2010 10 21

Andrius Jakučiūnas

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Andrius Jakučiūnas. Proskripcijų sąrašas

Šią akimirką, kai pradedu rašyti straipsnį, kieno nors toliaregėse smegenyse turbūt jau formuojasi mintis apie naują filmą ar serialą: filmą, kuriame bejėgė auka – vienišas kankinys – sukils prieš sistemą ir pralaimės, fone skambant žiūrovų aimanoms ir plyštant raunamiems plaukams. Nūdieną net nereikia galvoti siužetų – jie, o ir patys kankiniai, nesunkiai randami laikraščių kriminalų skyriuose, vieni – labai perspektyvūs, jaudinantys, kiti – nelabai, bet rinktis visada bus iš ko. Šiuo metu atrodo, kad daugiausia šansų tapti filmo heroje netolimoje ateityje turi Eglė Kusaitė – jos bylos įtampa televizijose ir laikraščiuose vis labiau sirpsta, vieną dieną grasinasi užgožti netgi didžiųjų dabarties kankinių šlovę. Nors nebūtinai ji – kankiniai mūsų žiniasklaidoje aptinkami mikliai, ir jeigu tik kas nors viešai pademonstruos savybes, dėl kurių pasirodys panašus į tą, į kurį verta įtikėti ir jam atnašauti, filmas apie jį bus. Bet E. Kusaitė galimybių turi – nūn jai tereikia atkakliai neigti kaltinimus, aklai kartojant žodį „susidorojimas“, ir vieną dieną, galimas daiktas, jos didvyriškumas išsprogs televizoriuose kaip pumpuras. Ką ten pumpuras, kaip tikra bomba Marijos žemėje, kad lengvatikiams nereikėtų jaudintis, jog gruntas po jų kojomis buvo supurtytas nepakankamai stipriai.

Na, bet kol pačios naujausios naujienos neekranizuotos, turime tenkintis vakarykščiais ar išvis užužvakarykščiais trupiniais – antai anądien rinkomės į vienos kolegės butą žiūrėti filmo „Pilotas“, kitados sukurto po apkaltos proceso atstatydintam prezidentui Rolandui Paksui reabilituoti, ir naujausio (taip pat neabejotinai ir akiplėšiškiausio) Rolando Skaisgirio prodiusuoto serialo „Drąsos kaina“ keleto pirmųjų serijų (nors serialo kūrėjai kelissyk viešai neigė, kad herojus yra Drąsiaus Kedžio prototipas, akivaizdu, jog tai tik įžūlokas maivymasis – panaši ne tik seriale besiskleidžianti istorija, bet ir patys personažai „visai kaip gyvi“). Be abejo, šių filmų sukūrimo aplinkybės ir tikslai labai skirtingi. „Pilotas“ – propagandinė produkcija, skirta artėjantiems rinkimams, „Drąsos kaina“ – komercinis projektas, skirtas durniems žmonėms, – matyt, apie TV auditoriją mąstoma tokiomis kategorijomis, – todėl sąmoningai pagamintas primityvus, kupinas klišių, grįstas stereotipais. Pagrindinis ir vienintelis jo tikslas – pinigai. Metaforiškai kalbant, vieną filmą kūrė desperacija, kitą – cinizmas, ir šiuo požiūriu jie be galo skirtingi, tačiau jų abiejų, taip pat ir ateityje numanomo filmo apie E. Kusaitę, esmė – ta pati.

Neslėpsiu, šią programą sumanėme tikėdamiesi iki soties prisijuokti – beje, tai didžiąją dalį laiko ir darėme, nes „Drąsos kainos“ herojų elgsena labai jau priminė meksikietiškus serialus, nors veiksmas vyko ne prabangiuose rūmuose, bet Garliavos alytnamiuose ir garažuose, dūsaujama, skeryčiojama rankomis ir mušamasi į krūtinę buvo taip pat dažnai kaip „Vergėje Izauroje“ arba „Turtuoliai irgi verkia“. (Ką gi, lietuviškų serialų kūrėjai, regis, pagaliau pramoko žanro taisyklių ir daugiau neleis aktoriams prieš kamerą elgtis kaip Šarūno Barto „Laisvėje“ arba Algimanto Puipos „Moteryje ir keturiuose jos vyruose“.) Nemokšiška, vietomis apgailėtina „Pilote“ vaidinusių (tiksliau – ekrane besisukinėjusių) aktorių vaidyba apskritai buvo juokingesnė už pačią juokingiausią humoro laidą, ką jau kalbėti apie scenarijaus nesklandumus, nenuoseklumą, neskoningumą, saldėsius ir paprastą idiotizmą, kuriuo vadinamasis „filmas“ sunkte persunktas. Sunku pasakyti, kas ir dėl kokių priežasčių pavadino tą niekalą „filmu“, nes jis tikrai buvo dar negrabesnis, atsiprašau, kvailesnis, negu agitbrigados koncertas kokiame kultūrnamyje, vulgaresnis už kaimo kapelų juokelius, nesuprantamesnis už partiją „Tvarka ir teisingumas“ ir net už patį „tikrąjį Prezidentą“, kitados svaigaus aukščio baimę įveikusio tualetiniu popieriumi. Absoliutus, totalinis jo kūrėjų nemokšiškumas tiesiog badė akis, bet tuo pat metu ir kurstė vaizduotę: antai jo logika (filmo logika, žinia, ne visada sutampa su gyvenimo logika) reikalavo, kad prezidento prototipas permiegotų su Dalią Kutraitę įkūnijusia personaže, kuri visą filmą meiliai šypsodamasi trynėsi aplink jį, – įspūdį, kad tarp jųdviejų kas nors tuoj tuoj nutiks, stiprino ir neįprastai silpnas, fragmentiškas Laimos Paksienės vaidmuo. Tačiau užuot atvirai vertęs panelę ant kušetės (kaip tyčia, jie nuolat vis kur nors likdavo vieni), herojus reikšmingai nutildavo ir pradėdavo šnekėti apie „Lietuvą ir jos žmones“. Žinoma, mes juokėmės, iš pradžių kultūringai, po to – isteriškai. Galų gale pradėjome juoktis iš visko, neįmanomai juokingas tapo net propelerių sukimasis ekrane, Ingos Paksaitės prototipo nebuvimas (pasirodo, dėl nežinomų priežasčių scenos su ja buvo iškirptos), A. Šurnos įkūnijamo V. Landsbergio beveik metafizinis blogumas ir t. t. Juokėmės, tačiau bėgant minutėms vis labiau jautėme, kad pradedame juoktis iš paties juoko, nes siužetas, o tiksliau, tai, kas turėtų būti siužetas, nieko negali pasiūlyti, juokėmės, apsitaškę kelius nuosavomis ašaromis, kad nebūtume ištikti stuporo ir tremoro, kad neišprotėtume nuo bukumo ir bergždystės, kurių svorį tą vakarą neapgalvotai pasiryžome užsikrauti.

Kodėl pasiryžome? – šis klausimas sprogo kolegės kambaryje dar nesibaigus filmui, atsiprašau, „filmui“. Mes sėdėjome ištikti tokio nedidelio, nekonkretaus, tačiau labai gerai suvokiamo siaubo, blogajam Landsbergiui ekrane grojant Čaikovskį, ir jautėmės išsunkti, išprievartauti kartu su lengvatike liaudimi, suteršti ir pažeminti. Prezidentas dar tik skrido pasitikti politinio kryčio, o mes jau buvome nukritę ir išsitaškę, – štai kas būna, kai nemoki skraidyti, – todėl teko, praradus valią išjungti kompiuterį, stebėti, kaip blogiečiai „išjungia“ Prezidentą, ir šis vėl keliauja pas Lolą recharge batteries, kaip jis kenčia ir žada, žada ir kyla, pažadėjęs sugrįžti, o tuomet, mums desperatiškai įsikibus į kėdžių kojeles, kad dar sykį nenukristume, šįsyk jau negrįžtamai, fonas užtemsta, ekrane pradeda skrieti titrai, ak, pagaliau viskas baigta, ir tada vienas iš mūsų, pavandenijusiomis akims dėbsodamas į ekrano gelmę ištaria: „Proskripcijų sąrašas.“ Ir į klausimą, bent tą minutę, rodosi atsakyta.

(Proskripcijos – oficialus asmens paskelbimas valstybės priešu. Šis rūstus paprotys gimė senovės Romoje – pirmasis oficialiai proskripcijų sąrašus 82 m. pr. m. e. sudarė valdžią užėmęs Lucijus Kornelijus Sula. Valstybės priešų sąrašai buvo atnešti į Romos forumą. Visiems žmonėms, kurių pavardės įtrauktos į tuos sąrašus, buvo atimta Romos pilietybė ir turtas, jų nesaugojo įstatymai, o juos užmušusiems skiriamas atlygis – galėdavo pasilikti dalį nužudytojo turto. Likęs atitekdavo valstybei. Per vėlesnes proskripcijas galvos neteko ir gerai žinomas veikėjas Markas Tulijus Ciceronas, forume buvo išstatyta jo galva ir ranka.)

