2010 10 13

bernardinai.lt

Kultūros savaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Zygmuntas Baumanas: „Būti paskelbtam individu dar nereiškia, kad toks esi iš tikrųjų“

Zenekos nuotrauka

Audros Čepkauskaitės pokalbis LR laidoje „Kultūros savaitė“.

„Geriausia visuomenė yra ta, kuri nemano kad yra geriausia“, – sako vienas įdomiausių šių laikų mąstytojų, sociologas ir postmodernybės kritikas Zygmuntas Baumanas ir priduria, jog, gyvendamas keliose skirtingose santvarkose, idealios nematęs. Kovęsis Antrajame pasauliniame kare, trejus metus priklausęs Lenkijos saugumo struktūroms, keliolika metų vėliau buvo jų stebimas kaip revizionistas, skatinęs Lenkijos visuomenėje atvirą diskusiją apie marksizmą ir valstybę. Prasidėjus antisemtizimo bangai praradęs darbą Z. Baumanas paliko Lenkiją. Nuo 1971 metų profesoriavo Didžiojoje Britanijoje, Lidso universitete, Sociologijos katedroje, kurią pats sukūrė. Per keletą dešimtmečių tapo vienu įtakingiausių socialinių kritikų, paveikusių modernybės, holokausto, tapatybės ir socialinių santykių suvokimą. Jo mintys veikė ne tik akademinį diskursą, bet ir antiglobalistų ir alterglobalistų judėjimus bei Naująją kairę. Šiais metais Lidso universitetas įkūrė Z. Baumano vardo institutą, naują tarptautinių tyrimų ir mokymo centrą, kuris tirs socialines problemas, veikiančias permainas patiriančias visuomenes pasaulio mastu.

2007-aisiais Z. Baumanui suteiktas VDU garbės daktaro vardas. Lietuvoje leidykla „Apostrofa“ yra išleidusi dvi Z. Baumano knygas, „Globalizacija: pasekmės žmogui“ ir „Likvidi meilė: apie žmonių santykių trapumą“. Ruošiasi išleisti trečią, „Vartojamas gyvenimas“.

Profesoriaus Z. Baumano teigimu, šiandieninis žmogus labiausiai bijo ne išnaudojimo, o to, kad praras savo funkciją visuomenėje, o kartu ir orumą, kad bus išmestas iš sistemos ir niekam nebesvarbus. Žemiausioji socialinė klasė, pasak mokslininko, šiandien yra už klasinės sistemos ribų, iš jos nėra jokių „klasinių kopėčių“, kuriomis galima būtų palypėti aukščiau. Norintiems geriau suvokti šiuolaikinio žmogaus baimes Z. Baumanas pataria skaityti distopijas, kurios, jo teigimu, atvėrė akis jo kartai. Į viešas profesoriaus paskaitas Vilniaus tolerancijos centre ir Kaune VDU universitete susirinko šimtai žmonių, daugiausia jaunimo.

Jūsų paskaitos Vilniuje ir Kaune atrodė kaip roko koncertai – šimtai jaunų žmonių, sunku net įsibrauti. Ar visur taip vyksta, kur atvažiuojate?

Na, bent iki šiol taip ir būdavo. Manau, kad sociologija turi bandyti suprasti laikus, kuriais gyvename. Prieš penkiasdešimt metų buvo manoma, jog sociologija turi tarnauti tiems, kurie tvarko žmonių gyvenimą – organizuoja visuomenę, gamyklas, karinius junginius, kad pripratintų žmones laikytis tam tikros tvarkos, tam tikrų elgesio taisyklių.

Dabar mes gyvename kitais laikais, kai tikimasi, jog atsakomybę už viską prisiims atskiri individai, vyrai ir moterys, jauni ir seni. Kad jie nusistatys sau tvarką, pasirinks savo gyvenimo būdą ir prisiims atsakomybę už savo sprendimų pasekmes. O tai reiškia, kad sociologija, jeigu ji nori būti nors kiek reikšminga žmogaus gyvenime, turi kalbėti apie žmonių problemas tiesiogiai ir bandyti paaiškinti, kokiomis sąlygomis mes pasirenkame. Ji negali užkirsti kelio sprendimams, kurių žmonės gailėsis, tačiau ji gali padėti jiems suvokti, ką jie daro apsispręsdami, kas su pasirinktais sprendimais susiję, kokios gali būti pasekmės, kokie mechanizmai už viso to slypi.

