2010 11 12

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Laiškai iš kaimo. Nelabai liūdna rudeniška mozaika

Henriko Gudavičiaus nuotrauka

Spalio 9-oji

Tikrasis ruduo eina pamažu, galima sakyti, kad dar viena bobų vasara sugrįžta. Bet yra ir staigių fenologinių ženklų. Štai šiandien, šeštadienį, pirties kepurėje jau neberandu pasislėpusių žnypliškųjų auslindų. Visada būdavo, o dabar nebėra – suprato pagaliau, kad šita kepurė, vis džiūstanti prie dūminės devynioliktojo amžiaus pirtelės, nėra patikima slėptuvė, jei nori sulaukti pavasario. Didysis šliužas irgi jau slepiasi po nukritusiais lazdynų lapais. Netyčia surado jį mūsų retųjų auglų saugomame sklype talkininkavę svečiai savanoriai – Kolia iš Ukrainos, Diego iš Ispanijos ir Fabijo iš Brazilijos – kuriuos net iš Marcinkonių atsivežė padirbėti prie Krūčiaus upelio mūsų parko botanikas Mindaugas. Patupdytas ant delno šis gražuolis didysis šliužas pamažu išsitiesė ir svečių nustebimui net savo ilgas antenas išleido… Kirtome pietinio miškapievės šlaito krūmus, pasikalbėdami, kaip gera bus čia kitą vasarą jaukiai plazdenti meškutėms, perlinukams bei machaonams, ir prisimindami, kad šie metai gamtininkams yra biologinės įvairovės saugojimo metai. Kartais reikia labai nedaug pamojuoti kardu, kirviu ir sekatoriumi – ir tik pažiūrėk, jau kokia nors reta rūšis pasirodys nebe nykstanti, o puikiai sau gyvuojanti. Šitokių pietinių šlaitų bei miškapievių didžiausias priešas dabar ir yra krūmai, nes žmogus nebeateina čia su dalgiu.

Traukiasi į žiemos slėptuves vabzdžiai, varliagyviai ir ropliai. Vaikšnoro Ravo mažame tvenkinėlyje po nuskendusiais juodalksnių lapais vis dar sukruta varlės, bet jau apsnūdusios, ir jos jau nebepamatys, kaip gražiai krante suraudonavo prisirpusios karklavijo uogos. O skorpionblakė dar aktyvi, ilgiau pažiūrėjus galima pastebėti, kaip ji plaukioja skrosdama vandenį savo radarais lyg povandeninis laivas. Tai graži blakė, švaraus vandens indikatorius, ir visai neturi sausumos blakėms būdingo nemalonaus kvapo… O į Krūčių atplaukė iš Nemuno trys gražuoliai upėtakiai. Tokie pat baikštūs, kaip ir strepečiai, jie pamažu iriasi prieš srovę ir kažko tyko. Neaišku, kaip jie maitinasi, nes nebenukrinta čia joks vasaros vabzdys, jokia kirmėlė nesiraito, net moliuskai prapuolė. O strepečiams ir upėtakiams gerai. Šaltas šaltas upelio vanduo, ir visiškai nėra maisto – štai kur tikrojo prisitaikymo, užsigrūdinimo ir kantrybės pavyzdys.

Spalio 17-oji

Kai pradeda gelsti guobų, vinkšnų, skroblų, obelų, putinų ir kitų taurių medžių bei krūmų lapai, reikia eiti miškais ir pamiškėm su kastuvu ir maišu – vis surasi kokį mažą, bet vertingą medelį, išsikasi ir pasodinsi ten, kur jam bus garantuotos perspektyvos užaugti ir derėti. Sodininko kastuvas dabar turi būti ypač aštrus. Šaknies negalima drėksti, reikia iš karto atkirsti. Gal Oldo Leopoldas pirmasis užrašė šią svarbią tiesą apie kastuvą ir kasėją. Nežinau, kaip skamba ši metafora originalo kalba, bet rusiškojo vertimo „Smėlio karalystės dienoraštyje“ ji atrodo gerai: „Počiemu tupaja lopata? Potomu, što tupoj čieloviek“. (,,Kodėl kastuvas bukas? Todėl, kad bukas žmogus“). Čia ir yra tas atvejis, kai pastabus mokslininkas, eksperimentatorius ir publicistas, pagalvojęs apie konkretaus žmogaus nevykusį darbą, užsirašė tokią išvadą, bet nejučia ji sušvito kaip puiki metafora. Pravartu čia prisiminti ir Romualdo Granausko „Gyvenimą po klevu“.

