2010 11 12

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Prisijaukinęs sakalą, bet neprijaukinamas. Henrikui Nagiui – 90

Portretas.
Rašytojas Liudvikas Jakimavičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

1990-ųjų rudenį (didelis ačiū Michailui Gorbačiovui) man „nuskilo“ mėnesiui išsprukti į Kanadą susitikti su savo dvyne seserimi, pabėgusia iš SSSR 1985 metais.

Skrydis iš Šeremetjevo į Monrealį buvo graudžiai juokingas. Aerofloto bilietą per kažin kokias pažįstamų pažintis gavau paskutinę dieną, ir jis buvo „Busines“ klasės. Daili stiuardesė lėktuvo salone užtraukia užuolaidėles, atskirdama mane nuo „Economy“ klasės keleivių, kurioje sėdi visa Montreal Canadians ledo ritulio komanda, grįžtanti po pralaimėtų rungtynių su CASK. Ten sėdėjo ir delegacija lietuvių sąjūdiečių, vadovaujama Jurgio Jurgelio, kurie su kaži kokia misija skrido, regis, į Otavą.

Mano salone tik aš vienas,  įsidrėbęs į minkštą fotelį, man leidžiama rūkyti, o stiuardesė vis klausia, ar dar norėtumėte viskio. Rusai turi gerą priežodį „S griazi v kniazi“, ir labai smagu bent sykį tą jausmą gyvenime patirti: „Atneškite,  mieloji, dar vieną Walkerio taurę su citrina“. Toji tuoj pat atneša, tačiau vienam gerti nuobodu. Aš praskleidžiu užuolaidėles ir pasikviečiu į savo apartamentus Jurgį Jurgelį ir visą lietuvių delegaciją. Sėdim, šnekamės apie Lietuvos reikalus, rūkome. Paklausiu stiuardesės, ar ji negalėtų ir gerbiamiems ponams atnešti po viskio taurę, o ji atsako, kad gerbiamų ponų vieta yra kitame salone ir maloniai išprašiusi mano pašnekovus, mandagiai perspėja mane, kad daugiau taip nesielgčiau.

Išsilaipinu Monrealio oro uoste, ir pirmasis mane apkabina žilstelėjęs, senyvo amžiaus žmogus – poetas Henrikas Nagys. Sėdam į jo ševroletą ir važiuojam į jo namus. Henrikas kalba beveik nesustodamas, lyg norėtų pasakyti viską iš karto, kas jam prisikaupė per 50 egzilio metų.

Iki susitikimo mes buvome susirašę tik keletu formalių laiškų. Prašiau jo eilėraščių  ir atsakymų į anketos klausimus „Sietynui“. Poetas pasidavė mūsų  jaunatviškai „provokacijai“ ir kreipiniai keitėsi nuo „mielas kolega“, „mielas bičiuli“ iki „sveikas gyvas Liudvikai“.  Nuo pat pirmo pokalbio, važiuojant iš oro uosto,  tvyrojo toks jausmas, lyg būtume tik ilgai nesimatę seni pažįstami, net draugai. Tąsyk kalbėjomės iki paryčių, politikavome apie Lietuvos reikalus, „Sąjūdį“, literatūrą, bet laiko buvo maža, ir aš jam pažadėjau, kad sugrįšiu pagyventi pas jį savaitėlę po viešnagės pas seserį, Kvebeke.

Nagys man skambindavo į Kvebeką kiekvieną dieną po kelis kartus. Tiesą sakant, aš irgi veržte veržiausi pas jį nuvažiuoti, nes tame Kvebeke nuobodžiavau tikrąja ta žodžio prasme. Eidavau į Laval universiteto biblioteką, kaži ką skaitinėdavau, po to nusipirkdavau alaus ir eidavau į kapines, prisigrybaudavau raudonikių, grįždavau pas seserį namo, juos pats sau išsikepdavau, vakarienei suvalgydavau ir eidavau miegoti.

Ir sesuo, ir jos vyras matė mano nuobodulį, tad visai nenustebo, kai  vieną rytą pasakiau, kad atėjo laikas atsisveikinti.

Štai tada ir prasidėjo mano tikroji pažintis su Henriku Nagiu.  Aš įsikūriau jo namuose, salone, ant minkštos sofkutės, jis didžiąją savo  laiko dalį leisdavo pusrūsyje arba kieme prie kregždyno, bet mes vienas nuo kito per visą mano buvimo laiką Monrealyje beveik neatsitraukėme, šnekėjome nenutildami, ir kas nors iš šalies į mus pažiūrėjęs,  būtų galėjęs įtarti, kad esam pamišę. Ch. Cortasaras romane „Žaidžiame klases“ tokią būseną yra pavadinęs „amoku“ , ir tai yra šiek tiek panašu į „Sekminių“ stebuklą.

Vieną dieną aš sakau Henrikui: „Įsijunkim magnetofoną ir įrašykim savo šnekas, nes tai, ką tu pasakoji, Lietuvoje nėra žinoma“.  Taip ir padarėm. Nusipirkom briketą magnetofono kasečių ir ėmėm įrašinėti viską, ką šnekam.

Sykį nušvito saulėta diena, kas lapkritį lietingame  Monrealyje yra labai reta. Atsisėdome ant kilimo salone vienas prieš kitą ir pradėjome ilgą šneką apie poeziją ir jos skaitymą. Henrikas papasakojo istoriją, kaip sykį, atsiimdamas kaži kokią premiją Jonas Mekas negalėjo perskaityti savo eilėraščių, nes vos pradėdavo, iškart apsiverkdavo. Papasakojo šiek tiek šaržuodamas tą mizansceną, bet po to pradėjome vienas kitam skaityti savo eilėraščius.

Dramaturginė situacija pasidarė labai intymi, ir vieno eilėraščio viduryje (berods tai buvo Budapešto baladė) jo balsas užstrigo. Žiūriu, Henrikas verkia. Sako: „Liudvikai, išjunk magnetofoną, ištrink šitą vietą“.

Neatsimenu, ar mes tuomet net ką nors valgydavome, dienų dienom gyvenome lyg apspangę. Jo žmonos Birutės dienomis nebūdavo namie.  Ji redagavo Monrealio savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“. Kartą ji kelioms dienoms išvažiavo su kaži kokiais reikalais, ir vakarop, nusileidęs į Henriko pusrūsį, matau, kad jo nelabai gera sveikata, o jis jau buvo patyręs kelias širdies operacijas ir gyveno su plastikiniu vožtuvu. Sako: „Iškviesk Ambulancą, o jie jau žinos, ką su manim daryti.“ Tokių dalykų gyvenime nebuvau daręs, skambinu telefonu, kurį man Henrikas davė, sakau, – žmogui blogai, dar pasakau adresą. Ir netikiu savo akimis – už penketos minučių prie durų privažiuoja baltai raudonas automobilis, išlipa brigada, seselė suleidžia Henrikui vaistų, patikrina kraujospūdį ir pasako man: „Jei kas nors atsitiktų, kreipkitės nedelsiant“, – ir išvažiuoja.

Mano vizitas Kanadoje slinko į pabaigą, ir vienos vakarienės metu Henrikas su Birute mane ėmė įkalbinėti. Sako: „Liudvikai, gal norėtum pasilikti Monrealyje ir redaguoti „Nepriklausomą Lietuvą“. Redakcija turi patalpas, ten galėtum ir gyventi, atsikvietęs savo žmoną“. Sakau, – tokio dalyko nebuvo mano planuose. Tai sako, – bent pasilik dar dešimčiai dienų iki Henriko septyniasdešimtmečio. Nepasilikau.

Henrikas veža mane į oro uostą. Tylim abudu. Po ilgėliausios pauzės sako: „Kvailas buvo pasiūlymas, aš čia irgi negaliu gyventi.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po pirmojo sugrįžimo į Lietuvą 1991 09 09 Henrikas man rašo laišką:

„Mielas, mielas Liudvikai,
Jau savaitė praėjo, o rodos daug daugiau dienų. Kažkaip visa toli, bet be galo arti. Rodos tos trys savaitės padalino gyvenimą:  47 metai beveik nieko nebereiškia, o tos trys savaitės tapo tikru gyvenimu. Taip betgi turėjo būti. Man visai nekeista, kad taip yra. Matai, man visa šita egzilio buitis tebuvo laikina, netikra, verčianti tik kaip nors ištverti, išsilaikyti, neprapulti. Nežinia kam dėkui – neprapuoliau.

Todėl man buvo taip gera, taip tikra, taip be galo sava Lietuvoje. Ir vaikštau čia, ir sapnuoju naktim Jus visus, ir nebenoriu klausytis vietinių žinių: visa tas pats, lyg nieko nepasikeitė čia – tos pačios kvailystės, rietenos, smulkmenos, kvaili ginčai. Svetimas pasaulis dar labiau susvetimėjo…“

Paskui buvo dar vienas apsilankymas, kai Henrikas gyveno mano namuose (bet apie tai kitą kartą), ir paskutinis, kai nešiau Henriko pelenus urnoje ant savo pečių iš Mikalojaus bažnyčios į Rašytojų sąjungą ir palydėjau iki Rašytojų kalnelio.