Tenenuskamba tai banaliai

Lietuvos teatro ir kino aktorė, poezijos skaitovė, režisierė Olita Veronika Dautartaitė, paprašyta papasakoti apie Los Andželo lietuvių teatre tris mėnesius kurtą Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, nepuola paknopstomis kalbėti apie patį spektaklį ar darbo su aktoriais subtilybes. Režisierė visų pirma taria pagiriamąjį žodį Los Andželo lietuvių bendruomenei. Ir ne vieną. Už kasdienybę ir šventes. Už reiškimąsi įvairiose meno šakose ir gyvenime. „Turiu ir noriu pašlovinti, pagerbti Los Andželo lietuvių bendruomenę, jos aktyvų ir veržlų gyvenimo būdą, – teigia O. Dautartaitė. – Lietuvybę ši bendruomenė daugiausia išlaikė per Lietuvių dramos sambūrį, kuris 50 su viršum metų veikia statydamas lietuvių autorių pjeses. Daug buvusių vadovų, režisierių, vaidinusiųjų jau yra danguose, bet visąlaik išliko teatro tęstinumas. Atvažiavę jauni lietuvaičiai įsilieja į scenos mylėtojų būrį, kai ką iš jo perima, daug nauja patys atneša ir atveria.“

Apie tautinės savimonės sergėjimą Los Andželo lietuvių bendruomenėje bei statytus spektaklius ir pakalbėkime su režisiere.

Lietuvybės pajautimas išeivijoje stipresnis, kitoks. Tautiškosios vertybės taip pat labiau akcentuotos…

Taip ir turi būti, tai natūralu. Mes esame savaimingai tapatūs: mūsų žolė, mūsų arimai, mūsų jūra ir nemunai. Mes visa turime. Kalbame sava kalba. O gyvenantieji išeivijoje… Jeigu jie nori (o tikrai nori) išlaikyti lietuvybę, privalo iš šaknų save kelti, budinti ir visa tai perduoti vaikams ir vaikaičiams.

Prakalbus apie vaikus, jaunąją kartą… Ar jiems taip pat svarbi lietuvybė kaip ir tėvams?

Gal negalima tokiomis svarstyklėmis sverti… Tai priklauso nuo šeimos. Jeigu svarbu tėvams ir seneliams, bus perduota ir vaikams. Tėvai ilgiausias mylias veža vaikus į lietuvišką šeštadienio mokyklą, kurioje, be pamokų lietuvių kalba, dainuojamos lietuviškos dainos, šokami liaudies šokiai. Nors tarpusavyje jaunimas bendrauja anglų kalba, lanko angliškas mokyklas, per lietuviškąsias kultūros apraiškas atranda tautinį tapatumą. Jei tėvai bent kartą per dvejus metus nuveža vaikus į Lietuvą, šie auga žinodami, kad ten jų Tėvynė. Jauni žmonės puikūs. Idealistai, pilni patriotiškumo, daugelis jų nori save kūrybiškai išreikšti.

Los Andžele svečiavotės ir dirbote ne pirmą kartą. Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų draugystė su šio miesto lietuvių bendruomene.

Šiais metais ten skridau ketvirtą kartą. Pirmąkart į Los Andželą atvykau 1996 m. Fronto bičiulių – poeto B. Brazdžionio, žurnalisto ir visuomenės veikėjo J. Kojelio – kvietimu į metinį literatūrinį parengimą. Atvykusi susipažinau su jaunais žmonėmis, vadinamaisiais trečiabangininkais, neseniai atvažiavusiais iš Lietuvos. Pirmoji kelionė buvo kaip sėkla, pasėta ir mano, ir Los Andželo lietuvių teatro mylėtojų gyvenime. Susitikimas su Amandu Ragausku, inžinieriumi iš Kauno, mačiusiu mane spektakliuose Lietuvoje, buvo lemtingas. 1996-aisiais su bendruomenės žmonėmis užsimezgė ypatingas dvasinis ir kūrybinis ryšys.

Po ketverių metų buvau pakviesta statyti spektaklį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 125-osioms gimimo metinėms. Iš jo gyvenimo ir laiškų parengiau scenarijų „Raudokit, svajonių debesys“. Amandas vaidino Čiurlionį. Jis buvo ir scenos organizatorius. Pagrindinę spektaklio metaforą – valtį – rentė pats Amandas-Čiurlionis. Tai buvo Kastuko ir Sofijos meilės valtis, jų namelis, Čiurlioniui važiuojant į Peterburgą virtęs garvežiu, o galiausiai – grabu…

Kūrėsi spektaklis iš aktorių energijos, paveikių scenos detalių, ženklų, M. K. Čiurlionio muzikos ir šviesų.

