2010 10 15

Austėja Adomavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jonas Jurašas: „Būtina esminė teatro reforma“

Režisierius Jonas Jurašas. Sauliaus Žiūros / „Fotobanko“ nuotrauka

Lietuvos nacionalinio dramos teatro septyniasdešimtmetis ir dabartinė jo situacija skatina galvoti ne vien apie atskirą teatrą ar jo vadovus. Tai visos mūsų šalies teatro politikos rezultatas, ir kalbėti reikia apie visą sistemos reformą, teigia režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Jurašas.

Man teatras visada atrodė tokia institucija, kuri turėtų provokuoti visuomenę intelektualiai ir emocionaliai. Nesu pakankamai gerai susipažinęs su visais Lietuvos teatrais, bet man atrodo, kad nėra daug spektaklių, kurie keltų opiausias visuomenės problemas, provokuotų visuomenę pažvelgti tiesai į akis, į problemų esmę. Aš visada kūriau tokį teatrą, kuris buvo aštrus, jis metaforomis kalbėjo apie skaudžias problemas. Apie dalykus kurie, mano nuomone, turėtų užkabinti visuomenę.

Teatro, kaip visuomenės institucijos, Lietuvoje šiuo metu nelabai matau. Aš kalbu apskritai apie teatrą, kuris yra ganėtinai išsiblaškęs, išsisklaidęs ir neturi aiškios krypties. Ar tai yra teatro struktūros, valdymo pasekmės? Visi skundžiasi, kad skiriama nepakankamai lėšų, bet teatras visame pasaulyje labai mažai remiamas, net Amerikoje, bet žmonės jame dirba pasiaukojamai, moka surasti finansavimo lėšų, nemažai spektaklių dažnai kuriami be jokio finansavimo. Bet tai yra natūralus teatro žmonių, aktorių veržlumas siekti bet kuria kaina išreikšti save, ir tai dažniausiai pavyksta būtent per aktualias visuomenės problemas. Lietuvoje toks teatras laikomas politizuojančiu, o, pavyzdžiui, Amerikoje spektakliui būti politiškam yra garbė, jis nėra tiek politinis kiek pilietinis, paliečiantis skaudžias visuomenės problemas. Sovietiniais laikais teatras buvo politinis įrankis, reikėjo statyti privalomus spektaklius jubiliejams ir minėjimams. Nuo tada išliko toks požiūris į teatrą.

Be esminės teatro reformos, be esminės visuomenės ir vyriausybės požiūrio į teatro administravimą arba struktūros kūrimą kaitos niekas nepasikeis. Šiandieninis Nacionalinis dramos teatras pataikauja žiūrovui. Tarkim, Brodvėjus yra grynai komercinis, pramoginis teatras, bet jis yra aukšto lygio profesionalus teatras. Teatras yra gyvas organizmas, kurio niekad nepražudys jokia sistema, bet reikia turėti noro kurti. Štai visokios jaunos trupės atsiranda, bet paradoksas, kad geriausi Lietuvos režisieriai dirba ne Lietuvoje arba jų spektaklių Lietuvos žiūrovas beveik nemato. Kokia čia teatro politika, jeigu ji išlaiko tiktai pastatus, o norinti pasirodyti nepriklausoma trupė turi mokėti milžiniškus pinigus Nacionaliniam dramos teatrui?

Man atrodo, kad šiuo metu Kauno dramos teatras atlieka didesnę nacionalinio teatro funkciją negu Nacionalinis dramos teatras Vilniuje. Tokių spektaklių šiuo metu aš nematau, kurie paliestų tiek, kiek, pavyzdžiui, mūsų spektaklis Kaune (kalbama apie Jono Jurašo Kaune pastatytą spektaklį „Antigonė Sibire“ – aut. past.). Jis buvo kuriamas kukliomis priemonėmis, labai asketiškai ir minimalistiškai. Po daugelio metų pirmąkart taip dirbau su aktoriais, kai buvo toks stebėtinas susiklausymas ir šeimos jausmas trupėje, visiškas atsidavimas darbui. Kiek esu repetavęs Vilniuje, visi turi dar dešimtis darbų, ir daugeliu atveju darbas teatre yra baudžiava, o ne pasišventimas.

Nacionalinio dramos teatro repertuare turėtų būti labai platus pasaulinės dramaturgijos spektras. Pigių bulvarinių komedijų srautas, kurį aš matau šiandien Nacionaliniame dramos teatre, nėra nacionalinio teatro paskirtis. Taip pat reiktų skatinti ir puoselėti nacionalinę dramaturgiją, dirbti su dramaturgais. Aš pats iki emigracijos stačiau daug nacionalinės dramaturgijos, ir tai buvo sėkmingiausi mano spektakliai.

Iš tiesų teatras yra labai brangus menas; nė vienas teatras negali išsiversti be privačių dotacijų. Noriu pasakyti, kad Lietuva dar nėra pakankamai turtingas kraštas, kad turėtų tokią prabangą kaip dvylika valstybinių teatrų vos trims milijonams žmonių.

Kai aš pirmąkart grįžau į Lietuvą, man siūlė vadovauti teatrui, ir aš buvau sugalvojęs būdą, kaip reformuoti teatrą. Mano idėja buvo turėti ne po atskirą teatrą kiekviename mieste, o surinkti geriausias teatro pajėgas – aktorius, režisierius, scenografus – ir statyti spektaklius, kurie keliautų po įvairius šalies miestus. Ir tai galėtų būti nacionalinis teatras, turintis filialus skirtinguose miestuose, kuriuose kuriami bandomieji spektakliai. Reikia organizuoti tiriamuosius projektus, leisti juose reikštis jauniems žmonėms. Kažkas panašaus dabar vyksta Menų spaustuvėje, ir tai, mano nuomone, yra sveikintinas reiškinys, čia galbūt ir yra naujo teatro šaknys. Ir geriausi tokie projektai galėtų būti rodomi kituose Lietuvos miestuose. Tačiau turi būti tam tikra meno kultūros politika. Aš bandžiau daryti Kaune reformą, kai pasiėmiau penkiolika aktorių, su kuriais norėjau dirbti, kurti naują teatrą, o tada mane visi apkaltino, jog metu iš teatro aktorius, išdirbusius jame visą gyvenimą. Bet aš visada sakiau, kad teatras nėra prieglauda. Nei amžius, praleistas teatre, nei nuopelnai nėra garantija visam gyvenimui, tai tik avansas, galimybė dirbti, kurią reikia kiekvieną dieną patvirtinti. Tai sukėlė baisų pasipriešinimą, tad aš viską mečiau ir išvažiavau. O tuos žmones, kurie amžiais neišeidavo į sceną, vėl priėmė į etatus, ir viskas liko, kaip ir anksčiau. Taip viskas eina toliau, Kultūros ministerija vis dar palaiko tą pačią realybėje nepasitvirtinančią sovietinę sistemą, tuo tarpu visos šalies gyvenimas pasikeitė.

Teatrui labai svarbus dialogas ir akistata su žiūrovais. Man jie yra svarbiausi vertintojai, spektaklis turi išlaikyti publikos egzaminą. Teatras turi turėti kažkokią aukštesnę misiją negu tiktai pasilinksminimo, tačiau taip pat turi būti pakankamai atraktyvus, kad sudomintų žiūrovą, kad kartais jį priverstų pažiūrėti tiesai į akis, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Teatras turi būti pajėgus suteikti impulsą visuomenei, o nebūti tiesiog kažkoks ekshibicionistinis aktas parodyti savo išmonę, sugebėjimus, fantaziją ar norą šokiruoti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien