Regina Guobužaitė-Subatavičienė. „Užtenka tikėti mažais stebuklais“

Reginos Guobužaitės-Subatavičienės gyvenimas vertas filmo scenarijaus – šeimos idilę sugriovusi okupacija, ankstyva klajūnės dalia ir naujas, ramybės ir saugumo negarantuojantis gyvenimas pokario Vilniuje. Beklausant jos pasakojimo, sunku patikėti, kad visa tai teko išgyventi vienam žmogui. Atrodytų, tai iš kelių gyvenimų sulipdyta istorija… Tačiau šiandien Regina šypsosi, kaip šypsosi ir iš jaunystės fotografijų prie Gedimino bokšto, tardama: „Jei kantriai neši savo kryžių, Dievas dovanoja stebuklą netikėtais būdais…“

Papasakokite apie savo šeimą ir vaikystės išgyvenimus, kurie iš esmės pakeitė Jūsų gyvenimą.

Mano šeima, kurioje augo penki broliai ir trys seserys, gyveno Utenos apskrityje, Vyžuonų valsčiuje, Gaspariškių kaime. Tėvai turėjo dar iš senelio paveldėtą nemažą ūkį, kuris buvo įsiterpęs tarp miškų. 1944 metais prasidėjus mobilizacijai į rusų kariuomenę dauguma apylinkių vyrų patraukė į miškus. Aš dar buvau vaikas, bet žinojau, kad mūsų namuose su tėvo žinia pirmieji apylinkės partizanai buvo išsikasę bunkerį, kuriame kartais jie ir glausdavosi. Tėvas, kuriam tuo metu buvo penkiasdešimt penkeri, aktyviai padėdavo partizanams ir prisidėjo prie jų veiklos. Vyresnysis brolis Mykolas Guobužas-Šaulys, kuriam buvo aštuoniolika, taip pat pasitraukė į mišką. Tai buvo pati partizaninio pasipriešinimo pradžia. Pamenu, pas mus dažnai ateidavo jaunų, gražių vyrų. Apsiprausdavo, pavalgydavo, neretai jie ir uždainuodavo savo sodriais balsais. Jie visi tikėjo, kad toks gyvenimas ilgai nesitęs, tad būdavo nusiteikę pakiliai ir optimistiškai.

1944-ųjų gruodžio 14-osios vakarą prasidėjo „miškų šukavimas“ ieškant nuo mobilizacijos besislapstančių vyrų. Rusų kareiviai bei stribai apsupo mūsų namus. Tuo metu pasigirdo šūvis, kuris buvo lemtingas. Iki šiol neaišku, kas tą šūvį paleido, tačiau nuo jo prasidėjo didelis susišaudymas. Tą vakarą aš netekau tėvo, kuris buvo nušautas, ir namų – jie buvo sudeginti. Taip pat buvo nušauti dar keturi žmonės – vienas jaunas kaimynas, kuris tik ėjo pro šalį ir buvo sugautas bei žiauriai nukankintas, bei trys partizanai.

Ar Jūs pati visa tai matėte savo akimis?

Manęs tą vakarą nebuvo namuose – nakvojau pas tetą už aštuonių kilometrų, netoli mokyklos, kurią lankiau. Apie tai, kas įvyko, sužinojau tik rytą, kai atėjau į mokyklą, man buvo pasakyta kuo greičiau eiti namo. Namus radau dar smilkstančius. Mačiau ir gulinčius nušautųjų kūnus, kuriuos visus atpažinau. Tarp jų – ir savo tėvą. Tačiau labiausiai mane sugraudino nušautas šunelis. Dabar šį epizodą prisimenu kaip atsisveikinimą su šviesia vaikyste.

1948 m. trumpam sugrįžusi į tėviškę pasimatyti su broliais.

Tai buvo Jūsų šeimos tragedijos pradžia?

