Elisabeth Kübler-Ross. Apie mirties baimę

Psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross (1926–2004), baigusi medicinos studijas gimtojoje Šveicarijoje, persikėlė į JAV, kur, remdamasi savo ilgamete patirtimi, 1969 metais išleido knygą „Apie mirtį ir mirimą“, tapdama viena iš nedaugelio nuoseklių šios tikrovės tyrinėtojų pasaulyje. Už savo pastangas priminti pasauliui, jog mirštantieji taip pat yra žmonės, Kübler-Ross buvo apdovanota 23 garbės daktaro vardais. Siūlome ištrauką iš jos garsiosios knygos, kurioje autorė nagrinėja šiuolaikinės visuomenės požiūrį į mirtį.

Pediatrai vis rečiau susiduria su pavojingomis ir gyvybei grėsmę keliančiomis situacijomis, nes jų pacientus dabar dažniau kankina psichosomatiniai sutrikimai ir prisitaikymo bei elgesio problemos. Gydytojų laukiamuosiuose pamatysime daug daugiau žmonių, besiskundžiančių emocijų sudarytais sunkumais, negu bet kada anksčiau; gausėja pagyvenusių pacientų, kurie ne tik stengiasi priprasti gyventi naudodamiesi menkesnėmis fizinėmis galiomis, bet ir susiduria su vienatvės ir izoliacijos sukelta kančia. Daugelis šių žmonių nesikreipia į psichiatrą. Jų poreikius išsiaiškinti ir patenkinti turi kitų profesijų žmonės, pavyzdžiui, kunigai bei socialiniai darbuotojai. Kaip tik jiems aš ir bandau papasakoti apie kelių pastarųjų dešimtmečių permainas, kurios labiausiai didina mirties baimę, kelia emocines problemas, bet kartu skatina poreikį jas suprasti ir įveikti.

Kyla klausimas: o kas ištinka žmogų, gyvenantį visuomenėje, linkusioje ignoruoti mirtį arba jos vengti? Kokie veiksniai didina (ir ar didina) mirties keliamą nerimą? Kokia turėtų būti nuolat kintanti medicina: humaniška, gerbiama profesija ar naujas mokslas, nepastebintis asmens, siekiantis ne sumažinti žmogaus kančias, bet prailginti jo gyvenimą. Medicinos studentai gali išklausyti tuzinus paskaitų apie DNR ir RNR, tačiau kasmet jie įgyja vis mažiau žinių apie paprastus gydytojoligonio santykius, kurių studijos būdavo kiekvieno gero šeimos daktaro pradžiamokslis. Kas vyksta visuomenėje, labiau besirūpinančioje žmogaus intelekto koeficientu ir klasine padėtimi negu tokiais paprastais dalykais kaip taktas, jautrumas, atidumas ir saikas padedant įveikti kančias?

Ne vienas žavisi jauno mediko tyrimais bei laboratoriniais darbais, atliktais pirmais studijų metais, tačiau nepastebi, jog jis netenka žado, išgirdęs paprastą paciento klausimą. Jei galėtume suderinti naujų mokslo bei technikos pasiekimų studijas su tokiu pat nuodugniu žmonių tarpusavio santykių tyrimu, tikrai žengtume žingsnį pirmyn – bet tik ne tokiu atveju, jei naujos žinios bus perteikiamos studentui vis mažiau ir mažiau su juo bendraujant. Kokia visuomenės, kuri labiau nei žmogumi domisi skaičiais bei masėmis, kurioje medicinos mokykloms rūpi kiekybė, o gyvas dėstytojo-studento kontaktas vis dažniau pakeičiamas mokymu per TV, įrašais bei filmais, ateitis?

Kitose žmonių sąveikos sferose dar aiškiau regima pastanga orientuotis ne į konkretų žmogų, bet į minią. Tai rodo visos pastarųjų dešimtmečių permainos. Senovėje žmogus galėdavo susitikti su priešu akis į akį. Jis galėjo asmeniškai susirungti su regimu priešu ir turėjo galimybę laimėti. Dabar ir kareivis, ir civilis gyventojas turi taikytis su masinio naikinimo ginklais, nesuteikiančiais žmogui jokios realios galimybės išgyventi, o dažnai net neleidžiančiais suvokti, kaip arti grėsmė. Katastrofa gali užklupti visiškai netikėtai ir nužudyti tūkstančius žmonių, kaip bomba Hirosimoje, žudančios dujos ar kiti cheminiai ginklai – neregimi, luošinantys, žudantys. Šiandien vyksta kitokia kova: ne vyrų kova už savo teises, įsitikinimus, savo šeimų saugumą ir garbę – kare tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja visa tauta, jos moterys ir vaikai, ir jie neturi galimybės išgyventi. Šitaip mokslas ir tobulesnės technologijos prisidėjo prie nuolat augančios masinės katastrofos grėsmės, o podraug ir prie mirties baimės.

