2010 10 20

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Sofi Oksanen: „Tikroji istorija dažniausiai nutylima“

Rašytoja Sofi Oksanen. Nuotraukos šaltinis www.ts.fi

Sofi Oksanen (g. 1977) – estų kilmės suomių rašytoja ir dramaturgė. Didelio dėmesio susilaukė jau pirmasis jos romanas „Stalino karvės“ (2003), nagrinėjantis Tarybų Estijos ir emigracijos problemas. Antrojoje knygoje „Mažutė Džein“ (2005) autorė gilinasi į seksualumo ir depresijos temas. Didžiausią pripažinimą rašytojai atnešė trečiasis romanas „Valymas“ (2008), gimęs iš to paties pavadinimo pjesės. Tai vienintelis suomių romanas, pelnęs ir „Finlandia“, ir „Runebergo“ apdovanojimus. Šiais metais S. Oksanen tapo prestižinės „Šiaurės tarybos literatūros premijos“ laureate.

Valyme“ per dviejų kartų moterų istoriją nagrinėjamos prievartos, atminties, bejėgiškumo ir meilės temos, įtaigiai vaizduojamas Estijos pokaris ir šalies istorija po nepriklausomybės atkūrimo. Alydė – garbaus amžiaus estė, kurios rankos suteptos senų laikų nusikaltimų. Vieną dieną jos sodyboje atsiranda dvidešimtmetė Zara – prekybos žmonėmis auka. Pamažu ima aiškėti, kad abiejų moterų gyvenimai glaudžiai susipynę tarpusavyje. Į daugelį Europos kalbų išverstas „Valymas“ netrukus pasirodys ir lietuvių kalba („Versus Aureus“, iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė).

Suomiškas žodis puhdistus, kuriuo ir yra pavadintas naujausias Jūsų romanas, į kitas kalbas verčiamas kaip valymas. Šiuo atveju jis žymi dešimties tūkstančių estų ištrėmimą į Sibirą Stalino valdymo metais…

Mano vaikystėje niekas nekalbėjo apie tremtį. Žmonės išvykdavo į Sibirą. Tuo metu buvo pavojinga vadinti reiškinius tikraisiais vardais, todėl estai rasdavo daugybę kitų raiškos būdų aktualioms problemoms nusakyti.

Rašydama pjesę pradėjau galvoti apie tai, kaip prievartą ar smurtą patyrę žmonės ima reaguoti į aplinką. Jie nuolat siekia save išvalyti. Taigi pirmiausia mano knygos pavadinimas kalba apie vidinį valymą.

Ar yra lengviau rašyti romaną, remiantis pjese?

Romanui reikia kur kas daugiau papildomos informacijos. Rašydamas jį turi žinoti dalykus, kurių neprireikia kuriant pjesę.

Romane norėjau sukurti autentišką atmosferą. Pjesėje nebūtina minėti vardų, patenkančių į žurnalų puslapius, ir kitų laikotarpį atspindinčių detalių, kadangi stebėdami veiksmą scenoje žiūrovai jų nemato.

Tos pačios istorijos pasakojimas dviem skirtingais būdais netgi pakeičia veikėjų charakterius. Tarkime, iš pat pradžių žinojau, kad Alydė bus tylus personažas, kuris nepasakos savo patirčių garsiai. Tačiau spektaklis yra skirtas publikai, todėl pjesėje ji kur kas daugiau kalba apie savo traumas. Tai milžiniškas skirtumas.

Viename interviu esate užsiminusi, kad apie „Valymą“ pradėjote galvoti perskaičiusi Slavenkos Drakulic knygas, pasakojančias apie karą Bosnijoje 1992–1995 metais ir tuo laikotarpiu išprievartautas moteris.

Skaitant šias knygas mane šokiravo faktas, kad 10-ajame dešimtmetyje viduryje Europos gyvavo koncentracijos stovyklos, kuriose masiškai buvo prievartaujamos moterys. Kaip pasaulis galėjo pakartoti tokias baisias klaidas? Ir kaip galėjo nutikti, kad tokiems dalykams nebuvo užkirstas kelias. Jaučiau, jog tai yra reiškinys, apie kurį privalau parašyti.

Vienas labiausiai sukrečiančių potyrių skaitant „Valymą“ yra suvokimas, kokiai baisiai tylai moteris gali pasmerkti seksualinė trauma. Romano veikėjos apie savo išgyvenimus pasakoja ne žodžiais, o gestais ir krūpčiojimais. Kodėl Jums pasirodė svarbu jų kūnų istoriją išversti į kūno kalbą?

Mane motyvavo suvokimas, kad tikroji istorija dažniausiai yra nutylima ir neįgyja rašytinės formos. Seksualinės prievartos, kurią patyrė mano knygoje aprašomos moterys, neįmanoma nusakyti žodžiais.

Alydė, vyresnioji mano romano veikėja, yra įkopusi į aštuntą dešimtį. Ji neturi žodžių, kuriais galėtų kalbėti apie tokias patirtis. Kai mąstau apie savo močiutės kartą, man akivaizdu, kad jos amžininkės apie tokius dalykus nebūtų kalbėjusios garsiai. Tačiau susikaupusius jausmus reikia kažkaip išreikšti. Taigi jos išreiškia juos savo kūnais – jei esi žmogus, privalai kažkaip reaguoti.

Nepaisant šios tylos, Jūsų romano veikėjoms pavyksta susikalbėti ir suvokti viena kitos patirtis. Ar galite papasakoti, kaip supratote, kokiu būdu moterys netiesiogiai arba be žodžių pasakoja apie savo traumas?

Vaikystėje girdėjau istoriją apie vieną vyresnę savo giminaitę. Kai vyko Antrasis pasaulinis karas, ji buvo jauna mergina ir drauge su motina gyveno atokiame kaime. Vieną dieną kieme, už savo namo, jos rado sužeistą kareivį. Ir motina, ir dukra nusprendė paslėpti jį savo namuose ir palaukti geresnių laikų, tačiau kažkas iš kaimo jas įdavė. Tuomet atvyko slaptoji policija ir išsivežė apklausti merginą. Jiems nebuvo įdomi senutė motina. Kai kitą rytą mergina grįžo namo, ji nebuvo sužalota fiziškai, tačiau daugiau nebepratarė nė žodžio. Esu tikra, kad visi suaugusieji suprato, ką tai reiškia.

Rašydama knygą skaičiau viską, ką tik pavyko rasti apie seksualinę prievartą. Perskaičiau memuarus moters, kuri buvo išprievartauta rūkančio vyro. Ji negalėjo pakęsti rūkalų kvapo, nes pajutusi dūmus iš naujo patirdavo baimę. Tada aš pradėjau svarstyti, kad tokie dalykai yra labai svarbūs – jei žmogus negali kalbėti apie tam tikrus išgyvenimus, jo reakcija turi būti dar stipresnė. Todėl susiformuoja kita, bežodė kalba.

Kodėl Jums tokia svarbi sakytinė istorija?

Ar žmogus turi kitą pasirinkimą, jei gyvena šalyje, kurioje tam tikri išraiškos būdai yra uždrausti? Tyla yra savotiška teroro forma. Jei esi priverstas tylėti, netenki galimybės išgyventi. Tokie dalykai vyko Estijoje. Nepaisant to, žmogus jaučia poreikį kalbėti apie tai, kas vyksta, todėl pradeda naudoti netiesiogines pasakojimo formas.

Tam tikru metu Estijoje nebuvo galima vartoti sąvokų okupacija arba rezistencinis judėjimas. Žmonės sakydavo „miškiniai“. Kai ėmiau tyrinėti įvairią medžiagą, man buvo labai keista skaityti žodžius „rezistencinio judėjimo nariai“ – visą laiką buvau pratusi girdėti „jis išėjo į mišką“.

Užrašytas žodis skamba visiškai kitaip nei tas, kurį girdime tariant. Užrašyta istorija įgyja didesnę svarbą ir teisėtumą. Priešingai nei estų, suomių istoriją aš mokiausi iš knygų, ir ši istorija yra visiškai kitokia.

Dažnai susidaro įspūdis, kad moterys yra išstumtos iš oficialiosios istorijos.

Esu girdėjusi daugybę istorijų ir legendų apie miškinius, bet nė vienos apie moteris, kurios juos rėmė. Tačiau be jų ir vaikų pagalbos jie nebūtų išgyvenę.

Vykstant karui, moterys yra priverstos prisiimti pasyviosios pusės vaidmenį. Tarkime, jos negali turėti ginklų. Tai kelia nuostabą. Sunku suvokti, kodėl moterims neleidžiama apsiginti pačioms. Esmė – manymas, kad, neturėdamos ginklų, jos liks už mūšio ribų ir taip bus apsaugotos. Tačiau realybėje šis faktas reiškia tik tai, jog jos negali apsiginti pačios. Ir vis dėlto manau, kad moterų rezistencinis judėjimas buvo labai aktyvus ir maištingas.

Savo tinklaraštyje Jūs rašote: „Menas padeda susidoroti su traumomis“. Kaip, Jūsų manymu, jis gali padėti žmogui, slegiamam šiurpių išgyvenimų?

Nežinau, ar menas visada gali būti veiksmingas, bet manau, jog literatūra turi didžiulę galią. Mes dažnai girdime skaičius: buvo nužudyta 10 000 žmonių arba Afrikoje badauja milijonas vaikų. Tačiau skaičiai nėra tai, su kuo žmonės gali susitapatinti. Panašūs faktai šiurpina, tačiau mes jų neišgyvename iš tikrųjų. Jei negalime jų išgyventi, kodėl turėtume dėl jų jaudintis?

Tuo tarpu akis į akį susidūrę su pavieniu subjektu, mes pajėgiame su juo susitapatinti. Neįmanoma įsijausti į milijono žmonių būseną, tačiau tai galima pasiekti bendraujant su atskiru asmeniu.