Viliuosi, kad aš, nors esu labai senas, tiesiog nedovanotinai senas, dar nesu praradęs ryšio su tomis patirtimis, kurias išgyvena jauni žmonės, su jų tikrosiomis gyvenimo problemomis. Jeigu jie ateina pasiklausyti, tai gal todėl, kad tikisi, jog gal iš kur nors ateis kokia pagalba. Toks būtų mano paaiškinimas.

Taip, gaunu gana daug laiškų iš jaunų žmonių, jie klausia, klaidingai tikėdamiesi, kad paaiškinsiu jiems, kaip gyventi. Gyvenimas yra kiekvieno asmeninė atsakomybė, recepto negali duoti. Aš ir neturiu receptų. Mes visi darome pasirinkimus, bet negalime pasirinkti aplinkybių, kuriomis tuos pasirinkimus turime daryti. Todėl mūsų apsisprendimų sąlygos turi būti aiškios, skaidrios, matomos. O čia jau problema.

Kuo šiandieninė kapitalistinė visuomenė skiriasi nuo XX a. visuomenės?

Vadinu ją takia (liquid) visuomene. Modernybės dvasia visuomet norėjo visuomenę pagerinti. Kur tik buvo sustabarėjusių, suakmenėjusių struktūrų – modernybė jas ištirpdė. Padarė jas paslankias, takias. Tačiau padarė jas takias ne todėl, kad jai nepatiko tvirtos, vientisos struktūros ar vientisos būtybės, bet todėl, kad tai, kas buvo tvirta, jai neatrodė pakankamai tvirta ir vientisa. Ji norėjo dar didesnio tvirtumo, norėjo sukurti tobulą struktūrą. Kas yra tobula struktūra – tai struktūra, kurioje kiekviena permaina gali būti tik į bloga, nes ji jau tobula, geriausia, kokia tik gali būti. Taigi, nustok keisti, išlaikyk viską, kaip yra, priderink save prie to, kas yra, ir stenkis laikytis nustatytų pareigų bei prievolių, kurias diktuoja gyvenimas tokioje struktūroje.

Kai buvau jaunas, buvau pakerėtas Jeano Paulio Sartre’o, prancūzų filosofo, kuris mums sakė, kad labai svarbu pasirinkti projet de la vie, gyvenimo projektą – apsispręsti, kas tu nori būti. Kai jau pasirinkai, visas likęs tavo gyvenimas yra ėjimas žingsnis po žingsnio išpildant šį projektą. Jeigu dabar liepsiu jums arba kokiam kitam jaunam žmogui – pasirinkite gyvenimo projektą, jūs apstulbsite ir suglumsite, pasakysite – ko tas paikas senas žmogus nori iš manęs, tikrai, man neramu dėl to, kas man bus kitą mėnesį, neįsivaizduoju, kas man atsitiks kitais metais ar dar po metų.

Situacija nuolatos keičiasi. Šiandien madingas žodis – lankstumas. Jis man nepatinka, bet turiu jį vartoti jei noriu, kad jaunimas suprastų, ką sakau. Užuot kūrus gyvenimo projektą, jums patariama būti lankstiems, prisitaikyti, pasinaudoti galimybėmis, tokiomis, kokios yra šiandien, nes rytoj jos jau bus kitos. Viena vertus, tai labai smagu, nes jaučiate, kad esate laisvas asmuo, jūs sprendžiate dėl savo gyvenimo, pasitikite savimi, ir yra tikrai smagių dalykų, kurie jūsų laukia.

Antra vertus, jūsų naktys bemiegės, jums neramu. Jūs nežinote, jūs gyvenate nuolatiniame netikrume, o atsakomybės našta – labai sunki. Ne tik tuo momentu, kai priimate sprendimus, bet ir kai žvelgiate atgal. Tarkim, po metų, kai galvosite apie 2010-uosius, gailėsitės kokių nors savo sprendimų, kurie buvo ne tokie, kokių jūs norėtumėte, kad būtų buvę. Pasekmės buvo nelauktos, nenuspėjamos, jūs nepaisėte ko nors labai svarbaus. Tokia nuolatinė savijauta yra naujas dalykas.

Paslanki, taki modernybė nuo vientisos, tvirtos (solid) modernybės skiriasi tuo, kad jeigu tvirtoje modernybėje permaina, netikrumas, netikėtumas, chaosas, neapibrėžtumas, atsitiktinumas buvo suvokiami kaip laikini trukdžiai, tai dabar mes esame linkę galvoti, kad netikrumai tęsis iki mūsų gyvenimo pabaigos. Kad jūs nuolatos susidursite su vis naujomis situacijomis, naujais pasirinkimais, privalėsite daryti svarbius sprendimus, kurie turės pasekmių jūsų gyvenimui, ir kad tai niekada nesibaigs. Tai naujas uždavinys, kuris nebuvo iškilęs mano tėvui ar seneliui. Jų gyvenimai buvo nustatyti. Dabar reikia išmokti meno gyventi patiriant neapibrėžtumą. Nesaugumas ir netikrumas – nuolatinė būsena. Tai toks tas skirtumas.

Ar vis dar egzistuoja socialinės klasės, kurios nustatytų individo, asmens likimą?

Pasakyčiau taip – mūsų visuomenė yra padalyta, čia nėra abejonės. Mes visi tikime, skatinami politikų, ekonomikos ir kitų mus supančių dalykų, kad esame individai. Individai ta prasme, kad jeigu tau nepasisekė, jeigu tu suklupai, jeigu tave ištiko kokia nelaimė, tai nieko dėl to nekaltink. Tu pats kaltas, tu buvai per tingus, per kvailas, nepakankamai apdairus, nerūpestingas ir panašiai. Mes visi paskelbti esantys individai ta prasme, jog iš mūsų laukiama prisiimti visą atsakomybę už viską, kad ir kas mums nutiktų.

Bet yra „bet“. Ir tai yra problema. Būti paskelbtam individu dar nereiškia, kad tu toks esi iš tikrųjų. Nes tam, kad tikrai būtum pats sau ir savo tikslus įgyvendinantis, reikia turėti įgūdžių ir išteklių, o dauguma iš mūsų jų neturime. Mūsų problemos yra socialinės, jas sukūrėme ne patys asmeniškai, bet joms spręsti turime tik savo individualių, asmeninių išteklių, o su jais socialiai sukurtoms problemoms sprendimų rasti mes negalime. Didis vokiečių sociologas Ulrichas Beckas nuolatos kartoja, kad iš individų dabar tikimasi, jog jie ras asmeninių sprendimų visuomenės sukurtoms problemoms. Tai neįmanoma. Ir tai yra šiandienės nelygybės pagrindas.

Yra žmonių, kurie netikrumo sąlygomis jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Tai jų aplinka, jie jaučiasi labai gerai – aš turiu išteklių, esu pasiruošęs, turiu tiek galios, esu toks įtakingas, kad surasiu geriausias sąlygas šiuose neramiuose vandenyse. Tačiau kiti žmonės baiminasi, ir visai pagrįstai, kad beplaukdami tame vandenyje jie nugrims, nuskęs.

Mūsų visuomenė padalyta, suskaidyta, poliarizuota. Priežasčių daug, norėjau jas paaiškinti per paskaitas Vilniuje ir Kaune. Žmonių galimybių ir perspektyvų poliarizacija auga. Skirtumas tarp žmonių, esančių viršuje ir dugne, didėja. Tai grąžina mus į laikus prieš takiąją modernybę. Padėtis dabar panašesnė į XIX amžių, o ne į XX amžiaus vidurį.

Tai problema, kuri negali būti išspręsta asmeninėmis pastangomis. Būtent todėl sociologija yra reikalinga, kad atskleistų ryšius tarp pavienio asmens likimo ir visuomenės struktūrų. Tas ryšys egzistuoja, jis labai artimas. Tačiau toje vienašališkai paskelbtoje individualizacijoje šis ryšys tarp individualaus likimo ir socialinės struktūros yra nuslėptas, nematomas. Jis turi būti atvertas ir parodytas.

