Aušra Vasiliauskienė. Šventųjų ašaros Sigitos Maslauskaitės tapyboje

Sigita Maslauskaitė. „Elgeta I“, 2008. 110×100

„Aukso pjūvio“ galerijoje atidaryta Sigitos Maslauskaitės paroda „Šventieji, peizažai, natiurmortai“. Ši paroda savo kelią pradėjo dar pavasarį Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, sodriais dvasingumo potėpiais praturtinusi Gavėnios laikotarpį ir, dvelkdama artėjančių Vėlinių nuojauta, darganotą rudenį atkeliavo į Kauną. Laikinojoje sostinėje tapytojos darbai eksponuojami pirmą kartą.

Lietuvos kultūros gyvenimu besidomintieji, be abejo, žino, jog S. Maslauskaitė – nepaprastai įvairialypė, aktyvi asmenybė, garsėjanti puikiais darbo vaisiais. Šio rašinio autorės pažintis su menininke prasidėjo nuo balso, sklidusio iš Vatikano radijo eterio. Vėliau teko pažinti jos mokslinius darbus sakralinės dailės srityje, kuriuos vainikavo šiais metais išleista monografija „Šv. Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVIII a. dailėje“. Ilgametis ir vaisingas bendradarbiavimas su Vilniaus arkivyskupijos kurija, talkininkaujant bažnytinio dailės paveldo klausimais, lėmė tai, jog S. Maslauskaitė tapo Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje įrengto Bažnytinio paveldo muziejaus direktore. Galiausiai įdomu buvo pažinti šią moterį kaip dailininkę, kūrybos srityje turinčia ne mažiau rimtų ketinimų bei siekių, nei mokslo baruose. Tai, kad ji puikiai jaučiasi ir čia, liudija ne tik gausūs tapybos darbai, bet ir aukštas jų įvertinimas.

Sigita Maslauskaitė. „Peizažas su baltu namu“

Pristatydama vieną iš savo parodų, S. Maslauskaitė suformulavo penkis teiginius, kuriuos apibendrinus ryškėja šios pagrindinės menininkės kūrybos nuostatos: dailininkė remiasi lietuviškosios tapybos mokyklos, ekspresionistinės jos krypties principais, darbuose siekia turinio ir formos vienovės, tačiau pirmenybę teikia ne siužetinei, bet tapybinei raiškai, menininkė griežtai nesivadovauja išankstine kūrinio vizija, jai svarbus pats tapybos procesas: neretai tik galutinis rezultatas padiktuoja pagrindinę paveikslo mintį, jo pavadinimą. S. Maslauskaitė taip pat vengia kūrybos kaip saviraiškos, teigdama, jog „kūrybos procesas neturi būti susijęs su romantišku troškimu „išreikšti save“. Su vienais teiginiais, be abejonės, galima sutikti, dėl kitų – diskutuoti, tačiau aišku ir tai, jog patekęs į viešumą meno kūrinys pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, skirtingai veikdamas kiekvieną žiūrovą bei vertintoją, kuris kūrybos sampratą nuolat pildo tiek objektyviomis (jei tai įmanoma), tiek subjektyviomis įžvalgomis.

Nors S. Maslauskaitė savo kūryboje akcentuoja ne literatūrinę, bet tapybinę raišką, pradėti norėtųsi nuo jos darbų tematikos. Tapytoja remiasi krikščioniškąja ikonografija, pagrindiniai menininkės kūrinių personažai yra šventieji, vienuoliai, kankiniai, elgetos. Tai – visuomenės grupės, kurios visuomet buvo krikščioniškosios pasaulėžiūros centre, tačiau šiandien šventieji ir jiems priskiriamos savybės – tyrumas, neturtas, nusižeminimas, kankinystė, atgaila – nėra kultinės vertybės. Nepaisydama to, menininkė drąsiai imasi jai įdomių temų, nesibaimindama būti savimi. Jos kūrinių objektai – iš visą laiką tapytoją supančio sakraliojo meno aplinkos. S. Maslauskaitė neslepia, jog tapyti šventuosius nebūtinai skatina pamaldumas: svarbus dailininkės įkvėpimo šaltinis yra Renesanso ir baroko meistrų darbai, kuriuose žavi ne tik vaizduojami siužetai, asmenys, bet ir gebėjimas šviesokaitos, kontrastingo kolorito bei kitomis priemonėmis sukurti ekspresyvią bei įtaigią dramą. Tai liudija ir dailininkės drobės, kurios nėra ramios, išreiškiančios harmoningo pasaulio idiliją: ryžtingais, stambiais ir tirštais potėpiais S. Maslauskaitė kuria tamsoko kolorito, ekspresyvią, kupiną dinamiško, pulsuojančio veiksmo misteriją.

