Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2010 11 03

bernardinai.lt

Kultūros savaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Aušra Gudavičiūtė. Vienas iš Vilniaus stebuklų

Vegos Vaičiūnaitės „Mirakliui“ – 15 metų

Plaštake liepsnojanti
„Tau“ kvadratūra –
Karnavalo geisme
Upė velkas naktinį
Rūbą
Pabūk dar akimirką
Kryžkelėj kur
Kareivių ir valkatų
Sutemos
Suburk savo bepročius
Vėl į burlaivį
Akimirką plauksim
Žvaigždynais
Suburk savo armiją
Kelsimės į naktinių
Drugių pasaulį
Kur margos plasnoja
Ugnys, vėjai ugnikalnių
Siaučia
Šiandien išplauksim
Sutemos šypsosi
Kaukės kvatoja

Vega Vaičiūnaitė, 1996 08 18 (iš eilėraščių knygos „Išvykėliai”)

 

Miraklio spektaklis „Vilniaus legendų“ (2001 m.) Vilniaus Katedros aikštėje

Jeigu vaikštinėdami Vilniaus senamiesčio kiemais ir gatvelėmis lyg pirmą kartą išvysite juodus angelus ant šventų Jonų bažnyčios stogo ir krūptelėję pamanysite, kad vakar jų ten nebuvo, tai Jums, kaip ir man, ko gero, ėmė rodytis, kad seni pastatai yra gyvi, juda ir keičia savo pavidalus. Stebuklas! Argi ne tokią tiesą apie Vilniaus gatves ir jų istoriją mums norėjo paliudyti prieš penkiolika metų užgimęs ir trumpai tegyvavęs gatvės reginių teatras „Miraklis“? 1995 m. rugsėjo 23 dieną šv. Stepono gatvės 7 name nutūpę paukščiai-žmonės kvietė įsiklausyti į apleisto namo buvusių ir esamų gyventojų istorijas. Šio muzikinio reginio autorė, lėlių sumanytoja ir režisierė buvo Vega Vaičiūnaitė (1962-2004). Tąkart ji ištarė „Pro memoria šv. Stepono 7”, o grupė „Skylė“ su pradedančiu kompozitoriumi Roku Radzevičiumi išvertė šiuos žodžius į muzikos kalbą. Šiandien „Skylė“ dainuoja „In memoriam Vega Vaičiūnaitė“ (daina „6o” iš albumo “Povandeninės kronikos”), o lapkričio 5-ąją, per Vegos Vaičiūnaitės gimtadienį, pristatys kompaktinę plokštelę su šv. Stepono gatvės spektaklio muzika.

Proga paminėti žymią tapytoją, scenografę, režisierę atsirado, kaip sako lėlių dailininkė ir miraklietė Ligita Skukauskaitė, netikėtai, nors ilgą laiką tokia mintis vis kildavo. Pagaliau imta ir suskaičiuota, kad nuo pirmojo teatro „Miraklis“ spektaklio praėjo lygiai penkiolika metų. Susitikimas su buvusiais mirakliečiais, teatro kūrybiniais bendražygiais, rėmėjais, kritikais ir žiūrovais įvyks lapkričio 5-ąją, penktadienį, 18 valandą Vilniaus teatre „Lėlė“.

Kaip viskas prasidėjo? Viena iš artimų Vegos Vaičiūnaitės bičiulių, vertėja ir „Miraklio“ aktorė Austėja Merkevičiūtė prisimena: netikėtai, kaip ir visi stebuklai. Vega tiesiog panoro nufotografuoti tą namą, tiksliau, namo griuvėsius, kuriuose visgi nakvodavo žmonės, ir pasikvietė į talką fotografą Remigijų Pačėsą. Po pavykusių instaliacijų ir fotografijų menininkės vaizduotė skleidėsi toliau: o gal čia tiktų muzika? O gal sukūrus spektaklį? Vega Vaičiūnaitė, 1988-aisiais baigusi scenografiją Vilniaus dailės akademijoje, jau buvo dirbusi su tokiais režisieriais kaip Gintaras Varnas („Šėpos“ teatre), Gytis Padegimas. Bet, kaip yra prisipažinusi viename interviu, nuo vaikystės svajojo apie savo, neįprastą ir nepaprastą, teatrą. Apie teatrą, įkūnijantį magišką įvairių stichijų jungtį, apie menų alchemiją. Kaip apžvelgia Vita Račkauskaitė straipsnyje „Lietuvos dramos teatro dailės tendencijos 1989 – 1998”): “1995 m. Vega Vaičiūnaitė pasuko individualios kūrybos keliu, ėmė pati režisuoti ir rašyti scenarijus. (…) Šiuolaikinės teatro dailės kūrėjai vis dažniau peržengia vienos ar kitos meno srities rėmus, kuria laisvai pasitelkdami skirtingas raiškos priemones: spektaklyje jungiama muzika, šokis, videomontažas, lėlės, šešėliai, pirotechnikos efektai“.

Miraklio spektaklis „Vilniaus legendų“ (2001 m.) Vilniaus Katedros aikštėje

Vega. Ir šiandien menininkę pažinoję ar jos kūrybos kelią stebėję žmonės šį vardą taria su savotišku pasididžiavimu, kad gali jį tarti. Viena iš ryškiųjų Vaičiūnaičių, – poetės Juditos, pas kurią ilgai gyveno kartu su mama Dalia, dukterėčia. Vegos bendražygiai, buvę mirakliečiai, ją pažinojo visokią – sako, ir į mikrofoną parėkdavo kaip tikra režisierė, kai tekdavo suvaldyti aktorius didelėse erdvėse. Susidraugaudavo. Su švento Stepono gatvės griuvėsių vaikais, sukeldavusiais ten gaisrus spektakliui jau pasibaigus. Turėjo begales sumanymų, kai kada peržengiančių aktorių galimybių ribas. Su išlygomis, bet vis tiek įtikindavo. Štai ką rašo V. Račkauskaitė apie Šekspyro „Audros“ pastatymą Užupyje, ant Vilnelės: „Festivalio „Vilniaus dienos‘97” metu parodyta „Audra“ (pagal V. Šekspyro pjesę) pastatyta ant Vilnios upės. Vandenyje plūduriavo nedidelė trikampė aikštelė, kuri tilteliu buvo sujungta su antra, kiek mažesne. Žiūrovai veiksmą stebėjo nuo šalia esančio tilto ir kito upelio kranto. Veiksmas vyko ant upės kranto aplink įrengtą olą, vandenyje ir trikampėse aikštelėse. Šiame pastatyme vaidino ir lėlės, ir žmonės, aprengti kostiumais, taip pat šešėliai, šviesos, liepsnos ir kt. Visa tai atsispindėjo vandenyje, dalis butaforijos buvo nešama tolyn Vilnios srovės, krentantys fejerverkai užgesdavo vandenyje. (…)“ Ir „Miraklio“ aktoriai, ir techniniai darbuotojai, kurie spektakliuose taip pat virsdavo aktoriais, tvirtina, kad ekstremalios būdavo ne tik vaidinimų (griuvėsiuose, ant vandens, per lietų, šaltį), bet ir repeticijų sąlygos. Trupė kurdavo lėles ir tuo pat metu repetuodavo buvusiuose Geležinkeliečių rūmuose, vadinamame „Geležiniame kablyje“ – žiemą ten sušalti į ragą, matyt, neleisdavo tik kūrybinė ugnis.