Savo prigimtimi sociologija yra kritinis žvilgsnis į pasaulį. Jokia valdžia niekada nesižavėjo sociologija – nei Rytuose, nei Vakaruose. Valdžia turi savo oficialią versiją, kaip kas yra, o čia ateina sociologas, kuris bando pasižiūrėti iš šalies, atidengti mechanizmus, intencijas ir ryšius, kurių viešinimo kai kas nepageidauja. Nes toks paviešinimas nenaudingas žmonėms, kurie nori valdyti žmonių gyvenimus, tvarkyti visuomeninius santykius.

Komunistų vyriausybės sociologų nemėgo, ten buvo tik viena priimtina nuomonė – valdančiosios partijos, joks nepriklausomas balsas nebuvo pageidaujamas. Ne todėl, kad jis būtų turėjęs galios, bet todėl, kad buvo nepriklausomas, grindžiamas tam tikrais požiūriais, atskiras nuo valdančiosios partijos požiūrio. Pats nepriklausomumo faktas jau buvo nusikaltimas.

Tačiau tas pat galioja ir kapitalistinėse, į rinką orientuotose demokratijose. Vakaruose, o vis dažniau ir Rytuose visuomenės pažanga, gerovė ir laimė matuojama bendruoju vidaus produktu, BVP. BVP yra statistika, rodanti, kiek pinigų perėjo per rankas. Tai reiškia, jog matuojama vartojimu – kiek žmonės perka. Pastaruosius 20–30 metų tariama Vakarų gerovė rėmėsi galimybe paimti pigią paskolą. Kad žmonės galėtų leisti pinigus, kurių dar neuždirbo, ir įsiskolintų. Buvo remiamasi klaidinga prielaida, kad tariamai kylanti gerovė ir nesibaigiančios paskolos bus prieinamos amžinai.

Žinoma, kad tai nesuveikė, nes buvo pasiektos ribos, paskolų sistema žlugo, o kartu ištiko tokios sistemos požiūriu labai pavojingas vartojimo nuosmukis. Žmonės įsiskolinę iki ausų, jie dabar suka galvą ne ką čia dar nusipirkus, o kaip laiku sumokėti skolas, kurių jie jau turi.

Oficialiai valdžios remto ir skatinto būdo, kaip išspręsti socialines problemas, formulė žlugo. Šiuo metu neaišku, kiek nuosmukis tęsis. Nedarbas auga, kaimyninėje Latvijoje jis siekia dvidešimt procentų. Jungtinėse Amerikos Valstijose – be darbo kas dešimtas žmogus, apie 30 milijonų amerikiečių gyvena skurde, o tai juk turtinga valstybė. Tai pasaulinė problema.

Staiga pakirsta pati formulė, kuria mes buvome įtikinti ir prie kurios prisitaikėme per pastaruosius 20–30 metų, o tai reiškia visą laiką, kiek trunka Lietuvos nepriklausomybė. Tai dar kartą iškelia labai svarbų uždavinį socialiniams ir humanitariniams mokslams. Jeigu prisimenate, Francis Fukuyama buvo paskelbęs istorijos pabaigą – esą nuo dabar viskas bus kaip dabar ir niekas iš esmės nesikeis. Ši idėja gavo mirtiną smūgį, ir niekas po Fukuyamos tokios nesąmonės daugiau nebekartos. Sociologija dar kartą susiduria su besikeičiančia tikrove, judančia, tekančia nuo vienos struktūros prie kitos. Mes turime suvokti tai, suprasti, kas vyksta.

Manau, kad to iš mūsų tikriausiai tikisi paprasti žmonės, kurie nėra profesionalūs sociologai, bet kuriems to suvokimo reikia. Aš bandau bent kiek prie to prisidėti. Tuo paaiškinčiau tai, ką jūs klaidingai pavadinote roko koncertais. Nemanau, kad žmonės eina manęs klausytis dėl malonumo, nes gerų naujienų aš neatnešu. Į roko koncertą einate dėl smagumo, o čia jo nėra, kalbu gana pesimistinius, liūdnus dalykus.