Ar reikia sakyti, kad nesuvokėme, kaip galima išdrįsti vaidinti filme, kuris žemina valstybę, pilietį, žmogų – taigi ir patį vaidintoją, tą, kuris, gavęs atlygį, niekuomet negalės išsiginti savanoriškai talkinęs valstybės priešams, pasirengusiems bet kokia kaina įteigti naiviai publikai, kad valstybė tenori ją šlykščiai iškrušti ir po to sunaikinti, kad išgelbėti jį nuo to monstro gali tik vienišas mesijas iš Garliavos garažo arba Lolišvili apartamentų. Kaip įmanoma – net už labai labai labai didelius pinigus – rašyti jiems scenarijus, stypčioti su kamera, gaudant prezidento arba Drąsiaus šmėklą sutrikusių aktorių veiduose, pagaliau kaip įstengiama nepastebėti, kad Drąsiaus mašinytė (kaip, beje, ir prezidento lėktuvas) leidžia per daug juodų dūmų, todėl visų jų švarūs, nepriekaištingi mundurai tamsėja akyse? Visgi sumanytojus, turėjusius labai konkrečių ir aiškių tikslų – kenkti, prastumti, apkvailinti – bent galima suprasti, jie išliko nuoseklūs, o aktorių – ne. (Keista, bet klausimas apie aktoriaus atsakomybę niekam viešojoje erdvėje iki šiol nebuvo kilęs, nors apie panašią produkciją žiniasklaidoje klabėta nevienareikšmiškai.) Jie nesuvokė, kad scena – nebegalinė, gyvenimas, deja, ne scena, todėl būti joje taip, lyg gyventum – galima ir net pravartu, bet gyventi lyg būtum scenoje – apgailėtina. Be abejo, patys aktoriai tai supranta dar geriau už mus, todėl keista, kad vaidinusieji „Pilote“ nepasielgė taip pat, kaip serialo „Drąsos kaina“ scenaristai bei režisieriai, kurie pasirašė akivaizdžiai išgalvotais vardais ir pavardėmis, o juk profesiniu požiūriu „Drąsos kaina“ bent jau pakenčiama – to visiškai nepasakysi apie „Pilotą“.

Kodėl aktoriai ir kūrėjai patys išviešino savo proskripcijų sąrašą, nors geresniąja sielos dalimi turbūt jautė, kad nusikalsta, neišpildo, žūva? Juk suvokė, kad dalyvaudami filmuose, neva atskleidžiančiuose valstybėje įsišaknijusią korupciją, jie daugių daugiausia parodė patys esą absoliučiai korumpuoti, nes juos pernelyg lengvai nupirko skleisti liaudyje idiotizmo dulksną. Vis dėlto nesislapstė, reklamavosi laikraščiuose, televizijoje, dalijo interviu, o juk, rodos, būtų turėję lindėti užtelevizinėse miglose, užsirakinę savo būstuose, sapnuodami linčo teismus ir raganų medžiokles. Nesuvokėme šito, nes mūsų ištaškytos smegenys purslais tebekrito ant nudėvėto kilimo, – ne pakilimo tako, – tačiau mintyse kirbėjo, kad cinizmas, paleidęs į televizorių ekranus šlykščius monstrus, rėmėsi nuostata, kad už tų ekranų – vien bukos, paplaukusios idiotų akys, telaukiančios išganytojo-kietasprandžio, todėl nėra skirtumo, kaip ir ką jiems parodysi, kaip staipysiesi. Jie per anksti patikėjo, kad ten, užtelevizoryje, vien tik indiferentiška, nepaslanki liaudis, todėl proskripcijų, kurias jie sau juokais paskelbė, nebus.

O jei vis dėlto bus, – sakėme, – jei tai ne geraširdžių idiotų, bet rūsčių mankurtų akys, mankurtų, kuriuos jie sukūrė pagal savo pačių pavyzdį ir kuriems nesvarbu, ką naikinti – svarbu agonija, karšta kruvina mėsa, degančios antraštės. Jaudinanti žinutė apie žlugimą, drėgna nuopuolio fotografija. Nors tie mankurtai, – kalbėjome, – nesupras, kas yra proskripcijos ir kodėl jas reikia vykdyti, jie jaus, kad kiekvienas, kuris atsidūrė televizoriaus ekrane – taigi ir jis, vaizdinių kūrėjas, pačių mankurtų kūrėjas – yra potenciali auka. Tai uždaras ratas, – sakėme, – ir neatsitiks taip, kad žmogus, prisidėjęs prie šių filmų, kada nors kokia nors proga nebus sudraskytas tos pačios minios, kurią jis netiesiogiai ragino nepasitikėti valstybe ir net ją griauti. Tad reikia ruoštis blogiausiam – šiaip ar taip, tas blogumas pelnytas. O pretekstų visada atsiras.

Proskripcijos nėra viena iš alternatyvų, jos – liūdna šimtmečių tiesa.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.