 

Kaip kažkuriame kitame interviu yra pasakiusi Vega – nebijau cirko. Bet, matyt, cirko ne paviršutiniškąja pramogos prasme. Galima draugiškai šaipytis, kaip išsprūsta žinomam šviesų režisieriui Norvydui Biruliui, iš tos Vegos „ekstremaliųjų užduočių įmonės“, bet stebėję misteriją „Pro memoria šv. Stepono 7”, kitus “Miraklio” spektaklius – Juditos Vaičiūnaitės „Saulės kelionė“, „Vėlinės“ pagal Adomą Mickevičių, Liudviko Jakimavičiaus „Žmogus ir Aušrinė“, „Vilniaus legendos“ ir kitus – paliudys kerintį ir šiurpulingą tų reginių poveikį. „Vega labai domėjosi Vilniumi, jo istorija, architektūra, tai buvo jos manija, – pabrėžia A. Merkevičiūtė. – Už visų jos sumanymų slypėjo labai gilus teorinis pamatas, mitologijos žinios, tai nebuvo vien kūryba iš jausmo“. Buvo subūrusi patikimų ir supratingų bendražygių komandą – vien jau aktoriai, lėlių gamintojai, išradingi technikai, o kur dar kompozitoriai – Rokas Radzevičius, Martynas Bialobžeskis, Mieczyslawas Litwinskis… Spektaklius matė ne tik vilniečiai – „Miraklis“ daug važinėjo po įvairius panašių gatvės, aikštės, reginių teatrų festivalius Europoje. „Tuos įvaizdžius, simbolius juk gali suprasti ir profesorius, ir gatvės valkata“ – „Miraklio“ pasisekimą aiškina A. Merkevičiūtė. Dideli „Miraklio“ draugai buvo vaikai, kuriuos V. Vaičiūnaitė „įdarbindavo“ – ne tik šv. Stepono gatvėje, bet ir gastrolėse.

Miraklio spektaklis „Vilniaus legendų“ (2001 m.) Vilniaus Katedros aikštėje

Vega yra kalbėjusi apie meno kūrinyje slypinčią „nematomą informaciją“, kuri visada veikia, jeigu yra teisinga. Todėl filmuota medžiaga A. Mickevičiaus „Vėlinėms“ buvo renkama keliaujant po Baltarusiją, A. Mickevičiaus takais. Dar yra sakiusi, kad, žinoma, teatrui reikia savų patalpų, bet… kažin ar išliktų tai, kas yra, jei „Miraklis“ taptų teatru su pastoviomis patalpomis, administracija, užtikrintu biudžetu. Toks degantis idealizmas galėjo gyvuoti tik andai, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo?.. To degimo žiežirbų yra išlikę ir dabar: buvę mirakliečiai vis susitinka, nors juokauja (ar apgailestauja?), kad susitikę nevaidina. Kas žino, kokiu pavidalu ir kada vėlei užgims koks nors miraklis, o kol kas Vegos bičiuliai ieško būdų, kaip ir kur išsaugoti tai, kas yra išlikę: nuotraukas, vaizdo įrašus, o svarbiausia – lėles. Dalį „Miraklio“ lėlių priglaudė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, dalį žada priimti „Lėlės“ teatras į savo muziejėlį, bet pačioms didžiosioms pastovios vietos dar neatsirado.

Jei šį penktadienį 18-ą valandą užsuksite į „Lėlės“ teatrą, tai ne tik ekrane pamatysite atgijusias „Miraklio“ lėles, išgirsite spektakliuose skambėjusią muziką. Gal paskui ims ir pasivaidens, kad kuris nors Vilniaus pastatas ar gatvelė būtent Jums tyliai pasakoja savo ypatingą istoriją.

Ant užmigusio geltono klevo lapo,
Ant numirusios po vasaros žolės,
Ant žibinto, kur ant gatvės kampo kabo,
Ir ant paliktos kieme gulėt lėlės.

Ant apsnūdusio naktinio miško
Ant suvargusių balkone augusių gėlių,
Ten, kur vakar balos tiško,
Šiandien baltą šerkšną pamatyt galiu…

Vega Vaičiūnaitė („Pirmoji šalna“, 1974 10 24. Iš eilėraščių rinkinio „Išvykėliai“)

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?