Broliams, nugalėjusiems mirtį

„Sesės išpina kasas, ilgesio nupintas, / Geria sirpstančias rasas ir mėnulį šiltą. / Žydi debesų takai ašarom praminti, / Žengia broliai aitvarai, nugalėję mirtį.“

Tai kelios eilutės iš neseniai pasirodžiusio Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ albumo „Broliai“, skirto 1944-1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyviams atminti. Albume net 18 kūrinių, kurie atskleidžia ne tik žmogaus, žengiančio pasipriešinimo okupacijai keliu, būseną, bet savaip iliustruoja ir patį partizaninį sąjūdį išgyvenusį ne tik pakilimus, bet ir skaudžias netektis bei išdavystes.

Siūlome pašnekesį su grupės „Skylė“ lyderiu, muzikos bei tekstų autoriumi Roku Radzevičiumi ir dainininke Aiste Smilgevičiūte.

„Skylė“ iki šiol daugiau buvo žinomas kaip kolektyvas, dainuojantis smagias, kartais lyriškas, kartais pankiškas, dainas apie moteris. Albume „Povandeninės kronikos“ ypatingai išryškėjo baltų kultūros atspindžiai, o štai naujausias albumas „Broliai“ skiriamas Lietuvos laisvės kovų dalyviams atminti.

Rokas Radzevičius. Kai tau aštuoniolika-dvidešimt, yra visiškai natūralu dainuoti apie moteris, kurias per savo lyriškas dainas mėgini prisivilioti (juokiasi). Kai artėji keturiasdešimties link, imi galvoti apie kitus dalykus. Jau anksčiau kūryboje mėginau įprasminti vyriškumo pradą, kuris man pačiam taptų ne iškamša, bet gyvu, įkvepiančiu pavyzdžiu. Taip pat svajojau sukurti patriotinės tematikos albumą, kuriuo galėčiau išreikšti savo pilietinę poziciją. Kadangi nesu politikas, savo poziciją galiu išreikšti tik kūryba. Taip pamažu laikui bėgant šios dvi tematikos sutapo į vieną.

Nors aš pats studijavau istoriją, tačiau iš studijų metų apie lietuvių laisvės kovas po Antrojo pasaulinio karo mažai ką tenutuokiau. Dabar suprantu, kad baltai, partizanai ir ši diena – viskas susiję, tai nenutrūkstama mūsų istorijos grandinė. Ir vis dėlto kartais keistai atrodo mūsų žavėjimasis Vytautu, ilgesingas žiūrėjimas Juodosios jūros link ir visiškas nesusigaudymas, kas vyko čia pat, mūsų panosėje, istorija, kurią dar gali išgirsti iš pirmų lūpų.

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“. Nuotraukos autorius Modestas Ežerskis

Papasakokite, kas Jus paskatino atsigręžti į šią netolimą mūsų tautos praeitį ir apdainuoti partizaniškąją istoriją?

Rokas Radzevičius. Pirminę albumo idėją pasiūlė tuometinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Dalia Kuodytė. Jos mintis buvo – naujai perdainuoti autentiškas partizanų dainas. Taip aš pradėjau gilintis į šią temą – savaitę sėdėjau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ir klausiau partizaniškų dainų surinktų etnografų.

Netrukus į rankas pateko partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, kuris paliko neišdildomą įspūdį. Tada ir supratau, kad reikia ne perdainuoti, bet sukurti savo, autentišką, laisvės kovotojų pagerbimą įprasminantį albumą.

Aistė Smilgevičiūtė. Kai tik prabilome apie tokio albumo idėją, sulaukėme gan prieštaringų vertinimų. Tačiau ryžtingai ėmėmės darbo, ypač Rokas pasinėrė į šią temą, nes jam tai tapo itin reikšminga.

Šis albumas nėra karo apologija, tai pagerbimas tų jaunų žmonių, kurie turėjo tvirtą poziciją ir visomis jėgomis, iki paskutinės kulkos, priešinosi neteisybei, ištikusiai jų gimtąją šalį.

R. Radzevičius. Kurdami šį albumą mes tapome dainiais, pagerbiančiais savo didvyrius. Skaitant Dzūko dienoraštį labiausiai įstrigo to jauno žmogaus idealizmas, jo šviesios ir viltingos mintys, kurios atskleidžia autentišką po žeme besislapstančio, nuolat medžiojamo, žmogaus būtį.

Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius. Nuotraukos autorius Modestas Ežerskis

Minėjote, kad albumas savaip išreiškia ir Jūsų pilietinę poziciją.

R. Radzevičius. Mes dainuojame, nes mums skauda dėl to, ką šiandien matome šalyje. Anuomet dvidešimt metų buvo auginama Lietuvos kariuomenė, tačiau, kai atėjo laikas atlikti savo misiją, svarbiausi asmenys priimantys sprendimus, tiesiog pabėgo, o visą naštą ant pečių prisiėmė paprasti kaimo vyrai, inteligentai, vienas kitas karys.

Šiandien taip pat dažnai susidaro įspūdis, kad gyvename valstybėje, kuri labiau primena butaforinį projektą. Mes norime gyventi šalyje, kur kiekvienas atliktų savo darbą – karys būtų kariu, kunigas – kunigu, gydytojas padėtų žmonėms, politikas ne šoktų, bet priimtų sprendimus naudingus žmonėms, o ne suinteresuotoms verslo grupėms. Mane kaip žmogų skaudina dvejopi standartai taikomi vieniems, bet apeinami kitų.

Šis albumas – tai ir savotiška tautos stuburo paieška. Mes mėginame atsakyti į klausimą, kur slypi lietuvių tautos stiprybė, kad tiek amžių čia pirmyn-atgal, skersai-išilgai kitų kariuomenės vaikščiojo, bet mes išlikome. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva išgyveno tragišką metą – šitiek ištremtų, sunaikintų, pabėgusių… Dauguma tų, kurie išliko, buvo priversti prisitaikyti. Rodos, tautos stuburas visiškai sulaužytas, tačiau po penkiasdešimties metų tauta prisikėlė…

Albume skamba dainos, pagal judviejų parašytus tekstus. Kaip buvo rašomi šie tekstai? Ar tai mėginimas per save suprasti istoriją, per poetinę kalbą tapti tos istorijos dalimi?

R. Radzevičius. Ne tik mudviejų, bet ir poeto Rimvydo Stankevičiaus, taip pat Mildos Paškauskaitės, Gedimino Žilio žodžiais. Albume skamba ir dvi dainos sukurtos pagal autentiškus partizanių Dianos Glemžaitės bei Laukinukės tekstus, kuriuos atradome skaitydami partizanų poezijos rinktinę „Kovos keliu žengiant“.

Laisvės kovų tematika yra daugiasluoksnė, tad ir kiekvieno teksto parašymo istorija, akcentai yra skirtingi. Man asmeniškai buvo svarbiausia per poetinį žodį atskleisti besislapstančio žmogaus, kovojančio už savo tautos ir savo paties išlikimą, jausmus bei išgyvenimus. Savaitė, kurią praleidau, klausydamas bobučių įdainuotų partizaninių dainų, nepraėjo be pėdsakų – aš persismelkiau ta poetine kalba bei įvaizdžiais, kuri skamba dainose ir juos mėginau įvilkti į savo kalbą.

Darbo pradžioje pasidarėme albumo dramaturginį planą, kuriame atspindėtų vieno žmogaus istorija, o per ją atsiskleistų ir žmogaus gyvenimas, jo meilė, tautos tragedija, išėjimas į mišką, atsisveikinimas su mylimąja, gyvenimas alsuojant mirčiai į nugarą, išdavystės, mirties baimė, draugų mirtys, paskutinė kulka…

Stengėmės išvengti kartojimosi ir atspindėti įvairias kasdienes situacijas ar reikšmingesnius įvykius. Taip gimė daina „Aštuoni karžygiai“, skirta aštuoniems partizanų vadams 1949 m. vasarį susirinkusiems Minaičių kaime, Radviliškio r., ir bunkeryje įkūrusiems Lietuvos laisvės sąjūdį. Daina „Klajūnė“ skirta pagerbti visas moteris išėjusias į miškus ar aktyviai talkinusioms partizanams. Daina „Paskutinė kulka“ skirta Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui gyvam nepasidavusiam apsuptame bunkeryje. Dainą „Broliai aitvarai“ įkvėpė partizano Dzūko dienoraštyje perskaityta mintis apie brolius ir bendražygius, kurie buvo pasiekę tokią būseną, kad jau nebaisi jiems atrodė ir pati mirtis. Broliai, nugalėję mirtį – ši jo mintis ir yra pagrindinis dainos leitmotyvas.

A. Smilgevičiūtė. Ieškojome akcentų, kurie savaip atspindėtų tiek visos pasipriešinimo istorijos eigą, tiek ir vieno konkretaus žmogaus būtį. Todėl ir pati albumo dramaturgija tokia – nuo grėsmingų pirmųjų akordų bylojančių apie okupacijos pradžią , smagios, optimistinės „Žalios dainos“, kai pats partizaninis pasipriešinimas buvo itin gyvybingas ir veržlus, tačiau antroji albumo, kaip ir paties pasipriešinimo pusė tampa rami, labiau baladine, iki pat tragiškos baigties ir viltingos „Priesaikos“, kuri viltingai įprasmina visą šią istoriją.

Kalbate apie mėginimą per poetinį žodį išreikšti žmogaus jausmus. Žmogaus , gyvenusio prieš pusšimtį metų visiškai kitokiomis sąlygomis nei mes dabar. Ar tai nebuvo per nelyg sudėtingas uždavinys?

R. Radzevičius. Paprasta tikrai nebuvo. Mes nesiekėme anų dienų autentikos. Jei turėtume tokį tikslą, tiesiog perdainuotume partizanų dainas. Tačiau ėjome savo keliu – per savo kalbą ir šių dienų patirtį mėginome suvokti, kas vyko žmogaus viduje. Poezija – tai intuityvi pastanga suprasti.

Šioje istorijoje itin daug mirties, todėl psichologiškai tai buvo itin sudėtinga. Nežinau, kiek sykių „numiriau“ kurdamas šį albumą… Bet ir čia, toje mirties akivaizdoje, mes mėginome žvelgti viltingai. Taip, žmonės mirė, bet tik jų dėka esame čia ir dabar. Jų tikslas buvo pasiektas, tad ir jų auka nebuvo beprasmė. Todėl nenorėjome, kad albumas taptų kažkokia gedėjimo forma. Taip, skamba čia dvi raudos, bet jos buvo būtinos dramaturgiškai.

Pasipriešinimo istorijoje netikėtai atsiskleidžia ir fenomenalus žmogaus santykis su gamta. Žmonės taip buvo susitapatinę su aplinka, kad net ir atšiauriomis žiemos sąlygomis sugebėjo išlikti ne vienus metus. Tai byloja ir apie stiprią žmogaus dvasią, begalinę motyvaciją ir tikėjimą.

Bent keliose dainose itin ryški „skanduotinė“ – patriotinė linija, kurios muzika ganai tranki, o tekstai gana tiesmuki. Kaip kalbėti apie tai, kas svarbu ir tuo pačiu nenukrypti į kraštutinumą?

R. Radzevičius. Ši riba yra labai slidi, ypač kalbant tokia tema. Albumui dainų tekstų daugiausia parašėme trise – Aistė, aš ir Rimvydas Stankevičius. Kiekvienas skirtingai mėginome atskleisti mums rūpimus dalykus. Aistė į viską stengėsi pažvelgti subtiliai moteriškai per simbolius, aš kitaip, Rimvydas, matyt, tiesiausiai, kad ir „Žalioje dainoje“ – „Mes lietuviai, mes girių augintiniai – / Žaliašvarkiai, randuoti, drevėti… / Jei mums gūdūs miškai nepadėtų, / Ar mes šalį nuo priešų apgintumėm?“ Tokia jo pozicija, bet kodėl gi negali būti tokios?

A. Smilgevičiūtė. Kurdami albumą visada galvojome, kaip netapti oratoriais, skelbiančiais radikalias tiesas, o išlaikyti subtilų balansą tarp poetinio žodžio ir tiesos. Man rodos, kelios tiesmukesnės dainos bendrame albumo kontekste dera, juolab, kartais norisi tiesą pasakyti tiesiai šviesiai: mes – lietuviai… Argi to reikia gėdytis?

Kaip Jūs šiandien įsivaizduojate patriotiškumą?

