2010 10 10

bernardinai.lt

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Andrius Jakučiūnas. Pašnibždomis pastebuklėje

Visą sąmoningą gyvenimą trikau, išgirdęs ar išvydęs užrašytą tezę: „Maži kasdienybės stebuklai.“ Šis nelogiškas kalbinis darinys, pasitaikąs ne vien tariamai krikščioniškose esė, bet ir supermamų forumuose, recenzijose, populiariuose žurnaluose, neišvengiamas giminių ar klasės draugų susitikimuose, kavinėse, darbe, smarkiai erzina, žeidžia klausą glotniu teisuoliškumu, pripažinusiu, kad yra ne kūrėjas, bet laukėjas, naiviai įkurdinęs save pastebuklėje.

Trikau ir trinku, nes tikiu, kad stebuklas apskritai negali egzistuoti kasdienybėje – ji savaime yra tai, kame nėra, negali būti stebuklo. Todėl ji ir kasdienybė – žodis, natūraliai keliantis neigiamų konotacijų, monotoniškas ir nevalyvas, dvelkiantis kontorų sterilumu ir viešųjų tualetų chemija. Kasdienybės ir stebuklo sąvokomis apibūdinami radikaliai priešingi visą kūriniją veikiantys mechanizmai: kasdienybė yra išbandymas, vargas ir kančia (negotium), blogis (malum), tai, kas materialu, žema – kūnas, o stebuklas – Dievo pagalba pakelti tą negotium, išganymo viltis, dvasia, todėl susieti jų reikšmes vienoje tezėje įmanoma tik pažeminus stebuklo sąvoką – padarius jį mažą (t. y. išvis ne stebuklą). Ieškoti kasdienybėje mažų stebuklų – teigti juos ten vykstant – kraštutinio naivumo arba net baisaus cinizmo apraiška, skatinanti manyti, kad stebuklų nebūna, todėl reikia juos – nesamus – išsigalvoti čia ir dabar, neva mūsų gyvenimas be jų bus nevisavertis, tuščias, beprasmis… Šitaip išvis atmetama didelio stebuklo galimybė, vietoj jo mes skatinami įmatyti ką nors mielo ir neva tauraus dabartyje. (Anot vienos recenzijos autorės, mažas kasdienybės stebuklas – tai „gerumas, besiskleidžianti gėlė, vienišybėje šokantis rudens lapas, pavasario misterija“.)

Bet ką daryti, jei rinktis nesinori? Vis dar tikiu, kad kas nors labai pasistengęs ir dabartyje sugebėtų padauginti vyną ar duoną, bent jau šių produktų nupirktų tiek, kad užtektų visiems gausiems sugėrovams, tačiau visiškai negaliu prileisti minties, jog tai, ką talpina savyje žodis „kasdienybė“, galėtų bent akimirkai įgauti kokią nors naują kokybę, pavidalą, prasmę. Bjauriausia, nemaloniausia kasdienybės savybė – jos absoliutus prognozuojamumas, įtraukiant į prognozę net ir potencialius netikėtumus, kurių skaičius taip pat ribotas, todėl ir jie prognozuojami. Rytą valydamasis dantis jau daugmaž aiškiai suvoki net tai, apie ką dieną mąstysi, ką jau kalbėti apie kokį kultūros renginį, kuris numanomas ir suvokiamas iš anksto kokia devyniasdešimčia procentų. Visgi šią akimirką nesu tikras, ar prognozuojamumas – išties neigiama savybė; galbūt tai – vertybė, net ne mažas, o tikras stebuklas, leidžiantis mums lengvai sužinoti apie dalykus, kurių nenorėjome patirti tiesiogiai – dalykus gal ir nepatirtinus, bet tikrai konceptualius? Gal prognozuojamumas – tai kiekvieno renginio stuburas, karkasas, esmė, be kurio išvis negalėtume girtis turį kultūrą, nes ji ir yra įgūdis kurti prasmę iš nieko ir ją skleisti nieke?

