Vilniaus „mažieji“ muziejai šiandien: būti ar?..

Venclovų namų-muziejaus fasadas renginio metu. Nuotrauka – Vita Naumavičienė

Rugsėjo mėnesį Vilniaus memorialinių muziejų direkcijoje vyko diskusija apie „mažųjų“ muziejų ateitį Lietuvoje. Pateikiame pagrindines kai kurių dalyvių mintis, atskleidžiančias problemas, kuriomis gyvena nūdienos vertybių saugotojai, puoselėtojai ir prievaizdai.

Pateikiame šių žmonių pasisakymus: diskusijos vedėja – Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos direktorė Birutė Vagrienė, filosofas Krescencijus Stoškus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus universiteto docentas Rimvydas Laužikas, Kultūros ministerijos vyriausiasis specialistas Romanas Senapėdis, Muziejų asociacijos pirmininkas Raimundas Balza, Kultūros, Turizmo ir sporto departamento direktorė Kristina Ulevičiūtė, Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas Arvydas Šaltenis.

Diskusijos apie memorialinius muziejus dalyviai (iš kairės): Arvydas Šaltenis, Kristina Ulevičiūtė, Nastazija Keršytė, Rimvydas Laužikas, Raimundas Balza, Romanas Senapėdis. Nuotrauka – Gediminas Zemlickas

Birutė Vagrienė: „Mažieji Vilniaus muziejai nebeturi vietos sostinės gyvenime?“

Pradėdama diskusiją norėčiau pasakyti, kad žiūrėjau į savivaldybės tinklalapyje išspausdintą Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gairių 2011–2020 m. projektą. Ten nieko nėra parašyta apie mūsų muziejus. Paminėtas tik visų muziejų optimizavimas. Šis žodis turbūt vienaip ar kitaip mus lydės visą mūsų diskusiją. Struktūrą sugalvojau remdamasi Anglijos muziejų tyrėjos Kathy Gee suformuluotomis „kultūrinio atminimo organizacijos“ veiklos funkcijomis: išsaugojimas-tyrimas-perdavimas.

Nuomonę apie memorialinius muziejus viešai formuoja keletas dokumentų: „Vilniaus miesto savivaldybės muziejų strateginė analizė“ (2007), Ievos Kuizinienės parengtos „Vilniaus miesto kultūros politikos gairės“ (2010), raštas „Dėl Vilniaus muziejų, pavaldžių Vilniaus miesto savivaldybei“, parengtas 2010-aisiais Anastazijos Keršytės ir Rimvydo Laužiko. Galiu iš karto pasakyti, kad muziejininkai, susipažinę su šitais dokumentais, ne visur sutinka su tuose dokumentuose išdėstytais teiginiais.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus ekspozicinis kambarys. Nuotrauka iš Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos archyvo

Turime 6 Vilniaus miesto muziejus, jų paveldas yra 80 tūkst. eksponatų. Iš jų – Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, kurią sudaro 4 muziejai, turi 22 tūkst. eksponatų: V. Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus – 5,5 tūkst.; Venclovų namai-muziejus – 10,5 tūkst.; Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus – apie 3 tūkst.; B. Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“ – irgi apie 3 tūkst. eksponatų. Ekspozicijas sudaro rankraščiai, fotonuotraukos, asmeniniai daiktai, baldai ir panašūs dalykai. Krėvės muziejus turi ir tokią ekspoziciją, kaip sakoma, „palei sienas“.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas muziejus turi labai daug – apie 50 tūkstančių eksponatų. Muziejuje saugoma Šlapelių šeimos biblioteka, archyvas, numizmatika, filatelija. Visa tai atspindi, apibūdina Vilniaus krašto gyvenimą nuo XIX a. pabaigos 1940 metų.

Literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje saugoma daugiau negu 8 tūkst. eksponatų. Daugumą jų sudaro perimtos Grigorijaus ir Varvaros Puškinų šeimos palikimo vertybės (XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė). Tai taip pat baldai, buities daiktai, rankraščiai, fotografijos, fotonegatyvai, ir vėliau nuo 1940 metų įsigyti daiktai. Iš jų vertingiausi yra rašytojo Antokolskio fondo eksponatai – apie 2 tūkst. vienetų. Tas muziejus iš visų memorialinių muziejų įspūdingiausiai atrodo.