Bet žmonės juk yra racionalios būtybės. Jūs turite protą. Kiekvienam suteikta ši nuostabi savybė – racionalusis mąstymas, protas. Žmonės nori faktų, medžiagos, kuri suteiktų racionalų pagrindą jų mintims, jie nori panaudoti savo protą ir rasti išeitį iš keblios, sudėtingos ir painios situacijos, kurioje esame dabar.

Kodėl Rytų Europoje intelektualams sunku formuluoti, kokie socialiniai procesai vyksta visuomenėje? Jie retai kalba viešai apie skurdą, nelygybę, socialinę neteisybę ir socialines, ekonomines, politines jų priežastis. Daug dažniau girdime kalbas apie „mentalitetą“, tautą, vienybę.

Intelektualams daugelyje Rytų Europos šalių reikia per porą dešimtmečių pasivyti tai, kas vyko Europoje pusšimtį metų ir daugiau. Perprasti ilgą istorinį laikmetį per trumpą laiką. Štai kodėl daugelis intelektualų dabar mėgina susigaudyti, suprasti, kas vyko anksčiau, ir jie grįžta prie idėjų, kurios Vakaruose jau paliktos kaip pasenusios.

Bet tikiu gera žmonių valia ir intelekto galia, manau, kad tai tik laikinas sutrikimas. Jeigu mes susitiktume dar kartą po dešimties metų, – o tai yra neįmanoma, nes aš per senas, – manau, kad jau dėl to nebesiskųstumėte.

Ar galima individualiai, pavieniui pabėgti nuo šiuolaikinės visuomenės problemų? Susikurti savo gyvenimą? Ar toks individualizmas tik iliuzija? O gal atvirkščiai, individualizmas yra veiksmingiausia gyvenimo strategija, nes mes neturime įgūdžių bendriems veiksmams?

Aš manau, kad socialiai sukurtos problemos gali būti išspręstos tik socialiai. Dabar mūsų situacija yra dar sudėtingesnė, negu prieš penkiasdešimt metų, nes vyksta globalizacija. Tai reiškia, kad vilniečio gyvenimo perspektyvos, be kita ko, priklauso ir nuo to, kas vyksta šiandien Gvatemaloje, Bangladeše ar Kvala Lumpūre.

Mes visi susiję, visi priklausome vieni nuo kitų. Turime suvokti, kad mūsų problemos sukuriamos ne tik socialiai, bet ir globaliai. Konkrečios pasaulio vietos turtingumas priklauso nuo to, kas vyksta visoje planetoje. Esame pakeliui nuo nacionalinės valstybės į tam tikrą visos žmonijos koordinavimą.

Anksčiau sakiau, kad socialiai sukurtos problemos turi būti sprendžiamos socialiai, bet eičiau dar toliau – globaliai sukurtoms problemoms reikia globalių sprendimų. Kad ir kas būtų daroma Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Britanijoje, tai negalės išspręsti problemų, kurios ateina iš išorės ir nepriklauso nuo vietos sąlygų.

Paprasčiausias pavyzdys – geriamojo vandens užterštumas. Tai pasaulinė problema, pasaulinė katastrofa. Bet sprendimus, kaip tiekti švaraus vandens, čia turi rasti tas, kuris dabar yra Vilniaus meras. Arba masinė migracija – tai pasaulinis reiškinys dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Prekyba be sienų, nevaldomas kapitalo, finansų judėjimas sukelia sumaištį ir keičia nusistovėjusias gyvenimo sąlygas. Žmonės praranda darbą ir yra priversti iškeliauti, migruoti. Migracija yra globaliai sukurta problema, tačiau pagaliau žmonės kur nors apsigyvena, atvyksta į Paryžių, Londoną, Varšuvą ar dar kur nors, ir vėl tai vietinių gyventojų rūpestis – rasti jiems būstą, rasti būdų, kaip bendradarbiauti ir sugyventi kartu taikiai ir abipusiai naudingai.

Pakartosiu dar sykį, ir tai yra pagrindinė žinia, kurią noriu perduoti: visi vietiniai globaliai sukurtų problemų sprendimai gali būti tik daliniai ir laikini, ne lemiami, ne geriausi. Vienintelis būdas spręsti globalias problemas turėtų būti globalus.