Puikus pavyzdys iliustruoti prognozuojamumo fenomeną yra ŠMC duris atvėrusi paroda „Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų“. Tai pirmoji naujo tūkstantmečio Lietuvos šiuolaikinio meno apžvalga, kurioje pristatoma daugiau nei 70 menininkų ir beveik 100 kūrinių – ir visgi beveik nieko, ko nebūtų galima iš anksto numatyti ramiai geriant espresso kavinėje. Netikėta nebent tai, kad penkių parodos skyrių struktūra sukurta pagal italų rašytojo Italo Calvino paskaitas apie literatūros vertybes, pirmąkart išleistas 1988 m. esė knygoje pavadinimu „Šeši pasiūlymai ateinančiam tūkstantmečiui“, šitaip lyg ir pripažįstant akivaizdų paradoksą – šiuolaikinis menas darosi vis panašesnis į literatūrą, o ne į dailę. Tai – „Apropriacija“ – rasto objekto ar svetimo kūrinio panaudojimas savo kūryboje; „Bendradarbiavimas“ – naujų autorystės ir bendravimo modelių paieškos; „Dokumentalumas“ – esminis menininko-tyrinėtojo kūrybos bruožas; „Fikcijos“ – suvokiamos ne kaip tiesos priešybė, o kaip tikrovės daugiskaita; „Institucinė kritika“ – tyrinėjanti esamus meno sistemos veikimo principus ir siūlanti naujus. Parodoje šios vertybės reiškia kūrybos strategijas, kurios keitė pastarojo dešimtmečio Lietuvos dailę, pagal jas paroda išskaidyta į penkis skyrius. (I. Calvino paskaitų turėjo būti šešios, tačiau šeštoji, pavadinimu „Nuoseklumas“, taip ir liko neparašyta. Paroda taip pat neturi šio skyriaus – šitaip tarsi pabrėžiama, kad ji sąmoningai nenuosekli, todėl neverta ieškoti akivaizdesnių už formalias jungčių.)

Vaikštinėdamas po parodą išties buvau tikras, kad prognozuojamumo principas, kuris savaime įsigyvendino ir be kuratorių pastangų, šičia išvis galėjo būti garsiai deklaruotas, ir tai neabejotinai būtų praplėtę parodos suvokimo erdvę. Sakau tai be ironijos, turėdamas galvoje, kad autoironija tikrai niekam nepakenkė – ir jau tikrai nebūtų pakenkusi ŠMC, kuris kaip voverė rate metų metus sukasi tų pačių menininkų bendruomenėje.

Tarp šios parodos darbų autorių – Jonas Mekas, Robertas Antinis, Konstantinas Bogdanas (jaunesnysis), Laura Garbštienė, Ugnius Gelguda, Žilvinas Landzbergas, Gintaras Makarevičius, Deimantas Narkevičius, Mindaugas Navakas, Šarūnas Nakas, Valdas Ozarinskas, Paulina Eglė Pukytė, Linas Rimša, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė ir daugelis kitų pavienių menininkų ir kūrybinių grupių. Visi jie – dažni svečiai šiuolaikinio meno parodose, todėl apžvalginė paroda turbūt skirta ne tiek tyrinėti jų kūrybai, kurią jau neblogai pažįstame, bet jos struktūrai įvertinti – tiksliau, aiškios struktūros nebuvimui, kurį patys kuratoriai netiesiogiai pabrėžė, nesukūrę skyriaus „Nuoseklumas“. Aišku, eidami į bet kokią bienalę, trienalę, kvadrienalę ar kitokią „-alę“ turime suvokti, kad prognozuojamumo aspekto išvengti neįmanoma iš esmės – jis yra tarsi sudėtinė tokio pobūdžio renginių dalis. Tačiau jausmo, kad bendraklasiai susirinko paminėti dešimties metų mokyklos baigimo sukaktį, neturėtų būti. Tuo labiau neturėtų kilti įspūdis, jog tai vienintelė klasė, kuri gali tokią šventę sau surengti, kad tai priklauso ne nuo mokinių noro ar pajėgumų, bet nuo direkcijos simpatijų – apie tai jau šnekėjome.

Visgi jei pastarąjį dešimtmetį Šiuolaikinio meno centre nebuvote dažnas svečias, ši paroda, nepaisant klampios struktūros, jums, tikėtina, pasirodys labai įdomi, joje galėsite gana gerai apsibrėžti, kas pas mus laikoma respektabiliu šiuolaikiniu menu, nors organizatoriai, matyt, tyčia bandė paklaidinti žiūrovą terminuose, mat sąvoka „šiuolaikinis menas“ šiuolaikinio meno parodos pavadinime nefigūruoja, vartojamas daug platesnis ir iškilesnis: „Lietuvos dailė“. Vis dėlto nelaikau šios institucijos tokia arogantiška, kad išdrįstų laikyti save viso vaizduojamojo Lietuvos meno vėliavnešiu, todėl norėčiau manyti pavadinimą esant kiek ironišką, nebent toliau užsispyrėliškai būtų laikomasi nuostatos, kad skirtis tarp sąvokų „šiuolaikinis menas“ ir „šiuolaikinė dailė“ yra dirbtinė. Ką gi, toks požiūris irgi galimas, nors jis ir negarantuoja, kad visi lankytojai bus supratę subtilią užuominą ir nejaus apmaudo. Bet galbūt čia nieko blogo – gal bent kokį pasitenkinimą jiems išbirbs prie pat išėjimo stovintys Ž. Kempino ventiliatoriai (visada jais žavėjausi), oro srovėse blaškantys, bet niekuomet nenumetantys ant žemės magnetinės juostos…

Visgi parodos radimosi procese atsitiko vienas dalykas, verčiantis galvoti, kad stebuklų galgi kartais ir pasitaiko – Alytaus bienalės rengėjai, kuriems šiuo metu oficialiai atstovauja tarptautinė psicho(dvasios)darbininkų grupė „Data Miners & Travailleurs Psychique“, atsisakė dalyvauti šiame renginyje, išdėstydami motyvus viešame laiške. Jo pradžioje cituojama Asgerio Jorno 1964 m. siųsta telegrama Guggenheimo prezidentui kaip atsisakymas priimti jam skirtą prizą: „EIKIT VELNIOP ŠUNSNUKIAI—TARPAS—ATSISAKAU PRIZO—TARPAS—NIEKADA JO NEPRAŠIAU—NETELPA Į JOKIUS RĖMUS TOKS MENININKO KIŠIMAS Į JŪSŲ PROPAGANDĄ—NORIU KAD VIEŠAI PAREIKŠTUMĖTE, KAD AŠ NIEKO BENDRA NETURIU SU JŪSŲ ŠLYKŠČIAIS ŽAIDIMAIS.“ Toliau laiške rašoma: „2008 m. surengta pirmoji Alytaus bienalė siekė paneigti bienalės surengimo faktą (kaip nepagrįstai susvarbintą) bei atvirai propaguoti antibienalizaciją kaip progresyvų judėjimą, įmanomą ne tik politiniuose-ekonominiuose centruose, bet ir kultūrinėse dykvietėse. Antroji bienalė teigė, kad bienales sėkmingai gali rengti net parodose niekada nedalyvavę jauni žmonės. Trečioji bienalė siekė atvirai paneigti pačią meno prasmę, nes menas ne tik nėra būtinas, bet ir dirbtinai iškreipia socialinį gyvenimą – nepagrįstai pažemina vienas socialines grupes bei jų sąskaita išaukština kitas. (…) Tai įrodo kad ir šis ŠMC kvietimas. Alytaus bienalę siekiama įteisinti kaip vieną svarbiausių praėjusio dešimtmečio Lietuvos dailę formavusių faktorių, tuo tarpu lieka užmiršti šimtai dailininkų, idealo siekiui atidavę paskutinius sveikatos ir psichikos likučius. (…) Ką gali pasiūlyti bienalizacijos, galios centrų ir meno kaip institucijos devalvuotojai, gavę ŠMC kvietimą dalyvauti dar labiau hierarchizuotoje bienalės versijoje – dekadienalėje? Ko siekia kviečianti institucija? Idėja paprasta: jei nesugebi nugalėti priešo – susidraugauk su juo.“

Galiausiai: „Gerbiami ŠMC strategai ir ideologai! Suprasdami Jūsų geriausius ketinimus, norime tik paklausti, ar tikrai esate įsitikinę, kad skirdami skyrelį vienos institucijos atrinktame vaizduojamojo meno ribose besireiškiančių paskirų individų kratinyje ir pavadindami jį „institucine kritika“, pateiksite tai, kas nors kiek atitiktų šį teiginį? Jūs iš karto kuriatės nugalėtojo pakylą po savo pačių statoma triumfo arka. Negi jums dar vis atrodo, kad jūsų instituciniai sprendimai turi kokią nors prasmę? Kad jais kas nors tikėjo?“

Paskutinįjį klausimą drauge su alytiškiais pašnibždomis galėtume pakartoti ir mes, jei šią valandėlę nekamuotų kitas klausimas: ar ir jo nebuvo galima prognozuoti?

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.