2010 11 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Gregory Erlandson. Katalikiškos žiniasklaidos iššūkiai

Skelbiame Gregory Erlandson pranešimą, skaitytą 2010 metų spalį Vatikane vykusiame Tarptautiniame katalikiškos spaudos kongrese. Autorius yra „Our Sunday Visitor Publishing“ direktorius, kurio vadovaujama viena žymiausių JAV leidybinių kompanijų (įsteigta dar 1912 m.) rengia katalikiškas knygas, keletą žurnalų, vaizdo ir garso įrašus bei nacionalinį katalikų savaitraštį.

Dėkoju už šią garbę kalbėtis su jumis apie iššūkius, su kuriais susiduria Jungtinių Amerikos Valstijų katalikiška spauda.

Katalikiška spauda jau trisdešimt metų buvo mano pašaukimas. Korespondentu aš dirbau keliuose miestuose, tarp jų – Romoje, kur trejus metus buvau atsakingas už Vatikano „Katalikų žinias“. Dirbau trijose skirtingose nacionalinėse katališkose kompanijose, jau dešimt metų esu Our Sunday Visitor direktorius. Mūsų kompanijos darbas turi daug aspektų: leidžiami šeši leidiniai, publikuota 2300 knygų, nuosavybės teisėmis mums priklauso elektroninės knygos bei vadovėliai, mūsų leidinius galima matyti katalikiškuose knygynuose, parapijose ir mokyklose. Stambiausias mūsų platintojas yra Amazon. Mums priklauso didžiausias nacionalinis katalikiškas naujienų savaitraštis. Taip pat aktyviai veikia mūsų tinklalapis su tinklaraščiu, gyvybingi yra mūsų profiliai Twitter ir Facebook socialiniuose tinkluose.

Visa tai jums pasakoju, tik norėdamas parodyti, jog galvojau apie iššūkius, su kuriais mes, JAV katalikai, susiduriame jau nuo seniai.

Apie mūsų profesiją yra senas anekdotas. Klausimas: kaip katalikiškai spaudai susilaukti bent nedidelės sėkmės? Atsakymas: pradėti nuo didelės sėkmės.

Po Vatikano II susirinkimo katališkiškos spaudos daarbuotojai susidūrė su tikrai daug iššūkių, ypač per dvidešimtojo amžiaus paskutinį dešimtmetį. Jungtinėse Valstijose menkiau lankomos šv. Mišios ir katalikiškos mokyklos, sumažėjo kunigų pašaukimų, Santuokos ir Krikšto sakramentų skaičius bei kiti panašūs rodikliai. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad mažėja praktikuojančių katalikų skaičius, tačiau visų pirma iš Meksikos ir kitų Lotynų Amerikos šalių plūstantys katalikai imigrantai padeda palaikyti daugmaž pastovų mūsų bendruomenės dydį.

Iš pažiūros katalikiška žiniasklaida išlieka gana gyvybinga. Dabartiniais duomenimis, šiuo metu veikia 300 spausdintų katalikiškų leidinių, tarp jų: keturi pagrindiniai nacionaliniai savaitraščiai, iš kurių didžiausias yra Our Sunday Visitor Newsweekly; 140 vyskupijos laikraščių; daugiau nei 100 periodinių žurnalų bei informacinių biuletenių; taip pat paminėtini ispanų ir kitomis kalbomis rengiami leidiniai. Taip pat veikia stambus katalikiškos televizijos tinklas – EWTN (liet. Amžinojo žodžio televizijos tinklas) ir daugiau nei 160 katalikiškų radijo stočių. Taip pat darbuojasi tuzinai katalikiškų knygų leidėjų.

Tačiau tai, kas atrodo esant akivaizdu, gali būti apgaulinga.

Daugelis pagrindinių katalikiškų leidinių susiduria su finansiniais sunkumais, o vyskupijoms nepriklausantys leidiniai apskritai išgyvena nuosmukį. Vyskupijų laikraščiai dažnu atveju gauna naudos iš tam tikro privalomo tiražo, kas vyskupijoms padeda pritraukti pirkėjų, tačiau ir čia galima matyti nuosmukį.

Yra daugybė būdų tirti iššūkius, su kuriais susiduria katalikiška spauda. Žinoma, čia daug įtakos turėjo internetas, kurio dėka daug skirtingos kokybės informacijos tapo prieinama tiesiog akimirksniu. Tarp kitų veiksnių yra besikeičiančios katalikų skaitytojų charakteristikos, būtent, mažesnis katalikiškomis naujienomis besidominčių jaunų žmonių skaičius; taip pat didėjantys pagrindinių kompanijų įkainiai, kadangi šioms kompanijoms reikia naudoti daugiau skirtingų platinimo ir komunikacijos kanalų, tuo tarpu verslo modelis išlieka arba neaiškus, arba greitai besikeičiantis.

Daugelis iš šių bėdų kamuoja ir sekuliarioje spaudoje besidarbuojančius mūsų kolegas.