Taip. Niekas man tada negalėjo tiksliai pasakyti, kur likę mano šeimos nariai. Kažkas kalbėjo, kad juos išvežė. Tuo metu man ėjo vienuolikti metai. Buvau likusi vienut vienutėlė. Tik po kurio laiko sužinojau, kad pas kaimynus liko mano dvejų metų broliukas, kurį išvežamai mamai leido palikti. Man buvo didelis džiaugsmas patirti, kad dar turiu artimųjų… Po paros grįžo mama, sesuo ir broliai. Mama buvvo tardoma, o apie tėvo mirtį sužinojo tik tardymo metu, kai pamatė peršautą jo pasą. Po šios tragedijos mama išgyveno devynerius metus, prieš tai patyrusi ir keturių sūnų mirtis…

Kadangi namų nebebuvo, mane su broliuku mama išsiuntė pas gimines į Uteną. Tai buvo sunkus laikas. Mūsų šeima pateko į „juoduosius sąrašus“, tad mums teko slapstytis. Ne sykį suėmimo ir tremties su broliuku išvengėme tik gerų žmonių dėka, kurie mus paslėpdavo. Deja, broliukui Broniui ir sesei Kazimierai nepavyko išvengti Sibiro tremties – 1948 metų rudenį jie buvo išvežti į Krasnojarsko sritį.

Vytautas Guobužas-Viesulas (dešinėje) su bendražygiu, vėliau tapusiu išdaviku Bronium Kalyčiu-Siaubu apie 1951 m.

Papasakokite apie savo brolių likimus.

Visi broliai, išskyrus mažąjį, išėjo į mišką partizanauti ir vienas po kito žuvo. Apie jų likimus tikslių žinių gavau tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai buvo atverti saugumo archyvai. Tiesa, žinios apie jų mirtis per įvairius žmones pasiekdavo mane ir Vilniuje. Turbūt tada buvo sunkiausia sužinoti tokią naujieną ir lyg niekur nieko eiti į darbą ir, gink Dieve, niekam neparodyti, kas nutiko tavo gyvenime…

Mokykloje buvo mokytoja, kuri pasitikėjo manimi, nes buvome pirmoji apylinkėje šeima, patyrusi sovietų atneštas kančias, tad buvau tapusi savotiška ryšininke – ji man pasakydavo, kas vyksta miestelyje, ir apie kareivių ar stribų judėjimą pranešdavau mamai, o ji bėgdavo pas partizanus skelbti naujienų. Pamenu, mama mane ne kartą siuntė į Vyžuonis žiūrėti nužudytų partizanų – ar nėra tarp jų brolių. Sakydavo, Mykoliukas buvo taip apsirengęs, Jonukas – šitaip… Ir aš eidavau visa drebėdama lyg per vinis basa… Sykį buvo net dvylika numestų partizanų kūnų. Man, tuomet dar vaikui, tai buvo neapsakoma kančia. Palengvėdavo, kai tarp nužudytųjų nerasdavau savo brolių. Bet tie vaizdai giliai įstrigo į atmintį… Dievas apsaugojo, ir man neteko pamatyti išniekintų brolių kūnų. Tačiau sužinojome, kai nužudytas brolis Mykolas Guobužas-Šaulys (1923–1948) buvo numestas Utenoje. Mama nėjo, nes ji slapstėsi, bet ir manęs nesiuntė, nes žinojo, kad neištversiu. Tik iš žmonių išgirdome, kur buvo užkastas jo kūnas.

Brolis Jonas Guobužas-Girėnas apie 1949 m.

Vėliau du broliai, sulaukę septyniolikos ir gavę šaukimus į sovietinę kariuomenę, juos sudraskė ir pasitraukė į miškus. Mama alpo, raudojo, maldavo neišeiti, tačiau jie nematė kito pasirinkimo. Jų likimai taip pat tragiški, kaip tragiškas visas tas laikas ne vienai lietuvių patriotų šeimai.

Brolis Jonas Guobužas-Girėnas (1927–1949), būdamas septyniolikos, atvyko gyventi į Vilnių, čia įstojo mokytis į profesinės technikos mokyklą. Netrukus įsitraukė į pogrindinę veiklą – gatvėse klijavo atsišaukimus. Tačiau ši organizacija buvo išaiškinta, o Vytautui sėkmingai pavyko pabėgti iš Vilniaus. Užsikabinęs vagonų apačioje pasiekė gimtąsias vietas ir iškart pasitraukė į mišką. Sykį užėjo pas gerai jam žinomus žmones apsiprausti. Užlipęs ant pirtelės ilsėjosi, bet buvo išduotas. Jį apsupo iš Vyžuonų atbėgę kareiviai ir ėmė šaudyti. Išgirdęs šūvius ir matydamas, kad gyvas neišeis, nusišovė. Jam tebuvo dvidešimt dveji.