R. Radzevičius. Gyvename laiku, kai visos sąvokos supainiotos ir neretai susidaro įspūdis, kad viešai pareikšti, jog didžiuojiesi esąs lietuvis, yra gėdinga. Žiniasklaida taip pat formuoja nuomonę, kad visi aplink sukčiai, todėl dergti vienam kitą jau tapo norma. Pyktis gera priemonė skaldyti ir valdyti. Ir tai puikus masalas pakirsti žmonių pasitikėjimą vienas kitu. Kai yra galimybė įtarinėti, niekas neskubės ieškoti to, kuo galima didžiuotis bendrai, nes to „bendrai“ nebelieka. Kai pakertamas pasitikėjimas savimi, savo artimu, sumažėja ir savivertė, o su tokiu žmogumi galima daryti ką tik nori… Juk jei vaikui nuo mažens sakysi, kad jis blogas, jis toks ir taps.

Aš netikiu ta žiniasklaidos propaganda, pažįstu daug įdomių žmonių ir tvirtai žinau, kad lietuviai – kūrybinga tauta. Nėra taip blogai, kaip kažkas mums bando įrodyti. Yra kuo didžiuotis, tereikia išmokti vertinti tai, ką mes turime. Tai, manau, ir yra didžiausias patriotizmas.

Ar tapatybės klausimas kasdienybėje Jums yra aktualus?

R. Radzevičius. Savo tapatybę aš kasdien pasitvirtinu šeimoje per bendravimą, folklorą, pasakas, simbolių poetiką ar bičiulių būryje dalydamasis savo patirtimi, atradimais bei klausydamas jų asmeninių istorijų. Žmogaus laimė – ne namas, automobilis ar televizorius, bet jausmas, kad esi mažos bendruomenės dalis.

A. Smilgevičiūtė. Įdomus kitam gali būti tik tiek, kiek pats esi autentiškas. O autentiškumas – tavo paties šaknys, žemė, kur užaugai, kultūra ir žmonės.

Kaip kalbėti apie istoriją, kad ji būtų įdomi ir verta pagarbos? Kaip prakalbinti istoriją, kad ji bylotų jaunam žmogui?

R. Radzevičius. Apie istoriją pasakoti reikia šiuolaikiškai, patraukliai ir kūrybingai. Būtent kūrybingo požiūrio šiandien dažnai ir pasigendu. Kiek Lietuvoje esama centrų, institutų, muziejų kurie sukaupę krūvas įdomiausios ir vertingiausios medžiagos nesugeba jos įdomiai pateikti ar tiesiog paviešinti. Vienas iš būdų jauną žmogų sudominti istorija, tai – meno kalba. Sukauptos medžiagos turinys yra geras, tereikia atrasti tinkamą formą.

Gaila, kad taip dažnai valstybiniai funkcionieriai, kurie priima sprendimus, nesugeba žvelgti toliaregiškai arba yra pačios sistemos įkaitai. Kurdami šį albumą išsiuntinėjome krūvas paraiškų su prašymais paremti šį patriotinį-švietėjišką projektą, tačiau nė viena iš tų paraiškų valstybinėse institucijose nesulaukė jokio dėmesio.

Pašnekesio pradžioje kalbėjau apie butaforinę valstybę, kurioje žmonės prastai atlieka ar išvis neatlieka savo pareigų. Štai tokioje situacijoje ir nesupranti, kaip, pavyzdžiui, yra skirstomos lėšos istoriniams-švietėjiškiems projektams paremti. Arba, kur yra tie paremti projektai, kurie būtų kūrybingu istorijos pateikimo pavyzdžiu.

Tad tokioje situacijoje ir pasijunti kaip partizaniniame kare – asmeninėmis lėšomis ir investicijomis darai tai, kas atrodo svarbu tau pačiam, nors turėtų rūpėti ir pačiai valstybei. Ir kaip anuomet partizanai laikėsi iš paprastų žmonių paramos, lygiai taip pat ir mes – tik asmeninių žmonių iniciatyvų bei paramos dėka galėjome pasiekti, kad šis albumas išvystų dienos šviesą.

„Žalia daina“

„Paskutinė kulka“

Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ albumą galima įsigyti čia

Partizanų nuotraukos iš LGGRTC archyvo

Kalbino Gediminas Kajėnas

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“. Nuotraukos autorius Modestas Ežerskis