Jubiliejinis Čepkelių ruduo

Gyvename šalyje, kur nedidelė, bet triukšminga visuomenės dalis aktyviai puola saugomas teritorijas, kurios, pasirodo, yra kaltos ir dėl prastėjančios demografinės situacijos, ir dėl žlugdomo verslo, ir dėl žmogaus teisių pažeidimų – kol kas nekaltinamos tik dėl blogo oro. Pamirštame, kad saugomos teritorijos – tai ne vien gamtininkų sugalvoti apribojimai, kad tai – ir Lietuvos visuomenės brandos ženklas, liudijantis mūsų atsakomybę ateities kartoms, mūsų požiūrį į amžinąsias vertybes. Viena iš unikaliausių ir seniausių Lietuvos saugomų teritorijų yra Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas, įsteigtas prieš 35 metus, rugsėjo 25 dieną. Žmogaus gyvenime tai amžius, kai jau patiri pasirinkto gyvenimo pliusus ir minusus, bet dar ne vėlu ieškoti ir naujų kelių. Pelkei, kuri pradėjo formuotis prieš vienuolika tūkstančių metų, tai tik akimirka, per kurią įvykusius pasikeitimus sunku ir įvertinti.

Tiems, kam galvą skauda dėl nesurenkamų spanguolių, durpių klodų ar medienos kietmetrių, norėčiau pasakyti, kad rezervatai, kur praktiškai nevykdoma ūkinė veikla ir apribotas lankymas, užima tik apie pusę procento šalies teritorijos.

Taip jau atsitiko, kad mano pirmoji artimesnė pažintis su Čepkeliais prasidėjo taip beveik prieš 35 metus, 1974-ųjų lapkritį. Po to buvo daug susitikimų su raistu, tyrinėjant jo augalus: kiekvienas vis kitoks ir nepakartojamas, bet labiausiai įsiminė tas pirmasis. Atmintyje išliko beribiai, kaip mums tada atrodė nuo Jogailos kalno bokšto, pelkių pušynai, nurudę juodalksnynai, šnarančios Katros pakrančių viksvos. Ir visiška tyla, tik kartais praskrisdavo papelkiais klajojančių zylių pulkeliai ar šaižiai suklykdavo juodoji meleta. Jau tada pagalvojau: kokia laimė, kad Lietuvoje yra toks kampelis, kur gamta gali pati tvarkytis pagal savo dėsnius.

Tiems, kam galvą skauda dėl nesurenkamų spanguolių, durpių klodų ar medienos kietmetrių, norėčiau pasakyti, kad rezervatai, kur praktiškai nevykdoma ūkinė veikla ir apribotas lankymas, užima tik apie pusę procento šalies teritorijos. Tai tikrai nedidelė kompensacija gamtai už visas tas kiaulystes, kurias mes jai krečiame. Tačiau yra dalykų, kurių negalima išmatuoti litais ar eurais, tonomis ar kietmetriais.

Kaip galima įkainoti rytmetinius gervių trimitus anksti pavasarį ir mėlynais šilagėlių žiedais pasidabinusias pušynų aikšteles, paslaptingus kurtinių turnyrus, liepos kaitroje išsiskleidusias geltonas arnikos žiedų saulutes ar erelio žuvininko skrydį, tą nuolatos kintantį ir tuo pat metu stebėtinai pastovų gamtos pasaulį.

Čepkelių pelkynai nuo kitų Lietuvos pelkių skiriasi ne tik savo dydžiu, bet ir labai didele buveinių įvairove. Atviras aukštapelkių plynes keičia keružėmis pušaitėmis užaugę plotai, pakraščiais plyti viksvinės žemapelkės ir žemapelkių raistai. Krantuose ir salose vyrauja pušynai, bet rasime ir eglynų, beržynų, juodalksnynų. Pelkėje tyvuliuoja 21 ežeras, ją paįvairina daugiau kaip 80 salų ir salelių, grandais vadinamų, iškilusių virš pažliugusių pelkynų. Ir kiekviena vieta turi savo vardą. Ne veltui dalį dabartinio rezervato žmonės praminė Gudo šalimi. Tai iš tikrųjų ištisa šalis su gausybe gyventojų, augančių, skraidančių, šliaužiojančių ar bėgiojančių. 2009 metų rezervato ataskaitoje nurodoma, kad Čepkeliuose randama 4068 rūšių augalų, gyvūnų ir grybų, o kiek dar neatrastų rūšių laukia savo tyrėjų. Tai šalis, turinti savo istoriją, papročius ir elgesio taisykles, kurias mes tik po truputį pradedame suprasti, šalis, kur susitinka šiaurė ir pietūs, praeitis ir dabartis. Pelkėje auga ledynmečio reliktai – tekšė, laplandinis ir mėlynalapis karklai, o salose žydi svogūninė dantažolė ar raudonasis garbenis, išlikę Lietuvoje nuo ąžuolynų klestėjimo laikų. Šiaurinės drugelių rūšys skraido kartu su sausų kerpšilių vabzdžiais, atkeliavusiais iš pietryčių.