Štai kodėl filmuose ir knygose slypi tokia jėga – jų pasakojimas sukasi apie žmogiškus veikėjus ir tokius universalius jausmus kaip meilė, neapykanta, aistra. Per juos imame suvokti žmones, gyvenančius visiškai kitokiame pasaulyje ir kitokioje kultūroje.

Tačiau ši empatija gali turėti ir kitą pusę, pasižyminčią sensacingumu ir vujarizmu. Kai kurios romano scenos taip pat yra labai atviros. Ar sąmoningai siekėte sukurti tokį įspūdį?

Manau, kad sensacijų vaikymasis labiau domina naujienų tarnybas – menas turi kitų tikslų. Literatūroje galima naudoti simbolius, metaforas, įvairias kalbos formas. Poezija negali būti sensacinga. Tačiau tai labai geras klausimas, nes galvodama apie herojines istorijas suprantu, koks tai gali būti stiprus propagandos įrankis.

Tarkime, per Gruzijos karą žmones nuolat pasiekdavo naujienos su nuotraukomis, vaizduojančiomis verkiančius vaikus ir moteris. Matydami panašius vaizdus, žmonės net nepajaučia, kaip ima pateisinti pačius siaubingiausius dalykus.

Žinoma, rašytojas taip pat gali sukurti propagandinį romaną ar poemą, tačiau ji neturės išliekamosios vertės. Mano manymu, literatūroje tokie žaidimai yra labai greitai pastebimi. Kita vertus, galbūt aš pernelyg tikiu literatūra.

Moters kūnas visuomet tapdavo propagandos mechanizmo dalimi.

Moterys kažkodėl visuomet atstovauja šaliai arba tautai. Jos gali tapti visa ko simboliu. O simbolis, kaip žinome, nebėra asmuo.

Jūsų pasirodymas literatūros pasaulyje sukėlė nemenką ažiotažą. 2003 m., pristačiusi „Stalino karves“, sulaukėte ne tik milžiniško žiniasklaidos dėmesio, bet ir kai kurių kolegų grasinimų.

Irzlūs vyresniosios kartos rašytojai vyrai kartais gali jausti agresiją mano atžvilgiu, kadangi jais nesidomi tokie leidiniai, kaip moterų žurnalai. Moterys geba geriau susidoroti su tokiais jausmais. Laimė, kolegės rašytojos vienos kitoms ima grasinti nebent padauginusios alkoholio.

Labai nustebau supratusi, kad suomių autoriams neįtinka jokie atsiliepimai. Jie nebūna patenkinti girdėdami teigiamus vertinimus, labai nuliūsta, jei tie vertinimai būna neigiami, ir dar labiau susikremta nesulaukę jokių vertinimų. Jei jų knygos yra gerai perkamos, jie mano, kad jos galėtų būti perkamos dar geriau. Panašu, jog kai kuriuos mano kolegas galėtų nudžiuginti nebent tai, kas vargu ar apskritai egzistuoja.

Tai, kad tavo darbai sulaukia teigiamų atsiliepimų, dar nereiškia, jog būsi pakviestas į televiziją. Tuo tarpu pasirodymas televizijoje neužtikrina, kad tavo knygos taps vertinamos. Reikia pasitenkinti tuo, ką turi: teigiamais atsiliepimais arba gausiu skaitytojų būriu. Ne kiekvienam lemta gauti viską.

Kita vertus, rašytojui turėtų mažiausiai rūpėti šlovė. Jo užduotis yra įvardyti svarbius dalykus, vykstančius pasaulyje, ir atskleisti kitokias matymo perspektyvas. Tai neturi nieko bendro su įvertinimu.

Jūsų motina yra estė. Koks ryšys Jus sieja su estų kalba?

Aš rašau suomiškai ir nemanau, jog kada nors pradėsiu rašyti estiškai. Žinau, kad estai tikrai to norėtų, tačiau šia kalba kalba kur kas mažiau žmonių.

Estų kalba yra labai graži ir muzikali. Ji kur kas skambesnė nei suomių kalba, ir tai daro įtaką mano kūrybai – rašydama didelę reikšmę teikiu kūrinio ritmui.

Norėjau, kad skaitydami „Valymą“ žmonės pajustų kalbos muzikalumą, tačiau tai nereiškia, jog norėjau pagražinti siaubingus dalykus. Kalba gali sukurti distanciją ir patenkinti saugumo troškimą. Tačiau tuo pat metu ji gali atverti tavo širdį kažkam, ko visai nenorėtum žinoti.

Ar galėtumėte pakomentuoti, kodėl Jums tokia svarbi feministinė laikysena?

Tiesą sakant, niekada nevadinau savęs feministe. Pasirodžius pirmajai mano knygai, šį klausimą kiekviename interviu pradėjo uždavinėti žurnalistai. Tai toks natūralus dalykas. Jei manai, kad moterys yra lygios vyrams, automatiškai esi feministė. Tačiau aš esu įsitikinusi, jog abi lytys yra labai skirtingos. Apmaudu, tačiau gyvenant Suomijoje kartais kyla įspūdis, kad norėdamos pelnyti tokią pačią pagarbą, moterys turi būti vyrais.

Parengė Lina Žukauskaitė