Brolis Albertas Guobužas-Šamas (1928–1949) buvo tapęs Vytauto apygardos vado Vinco Kaulinio-Miškinio adjutantu. 1949 metų kovą jis lydėjo vadą į susitikimą su Lietuvos karininku Liudviku Šimonėliu, tačiau buvo jo išduoti už 20 tūkstančių rublių. Namas, kuriame buvo apsistoję partizanai, buvo apsuptas ir padegtas, o visi partizanai žuvo, mėgindami pasitraukti. Vėliau susitikau su šių įvykių liudininkais, kurie pasakojo, jog visi partizanai nešiojosi prie krūtinės prisisegę granatas, mat kareiviai, mėgindami juos paimti gyvus, šaudydavo į kojas. Nenorėdami pasiduoti į priešų rankas, partizanai verčiau pasilikdavo galimybę mirti nuo savo rankos.

Brolis Vytautas Guobužas-Viesulas prieš išeidamas į mišką apie 1946 m.

Brolis Vytautas Guobužas-Viesulas (1929–1952) žuvo paskutinis, išsilaikęs iki 1952 metų. Drauge su būriu buvo išduotas savo bendražygio, užverbuoto agento smogiko Broniaus Kalyčio-Siaubo. Mėginta Vytautą paimti gyvą, tačiau jis visomis jėgomis laikėsi ir iš rankų nepaleido kulkosvaidžio. Atbėgęs iki kaimo prašė arklio, dar gal būtų pabėgęs, tačiau jam jo nedavė. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Dabar jau viskas…“ Anykščiuose jo ir kitų partizanų kūnai buvo išniekinti, paguldyti miestelyje ir net fotografuoti.

Jauniausias brolis Bronius Guobužas (1942–1962) taip pat neišvengė tragiško likimo ir žuvo mįslingomis aplinkybėmis Elektrėnuose, tik grįžęs iš tremties.

Ar Jums dar buvo pavykę susitikti su broliais po namų sudeginimo?

Su keliais broliais teko matytis gimtosiose vietose, kai atvažiuodavau iš Vilniaus. Kas nors iš ryšininkų pranešdavo, kur laukti, ir mes susitikdavome. Žinoma, tai buvo labai pavojinga, bet nors trumpai mes visada šiltai pasikalbėdavome. Iš tų susitikimų pamenu, kad jie visada būdavo švarūs, nusiprausę, linksmi, pasitempę. Kai dabar pagalvoju, kaip jie gyveno tuose bunkeriuose, sunku net suvokti tą jų tvarkingą laikyseną mirties akivaizdoje… Šiandien aš tegaliu gailėtis jų jaunystės, tų nenugyventų gyvenimų, kurie nutrūko taip tragiškai, neretai net nuo savo ar buvusio bendražygio rankos…

O kada ir kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Vilniuje?

1948 metais mama mane išsiuntė pas tetą į Vilnių. Atvažiavau iš Utenos traukiniu su moterimis, kurios vežė į sostinės turgų parduoti sviestą. Mums tik išlipus Vilniuje, kaip mat apspito paaugliai, kurie iš tų moterėlių pavogė sviestą, o iš manęs – batus. Taip likau viena stotyje, visiškai nesiorientuodama, nei kur esu, nei kur eiti. Mama buvo įdėjusi kelis rublius, tad aš pasisamdžiau vežiką… Tokia iškilminga buvo mano pirmoji kelionė Vilniaus gatvėmis (juokiasi).

Teta mane globojo neilgai, tad pačiai, sulaukus vos penkiolikos, teko kabintis į naują gyvenimą. Tuo metu itin kruopščiai buvo tikrinami dokumentai, ir be atitinkamų popierių bei anketų negalėjai gauti jokio darbo, nei mokslų. Mamos pamokyta visiems sakydavau, kad tėvai abu mirę, ir aš esu likusi viena. Kur tik pareikalaudavo pažymos iš gimtųjų vietų, išrašų apie tėvų mirtis, ten aš jau antrą kartą negalėdavau sugrįžti.