Dabartinio rezervato istorija yra neatsiejama nuo profesoriaus Tado Ivanausko vardo, kuris dar 1921-aisais Gudo šalį paminėjo kaip vieną iš 6 vietų Lietuvoje, tinkamiausių rezervatui įsteigti, kad dar 1948 metais buvo įsteigtas 10 000 ha ploto Gudų girios rezervatas, 1951-aisiais pervardintas medžioklės draustiniu. Didžiulis pavojus Čepkelių pelkynams iškilo 1955 metais, kai detaliai buvo išžvalgytos durpių atsargos ir parengtas Čepkelių raisto eksploatavimo projektas, kuris, mūsų visų laimei, nebuvo įgyvendintas.

Norint labiau sustiprinti raisto apsaugą, 1960-aisiais jis paskelbiamas botaniniu-zoologiniu draustiniu, tačiau ir toliau buvo kertamas miškas raisto salose ir pusiasaliuose, plūstelėjo uogautojų iš visos Lietuvos. Todėl 1975 m. rugsėjo 25 d. buvo įsteigtas Čepkelių valstybinis gamtos rezervatas, siekiant išsaugoti šį unikalų Lietuvos gamtos kampelį ateities kartoms. Per 35 metus rezervato plotas nuo 8 453 ha išaugo iki 11 212 ha, jo reikšmę įvertino ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio gamtininkai bei aplinkosaugininkai.

1993 metais Čepkelių valstybinis rezervatas priskirtas Ramsaro konvencijos saugomoms tarptautiniu mastu itin vertingoms pelkėms, yra įtrauktas į Europos biogenetinių rezervatų tinklą.

Baltarusijos pusėje esanti pelkyno dalis 2002 metais taip pat paskelbta Ramsaro teritorija, saugoma. Katros valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje. 2000-aisiais Čepkeliai įtraukti į tarptautinį paukščiams svarbių teritorijų sąrašą, kaip ypač svarbus perintiems miško bei pelkių komplekso paukščiams – kurtiniams, tetervinams, gervėms, stulgiams, pilkajai meletai.

Nuo 2004 metų Čepkeliai yra ir ES saugomų teritorijų tinklo NATURA 2000 dalis, skirta išsaugoti Europoje saugomas rūšis ir buveines.

Kai kurioms rūšims yra labai svarbios atviros žemapelkės ir tarpinio tipo pelkės, aukštapelkių plynės. Per amžius aplinkinių kaimų gyventojai tokiose vietose šienavo, ganė gyvulius, pavasariais degindavo viksvynus, taip palaikydami šias vertingas buveines, netgi savaiminiai gaisrai pelkėse nebuvo gesinami. Nutraukus ūkinę veiklą, pradėjo užželti retoms ir nykstančioms rūšims reikalingos buveinės. Todėl 2005-aisiais buvo patvirtintas Čepkelių rezervato gamtotvarkos projektas, kurį rengė Gamtos paveldo fondas, kai kuriose rezervato vietose atliekami gamtotvarkos darbai, imituojantys ūkinę veiklą.

Steigiant Dzūkijos nacionalinį parką, kitais metais sulauksiantį 20-mečio, žinomas miškininkas Algirdas Brukas siūlė vientisos saugomos teritorijos modelį, kuriame Čepkelių rezervatas, supamas Dainavos girios, būtų tapęs Dzūkijos nacionalinio parko branduoliu, tarsi vertingo žiedo brangakmenis. Tuomet laimėjo kita koncepcija, tačiau nuo 2010-ųjų sausio 1 d. abi saugomas teritorijas prižiūri ir tvarko jungtinė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. Prasideda naujas etapas abiejų saugomų teritorijų darbuotojams, kurių darbo prasmė ir yra išsaugoti šį nuostabų gamtos kampelį su visa jo įvairove.