Aš manau, kad tokiuose susitikimuose kaip šis dažnai yra nepaminimi dar trys veiksniai.

Pirma, tikėjimo pažinimo menkėjimas;

Antra, didėjantis nepasitikėjimas institucijomis;

Trečia, to padarinys – katalikiškos tapatybės nykimas.

Kalbant apie pirmąjį veiksnį, jau išaugo dvi katalikų kartos, kurios iš tikrųjų nebuvo užtektinai mokomos apie savo pačių tikėjimą. Vis didesnei ir didesnei mūsų potencialios auditorijos daliai katalikiškas žodynas, terminai yra nesuprantami. Neseniai atliktas tyrimas dėl religinių žinių trūkumo Amerikoje atskleidė, kad dauguma katalikų nežino, ko Bažnyčia moko, pavyzdžiui, apie Eucharistiją.

Prieš keletą dienų aš pats susidūriau su tokio neišmanymo apraiškomis čia, Romoje. Šv. Klemenso bazilikoje, šiame archeologijos lobyje, kur daugeliu lygmenų atsispindi visa krikščionybės istorija, aš ir mano kolega sutikome jaunų, linksmų ir gerai atrodančių amerikiečių porą, kuri stabtelėjo ties mumis užduoti keleto klausimų apie bažnyčią.

Jie pradėjo nuo tokių paprastų dalykų: „Ką simbolizuoja raktai ant popiežiaus herbo?“ Po kiekvieno mūsų atsakymo buvo keliami nauji klausimai. „Ar tiesa, kad Konstantinas buvo pirmasis popiežius? – klausė jie. – Ar jis neišžudė visų pagonių?“, „Kas yra liturgija?“.

Paaiškėjo, kad abu jaunuoliai buvo pakrikštyti ir auginami kaip katalikai. Abu lankė katalikiškas mokyklas. Suaugę jie paliko Bažnyčią, mūsų Bažnyčią, ir tapo jokiai denominacijai nepriklausančiais krikščionimis.

Šis susitikimas man priminė tai, ką buvo sakęs buvęs Notre Dame Teologijos fakulteto dekanas dr. Johnas Cavadini, jis apverkė „tokios gausybės šiaip jau gerai išsilavinusių jaunų katalikų religinį neraštingumą“ katalikiškuose universitetuose. „Šis didžiulis neišmanymas, – rašė jis, –nėra vien informacijos trūkumas, tarsi akies tinklainėje atsiradusios kiaurymės, sutrikdančios šiaip jau puikų regėjimo lauką. Tai labiau primena tinklainės atsiskyrimą, kai rega nenumaldomai prastėja, artėdama prie aklumo. Tad nebėra ne tik žodžių, šių informacijos dalelių – griūva pati sistema, kurioje šie žodžiai turėjo prasmę.“

Tai – ne tik jaunų žmonių problema. Iš tikrųjų daugybė katalikiškų leidinių yra priklausomi nuo mažėjančios pagyvenusių žmonių auditorijos, kuri tebežino katalikiškas sąvokas ir terminologiją. Iš tiesų daugybė jaunų ir senų katalikų menkai teišmano, ko moko Bažnyčia ir kodėl ji to moko.

Antrasis veiksnys yra tai, kad mūsų šalyje yra visiškai nepasitikima institucijomis, tarp jų – ir Bažnyčia. Nors situaciją galbūt pablogino seksualinio piktnaudžiavimo krizė, ji nebuvo pagrindinė priežastis. Tai – anapus religinės tapatybės kylantys impulsai. Savo paskutinėje provokuojančioje knygoje „III Fares the Land“ istorikas Tony Judtas kalbėjo apie pasitikėjimo trūkumą tarp pačių piliečių bei tarp piliečių ir jų valdžios kaip apie Jungtinėse Valstijose itin aštrią problemą, ir tokiu būdu padarė įtaką plačioms viešosios ir rinkimų politikos srovėms.

Bažnyčioje tai paskatino tam tikrą parapijietiškumą, kai katalikams galbūt patinka jų kunigas ir parapija, tačiau jie jaučia mažiau susiję su vyskupu ar nacionalinėmis bei tarptautinėmis katalikiškomis institucijomis. Toks įtarumas institucijų atžvilgiu matomas ir pasaulietinėje žiniasklaidoje, būtent iš jos dauguma katalikų daugiausia sužino apie savo pačių Bažnyčią. Todėl atsiranda tiek užslėptas įtarumas Bažnyčios vyresnybės atžvilgiu, tiek poreikio žinoti apie tai, ką Bažnyčia kalba apie socialinius ar dvasinius dalykus – dvi pagrindines priežastis, dėl kurių yra skaitoma katalikiška spauda – trūkumas.

