susiję dalykai. Mes Lietuvoje turime pirmiausia geriau suvokti, kad kalbame apie savo šalies piliečius ir nuostolius Lietuvos visuomenei, Lietuvos kultūrai ir ūkiui, o ne segreguoti po mirties. Prie to, deja, yra prisidėjusios kai kurios tarptautinės organizacijos. Kai Zigmas Vitkus rašo (bernardinai, 2010-09-22), neva „daugelyje mūsų“ vis dar gajos instinktyvios (!)  teorijos  „jie – mus, mes – juos“, sutikti negaliu. Be abejo, kvailių būna nemažai, tačiau tai ne įgimti lietuviški instinktai, o brukami prietarai.

Vakaruose ir Lenino aikštėje (žr. KGB archyvus) kai kurie ilgus dešimtmečius stūmė klišę, pirmiausia, kad supriešintų Lietuvą su žydais, kovojančiais dėl žmogaus teisių ir laisvių Sovietų Sąjungoje, neva to paties siekiantys lietuviai – jų žudikai; kad kompromituotų Lietuvos laisvės siekį ir kovas, neva keliantieji trispalvę yra susitepę; kad galų gale įbruktų būtent gerbiamo Z. Vitkaus nesukurtą, bet jau ne vieno kartojamą vaizdelį, neva „lietuviai“ keršiję žydams už sovietų okupaciją, persekiojimus ir engimą. Iš tikrųjų „lietuviai“ naikino save ne prasčiau nei kiti tikri ar subendrinti valstybės priešai, tad šios temos čia neplėtosiu. Bet skirtį „mes“ ir „jie“ šiek tiek pavyko įbrukti. Supraskime, kad per holokaustą Lietuvoje žuvo daugybė mūsų – ne svetimšalių, o būtent Lietuvos piliečių gydytojų, teisininkų, prekybininkų, pedagogų, menininkų, mokslininkų, amatininkų. Tik prasigėręs žmogėdra galėjo pasakyti apie dešimtis tūkstančių nužudytų žydų vaikų, kad „jei ne Hitleris, aš dabar jiems batus valyčiau“. Tą viską rašau kaip lietuvis ir Lietuvos pilietis.

Tačiau, net laikinai atidėję humaniškąjį požiūrį dėl pragmatinio, turėtume pripažinti, kad tokia gausa išsilavinusių, darbščių ir nenusigėrusių piliečių būtų itin pagelbėjus prisikeliančiai Lietuvai. Vienas kitas žydų (kaip ir rusų, lenkų, kitų bendrijų) intelektualas atėjęs į Lietuvos Sąjūdį jau buvo didelė ir svarbi paspirtis.

Todėl holokaustas – visokeriopa Lietuvos nelaimė, ne tik Lietuvos žydų tragedija. Kitas klausimas, minint jos baisią kulminaciją, yra tos nelaimės pradžia. Žydų procentas birželio tremtyse buvo didžiausias. Sibire liko ir jų kapai, ir mediniai lietuviški antkapiai su įrašais dviem kalbom.

Kultūros naikinimas (taip pat vadinamas genocidu) prasidėjo, jei neminime anksčiau atplėšto Klaipėdos krašto, sykiu su SSRS okupacija pagrindinėje Lietuvos dalyje. Per trumpą laiką buvo panaikintos-sunaikintos žydų švietimo ir kultūros institucijos, uždraustos partijos ir organizacijos (svarbi saviraiškos dalis), atimtos ligoninės, bankai, bendruomenės turtas. Vokiečių okupacijos metais tai nebuvo grąžinta, bet 1940 m. atėmė, aišku, kas. Militärverwaltung’as ir vietiniai plėšikai, pirmosiomis vokiečių  okupacijos dienomis nesunkiai užsirišę baltą raištį, atiminėjo likusį privatų žydų šeimų turtą. Tačiau vadinti plėšikus „sukilėliais“ yra neišmanymas, jei ne blogiau. Tūkstančiai sukilėlių ėjo į žūtį ne dėl turto.

Nusikaltėliams tikrai nėra pateisinimo, bet jų tautybės pabrėžimas ima ir virsta negeravališku kaltinimu tautai. Jeigu kas nors vagia, tai ne todėl, kad čigonas, liaukitės.

Ir vis dėlto grįžkime prie nekaltų žmonių mirčių ir holokausto nusikaltimo aukų. Prieš keliolika metų pirmąsyk lankiausi Izraelyje ir tarp kitų vietų – Jad Vašem ir panašių – nedideliame kibuco muziejuje taip pat skirtame holokaustui. Kibuce Lohamey Hagetaot gyveno pokario išeivių iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, taip pat Lenkijos, gal todėl ir muziejuje saugoma autentiškų regioninių eksponatų. Tarp jų – apdegę Lietuvos piliečių žydų pasai. Iš Vilniaus krašto getų žmonės buvo išgabenti į Estiją, ten laikyti rytiniame pakrašty, o sovietų kariuomenei artėjant – sušaudyti ir deginti rąstų krūsnyse.

Budeliai bėgo, nespėjo visai sudeginti, išliko aukų pasai. Lietuvos Respublika, lietuvių kalba, valstybės dokumentų kokybė ir apanglėję kraštai. Žinojau ir pamačiau įrodymą, kad atgavusi sostinę Lietuva iš karto ir be problemų suteikė pilietybę seniesiems, tikriesiems nuo šimtmečių tos žemės gyventojams. Taip Lietuva 1940 m. priglaudė, davė jiems pilietybę ir laikiną apsaugą po trumpo grėsmingo Raudonosios armijos šeimininkavimo. Būtų juk tuoj pat konfiskavę ir trėmę. Lietuva nebuvo bloga, kaip ir šimtus metų prieš tai. O dabar atsiranda gudruolių, kaltinančių, kad tai Lietuva juos išžudė. Kažkas negroja, ponai. Bet ginčui – ne ta diena.

Šiandieną nulenkime galvas virš tų apdegintų pasų su Lietuvos vyčiu ir žydų pavardėmis, taip pat virš visų holokausto aukų kapų mūsų atgautoje šalyje, suvokime ir kam nors brangių, kieno nors mylėtų asmenų bei šeimų žūtį, ir pačios Lietuvos netektį.