Tad ar verta stebėtis, kad žmogus yra priverstas aršiau gintis? Jo galimybė apsiginti fiziškai nuolat mažėja, todėl daug kartų turi išaugti psichologinė gynyba. Žmogus negali amžinai viską neigti. Jis negali nuolat apsimesti esąs saugus. Jei nesugebame mirties paneigti, galime pabandyti tapti jos vadovais. Galim įsijungti į lenktynes greitkeliuose, galim su drebuliu, bet ir džiaugdamiesi skaityti apie mirusiųjų skaičių nacionalinių švenčių metu: „Tai ne aš, o tik jis, kitas žmogus“.

Žmonių grupes – nuo gatvės gaujų iki tautų – kamuoja nebūties baimė, todėl, idant save išsaugotų, jos puola ir žudo kitus. Galbūt karas yra ne kas kita, kaip poreikis susidurti akis į akį su mirtimi, nugalėti ją ir pavergti, išlikti gyvam – tarsi ypatinga mūsų visų mirtingumo neigimo forma? Vienas mūsų ligonis, mirštantis nuo leukemijos, visiškai netikėdamas, kad mirtis šalia, pasakė: „Neįmanoma, kad aš dabar mirčiau. Negali tokia būti Dievo valia. Juk jis man leido gyventi, kai Antrajame pasauliniame kare kulka prašvilpė už keleto pėdų nuo manęs“.

Kita moteris, sukrėsta netikėtumo, pasakoja apie „neteisingą“ mirtį vaikino, grįžusio atostogų iš Vietnamo ir žuvusio automobilio avarijoje – tarsi tai, kad jis išliko gyvas kovos lauke, turi užtikrinti, kad namie mirtis jo nepalies.

Šansą taikai išsaugoti galima rasti nagrinėjant tautų vadų požiūrį į mirtį – žmonių, kurių sprendimai apie karą ar taiką yra lemiami. Jei kiekvienas iš mūsų dažniau susimąstytų apie savo mirtį, nugalėtų šios sąvokos keliamą nerimą, padėtų kitiems susigyventi su šiomis mintimis, galbūt aplinkui veiktų ne tiek daug griaunamųjų jėgų.

Žiniasklaida galėtų padėti žmonėms suvokti mirties realumą ir vengti slepiančių realybę pasakymų, kaip antai: „žydų klausimo sprendimas“ (kalbama apie milijonų vyrų, moterų bei vaikų nužudymą) arba „dideli sausumos kariuomenės nuostoliai“.

Apskritai paėmus, manau, kad sparčiai besivystanti technika ir nauji mokslo pasiekimai žmonėms sudarė sąlygas įvaldyti ne tik naujus įgūdžius, bet ir naujus masinio naikinimo ginklus, kurie didina smurtinės, katastrofiškos mirties baimę. Žmogus įvairiomis psichologinėmis priemonėmis turi kovoti su augančia mirties baime, su didėjančiu nesugebėjimu numatyti ją ir nuo jos gintis. Psichologiškai kažkiek galime neigti savo mirties galimybę. Pasąmonėje savo mirties nesuvokiame ir tikime, kad esame nemirtingi, bet suvokti kaimyno mirtį esame pajėgūs. Tačiau žinios apie daugybę žmonių, žuvusių mūšiuose, greitkeliuose tik stiprina nesąmoningą tikėjimą savo nemirtingumu ir leidžia – slapta, nesąmoningai – džiaugtis, kad tai buvau „ne aš, o kitas“.

Kai neigti darosi neįmanoma, galime pabandyti įvaldyti mirtį, mesdami jai iššūkį. Jei galime beprotišku greičiu lėkti greitkeliais, jei galime gyvi grįžti iš karo, tai tikriausiai esame atsparūs mirčiai. Mūsiškiai sunaikino priešų 10 kartų daugiau, negu praradome mes – tokias naujienas girdime kone kasdien. Kas tai – kryptingas mąstymas, infantiliško troškimo būti visagaliais ir nemirtingais projekcija? Jei tokia baimė, toks mirties neigimas kankina visą tautą, visą visuomenę, tai jai tenka gintis priemonėmis, kurios neišvengiamai bus destruktyvios. Karai, maištai, augantis žmogžudysčių ir kitų nusikaltimų skaičius liudija apie mūsų nykstantį sugebėjimą oriai žvelgti į mirtį, susitaikyti su ja. Galbūt turėtume grįžti prie konkretaus žmogaus, pradėti nuo pradžių, pamėginti įsivaizduoti savo mirtį ir išmokti sutikti šį tragišką, tačiau neišvengiamą įvykį ne taip iracionaliai ir ne taip bailiai.