Bet, ir čia yra didelis „bet“, – iš karto kyla kitas klausimas: kas tai padarys? Mes dar neturime instrumentų, gal jie gimsta kaip tik šiuo metu, kai kalbamės, gal jie kur nors vystosi, bet mes jų dar nematome. Visos bendro veiksmo priemonės, kurias dabar turime, buvo sukurtos mūsų tėvų ir senelių, jos tarnauja nacionalinės valstybės labui.

Nacionalinė valstybė – būtent tai buvo vadinama visuomene, mes nežiūrėjome, kas už jos ribų. Dabar mums reikia bendro veiksmo priemonių, kurios būtų naudojamos globaliai, pasaulio mastu. O jų nėra. Nėra pasaulio parlamento, pasaulio politinio atstovavimo, pasaulio viešosios nuomonės, pasaulio teisinės sistemos, nieko panašaus mes neturime. Būtent todėl dvidešimt pirmasis amžius greičiausiai bus paskirtas kelti žmonių bendrystės lygį nuo nacionalinės valstybės iki žmonijos lygio.

Tai didžiulis iššūkis, aš gerai tai suprantu, turbūt didžiausias, su kuriuo žmonija susiduria per savo ilgą istoriją nuo Paleolito iki takios modernybės laikų, tokio iššūkio dar nėra buvę. Aplinkybės, kuriomis turime pradėti jį spręsti, nėra palankios. Turime pradėti nuo nulio. Kaip ir sakiau, žmonės kuria istoriją, bet nekuria savo pasirinkimų aplinkybių. Mes nepasirinkome šios situacijos, bet ji mus ištiko. Todėl sociologija yra labai svarbi – kaip pagalba. Ne kaip jėga, kuri savaime išspręs mūsų problemas, bet ji gali padėti mums rasti praktinių sprendimų.

Per paskaitą Vilniuje norintiems geriau suprasti šiuolaikinę visuomenę ir šiuolaikinio žmogaus baimes patarėte skaityti prancūzų rašytojo Michelio Houellebecque’o knygą „Salos galimybė“.

Kai buvau jaunas… atsiprašau, bet seni žmonės yra linkę prisiminti jaunystę, kai nori ką nors įrodyti. Taigi, kai buvau jaunas, distopija, kuri paveikė mano gyvenimą, buvo [George’o] Orwello „1984“.

Kas yra distopija? Jos funkcija labai svarbi: parodyti, kas mums atsitiks, jeigu ir toliau elgsimės taip, kaip elgiamės dabar. Jeigu nieko nepakeisime, tai čia bus mūsų ateitis.

Košmaras, kurį aprašė Orwellas, o prieš jį – rusų rašytojas [Jevgenijus] Zamiatinas savo knygoje „Mes“, buvo tai, ko mes bijojome, kas kėlė mums nerimą, bet ko nesugebėjome ištarti, nusakyti. Orwellas ir Zamiatinas mūsų kartai tai įvardijo. Todėl distopijos atliko nepaprastai svarbią istorinę funkciją, kaip raudonas įspėjimo signalas – būk atsargus, daryk ką nors, nes jeigu nedarysi, jeigu nepabandysi pakeisti istorijos tėkmės, štai kas tau atsitiks.

Houellebecque’as daro tą patį kalbėdamas apie takią moderniąją visuomenę. Individualizacija, reguliavimų panaikinimas, vartotojiškumas – visi šie elementai šiandien valdo ir kreipia mūsų gyvenimus. Knygoje „Salos galimybė“ jis sako: žiūrėkit, jeigu taip tęsit, štai kuo baigsit. Jūs tiesiog prarasite gyvenimo prasmę. Gausite absoliučią asmeninę laisvę, bet tai reikš absoliučią vienatvę, absoliučią atskirtį nuo kitų žmogiškųjų būtybių ir absoliutų gyvenimo jausmo praradimą.

Jeigu atidžiai perskaitysite Houellebecque’o „Salos galimybę“, niekad nesakykit, jog niekas jūsų neperspėjo. Jus įspėjo, lygiai taip pat kaip prieš šešiasdešimt metų skaitydamas „1984“ aš gavau įspėjimą – tai blogas kelias, daryk ką nors.