Šioje apysakoje aiškiausia ir yra ši tiesa: kai žmogui darbas tik baisi našta, kai jis nervingai skuba kuo greičiau to darbo atsikratyti, galvodamas vien apie kliuksintį butelį po tokios jam beprasmiškai ilgos darbo dienos, kai jo darbo padargai išklerę – nieko gero nebegalima tikėtis. Tai labai stipri žemaičio rašytojo apysaka, ir – keistas dalykas – užtenka ją perskaityti vieną kartą. Jau gavai, ko ieškojai. O „Jaučio aukojimą“ būtina skaityti net tris kartus – tik tada jis parodo tikrąją savo idėją ir tikrajį grožį. Tada ši maža knygelė pasidaro išties pakili ir aiški, nors sakiniai – sunkūs.

Juozo Apučio „Skruzdėlyną Prūsijoje“ reikia skaityti devynis kartus, kol pajusi tą neišpasakytą Jorio Globio nuostabą, kai jis pamato antgamtiškai pražydusį savo sukastą lauką. O juk kasė vargšas taip beprotiškai ištvermingai su tokiu atšipusiu kastuvu ir tokią įšalusią žemę… Atgijo laukas! Romualdo Granausko papasakotas gyvenimas po klevu nebeprikeliamai nugyventas, nebepataisomai apleistas ir nepaneigiamai ergonomiškai pagrįstas… Būtent apie tokią ergonomiką ir kalba ūkiškoji Oldo Leopoldo metafora. Stipriausi mūsų kaimo rašytojų kūriniai – tikri gamtinės ir dvasinės aplinkosaugos paminklai. Kraštovaizdinis ir sielovaizdinis grožinės prozos archyvas. Jau pats su savimi kalbuosi.

Einu su nekiauru maišu ir aštriu kastuvu lyg ir ne visai dar beviltiškas žemkasys, o regiu tik spalvingus rudenio medžių apdarus, ir man gražu, todėl perdaug neskubu. Dar nė vieno tinkamo medelio neišsikasiau, bet eiti šitaip pasiramsčiuojant kastuvu yra gerai. Kastuvas sodininkui yra tas pats, kas meškerė žvejui. Pasakyk žuvautojui, kad jam teks pusę dienos nesitraukti nuo upės, bet išbūti be meškerės, jis nė už ką nesutiks. Taip ir man per rudeninės augmenijos atvašynus brautis be kastuvo būtų negerai. Sustoju prie mažų kriaušaičių. Dabar ypač aiškiai matosi jų lapų forma, ir tai kol kas vienintelis šios rūšies įvairovės požymis, nes miške vaismedžiai labai retai dera. O tos pačios rūšies skirtingų formų gausumas yra patikimas populiacijos gyvybingumo ženklas. Šitaip rašė ir Oldo Leopoldas, ir natūralių miško parkų tvarkytojams tai jau seniausiai buvo žinoma.