Pradedant konkrečiai kalbėti apie mažuosius muziejus, pirmiausia kyla tokia mintis: memorialinis muziejus yra atminties vieta, tai yra kitoks muziejus, jis galbūt nėra toks didelis, ryškus, galbūt jame nėra daug salių arba turistų minių, bet vis tiek būtent toks muziejus savo kitoniškumu Vilniaus mieste ir sukuria didžiulę įvairovę.

Negaliu nepacituoti kitiems muziejininkams ištraukos iš Vilniaus miesto savivaldybės kultūros politikos gairių: „Ribota galimybė butuose praplėsti infrastruktūrą taip, kad ji talpintų ženkliai praplėstą kolekciją, sudarytų sąlygas įvairesnio pobūdžio veikloms, tarp – renginiams ir parodoms, taptų patraukli lankytojams, verčia galvoti apie alternatyvius sprendimus, – perduoti sukauptus vertingus eksponatus kitiems miesto muziejams arba svarstyti galimybes steigti Vilniaus miesto muziejų, kuriam taip pat galėtų būti perduoti vertingiausi memorialinių muziejų eksponatai, susiję su Vilniaus kultūriniu gyvenimu ir žymiomis asmenybėmis. Tas pats alternatyvus sprendimas aktualus ir Grincevičiūtės butui-muziejui.“

Kaip jums atrodo tokia idėja? Mažieji Vilniaus muziejai tarsi jau ir neturi vietos Vilniaus gyvenime?

Krescencijus Stoškus: „Atrodo, kad kultūrą tvarko žmonės iš CK“

Kai perskaičiau tą tekstą, ir aš susinervinau… Man pasirodė, kad kultūrą tvarko žmonės, atėję iš kokio nors CK, – bando padaryti tvarką, nelabai išmanydami savo krašto istoriją, nei apskritai muziejų istoriją, nei kodėl jie atsirado ir ką apskritai memorialinis muziejus reiškia. Ką reiškia „memorialinis“? Pirmiausia tai turbūt yra pačios reikšmingiausios figūros arba asmenys, arba kokie nors istoriniai įvykiai. „Svarbiausias“, „reikšmingiausias“ nėra visai pastovūs dydžiai. Kalba sukasi apie istorinį išbandymą išlaikančius pavyzdžius. Jei jau kalbame apie rašytojus, yra vienas dalykas – klasikiniai rašytojai, jie tampa absoliučiai brangintinu per visą istoriją turtu. Pirmiausia tai yra sustabdytas laikas, tų žmonių laikas – jie pasitraukė ir jų negalima atkurti kaip nors. Tarkim paveldėtojai ar kas nors sugalvoja susirinkti iš įvairių kraštų sugabenti daiktus, man labai keista pasirodė jūsų ataskaita – jūs ėmėte kalbėti apie tai, kiek eksponatų turi… Esminis dalykas memorialiniame muziejuje – ne skaičius, o tas klimatas, atmosfera, net kvapai, tie, kurie ten yra, daiktų struktūra, knygos, rakandai, jie savo unikalumu gali būti vertingi. Šiuo požiūriu turbūt jų niekas negali pakeisti. Tačiau pagrindinis klausimas man atrodo tas: jeigu [muziejus] atrodo suprantamas pagal tą esminę unikalią retą savo funkciją, – kad jis fiksuoja tą asmens ar istorinio įvykio unikalumą, tai ten nei išnešti, nei įnešti, nei sukeisti, nei pakeisti muliažais jau netinka.

Mindaugas Kvietkauskas: „Tai – infrastruktūra, kuri labai svarbi lituanistikai“

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui mažieji muziejai rūpi visų pirma todėl, kad dauguma jų yra literatūriniai, kad asmenybės, kurios čia yra reprezentuojamos, priklauso tai, jau auksinei klasikai, ir yra susijusios ir su pačiu institutu. Tarkim, tiek Putinas, tiek Krėvė yra buvę mūsų instituto direktoriai. Šiuose muziejuose yra nemažai ir eksponatų, ir knygų, nuolat rengiami renginiai. Tai yra infrastruktūra, kuri apskritai yra svarbi lituanistikai ir bendrajai kultūrinei edukacijai, taip pat ir universitetams, lituanistinėms jų katedroms.

