Aleksejus Kandaurovas, Andrejus Piontkovskis. Kaip įveikti kleptokratiją Rusijoje?

Čia neketiname diskutuoti apie idėją rinkimams įregistruoti naują, galingą ir visus suvienijančią partiją. Tokia diskusija būtų brangaus laiko švaistymas.

Įvairios iniciatyvinės grupės, kurios šiuo metu svarsto naujos opozicinės partijos galimybę, mūsų įsitikinimu, sprendžia neišsprendžiamą problemą. Net jei Rusijoje pavyktų įregistruoti naują partiją, nors čia visada galima atrasti įvairiausių dirbtinai sukurtų kliūčių, net jei šiai partijai pavyktų gauti priėjimą prie žiniasklaidos kanalų, nebūtų sukčiaujama, skaičiuojant balsus, ir jos atstovai patektų į parlamentą – tai nieko iš esmės nepakeistų. Kaip kad nieko nekeitė Boriso Nemcovo ar Grigorijaus Javlinskio buvimas pirmojoje V. Putino valdymo laikų Dūmoje.

Opozicija, kuri kelia tikslą pašalinti iš valdžios visai valstybei pražūtingą putininę kleptokratiją, turi suprasti, kad tai įmanoma tik laimėjus prezidento rinkimus.

Šiandieninėje politinėje sistemoje yra du pagrindiniai kliuviniai, siekiant šio tikslo.

Pirma, opozicijos kandidato neįmanoma iškelti. Jį remiantys parašai bus paskelbti negaliojantys. Antra, opozicija (ar kairioji, ar dešinioji, ar centristinė) šiandien negali pasiūlyti stipraus charizmatinio lyderio. Tokio, koks anksčiau buvo Borisas Jelcinas. Tiesa, gal tai ir gerai, nes prisiminkime, kuo savo karjerą 1999 metų gruodžio 31 dieną baigė charizmatiškas B. Jelcinas.

Įdėmiai paanalizuokime dvi įvardytas kliūtis, kurios iš p[irmo žvilgsnio atrodo neįveikiamos.

Išoriškai kleptokratijos režimas dar stiprus, tačiau psichologiškai jis jau vidujai palūžęs, ir prasidėjo kiekvienai autoritarinei struktūrai būdinga puvimo ir irimo stadija. Teoriškai šis režimas sugriūti gali bet kada, tačiau tikslią datą atspėti neįmanoma. Iki 2012 metų gali būti įgyvendinti du scenarijai, kurie leistų opozicijai iškelti savo kandidatą.

1) Pagrindinės režimo figūros išlieka savo vietose, o viena iš Pu-Me inkarnacijų dalyvauja rinkimuose (veikiau Pu nei Me), tačiau valdžios vertikalė tęžta dėl objektyvių  priežasčių. Tokioje situacijoje net kuri nors iš šiuo metu režimui visiškai lojalių parlamentinių partijų glai iškelti iš tiesų opozicinį kandidatą.

2) Vertikalės irimas labai spartus ir dvaro perversmo metu antikonstitucinė V. Putino, tampančio vis labiau neadekvačiu, diktatūra nuverčiama teisėtu Prezidento įsaku premjerui atsistatydinti. Jei taip kardinaliai keistųsi politinė situacija, opozicinio kandidato iškėlimo galimybė taptų visiškai reali.

Tačiau kas gi gali tapti opozicijos kandidatu, galinčiu įveikti arba nusilpusį Pu-Me, ar dvaro perversmo dėka vieną likusį Me?

Vienas iš bandymų atsakyti į šį klausimą – dar kitais metais surengti vidinius opozicijos rinkimus, kuriuose dalyvautų M. Kasjanovas, B. Nemcovas, N. Ryžkovas ar dar kas nors. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į terminologinį nesusipratimą, kuris tampa rimta problema. Patys naujosios koalicijos atstovai, ekspertai ir žurnalistai kalba apie „demokratinius politikus“, „demokratinę opoziciją“, „vieningą demokratinį frontą“. Mums nesuprantamas žodžio „demokratinis“ vartojimas šiame kontekste. Tai kažkoks  atavizmas iš praėjusio šimtmečio pabaigos, kai politikai buvo skirstomi į „komunistus“ ir „demokratus“. Jau tada toks skirstymas buvo pernelyg supaprastinantis situaciją. „Demokratinėje Rusijoje“, kaip greitai paaiškėjo, potencialiai buvo labai daug partijų.

Tuo labiau šiandien žodis „demokratinis“ turėtų reikšti ne tam tikrą politinį flangą, o tik ryžtą politikoje nuosekliai vadovautis Rusijos Konstitucijoje užfiksuotomis normomis. Šiuo atžvilgiu kairuolis Limonovas ir toks pats demokratas, kaip ir liberalai Nemcovas, Ryžkovas ar Milovas. Jis taip pat nori realizuoti savo politines ambicijas ir idealus per rinkimų mechanizmą, demonstracijas, mitingus, piketus, t.y. tas politines veikimo formas, kurios numatytos Rusijos Konstitucijoje. Nepaisant to, Limonovo nesirengiama kviesti į naują koaliciją. Taip pat nesiderama ir su komunistu Ziuganovu, nors jis taip pat už demokratinį veikimą. Taip yra todėl, kad naujoji koalicija turi savą politinį profilį. Jį vertėtų įvardyti, o ne dangstytis demokratijos šūkiais.

Demokratai – tie, kurie priima demokratinės politikos žaidimo taisykles. Demokratais nėra šių dienų fašistai, kurie siūlo Rusijai iš esmės nacistinį režimą, taip pat ir radikalūs pseudoliberalai, kurie skelbia modernizacijos iš viršaus idėją ir mano, jog laisvi rinkimai Rusijai nereikalingi. Demokratais negalima vadinti ir viso Pu-Me kleptokratinės sistemos politinio elito, kurie praktikoje taiko antikonstitucinius metodus.

Liberalaus segmento politikoje sutapatinimas su demokratija apskritai ne tik metodologiškai netikslus, bet ir sukelia papildomas problemas. Jis sukuria nereikalingus barjerus antiputininėje opozicijoje, kas labai paranku kleptokratiniam režimui.

Kitą vasarą naujoji koalicija, kuri dar vadinama „ketverto koalicija“, pažadėjo paskelbti vieningą kandidatą. Veikiausiai juo bus vienas iš dabartinių opozicijos lyderių. Jei pavyks iškelti vieną kandidatą ir kartu pavyks nesusipykti opozicijos veikėjams, tai bus labai didelis pasiekimas. Tačiau šiam kandidatui labai reikės ir likusios dalies opozicijos, nepriklausančios ketvertui, paramos. Lygiai kaip nerealu tikėtis, kad vienas Limonovas ar kuris nors kairiųjų kandidatas gali sėkmingai pasirodyti rinkimuose.

Tačiau ar apskritai įmanomas vieningas margaspalvės opozicijos kandidatas? Ar ne praraja skiria Limonovo ir, pavyzdžiui, Nemcovo  ekonomines pažiūras? Toks klausimo kėlimas ignoruoja tą realybę, kuri dabar yra Rusijoje. Dalykinė kairiųjų ir liberalų diskusija apie valstybės vaidmenį ekonomikoje beprasmė valstybėje, kur visa ekonomika yra valdoma grupės kleptokratų, kur iš esmės net ir nėra ekonomikos, bet tik korupcija ir valstybės lėšų pasisavinimas. Rusijoje praktiškai neegzistuoja privati nuosavybė, bet veikiau galima kalbėti apie feodalinę sistemą, kai viską lemia lojalumas savo siuzerenui, kuris gali dovanoti, bet gali ir atimti gėrybes.

Opozicijos kandidatas turi dalyvauti rinkimuose su bendranacionaline programa, kurioje būtų įvardytos neatidėliotinos reformos vieniems ar dvejiems metams. Turi būti įvardytos tokios reformos, kurias vieningai palaikytų nuo kairės iki dešinės, nuo Limonovo iki dešiniojo konservatoriaus Milovo.