Viena, penkiolikos metų ir dar svetimame mieste – tai turėjo būti neapsakomai baisu. Kur sėmėtės tvirtybės?

Taip, išties, buvau visiškai viena ir jutau nuolatinę įtampą. Buvo baisu, nes neturėjau žmonių, kuriais galėčiau pasitikėti, todėl dažnai eidavau į bažnyčią. Ten įlindusi į kokį kampą galėdavau išsiverkti ar tiesiog ramiai pabūti.

Vilniaus Katedros aikštėje apie 1949 m.

Pokario Vilnius – kokį pirmą įspūdį jis paliko, ką iki šiol nešiojate atmintyje?

Nuo pirmų žingsnių pamilau šį miestą – juk tiek vaikystėje buvo svajota apie jį, tiek skaityta tėvo laikraščiuose, tiek pasakojimų girdėta. Tai buvo svajonės išsipildymas. Tiesa, ta svajonė buvo pilna ne tik džiaugsmo, bet ir vargo.

Pradžioje sunkiai orientavausi Vilniuje. Vienintelis orientyras – Gedimino pilis, nuo kurios jau susigaudydavau, kur eiti. Beje, pirmą kartą Gedimino pilį pamačiau ūkanotą rytą, nuo to karto Vilnius – man gražiausias prieblandos metu. Vėliau, jei fotografuodavomės Vilniuje, – tai būtinai su vaizdu į Gedimino bokštą. Tai man visada buvo simbolinė patriotiškumo išraiška.

Lietuviai studentai vakarais eidavo į Šv. Dvasios bažnyčią – dabar joje vien tik lenkų kalba pamaldos vyksta, o po karo tai buvo lietuvių bažnyčia. Man, kaimo vaikui, šios bažnyčios grožis, vargonų gausmas paliko neišdildomą įspūdį ligi šiol. Pamenu ir apgriuvusius namus dabartinėje Vokiečių gatvėje, tas siauras gatveles… Buvo daug griuvėsių, bet visa tai buvo galima atstatyti. Gaila, kad taip nebuvo padaryta… Vėliau ir man pačiai teko dalyvauti Vilniaus atstatymo darbuose – visiems tai buvo privaloma ir nesvarbu, kiek tu laiko dirbai savo darbe, esi pavargęs ar alkanas, tai buvo būtina prievolė. Man su draugėmis teko tvarkyti griuvėsius šalia Bernardinų sodo…

Iš tų pirmųjų įspūdžių atmintin įstrigusios senosios Vilniaus poniutės, lenkės, tikros aristokratės inteligentės su megztomis skrybėlaitėmis ir būtinai baltomis pirštinaitėmis. Man tai paliko tokį gilų įspūdį, kad net užsisvajodavau, kaip sulaukusi garbaus amžiaus ir aš vaikščiosiu su skrybėlaite ir baltomis pirštinaitėmis (juokiasi).

Tačiau ne viskas čia buvo taip idiliška ir gražu…

Žinoma, buvo ir kitas Vilniaus veidas, kuris buvo pažymėtas nepasitikėjimu, badu ir nedarbu. Gyvenimą čia kaustė baimė, todėl sunku buvo užmegzti artimus santykius. Patekusi į Vilnių iš labai glaudžios ir nuoširdaus bendravimo kaimo aplinkos, kur mokykloje prieš pamokas buvo meldžiamasi, o partizanams suteikiama pastogė ir maistas, čia, Vilniuje, jau niekam negalėjau sakyti, kad einu į bažnyčią ar mano broliai – miške. Visada turėjau nutylėti arba prieš kažką sakydama, gerai pasverti savo žodžius, kad tai neatsigręžtų prieš mane pačią.

Regina apie 1954 m.

Kaip sekėsi pradėti naują, savarankišką gyvenimą šiame mieste?