Teatras – galinga jėga. Neišliekantis menas. Jis švyti čia ir dabar. Arba ne. Žiaurus savo trapumu bei vienkartybe. Tuo žavus. Mes spektaklį suvaidinome du kartus. Nei prisiminimai, nei įrašai negali atspindėti jo pulsavimo!!!

2006-aisiais režisavau Juditos Vaičiūnaitės „Dialogus su Emilija“. Tai buvo poetinė drama apie Emiliją Pliaterytę, skambant Frederico Chopino muzikai. Aktorė Laisvė Laurinkienė, vaidinusi Emiliją, gyveno San Franciske ir į repeticijas važinėjo 700 km. Be abejo, ne kasdien. Repetuodavome su ja ir telefonu. Laisvės vyras, G. Laurinkus, rūpinosi spektaklio apšvietimu. Garso, šviesos komponentai buvo profesionalūs. „Dialogus su Emilija“ suvaidinome tris kartus – šeštadienio vakarą, sekmadienio dieną Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos salėje ir gastrolių metu San Franciske.

Ir štai – 2010-ieji. Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“. „Mindaugo“ trupė buvo labai stipri. Scenografas – profesionalus dailininkas Sigitas Šniras. Kostiumus kūrybingai siuvo Laima Vaitkevičienė ir Aušra Kriaučiūnaitė, o jų eskizai – kaunietės Jūratės Maurušatienės. Aktorius grimavo profesionali grimerė Aušra Juškaitė-Rosegard. Mindaugą mąsliai vaidino Haroldas Mockus, baigęs Klaipėdos universiteto Režisūros fakultetą. Mortą – Justina G. Brazdžionis, jauna, emocionali profesionalė, vaidinusi Šiauliuose. Vismantas – scenos atradimas, pirmą kartą vaidinęs dramos spektaklyje Juras Michaljanc. Ramunė – Daiva Galinaitis, jau pasirodžiusi J. Vaičiūnaitės „Emilijoje“. Dausprungas – teatro grandas Amandas Ragauskas. Baltąjį Metraštininką įkūnijo Klaipėdos universiteto Režisūros fakulteto absolventė Edita Kliučinskaitė, Juodąjį Metraštininką – Aleksas Mickus, teatro menus studijavęs Amerikoje ir pats režisavęs spektaklius.

Į spektaklio audinį įpynėme penkių šokėjų trupę „Retro“. Choreografiją ruošė Jurga Medonis. Spektaklio metu skambėjo M. K. Čiurlionio, Vidmanto Bartulio kūriniai bei muzika iš XVI a. Lietuvos muzikos kolekcijos.

Kuo ypatinga buvo jūsų Just. Marcinkevičiaus dramos„Mindaugas“ interpretacija ir pastatymas?

Mindaugą norėjome parodyti ne tiek tvirtą valdovą, kiek karalių, kupiną valdovo ir žmogaus tragizmo. Jo stiprybė žmogiškai nuodėminga: „Dabar jisai tiktai žiūrėjo gailiai, kaip vardan jo kilnaus gyvenimo ugny jau baigė degti brangiausia jo paties dalis – žmogus.“

Mindaugas buvo Lietuvos įrankis. Nieko nemylėjęs, tik ją – Lietuvą. Norėjome žiūrovams išsakyti, priminti, kiek tragedijų nuo senų senovės vyko dėl Lietuvos, dėl jos išlikimo, dėl žemės lopinėlio ir kalbos.

Ar stengėtės dramą suaktualinti, priartinti prie nūdienos žiūrovo?

Nereikėjo aktualinti. Just. Marcinkevičiaus drama parašyta taip, kad ji veikia istoriją – praeitį, dabartį, bus paveiki ir ateičiai. Sąsajų su dabartine, savo vidumi savotiškai išdraskyta Lietuva yra. Tai amžina mūsų meilė ir skausmas.

Klausantis jūsų atrodo, kad tai emociškai sunkus, ganėtinai skaudus spektaklis…

Skaudus… Būtent skaudus spektaklis. Tvirtai sukaltas. Spektaklis turėjo puikią metaforą – didelį, tamsiai raudoną audeklą, kurį šokėjai nešė per visą salę skambant choralo muzikai. Pabaigoje jį kaip kraujo upę užsimeta ant pečių Mindaugas ir tempia iš scenos gilumos per žiūrovų salę jau nužudytas. Tik skamba įrašas, atveriantis jo mintis ir širdies klyksmą Baltajam Metraštininkui: „Aš priverčiau jėga paklusti man. Rašyk, kad aš… kad nemylėjau nieko… Tačiau pridėk, kad visa tai dariau tiktai dėl Lietuvos, tik dėl Tėvynės… Ir būtinai pridėk, kad jai ir man turbūt nebuvo kito… kito kelio… Kad aš buvau jos įrankis… Kad aš tik ją mylėjau… Lietuvą… Ją vieną… Galbūt mane supras… galbūt atleis…“

Kad spektaklis paveikus, jautėsi stebint žiūrovus, kvėpavusius vienu ritmu su teatro vyksmu. Scenos dinamika buvo emocionaliai sukaupta. Juoda ir raudona spalvos scenografijoje turėjo simbolinės reikšmės. Spektaklio tragiškumas skleidėsi per aktorių, muziką ir šviesas. Dramatizmą sklaidė šokėjai. Šokis – skaidrusis spektaklio pamatas, kūręs šviesos ir džiaugsmo plastėjimą.