Georges de La Tour. „Šv. Petro ašaros“

Dailininkė neretai cituoja senuosius tapytojus, juos savitai interpretuodama. Antai, šv. Petrą ir šv. Jeronimą vaizduojantys paveikslai nutapyti pagal Georges de La Tour‘o darbus. Šio menininko drobėje „Šv. Petro ašaros“ šventasis pavaizduotas ramiai sėdintis, tikriausiai besimeldžiantis. Jį supa paprasti buities daiktai, atributai, tačiau pagrindinis akcentas – veidas, skleidžiantis šviesą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nepaisant to, kad šventasis verkia, kūrinys dvelkia ramybe, susikaupimu. S. Maslauskaitė savo interpretacijai suteikia priešingą nuotaiką, kupiną nerimo ir įtampos. Tapytoja kūrinyje stipriai dematerializuoja kūną ir daiktus, tačiau formų galutinai neatsisako – šventojo figūra pavaizduota tarsi tarpinėje būsenoje tarp fizinio ir dvasinio būvio ir tampa simboline užuomina į išreiškiamą tikrovę.

Sigita Maslauskaitė. „Šv. Petro ašaros“

Šventieji (šv. Petras, šv. Jeronimas, šv. Jokūbas, šv. Jurgis, šv. Marija Magdalietė ir kiti) S. Maslauskaitės drobėse – tai ne idealizuoti bei nepasiekiami, bet kasdienybės subjektai, kupini ir šviesos, ir prieštaravimų. Išreikštos vidinės būsenos aspektu paveikslų herojai yra artimi kiekvienam žmogui, suvokiančiam bei išgyvenančiam savosios prieštaringos prigimties įtampą. Esminis šventojo skiriamasis bruožas yra tvirtas tikėjimas ir drąsa gyventi pagal jį. Kanoniniai šventųjų atributai dėl formų interpretacijos ne visuomet atpažįstami, tad žiūrovo neįpareigoja juos sieti su konkrečiu personažu ar siužetu, nors jį sufleruoja pavadinimas.

Antai šv. Marija Magdalena – ramiai krėsle sėdinti moteris iš įprastinės aplinkos. Tik raudona jos rūbo dėmė išduoda šventajai būdingas savybes – viena vertus, aistrą ir nuodėmę, antra vertus – atgailą ir šventumą. Raudona – viena prieštaringiausių spalvų, turinčių ir teigiamą, ir neigiamą prasmę, aštria briauna suskamba ir daugelyje kitų dailininkės darbų – pavyzdžiui, „Šv. Jeronime“, „Bibliniame motyve“, „Kelyje“. Pastaruosiuose dviejuose kūriniuose formos dematerializuotos maksimaliai ir tampa abstrakcijomis. Subtilus balansavimas tarp figūrinės ir abstrakčios tapybos yra būdingas S. Maslauskaitės kūrybos bruožas.

Sigita Maslauskaitė. „Šv. Marija Magdalietė“

Natiurmortuose bei peizažuose dramatizmo mažiau. Juose taip pat dominuoja sakralusis matmuo, tačiau prisodrintas skaidresnės, ramesnės būties. Beveik monochrominiuose paveiksluose, vaizduojančiuose vienuolių bei elgetų figūras, dominuoja balta spalva. Krikščioniškoje ikonografijoje ji simbolizuoja šviesą, tyrumą, tobulumą, dvasinį atgimimą. Tad dailininkės vienuoliai, elgetos yra savo išoriškai nepretenzinga, tačiau vidujai turtinga egzistencija sielą išgryninusios būtybės. Spalva, potėpiai, faktūra S. Maslauskaitės kūryboje turi simbolinę, jausmus žadinančią jėgą.

Bendra menininkės kūrinių nuotaika ir tapybos maniera įvardijama dramatiniu misticizmu. Anot dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės, „tuo jos tapyba visiškai išsiskiria tiek iš lietuviškos, tiek iš pasaulinės naujos tapybos panoramos. Menininkė, rodos, atsigręžia į save ir pasuka prieš srovę atgal į nuošalų kelią…“ Religinių temų, personažų pasirinkimu, įkvėpimo ieškojimu senosiose epochose, spalvų ir formų traktavimu, individualia pasaulėjauta dailininkės kūryba artima metafizinio nerimo persmelktam šiaurietiškam ekspresionizmui: tokiam, kokį kūrė Nolde, Rouault ir kiti. Tapybos priemonėmis S. Maslauskaitė jungia kelių epochų skleidžiamas dvasingumo gijas, jas subtiliai įprasmindama dabartyje.