Johno Cage’o knyga „Metai nuo pirmadienio“

John Cage. Metai nuo pirmadienio. Iš anglų kalbos vertė Robertas Kundrotas. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2010.

John Cage (1912–1992) – kompozitorius ir eseistas, poetas ir filosofas, artimas dzenbudizmui, muzikologas ir mikologas, padaręs milžinišką įtaką XX a. pasaulio kultūrai, Fluxus krikštatėvis, eksperimentinės, elektroninės, laisvų formų muzikos pradininkas.

Tai antroji knyga lietuvių kalba, tęsianti prieš keletą metų pasirodžiusio konceptualaus leidinio Tyla tradiciją.

Knygos įžanga

Kai Tyla buvo išspausdinta, jos egzempliorių įteikiau Davidui Tudorui. Pervertęs knygą jis pasakė: „Kaip gaila, kad joje nėra Juil­liardo paskaitos!“ Tą paskaitą įtraukiau į šiuos raštus, kurie, išskyrus Paskaitą apie įsipareigojimą, parašyti parengus Tylą spaudai. Dau­guma istorijų, kurias rasite čia ar ten šioje knygoje, ir tos, kurias sujungiau pavadinimu Kaip perduoti, spirti, kristi ir bėgti, parašytos nuo 1961 m.

Kyla klausimas: ar mano mąstymas pasikeitė? Ir taip, ir ne. Vieną pavakarę, po pietų, aš paaiškinau draugams, kad esu susirūpinęs, kaip patobulinti pasaulį. Vienas jų pasakė: „Aš maniau, kad tu nuolat tuo susirūpinęs.“ Tada paaiškinau, kad tikiu ir vadovau­juosi Marshallo McLuhano tvirtinimu, jog pasitelkę elektronines technologijas mes kuriame ir iškeliame savo sąmonę į aplinkinį pasaulį. Manau, kad mokymai apie nuoseklumą ir spontaniškumą (dauguma jų iš Rytų), anksčiau individualiai praktikuoti siekiant nuraminti savo protą ir pasiekti harmoniją su aukščiausia tikrove, dabar turi būti praktikuojami socialiai, tai yra ne savo smegenyse, bet už jų, pasaulyje, į kurį iš esmės dabar nusidriekusios mūsų centrinės nervų sistemos.

Šitai primena Buckminsterio Fullerio darbus ir mąstymą, kuris man yra nepaprastai svarbus. Man atrodo, Fulleris geriau ir aiškiau negu kuris kitas mato pasaulinę padėtį – ją visą – ir pateikia labai argumentuotus projektus, kuriais atkreipia mūsų dėmesį nuo „žudymo“ į „gyvenimą“.

Neseniai dar kartą perskaičiau savo Juilliardo paskaitą ir nustebau, kaip jos mintys susišaukia su mano neseniai gimusiomis mintimis, pavyzdžiui, „Mes atsikratome substitutinės nuosavybės“, 1966, ir „Dabar mūsų poezija yra suvokimas, kad nieko neturime“, 1952. Aki­vaizdu, kad mano mąstymas yra kilęs iš muzikos pasaulio. O ta sritis, jeigu apie tai kalbame, yra vaikų žaidimas. (Tiesa, tomis idiliškomis dienomis mes išmokstame dalykų, kuriuos dabar esame įpareigoti prisiminti.) Tikras klausimas mums – ar pasaulio revoliucijos metu mes mylime žmoniją ir pasaulį, kuriame gyvename?

Priežastis, kodėl aš vis mažiau ir mažiau domiuosi muzika, nėra tik ta, kad man aplinkos garsai ir triukšmas estetiškai yra labiau priimtini negu garsai, kuriami pasaulio muzikos tradicijų, bet ir ta, kad suvokiau, jog kompozitorius tėra asmuo, sakantis kitam asmeniui, ką daryti. Aš supratau, kad man toks būdas ne prie širdies. Man patinka, kai mūsų aktyvumas yra labiau socialinis ir kartu anarchistinis. Tarp kitko, tai vyksta net ir muzikos srityje. Jau šeštame dešimtmetyje turėjome grupę „Once“ An Arbore, Mičigane, grupę „Gutai“ Osakoje ir Tokijuje. Dabar, kai keliauji, pamatai tokias ar panašias grupes visur, kur tik atsirandi: grupė „Zaj“ Madride, „Fluxus“ čia ir užsienyje, „Bang“ Ričmonde, Virdžinijoje, Niki de Saint Phalle, Jeano Tinguely ir Pero Olofo Ultveldto Hon konstrukcijos Stokholme. Kai grįžti atgal į Niujorką, sutinki didelį būrį menininkų ir inžinierių, rengiančių

Teatro ir inžinerijos festivalį, taip pat grupę žmonių, tikinčių pratęsti meno ir technologijos eksperimentus – tai tarsi šeimos, kurios, kad ir kaip stengiasi, vis dėlto suyra. Galime sakyti, kad mes keičiamės nuo tada, kai šeimos jungdavosi, einame į laikus, kurie jungia žmones, jų siekius, pasaulio materialius išteklius, energijas ir galimybes, tad sveikiname tai, kas nepažįstama ir neatrasta, vilioja rasti sinergiją, energiją, didesnę nei kelių energijų suma.

Grįžkime prie pastabos, kad mano mintys kinta. Galima sakyti, kad yra priešingai. Tokį teiginį patvirtina tai, kad aš nuolat randu naujų mokytojų, su kuriais mokausi. Studijavau su Richardu Buh­ligu, Henry Cowellu, Arnoldu Schoenbergu, Daisetzu Suzuki, Guy Nearingu. Dabar studijuoju su N. O. Brownu, Marshallu McLu­hanu, Buckminsteriu Fulleriu, Marceliu Duchamp’u. Šiandienės studijos su Duchamp’u parodė, kad esu silpnas šachmatų žaidėjas. Tam tikromis aplinkybėmis išryškėjo, kad mano protas ribotas, todėl darau akivaizdžiai kvailus ėjimus. Nė akimirkos nesuabejojau, kad šis trūkumas turėjo įtakos mano muzikai ir mąstymui apskritai. Tačiau turiu atperkančių savybių: esu geros nuotaikos žmogus.

Dėl šios knygos pavadinimo (neminint dviprasmybės ir mano polinkio vengti įvertinimo): buvo šeštadienis. Mes šešiese pietavome restorane Hadsone, į šiaurę nuo Niuborgo. Buvome susitarę susitikti Meksike (aš niekada nesu buvęs kitose Meksikos dalyse, išskyrus Pietų Kaliforniją). Kiti trys yra ten buvę ir džiaugėsi būsimu grįžimu į Meksiką. Vienas iš mūsų buvo čia gimęs ir nesilankęs penkerius metus. Jo žmona, kurią jis vedė Indijoje, niekada ten nesilankė, kaip ir aš. Kiti du, nedalyvavę per pietus, jau yra buvę Meksikoje ir ją pamilę; tikėjomės, kad jie prie mūsų prisijungs. Taigi mūsų bus aštuonetas. Kad galėtume susitikti, visi turėjome (žinodami, kaip ištarti „taip“) išmokti pasakyti „ne“ – o tai turėtų reikšti „ne“ viskam, kas trukdytų įgyvendinti mūsų planą.

John Cage