Bet kas gi čia dabar sublizgo tarp pageltusių skiautėtų lieknųjų plukių lapų? Akmeninis antkapis. Ir net šlifuotas. Apsižvalgau: taip ir yra, atsidūriau senosiose Liškiavos žydų kapinėse… Atkėblinau, praradęs ir laiko, ir vietos jausmą, pro eglyno šakas besidairydamas į dangų ir į man reikalingų, kasmet vis kiekvieną spalį šitaip ieškomų medelių atspalvius… Užsigalvojęs atžirgliojau net į patį seniai apleistų kapinių vidurį. Su maišu ir kastuvu. Jeigu kas dabar mane pamatytų, pavadintų juoduoju archeologu. Štai ir dar vienas, į žemę galutinai besusmengantis antkapis, ir dar, ir dar… Visi atgręžti į Vakarus, į besileidžiančią saulę. Raidės visiškai nepažįstamos, bet žinovas pasakytų, kad iš jų susidaro netgi metų įrašai, nes taip juk ir buvo išsiaiškinta, kad nuo neatmenamų laikų Liškiavoje įsikūrusių ir gyvenusių šios tautos žmonių kapinėse buvo laidojama ne tik tais 1840 metais, kaip liudija vienas antkapis, bet savaime aišku, kad ir žymiai anksčiau…

Lėtai krinta geltoni liepų lapai, jau patys paskutiniai. Beveik nuoga nuliūdusi liepa, bet ir vėl jau tarsi laukia pavasario. Ir sulauks, ištikimai saugodama šitokią senovę. O raudonasis ąžuolas štai tik dabar pradeda rausti. Įdomu, kad ir šitas mistiškai apžėlusių kapinių kalnelis yra tokių gražių, taurių medžių prieglobstis. Raudonasis ąžuolas, tiesa, atėjo į mūsų kraštą net iš Šiaurės Amerikos, taigi iš Oldo Leopoldo tėvynės, bet būtent šis ąžuolas, pasak žymaus miškininko Algirdo Valavičiaus, yra geriausias teisingos augalų introdukcijos pavyzdys. Vis dėlto turiu išeiti iš kapinių, kol niekas nemato. Man reikalingų ąžuoliukų paieškosiu kitoje vietoje. Leidžiuosi šlaitu žemyn tartum nuogąstaujantis senas žydas, niekaip neberandantis, kur galėjo prapulti kažkada čia netoliese buvusi medinė sinagoga…

Spalio 20-oji

Šitokių ryškių sapnų pasitaiko labai retai. Kai realiai pažįstami ir net savi žmonės tavo sapne lyg ir visiškai logiškai su tavim kalbasi, bet vis dėlto sukuria nekasdienišką, beveik pasakišką situaciją, kai keisčiausios detalės, atklydusios iš prabėgusių tavo gyvenimo dešimtmečių, natūraliai įsipina į kaleidoskopiškus būtent šios nakties sapno įvykius… O gal kas ypatingo šiomis dienomis atsitiko mano bičiuliui Vytautui Almaniui, jeigu išvydau jį tokioje perversiškoje projekcijoje? Gal jis ten, savo Šiaurės Lietuvoj, pasodino dar vieną ąžuolyną, gal išleido naują knygą, o gal sulaukė dar vieno vaikaičio?

Realus, tikras ir labai ryškus vaizdas: guli sekmadienį Vytautas prie pat dūzgiančio bičių avilio lakos su kokia jam svarbia knyga – ir skaito, ir savo biteles gano, o jos nieko blogo jam nedaro, nors viena kita gal ir piktokai sudūzgia, įsiveldama į vešlią barzdą. Arba štai dar toks ryškus reginys: tvankų šeštadienio vakarą grįžta Vytautas iš pirties su ilgais kailiniais, visas prakaituotas, nekalbus, tačiau besišypsantis. Tų sunkių kailinių jis nenusimeta ir pirkioje, užsigalvojęs tūno kaip meškinas, maukia arbatą iš didelio puodo ir prakaituoja, prakaituoja… kaip tikras miškažmogis. Tokį iš tiesų nesapnuojamai tikrą ir tekdavo pamatyti miškininką, rašytoją Vytautą Almanį, kai jis dirbo kadaise Liepynės girininkijoje prie Vilniaus. O sapne? Tas mano sapnas prasidėjo štai kaip…