Abu pirmieji veiksniai daro įtaką trečiajam, tai yra tam, kad nyksta katalikiškoji mūsų žmonių tapatybė. Šiandien katalikai yra labiau linkę pereiti į protestantų ar jokiai dominacijai nepriklausančias bažnyčias, jei tik randa kažką, kas jiems patinka labiau. Jiems visos bažnyčios atrodo daugiau ar mažiau panašios. Tai, ką ištisus dešimtmečius protestantai laikė esant tiesa, dabar tampa tiesa katalikams, tai yra denominacijos tapatybė nyksta. Anksčiau tai buvo neįsivaizduojamas dalykas. Dėl tikėjimo neišmanymo žmonės nesugeba atskirti tikrųjų tikėjimo ypatumų. Tai taip pat reiškia, kad lieka mažiau paskatų ieškoti katalikiškų knygų ir kitų leidinių.

Nors šie veiksniai meta didelių iššūkių visiems Jungtinių Valstijų leidėjams katalikams, manau, jog greta to galima įžvelgti ir teigiamų tendencijų.

Visų pirma per internetą mes galime ganėtinai ekonomišku būdu pasiekti skirtingas mūsų auditorijos dalis. Internetu besinaudojančių katalikų skaičius yra didelis, ir jis auga, o internetu besinaudojantys katalikai labiau nei kiti yra linkę skaityti knygas ir kitus leidinius. „Google“ paieškos sistemoje įvedus reikšminį žodį „katalikiškas“, gauname 52 700 rezultatų – nuorodų į atitinkamus tinklalapius ir 7 800 nuorodų į „katalikiškus“ tinklaraščius, tačiau tai galbūt tėra tik dalelė tikrojo katalikiškų tinklalapių skaičiaus.

Elektroninėms komunikacijos priemonėms nuolat kintant, kaskart vis daugiau katalikų bent jau teoriškai gali būti pasiekiami šiomis priemonėmis. Svarbiausia yra tai, kad jie gautų patikimą informaciją, tačiau tos priežiūros priemonės, kurias Bažnyčia galėjo naudoti tradicinės žiniasklaidos atžvilgiu, „naujosios žiniasklaidos“ priemonėms beveik neveikia. Nesant atskaitingumo redakcijai ar kitoms institucijoms, iškyla grėsmė, jog visi Babelio balsai gali skelbtis esantys katalikiški.

Antra, kai kurios Bažnyčią kamavusios krizės, o labiausiai – seksualinio piktnaudžiavimo krizė, Bažnyčios komunikavimo būdus verčia keistis. Bažnyčios vadovai vis geriau suvokia tai, kad daugumą jų avelių naujienos apie jų pačių Bažnyčią pasiekia per pasaulietišką žiniasklaidą, kuri dažnai nėra patikimas šaltinis.

Aš tikiuosi, kad Bažnyčios vadovai supranta, jog, vertindami savo pačių žiniasklaidą, leisdami jai būti skaidriai ir sąžiningai, jie įgis ilgalaikį pasitikėjimą. Vis dėlto, kad tai vyktų sėkmingai, reikės, kad pasikeistų žiniasklaidos lūkesčiai dėl institucijos, kuri dažnai siekia apsiginti nuo blogų naujienų.

Trečia, aš tikiu, kad ateina nauja katalikų redaktorių, rašytojų ir leidėjų karta, suprantanti savo vaidmenį, kurį ji turėti vaidinti, siekdama palaikyti katalikiškąją tapatybę. Tai nereiškia, jog šie žmonės turėtų būti gryni propagandininkai, tai reiškia, kad jie turėtų bendradarbiauti su Bažnyčia, suprasti, jog profesionalus naujienų pateikimas, solidūs straipsniai ir specialūs reportažai iš tikrųjų gali padėti vykdyti mūsų katalikiškai auditorijai priklausančių suaugusiųjų tikėjimo švietimą.

Neseniai vykusios kelionės į Angliją metu popiežius Benediktas XVI citavo palaimintąjį Johną Henry Newmanną: „Man reikia pasauliečių, – ne arogantiškų, ne neapgalvojančių to, ką sako, ne mėgstančių ginčytis, bet žmonių, išmanančių savo religiją, įžengiančių į ją, tiksliai žinančių, kur esą, žinančių, ką turi, ir ko – ne, savo tikėjimą išmanančių taip gerai, kad galėtų už jį atsiskaityti, istoriją išmanančių taip puikiai, kad galėtų ją ginti.“

To, apie ką kalbėjo kardinolas Newmannas, mums, Jungtinių Valstijų leidėjams, ne tik reikia, bet tai ir gali suteikti pavidalą žinių turinčiai pasauliečių katalikų bendruomenei, pasirengusiai ir norinčiai įsitraukti į pasaulį ir suvokiančiai katalikiškos spaudos – tiek spausdintos, tiek elektroninės – vertę kaip būdą gilinti savo pačių tikėjimo suvokimą ir per šio tikėjimo prizmę matyti savo pasaulį, kultūrą ir visuomenę.

Vertė Milda Bagdonaitė