Pradžioje apsistojau Ukmergės gatvėje. Gaila, dabar tų namų nebelikę. Apskritai ši gatvė buvo labai graži, tokia siaura ir jauki, visi namai su senomis medinėmis langinėmis, užveriamomis nakčiai. Netoli Šv. Rapolo bažnyčios buvo Alyvų kalnelis ir koplytėlė. O už jų – didžiuliai sodai. Gyvenau pas lenkus, kurie nemokėjo nei lietuviškai, nei rusiškai. Aš nekalbėjau lenkiškai, bet kažkaip vis tiek susišnekėdavome (juokiasi). Gavau gultą ant žemės, šalia senutės, kurią ir slaugyti tekdavo.

Dabartinėje Šv. Jonų gatvėje buvo Ryšių klubas, kur tetos padedama įsidarbinau valytoja. Man tai buvo visiškai nauja patirtis, mat namuose gyvenome gan pasiturimai, o pati buvau septintas vaikas, net nežinojau, kaip arbata užverda, ką jau kalbėti apie grindų plovimą (juokiasi). Šiame klube dirbo labai geri žmonės, kurie mane priėmė plauti šokių salę. Gaila, bet dar tais pačiais metais visi jie buvo ištremti.

Aš čia neturėjau jokių draugų, tad vakarais nelabai ir buvo ką veikti. Todėl dažnai sėdėdavau klubo bibliotekoje ir skaitydavau knygas. Skaityti mėgau dar nuo vaikystės, nes namuose tėvas turėjo nemažą biblioteką. Į klubą ateidavo vienas vyras biliardo pažaisti, ir jis mane pastebėjo, vis prie knygų palinkusią. Sykį jis mane užkalbino ir išsikalbėjus paminėjo, kad Telegrafe renkama pirmoji lietuvaičių laida, tad pasiūlė nueiti ten įsidarbinti. Aš ir nuėjau. Tačiau pirmą kartą manęs nepriėmė, mat silpnai mokėjau rusų kalbą, tad vėl sugrįžau plauti grindų. Po kelių dienų į klubą vėl atėjo tas pats vyras ir nustebo mane vėl čia radęs. Papasakojau, kodėl manęs nepriėmė, tuomet jis nurodė kabinetą, kuriame buvo kalbama lietuviškai, o ne rusiškai. Vėl nuėjau. Pamenu, reikėjo rašyti rusų ir lietuvių kalbos diktantą. Tuo metu mokiausi aštuntoje klasėje ir rusų kalbos mokėjau tik pradmenis, tačiau egzaminas buvo labai lengvas, ir aš jį išlaikiau penketui. Taip mane ir priėmė. Telegrafe mus išmokė rašyti akląja sistema – ir dabar galėčiau visas rusiškas raides suvesti… Per keletą mėnesių pramokau kalbos ir pasodino mane prie telegrafo mašinos…

Regina (viršuje) su draugėmis apie 1954 m.

Tai buvo pirmas Jūsų oficialus darbas, kuris gal suteikė drąsos ir bent šiek tiek leido pasijusti saugiau?

Tai buvo mano lageris. O darbe įtampos ne ką mažiau nei gatvėje… Darbe į mane žiūrėjo pro padidinamąjį stiklą – jokios klaidelės negalėjau padaryti. O dirbti tekdavo ne po aštuonias valandas, o tiek, kiek reikia, – būdavo ir dienomis, ir naktimis. Pietų pertraukų net nebūdavo, nes dažnai tiesiog nebuvo ką valgyti. O ir mokėjo tik kapeikas. Telegrafas buvo įsikūręs priešais Katedrą. Mes sėdėjome ketvirtame aukšte. Pro savo langus mačiau, kaip buvo griaunami Trys kryžiai ir Katedros skulptūros.