Aiškiai regiu, kad esu Vilniuje. Ir būtent Gedimino aikštėje. O ten, kad ir kaip keista, Muzikos ir teatro akademijos studentai tikromis vedegomis ir kaltais drožia iš didžiulės drebulės kamieno kažkokią ilganosę stovylą, dirba sutartinai, žinau, kad jiems vadovauja patyręs meistras Romas Norkūnas net iš tolimos ir garsingos Musteikos, bet jo paties kol kas nematau. Praeiviai teiraujasi, kas čia bus, gal čia kokius gigantiškus šachmatus drožia… Kažkas sako, ar tik ne Buratino nuotykius rodys… Studentų daug, drebulė grandiozinė, čia pat stovi ir Nemenčinės miškų ūkio vilkikas, atvežęs iš Liepynės girininkijos tą drebulę. Virš mašinos siūbuoja keista gervė, kurios, matyt, dar neišmontavo, kai vežė čionai milžinišką naujametinę eglę. Staiga tas jaunimo drožiamas medinis stabas atgyja, pradeda kalbėti ir vaikščioti lyg jau pats čia viskam vadovautų, o studentai tik puošiasi spalvotais kostiumais, ir spektaklis tuoj prasidės.

O palei Vilnelę vaikšto kailiniuotas Vytautas Almanis su savo vilkšune Milta. Ir kalba jai, negarsiai šneka, bet aš viską girdžiu. Tai matai, Milta, sako Vytautas Almanis, kaip mums pavyko, kad jie dar nežino, ką gavo, net nepamatė, kaip tą drebulę kirto dievas Perkūnas, būtume turėję bėdos savo miške, o dabar iškišom į Gedimino aikštę ir dar su tokiu triukšmu, uch, kaip pasisekė… Tuo tarpu prie Varpinės jau susirinko minia, studentai skelbia, kad prasideda naujas Medinčiaus teatro sezonas, kad nuo šiol jų mokykla vadinsis Meduvos muzikos ir teatro akademija, Medėjiškų burtų fakultetas, Medeiniškų mįslių katedra, o tie medeiviški burtai tuoj ir prasidės…

Vytautas Almanis, matau, lyg tolsta upelio krantu, jam virš galvos dūzgia rusvas bičių debesėlis, o šalia – tas didelis jo šuo, ir aš galvoju, kad mano draugas tikriausiai panašus į kokį senovės didiką, tiktai keista, kaip tie studentai jo dar nepriviliojo į savo teatrą, žiūrėk, būtinai įvels ir jį su tais visais gauruotais jo kailiniais į premjerinį šurmulį, juk rudeniniai medžioklių teatrai ir susikuria taip staiga iš prabėgom susišaukiančių vedlių, pėdsekių, eigulių, varovų, trimitininkų, o čia gi šitokia Almanio figūra ir dar toks didelis šuo. Ne, jis niekada neitų į jokias medžiones… Lyg ir nusiraminu taip pagalvojęs. Ūmai Vytautas atsisuka, pamato mane ir pakartoja tą patį, ką kalbėjo savo Miltai: jie dar prisivaidins, jie nežino, koks čia medis… Šitokia drebulė ne juokai… Tokią nosį ne bet kas nugenės…

O iš Vilnelės tuo tarpu išbrenda „Žaliosios Lietuvos“ redaktorius ir Vilkų gynimo komiteto pirmininkas Andriejus Gaidamavičius, jis net pasilypėdamas ant kopėčių prie Liaudies kultūros centro kažkodėl jau iš tolo ima šaukti, kad visi mūsų šalies medžiotojai ir medžioklėliai seniai nusimelavę, kad ir mokslininkai skaičiuoja neteisingai – dabar Lietuvos giriose iš tikrųjų nebe trys šimtai vilkų, o gal tik koks šimtas beliko, ir visus vilkus reikia saugoti, net ir tą, kuris eina kartu su tuo kailiniuotu barzdyla… Bet Andriejų Gaidamavičių staiga mandagiai nutildo etnologijos studentas Rolandas Petkevičius, gal ką tik atskubėjęs iš Vytauto Didžiojo universiteto elektriniu Kauno traukiniu, o gal kokiu kitu būdu atlėkęs į Vilnių iš savo Antaviešės vienkiemio nuo Zarasų. Dar suspėju sapne pagalvot, kad jis gi jau seniai nebe studentas. Nesikarščiuokit, sako jis Andriejui, nežinot, kiek aš čia šiandien pamačiau savų žmonių, o vakar sugrįžau iš Indijos… tai nei vienoj Vilniaus gatvelėj nesutikau nė vieno tikro žmogaus, atrodė visi pikti, irzlūs, pavydūs… bet šiandien jau matau tiek daug veiklių žmonių, tiek vilties…