Venclovų namų-muziejaus renginys „Susitikimas su T. Venclova“ 2009 m. birželio 25 d. Nuotrauka – Agnė Vagrytė

Kaip mokslininkas ir kaip besidomintis ta atmosfera žmogus, atvykęs į kiekvieną didesnį Europos miestą, pasidomiu, kokie jame yra literatūriniai muziejai. Ta patirtis yra labai įvairi, bet aš neįsivaizduoju normalios Europos sostinės be tų centrų, kurie pristato literatūros kultūros paveldą, be tų asmenybių įamžinimo jų namuose, jų butuose. Galima rasti įvairių pavyzdžių, – nuo didžiulio Ibseno muziejaus pačiame Oslo centre, kuriame yra ir atkurtas, restauruotas visas secesinis interjeras, ir daugybė dailės kūrinių, ir multimedijos, įspūdingi vizualiniai efektai, sukuriantys paslaptingą teatro scenos aplinką kai kuriose erdvėse. Kitoks yra Paryžiaus Viktoro Hugo muziejus arba Romantinio gyvenimo muziejus ar Šeferio butas, kurie yra mažos meno kolekcijos. Jos nedidelės, ten nėra milžiniškų eksponatų rinkinių, bet ten eksponuojami tokie paveikslai, kurie yra labai susiję su ta erdve, su ten bendravusiais žmonėmis.

Tarkim, Romantinio gyvenimo muziejuje kabo labai žymus Delakrua paveikslas – Šopeno portretas. Jį mačiau ir kitoj aplinkoj, Teito galerijoje Londone – didžiulėje erdvėje, milžiniškoje salėje, su daugybe žiūrovų. Delakrua paveikslas mažame muziejuje visiškai kitaip atrodo, tu jį gali visiškai kitaip suprasti, t. y. vienetinis kūrinys, tai yra šedevras, kurio važiuoji būtent ten pažiūrėti ir ten suvokti. Mažieji artefaktai, mažieji paveldo dalykai, kurie ten pasimato visiškai kitaip, negu didžiųjų muziejų salėse, pilnose turistų, kuriose pasakojamos didžiosios meno istorijos, pateikiami žymiausi faktai, o čia tu turi mikroistoriją, turi mažąją istoriją ir tą intymų santykį su praeitimi, kuris ir formuoja tą praeities suvokimą. Tai ir būdas papasakoti kitokias istorijas apie praeitį.

Grįžtant prie Vilniaus muziejų padėties – man atrodo, kad jie iš tiesų turi labai didelį potencialą, tik jis ne iki galo atskleistas. Daug labiau reikėtų užsiimti šiuolaikine vadyba, turėtų būti galvojama apie tą ekspozicijų pateikimą. Aišku, kad apie Taurakalnį tie memorialiniai butai yra labai gražiai susispietę, ir Venclovų muziejus, Putino, Krėvės, aišku, namas, kuriame gyveno šitiek daug asmenybių, pridėkime dar Sruogą, Borutą, Korsakus, Jurgą Ivanauskaitę iš šiuolaikinės literatūros – milžiniška kultūros paveldo pateikimo sala, didžiulės galimybės suformuoti įdomias programas, tarkim, įdomius pjūvius ne tik lietuvių lankytojams, bet ir užsienio turistams. Dar vieną šito centro aspektą, kurį jau muziejus tikrai išnaudoja, bet jis ateityje, manau, darysis dar svarbesnis – tai asmenys, kurie yra susiję su Tomu Venclova – ir Josifas Brodskis, ir Česlovas Milošas. Pastarojo kelias veda iš vaikystės namų Pakalnės gatvėje į gimnaziją ant Tauro kalno. Labai tikiuosi, kad 2011 metais ir savivaldybė prisimins tą jubiliejų, kad bus atkreiptas dėmesys į tai, kad bent jau ant buvusios Žygimanto Augusto gimnazijos pastato turėtų atsirasti Česlovui Milošui skirta atminimo lenta.