Darbe buvo keturios, turinčios tėvus, o visos kitos – tokios pat vargšės, nedaug ir pasakojančios apie savo praeitį. Vieną naktį iš mūsų darbo išvežė dvi merginas – vieną lietuvaitę, kitą – lenkaitę. Aš tada labai bijojau ir iš tos baimės net namo nėjau nakvoti, o įsiprašiau, kad mane įleistų į Šv. Mikalojaus bažnytėlę. Joje visą naktį ir slėpiausi. Kitus kartus slėpdavausi jau ir pas drauges arba visą naktį vaikščiodavau po miestą…

Kelis kartus visus Telegrafo darbuotojus, tarp jų ir mane, kvietė stoti į komjaunimą. Tačiau aš atvirai pasakiau, kad tikiu Dievą. Dar pamenu, tas jaunuolis nusistebėjo mano tokiu pareiškimu, sako, bet tai juk tokia seniena, ir atstojo prieš tai, tiesa, įspėjęs daugiau niekam apie savo tikėjimą neprasitarti. Beje, viena mano bendradarbė, pirmoji įsisegusi komjaunimo ženkliuką, draugavo su jaunuoliu kursantu, besimokančiu NKVD mokykloje. Sykį ji nusivedė mane į tualetą, vienintelę patalpą Telegrafe, kur nebuvo pasiklausymo įrangos, ir pasakė: „Tu rašai laiškus savo mamai ir klausinėji apie brolius, kurie yra miške. Apie brolius neklausinėk, nes tavo laiškai sulaikomi ir esi sekama bei fotografuojama.“ Niekada nepastebėjau, kad mane kažkas sektų, tačiau kažkodėl vis įsimylėdavo vyresnio amžiaus milicininkai ar gydytojai. Nežinau, gal ir ne iš blogos valios jie taip, gal tikrai įsimylėdavo, buvau visai nieko panelė (juokiasi)… Tačiau man niekada neteko patirti ramybės ir visiško atsipalaidavimo – juk turėjau slėpti, kas esu. Ne kartą man buvo atsiųsti saugumiečiai, kurie tiesiai šviesiai pasakydavo, jog viską apie mane žino, išdėstydavo faktus ir siūlydavo pasirašyti, kad atsižadu savo tėvų, brolių, žadėjo ramybę ir šviesią ateitį. Taip buvo daugybę kartų. Net 1979 metais man dar teko pildyti anketą apie savo praeitį. Net nežinau, iš kur turėjau tiek drąsos (o gal baimės), todėl viską neigdavau.

Regina (dešinėje) Vilniuje, Arklių gatvės skverelyje su drauge apie 1954 m.

Minėjote, kad Vilnius pokario metais badavo. Kaip Jums pačiai sekėsi pragyventi iš darbo Telegrafe?

Už savo darbą gaudavau 75 rublius. 50 rublių turėdavau užmokėti už kambarėlio nuomą, o už likusius 25 gyventi mėnesį. Todėl pigiausias maistas – šlapia duona ir bombonkės arba dar itin sūri menkė buvo tai, ką už savo varganą atlyginimą galėdavau įsigyti. Per vienas Velykas, kai nieko skrandyje neturėjau kelias dienas, tokia pati vargšelė draugė davė man kiaušinį, nors ir pati jų turėjo tik du. Sėdėjau tada Alyvų kalnelyje, ir man tai buvo didžiausias stebuklas… Vėliau kažkas išmokė pasigaminti patiekalą, kuris tapo vieninteliu mano meniu – miltai, vanduo ir smirdintis aliejus (kitokio ir nebuvo, tik toks) ir šią košę keptuvėje pamakalavus pavykdavo gardžiausias patiekalas (juokiasi)… Vėliau susipažinau su mergina, kuri buvo ištekėjusi už profesoriaus sūnaus, ir ji ne kartą mane pasikviesdavo į svečius. Mes ten gaudavome pavalgyti, tačiau tuomet ir profesoriaus namuose nelabai buvo ką valgyti. Pamenu gražiausiai padengtą stalą, sidabrinius indus ir itin paprastą maistą, pavyzdžiui, keptus svogūnus ar makaronus… Tokia buvo pokario tikrovė, bet, ačiū Dievui, už gerus žmones, kurie ne kartą man padėjo sudėtingose gyvenimo situacijose.