Kokį vaidmenį šiais besikeičiančiais laikais vaidina religija? Seniau, atrodo, buvo daugiau žmonių, besąlygiškai tikinčių Dievą; taip pat žmonės tikėjo pomirtiniu gyvenimu, ir šis tikėjimas palengvindavo jų skausmus bei kančias. Danguje bus atlyginta; jei čia, žemėje, teko daug kentėti, sulauksime atpildo po mirties – viskas priklausys nuo to, kaip drąsiai, nemurmėdami, kantriai ir oriai nešime savo naštą. Skausmas buvo įprastas dalykas. Todėl buvo įprasti ir natūralūs ilgi ir kankinantys gimdymai, kurių kūdikio motina nemėgino išvengti. Kančia turėjo tikslą ir būsimą atlygį.

Dabar mes slopiname motinas raminamaisiais, stengdamiesi išvaduoti jas iš skausmo; galime netgi dirbtinai padaryti taip, kad gimdymas sutaptų su kokio giminaičio gimtadieniu arba netrukdytų kokiam nors svarbiam įvykiui. Daugybė motinų atsipeikėja tik praėjus kelioms valandoms po kūdikio gimimo ir nuo vaistų būna tiek apdujusios, kad nepajėgia jais džiaugtis. Atrodo, kad jeigu vaistais galima numalšinti skausmą, perštėjimą bei panašius nemalonumus, kentėti neverta. Seniai išnyko tikėjimas, kad už kančias, patirtas čia, žemėje, laukia atpildas danguje. Kančia prarado prasmę.

Bet dėl šių pokyčių vis mažiau žmonių tikrai tiki pomirtiniu gyvenimu, kuris tarsi paneigia mūsų mirtingumą. Bet jei negalime tikėtis gyvenimo po mirties, privalome skaitytis su mirtimi. Jeigu dangus neatlygins mums už kančias, tai kančios tampa betikslės. Dalyvaudami Bažnyčios veikloje tik tam, kad bendrautume su kaimynais arba gautume progų pašokti, atmetame pradinę Bažnyčios paskirtį – rodyti čia, žemėje, vykstančių tragedijų viltį teikiančią prasmę bei padėti suvokti netikėtus ir skausmingus mūsų gyvenimo įvykius.

Gal tai atrodo paradoksalu, bet visuomenei prisidėjus prie mirties neigimo religija prarado daugelį tikinčiųjų pomirtiniu gyvenimu, t.y. nemirtingumu, ir taip sumažino baigtinumo neigimą. Žiūrint ligonio akimis, tai nevykę mainai. Religinis neigimas, t.y. tikėjimas žemiškųjų kančių prasmingumu ir pomirtiniu atpildu danguje, teikė žmogui viltį ir prasmę; visuomenės neigimas atima prasmę ir viltį, didina nerimą ir prisideda prie augančio destruktyvumo bei agresijos – aistros žudyti, kad išvengtum realybės ir negalvotum apie savo mirtį.

Pažvelgę į ateitį, matome visuomenę, kurioje „palaikoma žmogaus gyvybė“ – vis dažniau svarbius organus pakeičia aparatai, o kompiuteriai retkarčiais patikrina, ar nereikia dar kokių fiziologinių funkcijų perduoti elektroniniams įtaisams. Atrodo, kad susikurs vis daugiau centrų, kuriuose renkami visi techniniai duomenys, o ligoniui mirus užsidega lempelė, automatiškai sustabdanti aparatūrą.

Galbūt vis didesnį populiarumą turės kiti centrai, kuriuose mirusieji bus greitai ir patikimai užšaldomi, idant specialiose žemos temperatūros patalpose galėtų laukti, kol mokslas ir technologija pasieks tokį lygį, kad būtų galima juos atitirpdyti, atgaivinti, grąžinti į visuomenę. O visuomenės narių skaičius tada gali taip išaugti, jog specialūs komitetai spręs, kiek žmonių verta prikelti. Jau dabar komitetai sprendžia, kuris ligonis gaus persodinimui organą, o kuriam teks mirti.