Rimvydas Laužikas: „Pirmiausia turi būti idėjos ir noras jas įgyvendinti“

Pabandysiu pakalbėti apie tris dalykus: pirmas dalykas – kiekvienas muziejus savo misija, savo esme turbūt yra viešojo sektoriaus institucija, kuri ir turi vienaip ar kitaip tarnauti visuomenei, ir, be abejo, šiais laikais tas ekonominis spaudimas, kurį realiai patiria Lietuvos muziejai – daugiausia pasireiškia tuo, kad muziejaus yra paklausiama: „Kiek jūs turite lankytojų? Kiek gavote pinigų, tarkim, iš savivaldybės, valstybės biudžeto ar panašiai, ir kiek uždirbote patys?“ Ar mes žiūrėsime į Lietuvos muziejų įstatymą, ar į kitus muziejaus apibrėžimus – muziejus daro tris darbus: saugo ir kaupia rinkinius, juos tyrinėja bei pateikia visuomenei.

Vinco Mykolaičio Putino memorialinio buto-muziejaus seminaras „Medijos ir literatūra“ 2009 m. kovo 3 d. Nuotrauka iš Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos archyvo

Iš tiesų, kai norime įvertinti kažkurio konkretaus muziejaus veiklą, mes turime vertinti pagal tokius kriterijus: kiek ir kokios vertės (kokybiškai) rinkinių jis saugoja, kiek yra daroma vienokių ar kitokių tyrimų muziejuje (tai jau mokslo lygmuo), aišku, lankytojų skaičius, programos ir taip toliau. Tai viena medalio pusė.

Antra medalio pusė yra apskritai pati memorialinių muziejų situacija, kuri bendrąja prasme man šiek tiek primena krašto muziejų situaciją… Krašto muziejus yra vieta, kurioje tu rasi 5 archeologijos eksponatus, dar bus didžiulė krūva etnografijos (verpstės, kultuvės ir pan.), o paskui bus šiek tiek pokario istorijos – jei sovietmečiu, tai apie revoliucionierius, jei dabar – apie partizanus. Ir visi muziejai šiuo požiūriu yra vienodai įrengti. Iš dalies panašus vaizdas yra memorialiniuose muziejuose – aš rasiu butą, kuriame stovės rašomasis stalas, ant jo bus pieštukas, lentynose bus daug knygų, ant sienų bus pakabinta nuotraukų. Galiu nueiti į bet kurį memorialinį muziejų, ir jie bus visi vienodi.

Kaip iš to išsikapstyti? Vienas dalykas, kuris mus traukia – tai yra tos asmenybės, memorialinio muziejaus centras. Pati asmenybė savaime jau yra labai stipriai auginanti tą memorialinį muziejų – kaip minėtas Česlovas Milošas – Nobelio premijos laureatas, pripažintas „auksine klasika“. Bet trečiasis dalykas, dar labiau padedantis – tai vis dėlto idėjos ir gebėjimas jas įgyvendinti. Kai kalbame apie muziejus Lietuvoje, matau du pasaulius. Vienas pasaulis yra tas, kuris ateina iš 50–60, kartais ir 100 metų praeities – sustojęs vietoje, nesikeičiantis. Kartais yra stebimasi: „Kodėl žmonės pas mus neina, juk čia tarsi viskas yra gerai?“ Bet tas pasaulis jau yra praeities pasaulis. Kitas pasaulis yra modernus muziejus, kuris intensyviai dirba ir daug padaro, kad tą lankytoją pritrauktų. Pavyzdys galėtų būti Burbiškio dvaras, kuris net neturi to lauko, kuris sietųsi su labai išskirtina asmenybe. Tad pirmoje vietoje būtų idėjos ir gebėjimas jas įgyvendinti.

Vienas krašto muziejus kadaise sumanė tuos pačius etnografinius eksponatus pateikti per vieną labai įdomią idėją, kuri pasiteisino. Tai Arklio muziejus Anykščiuose. Arklio muziejuje mes rasime labai panašią ekspoziciją, kuri yra kiekviename krašto muziejuje, bet ji yra pristatyta per labai aiškią koncepciją. Mano galva, memorialiniai muziejai – jeigu jie kiekvienas surastų labai aiškią nišą, tai judėtų į priekį daug stipriau.