Kiek jums svarbus dramos tekstas ir pats žodis statant spektaklį?

Mes, aišku, nevaidinome visos dramos, atrinkome svarbiausias scenas. Žodis man visur ir visada labai svarbus. Mūsų pastatymas nebuvo deklaratyvus. Mes nerėkėme. Neforsavome. Stengėmės žodį ir emociją išlaikyti kiek galima santūresnius.

Kokių dar itin įsiminusių momentų parsivežėte iš šio spektaklio bei gyvenimo Los Andžele?

Įdomu, kaip pamažėle kuriasi spektaklis – iš plastikos, muzikos, garsų, suvaidinto epizodo. Repeticijos – tai aktoriaus meilė! Tuomet režisierius – scenos, aktoriaus ištarmės, plastikos, metaforos valdovas. Premjeroje lieka tik aktorius. Režisierius atsitraukia, jo nebėra. Stebi kartu su žiūrovais, jaudiniesi ir džiaugiesi arba ne.

Viešnagių metu pažinau tenykštę lietuvių bendruomenę, Šv. Kazimiero parapijos žmones. Pamilau juos. Išeivijoje labai reikalinga bažnyčia, kuri vienija ir jungia. Ten, kur uždaromos bažnyčios, daug kas išyra.

Susibičiuliavau su šokančiais, dainuojančiais, su teatrą mylinčiais ir šiaip ten gyvenančiais žmonėmis. Išliko stiprus žmogiškas, kūrybinis ir dvasinis ryšys.

Kalbant apie patį buvimą Los Andžele, galiu tik pasakyti, kad jaučiausi laiminga. Labai. Atmintyje išliko saulė, vandenynas, kalnai, žydėjimas ir žmonės. Po ta saule visi išsitenka. Po viena palme – „bomžiukas“, po kita – aš su „Mindaugo“ tekstu. Kiekvienas yra toks, koks yra. Tačiau kad ir kaip ten būtų gera bei malonu, norisi būti su savais. Savo Lietuvoje – pievoje, lietuje, drumzlėse. Po savo dangumi.

Gyvenau ypač geromis sąlygomis. Poeto Prano Lemberto sūnus Vitalijus suteikė fantastišką trijų kambarių butą prie pat vandenyno Santa Monikoje. Pusantros valandos autobusu važiuodavau į repeticijas, išlipusią pasitikdavo Haris-Mindaugas ir veždavo dar 15 minučių į Šv. Kazimiero parapijos salę, kurioje ir vykdavo repeticijos. Jutau begalinį rūpestingumą, globą, meilę, draugingumą, pagarbą visų spektaklio kūrėjų ir žmonių, kuriuos sutikau.

Ar planuojate darkart išvykti?

Nenorėčiau nieko planuoti. Tebūna viskas Dievo valioje. Pasilieku su viltimi, džiaugdamasi viskuo, kas buvo.

Pokalbį pradėjome nuo to, kad išeiviai brangina Lietuvą ir stengiasi puoselėti lietuvybę. Šiltai sutiktas Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ žiūrovams priminė, kokios dramos dėl šio krašto išsaugojimo vyko žiloje senovėje. Kaip manote, ar panašus pastatymas sulauktų publikos palankumo čia, Lietuvoje?

Nežinau. Mes dabar iš teatro norime kažkokių brutalybių, kažin ko keisto, neįmanomo, absurdiško. Išeivija, ypač jaunimas, išsiilgusi teatro. Dramos spektakliai ir gera literatūra jiems reikalingesnė negu šou, popsas ar banalios komedijos. Mes esame persisotinę, o jie myli tiek savus, tiek atvažiavusiuosius. Mano supratimu, teatras turi nešti šviesą, pajudinti pirminius mūsų pamatus: kas yra žmogus, tėvas, motina, vaikas, valstybė, pilietis… Tenenuskamba tai banaliai. Teatro paskirtis ne auklėti, o sujudinti kraują, pasibelsti į širdį, į protą nereflektuojant scenoje gyvenimo. Teatras turi savo kalbą. Ir aš manau, kad mes buvome ją atradę.

Kalbėjosi Ugnė Kraulaidytė