Reformos esmė paprasta: politinių kalinių išlaisvinimas; politinės cenzūros pašalinimas; pinigų ir valdžios atskyrimas bei nepriklausomas didžiųjų valstybės bendrovių (tokių kaip „Gazpromas”, „Rosneft” ir t.t.) auditas; milicijos, prokuratūros ir teismų reforma; taip pat rinkimų tvarkos ir jų eigos suderinimas su konstitucinėmis nuostatomis. Taip pat turi būti reikalaujama naujų laisvų Dūmos rinkimų ir, pasibaigus būtinoms reformoms, naujų prezidento rinkimų.

Opozicijos gretose yra daug ryškių, talentingų asmenybių. Tačiau realiai mesti iššūkį Pu ir Me, net jei nebūtų totalios rinkimų rezultatų klastojimo, nė vienas iš jų neturi nei informacinių, nei žmoniškųjų resursų. Tik politinis fantastas gali patikėti, kad Nemcovo simpatikai, net jei jis juos paragins, balsuos už Limonovą arba atvirkščiai. Jei kandidatų bus daug kaip Baltarusijoje, tai Pu- Me lengvai nugalės. Kleptokratinio režimo valdymo pratęsimas (bet kurioje modifikacijoje) reiškia nacionalinę Rusijos katastrofą.

Dešimt Pu ir du Me valdymo metų daugiau nei pakankamai įrodo, kad tai žmonės – ar jie būtų kartu, ar atskirai – nesugeba pasiūlyti ką nors prasmingo. Nė vienas iš jų neįsisąmonina ir nesupranta visos susikaupusių problemų grėsmės ir neturi idėjų dėl reformų, kurių šiandien reikia valstybei. Valstybė degraduoja tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tiek doroviškai. Vienintelis, ką jie sugeba – išlaikyti esamą situaciją, stiprindami policinę valstybę, didindami korupciją.

Ar turime realią galimybę pasipriešinti? Mūsų įsitikinimu, turime. Kairieji ir dešinieji opozicijos atstovai bendru lyderiu turėtų pasikviesti asmenybę, nepriklausančią politinei sferai, nesusijusią su kuria nors politine grupe. Po jo pergalės solidariai reikėtų padėti jam įgyvendinti bendranacionalinę permainų programą, ir tada jis būtų atlikęs savo misiją.

Toks žmogus turi būti gerai žinomas Rusijoje ir pasauliniu mastu gerbiamas savo profesinėje srityje, turėtų nepriekaištingą reputaciją ir būtų savotiškas pasaulietinis patriarchas, kuris galėtų pakelti dorovinę kartelę politikoje į naują aukštumą. Šiandien to kasdienio melo išprievartautai Rusijai labai reikia. Jis neturėtų turėti pernelyg didelių politinių ambicijų ir, aišku, net ir atradus tokį žmogų, būtų nepaprastai sunku jį prikalbinti prisiimti valstybės gelbėjimo naštą, istorinę misiją, kad ir neilgam laikui.

Tokių asmenybių sąrašas neilgas. Mes savo ruožtu galime įvardyti tris, kurie atitinka visus būtinus kriterijus. Tai žmonės, kurie nepriklauso kuriai nors politinei stovyklai ir yra nepriekaištingos reputacijos: Žoresas Alferovas, Viktoras Geraščenka ir Jurijus Ryžkovas.

Veikiausiai pasigirs balsų, kad jie pernelyg seni. Tačiau istorinei misijai kaip tik reikalingi žmonės, turintys turtingą gyvenimišką išmintį, sugebantys skirti, kas dora, o kas ne.

Galbūt Rusijoje jau įvyko neatšaukiamų kleptokratinių permainų, ir jos ateitis liūdna. Tačiau tikėtina, kad mes vis dar turime šansą ir privalome padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jo neprarastume.

Pagal Grani.ru parengė Andrius Navickas.