Likčiau prie nuomonės, kad idėja yra pirma, o paskui pinigų atsiranda, nes galima įdėti į bet kurį reiškinį daugybę lėšų, bet jei nėra idėjos… Pusiau šaržuojant galima tai iliustruoti citata iš Ostapo Benderio ir Kisos Vorobjaninovo pokalbio „Dvylikoje kėdžių“: „Kam jums, Kisa, pinigai, jeigu jūs neturite vaizduotės?“

Romanas Senapėdis: „Vilniaus savivaldybės dėmesys muziejams yra minimalus“

2007 metais buvo priimta muziejų modernizavimo programa, ją rengiant buvo tikrai daug diskutuota su muziejininkais, svarstyta Muziejų taryboje ir galvota taip: „Jeigu mes modernizuojame visus muziejus, tai programa yra pasmerkta žlugti.“ Reikia nusistatyti tam tikrus prioritetus. Vilniuje Kultūros ministerija skiria finansavimą 2 nacionaliniams, 2 respublikiniams muziejams. Šiuo metu jau yra ir trečias nacionalinis muziejus. Iš tiesų sostinei skiriamas tikrai didelis dėmesys ir lėšos išlaikant tas įstaigas, jas finansuojant ir renovuojant.

Beatričės Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus „Beatričės namai“ edukacinė programa „Muzika ir spalvos“. Nuotrauka iš Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos archyvo

Mintis buvo tokia: tie sostinės memorialiniai butukai, memorialiniai muziejukai tikrai nebus našta Vilniaus miesto savivaldybei su milijardiniu biudžetu, – imti ir susitvarkyti, surasti tą šimtą tūkstančių ir perdažyti sienas, perdažyti lubas, šiek tiek atsinaujinti.

Norėčiau pateikti keletą skaičių, 2009 metų duomenų, rodančių, kiek lėšų skiria Vilniaus miestas išlaikyti tuos muziejus ir kaip tai atrodo, palyginti su kitomis savivaldybėmis. Sostinė, kaip didžiausia savivaldybė, pagal tuos skaičius prastai atrodo. Manytume, kad ji tikrai galėtų rasti daugiau lėšų ir kažkaip padidinti tą finansavimą. Skiriamas ne visas milijonas tiems 6 muziejėliams, tuo tarpu minėtas Anykščių Antano Baranausko muziejus gauna 1,2 mln., Klaipėdos savivaldybė skiria 1,3 mln. Mažosios Lietuvos muziejui išlaikyti, Kaunas skiria daugiau nei 1 mln. dviem muziejams išlaikyti. Nedaug atsilieka ir kiti – Biržai (960 tūkst.), Rokiškis (914 tūkst.), Žemaičių „Alkos“ muziejus Telšiuose, Kretingos muziejus – irgi apie 900 tūkst. litų.

Gaila, bet Vilniaus savivaldybės dėmesys muziejams yra labai minimalus.

Raimundas Balza: „Išdraskyti labai lengva, o išsaugoti labai sunku“

Prieš keletą metų mes, muziejininkai ekspertai iš visos Lietuvos, Muziejų taryboje taip pat diskutavome apie Vilniaus memorialinių muziejų likimą, ieškojome galimų sprendimo būdų. Buvo nuspręsta taip: optimizuoti ir tą [memorialinių muziejų] valdymo sistemą organizuoti sutelkiant administracinius ir finansinius dalykus į vieną direkciją, paliekant dirbti muziejininkus tuose memorialiniuose muziejuose, kur būtų galima ieškoti ganėtinai įdomių ir racionalių idėjų ir jas skleisti per savo darbą, ekspozicijas, visą tą kultūrinę paskirtį. Manau, kad sprendimas nebuvo blogas, buvo taupoma šiek tiek valdymo išlaidų, jas buvo galima skirti tiesioginei muziejinei funkcijai. Čia buvo išsakyta daug įdomių minčių, su kuriomis aš galbūt ne visai sutikčiau, šiek tiek ir prieštaraučiau dėl bendro Lietuvos muziejų vaizdo. Jis iš principo stipriai pakito per pastaruosius 5–8 metus.