Visa tai gali atrodyti baisu ir neįtikėtina. Deja, liūdna tiesa yra tokia: visa tai jau vyksta. Šioje šalyje (JAV) nėra įstatymo, trukdančio veikliems žmonėms pelnytis iš mirties baimės, neleidžiančio progų ieškotojams reklamuoti ir už didelius pinigus žadėti būsimą gyvenimą po ilgų užšaldymo metų. Tokios organizacijos jau egzistuoja; galime pasišaipyti iš žmonių, svarstančių, ar užšaldyto vyro našlė turi teisę gauti socialinę pašalpą arba ištekėti, tačiau šie klausimai pernelyg rimti, kad jų vengtume. Iš tikrųjų jie rodo, kiek daug žmonių linkę neigti mirtį. Atrodo, atėjo laikas visų profesijų bei religijų atstovams susėsti ir pasitarti, kol mūsų visuomenė visai nesustingo iš siaubo ir galutinai nesusinaikino.

Dabar, prisiminę praeitį, kai žmogus galėjo ramiai sutikti mirtį, ir su siaubu pagalvoję apie ateitį, grįžkime į šiandieną ir labai rimtai paklauskime savęs: ką mes kiekvienas galime padaryti. Aišku, kad nepavyks visai išvengti žmonių daugėjimo ir koncentravimosi tam tikrose vietose tendencijos. Mes gyvename masių žmogaus, o ne individo visuomenėje. Norime to ar nenorime, medicinos studentų kasmet daugės. Automobilių skaičius plentuose augs. Daugės ir žmonių, kurių gyvybė bus „palaikoma“ dirbtinai – užtenka tik pažvelgti į kardiologijos bei kardiochirurgijos pažangą.

Be to, laiko negalima sugrąžinti. Šiandien neįmanoma kiekvienam vaikui suteikti galimybę įgyti vertingą patyrimą, kuris įgyjamas tik kaimo ūkyje, arti gamtos, kur gimimas ir mirtis suvokiami kaip natūralūs dalykai. Bažnyčiai grąžinti tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, paneigiančiu patį mirtingumą, galbūt tikrai nepavyks.

Negalime neigti masinio naikinimo ginklų egzistavimo, taip pat negalime grįžti į praeitį. Mokslas ir technologija leis mums išmokti persodinti vis daugiau gyvybiškai svarbių organų, vis labiau mus įpareigos klausiantieji apie gyvybę ir mirtį, donorus ir recipientus. Dabartinė ir būsimos kartos susidurs su teisinėmis, moralinėmis, etinėmis ir psichologinėmis problemomis, spręs vis daugiau gyvybės ir mirties klausimų, kol pagaliau ir ši užduotis veikiausiai bus patikėta kompiuteriams.

Kiekvienas žmogus savaip stengsis atidėti šitokius klausimus, bet vis tiek bus priverstas jų imtis; tačiau ką nors pakeisti galės tik tada, kai pajėgs suvokti, kas yra mirtis. Tai negali įvykti masių lygmenyje. To neatliks kompiuteriai. Tai turi padaryti kiekvienas žmogus asmeniškai. Visi mes jaučiame poreikį išvengti šio klausimo, ir vis dėlto anksčiau ar vėliau turėsime su juo susidurti. Jeigu kiekvienas iš mūsų pradžiai bent susimąstytų apie savo mirties galimybę, įvyktų tai, kas sudarytų sąlygas, kad būtų geriau ne tik mūsų ligoniams, mūsų šeimoms, bet ir tautoms.

Jeigu mokydami studentus mokslo bei technologijos naujovių sugebėtume juos išmokyti ir tarpasmeninių santykių meno, visapusiško rūpinimosi žmonėmis bei jiems patikėtais ligoniais, tai būtų tikra pažanga. Jei mokslas nebūtų naudojamas destruktyvumui didinti, jei jis, ilgindamas gyvenimą, ne griautų, o suteiktų jam daugiau žmogiškumo, lengvintų žmonių tarpusavio bendravimą, iš tiesų galėtume kalbėti apie didžią visuomenę.

Gal mums pagaliau pavyks pasiekti ramybę, vidinę ramybę, ir tautų santarvę, kai įsisąmoninsime savo mirties realybę ir susitaikysime su ja.

Iš knygos Elisabeth Kübler-Ross. Apie mirtį ir mirimą („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2008)

Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė