2010 10 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Elif Shafak: „Didžiausias pavojus, tykantis rašytojo, yra savicenzūra“

Nuotraukos šaltinis www.duseyazanlar.com

Elif Shafak (g. 1971) – žymiausia ir skaitomiausia turkų rašytoja moteris. Gimusi Prancūzijoje, paauglystę praleidusi Ispanijoje, ji galiausiai grįžo į Stambulą, kurį vadina savo meilės ir įkvėpimo šaltiniu.

Turkijos ir pasaulio piliete save vadinanti rašytoja gyvena tarp Stambulo ir JAV, kur dėsto politologiją bei sociologiją. Jos kontroversiškoje prozoje, išverstoje į daugiau nei dvidešimt pasaulio kalbų, susipina Osmanų istorija, islamo kultūra ir šiuolaikinių turkų tapatybės paieškos. Knygynuose netrukus pasirodys pirmoji E. Shafak knyga lietuvių kalba „Stambulo pavainikė“ („Tyto alba“, iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė).

Jūs gimėte Prancūzijoje, išsilavinimą įgijote Ispanijoje, gyvenate ir dirbate Turkijoje bei JAV. Kokią įtaką gyvenimas užsienyje padarė Jūsų kūrybai?

Visą savo gyvenimą buvau klajoklė. Jaučiuosi esanti ir Turkijos, ir pasaulio pilietė. Esu labai stipriai įsimylėjusi Stambulą – kiekvieną kartą grįžtu į šį miestą pilna didžiulio ilgesio. Ši emocijų švytuoklė nusako mano santykį su gimtaisiais namais.

Būti pripažinta romaniste Turkijoje reiškia būti vieša figūra. Rašytojas šioje šalyje susilaukia daugiau dėmesio nei pati literatūra. Jis visada yra rampų šviesoje. Man įdomu stebėti literatūrinio pasaulio skirtumus Turkijoje ir Vakaruose. Vakaruose įvykis yra knyga ir pats rašymas. Tuo tarpu mano šalyje visiems kur kas įdomesnis autorius. Turkų visuomenės aistra yra politika, todėl čia netgi diskusijos apie meną ar literatūrą yra politizuotos.

Esate pelniusi labai atviros rašytojos reputaciją. Ar rašydama visada norite pranešti tam tikrą žinią, ar Jums tai – antraeilis dalykas?

Nesinaudoju romano žanru kaip įrankiu, tinkamu pranešti tam tikrą žinią. Nerašau genama kažkokios misijos ir neketinu nieko mokyti. Tiesiog tikiu, kad literatūra turi būti taki ir laisva kaip srūvantis vanduo. Man patinka teiginys, kad skirtingi skaitytojai gali skirtingai perskaityti tą pačią knygą.

Yra skirtumas tarp manęs kaip rašytojos ir manęs kaip žmogaus, gyvenančio kasdienį gyvenimą. Rašydama aš tampu kitu asmeniu – drąsesniu ir išradingesniu. Vienintelis dalykas, kuris man tuo metu rūpi, yra kūrinys. Mirusių rašytojų dvasios stebi mane, ir aš pasijuntu susijungianti su senu ir nemariu žmonijos palikimu. Tai skatina mane žengti pirmyn. Rašydama aš seku savo vaizduotės pėdomis.

Tikiu, kad rašytojai ir literatūra gali vaidinti labai svarbų vaidmenį. Menas ir literatūra yra pilni nuostabios kūrybinės jėgos. Menininkai gali padėti žmonijai išsigydyti senas žaizdas ir perlipti sienas. Literatūros esmė yra gebėjimas susitapatinti su kitais.

Stambulo pavainikė“ pasakoja istoriją apie dvi šeimas ir keturias moterų kartas. Kas Jus įkvėpė sukurti tokius stiprius moterų charakterius?

Mane visada intrigavo istorijos ir paslaptys, kurias moterys perduoda iš kartos į kartą. Moterys apskritai yra puikios pasakotojos. Žodinė kultūra ir moteriškoji išmintis visada buvo mano įkvėpimo šaltinis. Galbūt jį maitina ir mano pačios vaikystė. Aš užaugau ne tipiškoje patriarchalinėje turkų šeimoje, o su vieniša motina. Didelę dalį savo vaikystės praleidau apsupta moterų – mamos, senelės, tetų, kaimynių. Todėl žinau, kokia didinga ir tuo pat metu troškinanti gali būti moterų meilė.

Kaip, Jūsų manymu, vyrų nebuvimas Kazandži šeimoje paveikė jos moterų tapatybę?

Viena vertus jos tampa savarankiškesnės ir įgyja galimybę daryti dalykus, kurių turėtų atsisakyti gyvendamos su autoritarinių pažiūrų tėvu. Tačiau tai tik viena šios istorijos pusė. Savo romane taip pat vaizduoju, kaip, būdama šeimos galva, motina nebesileidžia į kompromisus ir netgi tampa despotiška. Ji turi apsaugoti savo dukterų garbę prieš visuomenę. Įpareigota elgtis du kartus apdairiau, ji jaučia pareigą būti dar griežtesnė ir negailestingesnė. Paradoksalu, tačiau norėdamos apginti savo dukteris nuo žalingų patriarchalinės visuomenės įstatymų, vienišos, išsiskyrusios arba našliaujančios motinos gali tapti kur kas nepalenkiamesnės nei vyrai.

Viena ryškiausių temų „Stambulo pavainikėje“ ir Jūsų kūryboje apskritai yra susidūrimas su praeitimi. Kodėl Jus tai taip domina?

Jei mūsų praeitis niūri, kiek apie ją turėtų žinoti kiti? Kaip elgtis yra geriau: atsigręžti į praeitį ir ją analizuoti ar palikti ją likimo valiai ir žvelgti į priekį? Šis klausimas nėra lengvas nei individams, nei visuomenei. Man buvo įdomu, koks vaidmuo, rekonstruojant praeitį, tenka kiekvienai lyčiai. Mane kaip rašytoją domina moterų kultūra tipiškose turkų šeimose. Jei prisiminimai išlieka, už juos turime būti dėkingi moterims. Senelės, motinos, tetos perduoda istorijas savo dukroms, anūkėms, dukterėčioms. Jos yra pagrindinės kolektyvinės atminties saugotojos.

Ar prisimenate, kaip pirmą kartą sužinojote apie 1915 m. įvykdytą armėnų genocidą, ir kodėl nusprendėte imtis šios prieštaringai vertinamos temos „Stambulo pavainikėje“?

Man regis, atminties ir amnezijos temos ėmiausi todėl, kad mano pačios vaikystė buvo niūri. Kažkuriuo metu suvokiau, kad atsisakydamas praeities prisiminimų žmogus negalės subręsti. Tai ir vėl taikytina tiek individams, tiek tautoms. Panašiai nutiks ir tada, jei vergausime praeičiai – tokiu atveju negalėsime judėti į priekį ir nuolat liksime savo prisiminimų spąstuose.

Todėl manau, kad mums reikalinga atminties ir užmaršties kombinacija. Prisiminti reiškia prisiimti atsakomybę, todėl aš nepritariu savo šaliai, kai ji atsisako pripažinti 1915 m. įvykius ir sielvartą, kurį sukėlė ši tragedija. Nors nemanau, kad yra gerai žvelgti vien į praeitį ir nematyti pasikeitimų, kurių pasaulis pasiekė šiandien.

Ši dilema yra didžiausias skirtumas tarp turkų ir armėnų. Pirmieji žvelgia tik į ateitį, antrieji – tik į praeitį. Reikia tikėtis, kad kažkada turkai įstengs prisiminti daugiau, o armėnai – mažiau. Tik tada visi mes galėsime judėti į priekį.

2006 m., kaip ir Orhaną Pamuką, Turkijos vyriausybė apkaltino Jus „turkiškumo įžeidimu“. Kaip manote, ar ši patirtis paveiks Jūsų kūrinius ateityje?

Didžiausias pavojus, tykantis rašytojo, yra savicenzūra. Tai kur kas blogiau už įvairius apribojimus, numatomus valstybinių institucijų. Jei pasverčiau kiekvieną žodį ir apskaičiuočiau jo galimą kainą, tekstas prarastų autentiškumą.

Man taip pat apmaudu, kad turkų rašytojai Vakarų dėmesį prikausto labiau dėl politinių, o ne literatūrinių priežasčių. Šiaip jau pasaulyje nelabai domimasi Turkijos menininkais. Pagrindinė priežastis yra ta, kad daugeliui vakariečių Turkija neatrodo nei pakankamai „egzotiška“, nei pakankamai vakarietiška.

Jūs aktyviai palaikote Turkijos narystę ES. Kodėl?

Nes Europai taip pat reikia Turkijos. Mes visi susiduriame su ta pačia dilema. Kokio pasaulio, kokios ateities mes norime? Europa taip pat turi užduoti sau šį klausimą. Ar norime gyventi pasaulyje, kur visi atrodytų, rengtųsi ir mąstytų vienodai? O gal mes tikime, kad, priimdami kitų vertybes, skirtingos kilmės ir kultūrų žmonės yra pajėgūs sukurti visuotines vertybes? Kadangi man priimtina antroji pozicija, tikiu, kad Turkija su savo dinamiška ir jauna populiacija bei turtinga kultūra gali pasiūlyti labai naudingą sandėrį Europai.

Ką abi šalys iš jo laimėtų?

Jei šia tema kalbėtumėte su politikais, jų atsakymai skambėtų visiškai kitaip. Politikos kalba yra kitokia. „Mes“ ir „jie“, „aš“ ir „kitas“ yra pagrindinės jos sąvokos. Politikai nuolat sukuria „kitą“. Jiems jo reikia. Menininkai negali to daryti. Man neegzistuoja „kitas“. Būdama rašytoja, privalau sugebėti nutiesti tiltą tarp savęs ir kitų. Nė viena kultūra negali klestėti atsitverdama nuo kitų kultūrų. Skirtingos realybės turi sugebėti susivienyti ir kartu sukurti kažką, kas jas visas praturtintų.

Ar manote, kad kultūrine prasme Turkija yra pasiruošusi integruotis į Vakarų pasaulį?

Be abejo. Turkija yra Europos šalis. Žinoma, tai nereiškia, kad ji yra tokia, kaip, pavyzdžiui, Norvegija. Turkijoje gaji skirtingų reiškinių sintezė. Joje susipina Osmanų imperijos, islamo ir Rytų kultūros spalvos. Tačiau kartu Turkija yra labai vakarietiška šalis. Pasaulyje tiek daug kalbama apie skirtumus tarp „mūsų“ ir „kitų“, islamo ir Vakarų demokratijos. Kai kurie žmonės tiki „civilizacijų konfliktu“. Tokio dalyko nėra. Realybėje vyksta kultūrų susitikimas. Tai atspindi mūsų laikų dvasią.

Pažvelkime į šią problemą iš kitos pusės. Kaip vertinate turkus, kurie Europą mato kaip didelį krikščionių klubą?

Pačioje Europoje vyrauja labai skirtingos tendencijos. Europa nekalba vienu balsu. Tarkime, joje gyvena labai didelė musulmonų visuomenės dalis, o tai įrodo, kad Europa yra kosmopolitiška. Štai kodėl aš tikiu, jog ji pajėgi tapti erdve, atvira skirtingoms kultūroms. Nemanau, kad Europą reikėtų spalvinti viena spalva arba teigti, jog ji byloja tik europiečių naudai.

Esate sakiusi, kad sąvokos „Rytai“ ir „Vakarai“ tėra mūsų pačių susikurta iliuzija. Ką turėjote galvoje?

Jei pasaulį suvoki tik kaip politinį žemėlapį, jame labai lengva nubrėžti ribas. Tačiau kaip galime tai padaryti, jei žvelgiame į jį per žmogiškumo ir kultūros prizmę? Viskas yra taip glaudžiai susiję tarpusavyje! Nelaimės Pakistane sukelia džiaugsmą Kanadai, finansų krizė Amerikoje susmukdo Rusiją arba Kiniją. Mes gyvename pasaulyje, kur viskas vyksta kitko apsuptyje. Taip buvo visada, tačiau žmonės tik dabar atkreipė į tai dėmesį.

Pastaraisiais metais tapome Turkijos politinės transformacijos liudytojais. Ar Jūs kaip rašytoja į tokius reiškinius taip pat žvelgiate iš tam tikros perspektyvos?

Turkijos visuomenė be galo dinamiška. Tuo tarpu rašytojo darbas – rašyti ir skaityti knygas. Didžiąją dalį Turkijos skaitytojų sudaro moterys. Be jų šioje šalyje apskritai neegzistuotų literatūros pasaulis. Europa pernelyg menkai suvokia Turkijos dinamiškumą, ir, turint galvoje mūsų geografinį artimumą bei kitas sąsajas, tai yra labai ironiška. Ką vokiečiai iš tiesų žino apie turkus arba prancūzus, ir ką apie juos žinome mes? Vertindami kitus, visų pirma turėtume atsikratyti nusistovėjusių klišių.

Koks vaidmuo visame šiame reikale tenka literatūrai?

Esu įsitikinusi, kad literatūra neturėtų palaikyti kurios nors vienos pusės. Ji turėtų ne kurstyti priešiškumą tarp skirtingų visuomenių, bet padėti joms susikalbėti. Štai kodėl manau, kad rašytojo misija yra ne atskirti žmones, bet statyti tiltus. Tam puikiai pasitarnauja istorijų pasakojimas. Istorijos yra be galo žmogiškas ir universalus dalykas – joms nereikia paso ar vizos, jos laisvai keliauja aplink pasaulį. Empatija yra pasakojimo esmė.

Jūs rašote ir turkiškai, ir angliškai. Ar vartodama abi kalbas esate tas pats žmogus, ar pakeitus kalbą šiek tiek pakinta ir Jūsų tapatybė?

Jaučiu didelę meilę kalboms apskritai. „Stambulo pavainikę“ rašiau anglų kalba. Kai pradėjau rašyti angliškai, kai kurie turkai apkaltino mane tėvynės ir kalbos išdavyste. Nuolat girdžiu klausimą: „Ar tu esi viena iš mūsų, ar viena iš jų?“ Vis dėlto tai daugiau radikaliųjų nacionalistų problema.

Man priimtina daugiakultūrė ir daugiakalbė pozicija. Nesijaučiu turinti rinktis tarp turkų ir anglų kalbų. Kai kurie mano pasakojimai gimsta viena, kai kurie – kita kalba. Rašau angliškai, nes man patinka keliauti tarp kalbų, kultūrų ir miestų. Kai rašau šia kalba, mano mąstymas tampa labiau matematinis. Su turkų kalba mane sieja emocinis ryšys. Angliškai man labiau sekasi išreikšti ironiją, turkiškai – liūdesį.

Prakalbę kita kalba, įžengiame į jos labirintą. Tariame žodžius, atsižvelgdami į tos kalbos taisykles ir melodiją. Mes nevaldome kalbos. Tai ji formuoja mus, mūsų vaizduotę, mintis. Todėl sutinku su teiginiu, kad keisdami kalbas keičiamės ir patys. Galvodami, svajodami ar netgi sapnuodami daugiau nei viena kalba, kuriame kitokį savo portretą. Gyvename nuolatinio judėjimo ir klajonių amžiuje. Tai mūsų dienų realybė.

Parengė Lina Žukauskaitė