Diskusijos apie Vilniaus memorialinių muziejų ateitį akimirka. Iš kairės į dešinę – diskusijos moderatorė Birutė Vagrienė, dalyviai – Arvydas Šaltenis, Kristina Ulevičiūtė, Nastazija Keršytė. Nuotrauka – Gediminas Zemlickas

Aišku, memorialinių muziejų problema yra daug sunkesnė nei istorinės ar kraštotyros arba meninės pakraipos muziejų. Kodėl jie mažiau lankomi, kodėl susiformavę tokie stereotipai (kad tokie muziejai yra neįdomūs, pasenę, nieko gero juose nepamatysi) – reikėtų turbūt mesti tą akmenį ne tik į muziejininkus, bet ir į visą kultūrininkų, o gal net ir politikų daržą.

Taip, memorialinis muziejus yra visų pirma kvapas, vieta ir autentiški daiktai, sudėti ta pačia seka, tais pačiais baldais, kuriuose sėdėjo rašytojas ar ten atvykęs jo svečias. Jie čia gėrė kavą, klausėsi muzikos, buvo skaitoma poezija, ir jie diskutavo įvairiais klausimais. Pakeisti tą memorialinę dvasią, išdraskyti yra labai lengva, bet ją išsaugoti ir ją pateikti interpretuojant yra labai sunku. Reikia įvairių pavidalų, pasitelkiant naujausias technologijas – žaisti per visus žmogaus potyrius. Tai ne tiktai žvilgsnis, ne tiktai kvapas, bet galbūt ir lytėjimas, ir galbūt to paties žmogaus įtraukimas į tą veiklą, atėjus į tą memorialinį muziejų. Ir per tą memorialinio muziejaus dvasią, per tą rašytojo ar dailininko laikotarpį, pasauliui pristatyti tą laikmetį, pajusti jo pulsavimą.

Kristina Ulevičiūtė: „Memorialinių muziejų šiandien į lankytinų vietų turistams sąrašą neįtrauktume“

Miestas šiandien pats sau kelia labai aukštų uždavinių, ir jei šiandien kalbėtume apie memorialiką, tai memorialinis muziejus ir apskritai muziejų kultūra yra labai siauras spektras. Aš nesakyčiau turizmo departamento šefui: „Būkim malonūs, ir įtraukime į tą leidinį būtent memorialinius muziejus kaip lankytinas vietas.“ Kodėl? Todėl, kad nė viena turizmo kompanija nesiimtų, tiesiog atsisakytų šitos paslaugos. Aš sakau labai atsakingai.

Memorialika nėra užsienio turistams, turizmo rinka labai pretenzinga, jinai ignoruoja mūsų žmones, mūsų visuomenę. Tai tik vienas iš segmentų, kurį norėjau paliesti. Be abejo, jų yra ir daugiau.

Arvydas Šaltenis: „Kultūra yra subtilus dalykas, ir ji veikia ne per efektus“

Neturėtume manyti, kad muziejai reikalingi tik turistams ar tik užsieniečiams. Yra svarbesnių kultūrai dalykų – tai mūsų žmonės, mūsų vaikai.

Muziejų naktis Venclovų namuose muziejuje: koncertuoja bardas Domantas Razauskas. 2010 m. gegužės 15 d. Nuotrauka – Birutė Vagrienė

Labiau galvokime apie juos, apie mokyklą. Daug gerų minčių pasakyta. Reikia išgyventi krizę, nenumarinti tų muziejų, reikia rasti pinigų ir juos suremontuoti.

Pernelyg didelių reformų nereikia – tiktai išgirsti ir padėti, o kultūra pati randa, kaip jai vystytis, randa formų, tik reikia aktyviau patiems veikti. Dažnai susimąstau, kaip tai masinei kultūrai tiek pinigų išleidžiama. Juk būtų galima pasakyti, jog mes šiemet kukliai švenčiame, – ir sutvarkyti muziejų programą. Kaukimės, kad šiemet biudžete atsirastų eilutė, imkime ir galų gale padarykime specifinius remontus, kad atitiktų laiką. Bet mums reikia neužmiršti esminio dalyko – kultūra yra subtilus dalykas, ir ji veikia ne per efektus, ne per uždarbį.

Parengė Antanas Šimkus