Po penkerių metų Telegrafe, 1953-iaisiais, mane vėl išsikvietė, išklausinėjo apie tėvus ir brolius. Aš kaip visada viską neigiau. Tada, atsimenu, pradėjo girti, kad esu labai gera telegrafistė, pasiūlė važiuoti į Druskininkus, ten manęs laukia ir darbas, ir butas. Aš naivi ir patikėjau (juokiasi). Ir ką gi jūs manote – su savo mediniu čemodanu, kuriame tilpo visas mano gyvenimas, nuvažiavau į Druskininkus, prisistačiau į telegrafą, o ten, pasirodo, manęs niekas nelaukia… O ir Vilniuje nebebuvo kur dėtis – buvau atleista iš darbo savo noru… Tačiau grįžau atgal, nes kur aš galėjau daugiau pasidėti. Ir prasidėjo vargai iš naujo. Aš juk nieko nemokėjau, tik telegrafistės darbą.

Tada nuėjau į paštą pas tuometinį viršininką Leonidą Pavlovą ir papasakojau, kas nutiko telegrafe. O jis mane išklausė ir sako: „Na, dabar papasakok viską…“ Tąkart aš jam beveik visą tiesą, šiek tiek sušvelnintą, ir pasakiau. Bet jis priėmė mane dirbti, tik įspėjo būti atsargiai. Šį žmogų visada atsiminsiu kaip savo geradarį.

Kaip vėliau klostėsi Jūsų gyvenimas?

Vėliau viskas pamažu judėjo į priekį. Žinoma, išskėstomis rankomis niekas nelaukė. Ne sykį dar buvau kviečiama ir tikrinama…

Vėliau ištekėjau, gimė vaikas. Rodės, viskas gerai ir dabar Dievulis man atseikės už visus nepriteklius ir išbandymus… Bet ir vėl nauja kančia – mirė sūnus. Man vis žmonės sako: „Už ką tau taip?“ O aš irgi nežinau, bet, matyt, taip turėjo nutikti. Mano sesuo, kuri buvo ištremta į Sibirą, po daugiau nei keturiasdešimties metų sugrįžo į Lietuvą. Jos dukra ir sūnus liko Rusijoje, bet dar seseriai esant gyvai sūnus mirė. Mums abiem savaip teko atkartoti motinos likimą… Kodėl? Nežinau. Gal to nereikia klausti, nes vargu ar tai gali palengvinti kančią.

Regina gimtinėje, buvusios sodybos vietoje apie 1978 m.

Jūsų besiklausant sunku patikėti, kad tai teko patirti vienam žmogui…

Mane į priekį visada ginė smalsumas ir gera nuotaika. Dabar pasižiūriu senąsias savo fotografijas ir net keista – daugumoje jų aš šypsausi. Nežinau, iš kur ta šypsena. Gal tai savotiška savigyna. Bet man tai padėjo nepalūžti. Su draugėmis mes dažnai vaikščiodavome po Vilnių, Senamiestį, kurį išmaišėme skersai išilgai, ir jis tapo mūsų miestu. Sovietmečiu, kai dauguma žmonių įsigijo sodus, šeštadieniais Vilnius tapdavo tuščias. Tai buvo keistas laikas, bet mes galėjome toliau tęsti savo klajones tuščiomis miesto gatvėmis. Ir tai mums buvo lyg sapnas… Sapnas, kuriame Katedros aikštę trypia svetimos kariuomenės kerziniai batai… O, koks džiaugsmas atėjo, kai Gedimino bokšte suplevėsavo trispalvė. Ateidavau tik pasigrožėti tuo vaizdu iš tolo, nes man tai buvo žodžiais nenusakoma nauja tikrovė.

Dažnai pagalvoju, koks gyvenimas galėjo būti, jei ne tas tragiškas laikas… O paskui pasižiūriu į savo nueitą kelią ir džiaugiuosi, nes man buvo įdomu gyventi. Sunku, kartais net nepakeliama, bet tai buvo mano gyvenimas su tragiškais artimųjų likimais, sudėtingu laiku, įdomiais žmonėmis, kurie atsiskleidė tokiomis nelengvomis aplinkybėmis, visais tais badavimais ir persekiojimais… Visa tai mano… Patyriau daug vargo, bet manau, kad tas vargas buvo prasmingas. Jei kantriai neši savo kryžių, Dievas dovanoja stebuklą netikėtais būdais – per sutiktą žmogų, o gal per tą Velykų rytą dovanų gautą virtą kiaušinį… Užtenka tikėti mažais stebuklais.

Kalbino Gediminas Kajėnas ir Dalius Joneikis