Ūmai prapuola visi pašnekovai, tik pro tą ilgą Medinčiaus nosį staiga pranėrusi atplasnoja raudonais plaukais lyg iš Gojos paveikslo mano duktė Elzė ir ima guosti mane: tik nebijok, mes čia viską žinom, mums tokio medžio ir reikėjo, mes tuoj sudrebinsim visus medinčius, medėjus, medžiotojus, medžioklius, tu tik pažiūrėk, argi manai, kad šalia to išmintingo Girininko eina kalė Milta, čia gi tikras Vilkas, supranti, mes tuoj visus Lietuvos vilkų nedraugus prie laužo suvarysim, dar Aušrai tekant perspėjimo fejerverkus paleisim, ir visiems niekingiems Lietuvos miškų išpardavinėtojams pati deivė Medeinė parodys, kaip jų nedorai seikėjami litai, eurai ir doleriai tiesiog virpančiais drebulės lapais pavirsta…

O gal tu manai, kad ir tas žilas Girininkas, apsigaubęs aukso vilna, ir tas iškalbingas Vilkų gynėjas čia atsirado be mūsų akademijos burtų, o ir tas pažangus etnologas studentas?… Na, gerai, sakau savo dukrai, bet kodėl tu taip baisiai nusidažei plaukus? Taip reikalauja režisierius, atsako Elzė, aš pakentėsiu, vistiek mane tuoj suės Vilkas. Tai būsi Raudonkepuraitė?! Ir tau nebaisu? – išsigandęs klausiu. Baisu, atsako Elzė, o ką padarysi, menas reikalauja aukų. Ne vilkai kalti… Toks projektas. Europinis lygis. Negaliu gi visą laiką vaidinti Elzę gudruolę… Bet Medėjos vaikai nežūsta. Patikėk. O ir Vilkas nepergudraujamas. Ir tas didysis Medinčius nosį nudegs… Girdėjot?.. Akademinis teatras keičia kaukes… Menų spaustuvė permainys publiką… Keistuolių teatras vis dar draudžia sapnuoti Vilnių… Bet galima sapnuoti kiek patinka… Žiūrėkit – čia ir bėganti su vilkais iš rusų dramos teatro… O dabar, jei dar suspėsit, pasislėpkit visi, kas nenorit, kad ir jus kliudytų performansų dūmai…

Aš kažkur bėgu, skubu slėptis, kad tik kuo toliau nuo bet kokių sezoninių aliarmų, nuo bet kokių vedžiojimų už nosies, dar susirūpinęs dairausi anūko Roko, bet staiga prisimenu, kad reikia gelbėti ir tą visų amatų meistrą, šios keistos šventės neįtikėtinąjį dalyvį Romą, sustoju ir imu šaukti… Bet jis ten tarp mažesnių vaikų užsižaidęs, savo drožtais medklumpiais apsiavęs, kaip niekada susikaupęs tampo armoniką. O jo dukraitė Agota jau skelia titnagu ugnį laužui kurti. Čia pat, prie Sereikiškių parko vartų, kažkas iš tų revoliucingų vaidintojų prabėgom sustabdo mane ir klausia: Gal tamsta iš Musteikos kaimo? Gal moki vilkus vilbinti?

Ir su tais žodžiais pabundu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu