2010 11 24

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Konkursas. Aurelija Umbrasienė. Meilės laiveliai skausmo vandenyne

Primename, kad iki gruodžio 10 dienos dar tęsiasi konkursas „Užuot keikus tamsą, uždekime žvakę..“. Konkurso nugalėtojas ir prizininkai bus pagerbti ir apdovanoti gruodžio 27 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyksiančio šventinio Kalėfų koncerto metu.

Kai išgirdau apie mamų savanoriškus apsilankymus vaikų onkologiniame skyriuje, pašiurpau. Pašiurpau nuo minties, kad šiandien yra daugybė vaikų, sergančių nepagydomomis ligomis… Ko čia šiurpti, sakytum, negi nežinojai… Viena žinoti, kad jie KAŽKUR. O kita – pajusti, jog gali atsidurti šalia tų vaikų, jų šeimų – šalia gyvenimų, persmelktų kančios, mamų ašarų, vos rusenančios vilties… Juk nuo kančios bėgama, o ne bičiuliaujamasi su ja.

Rūta Pagojienė

Tačiau yra keletas mamų, atleiskit, „bepročių“. Jų vaikai sveiki, šeimos gražios ir tvirtos, tad, kaip sakoma, gyvenk ir džiaukis… Bet ne. Jos ryžtasi pažvelgti į akis šiai kančiai ir netgi nuolat lankytis toje vietoje, iš kurios NIEKUOMET negrįši toks pats, koks buvai. Visos mamos, kurios ten lankėsi, pirmiausiai nerimaudavo dėl vieno – kad nepradėtų, kaip pačios sako, žliumbti vos įėjusios į skyrių. Tad kitos, silpnesnių nervų, tyliai šnibžda: Dieve, atleisk, bet aš TEN eiti negaliu…

Ir vis tik atsiranda tokių motinų „teresėlių“, atkakliai žvelgiančių į Motinos Teresės pėdas, jos numindytus takelius… Tai kas, kad visi takeliai veda į vargo, skausmo, ligos bei nevilties paženklintus namus ar kiemus. Ei, mamos, – šauktum, – atsipeikėkit! Tiesiog auginkit savus vaikus, atsiduokit jiems!.. Bet ne. Jos kaip kokios fanatikės ims ir Šventą Raštą pacituos: „<…> kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.

Nevalingai prisimenu vieną draugę. Kalbėjomės su ja apie tai, kad jos tėvai kažkaip stebuklingai gyvena – nei verslininkai, nei kokie įžymūs žmonės, bet ne tik patys turi kur gyvent, bet dar ir vaikus aprūpino, o ir sodybą, anapilin išėjusios močiutės kaime, turi… Draugė ir sako: močiutė mano buvo stebuklinga. Visiems vargetoms pagelbėdavo, niekam neatsakydavo. Jaučiu, kad dėl to mūsų šeima ir palaiminta.

Štai kaip. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tik namus turintys yra palaiminti. Bet pasitaiko, jog akivaizdžiai matai kažkokią malonę, lyg sėkmės aureolę žmogaus gyvenime… Tai ir pamąstom su drauge, jog kartais ir mūsų senelių bei pro…prosenelių minti takai ir nuveikti darbai kažką lyg pasėjo ir mūsų gyvenimuose… Kaip tos senelių užaugintos obelys – senelių nebėr, o jos atkakliai apie jų gyvenimą vis mums pasakoja, stalus obuolienėmis rudenį nukloja…

Aida Malmygienė

Rosana, Rūta, Aida, Jurga… Už šių vardų slepiasi svajojančios, tarnystei atsidavusios asmenybės. Kai su jomis susipažinau iš arčiau, norėjosi vien verkti. „Dieve, – klausiau, – kur gauti tokią širdį, kuri tarnautų su tokiu atsidavimu, užsidegimu, be jokio išskaičiavimo, naudos ieškojimo?…“. Kiekvienos jų namai pilni vaikų, buities darbų… O kur dar noras romantiškai parymoti su savo mylimaisiais… Bet joms šito negana – reikia padėti kažkam, kam tikrai tos pagalbos reikia. Tad jos organizuoja ir veda Mamų klubą – užsiėmimus ten ateinančioms mamoms, siekdamos atsakyti į jų poreikius. Tačiau – ir šito joms maža…

To paties Mamų klubo internetinėje svetainėje radau tekstą, kur aprašoma Svajonė iš didžiosios raidės… Tekstą, kuris atskleidžia, kaip gimsta iniciatyvos, gražūs darbai:

„Seniai svajojau apie pagalbą vaikučiams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Prieš šešis metus naršiau internete, ieškojau būdų kaip tapti savanore, prisišlieti prie kokios nors labdaringos organizacijos. Gimus antrajam vaikeliui – dukrytei, vėliau staigmenėlei Samueliui, pamiršau visas savanorystes. Tik vaikučiams paaugus atsirado laiko širdžiai mielai veiklai.

Prieš Kalėdas (2008) prie jaukaus kūrybinio, moteriško stalo klausiau Eglės Mėlinauskienės pasakojimo apie mažylius, sergančius pikta liga. Visą vakarą praraudojau. Širdis prisiminė savąją svajonę.

Prie puodelio arbatos pasidalinau su savo draugėmis, Mamų klubo tarnaitėmis apie praėjusį Kalėdinį vakarą ir tai, kas palietė mano širdį – vaikučiai, sergantys piktomis ligomis. Ilgai laukti nereikėjo, Mamų klubo „Gailestingumo” tarnavimo koordinatorė Aida susisiekė su fondo įkūrėjomis ir Dievas atvėrė mums langą – nors mažu lašeliu prisidėti prie kovos su liga, įnešti bent trupinėlį atgaivos, drauge pabūti, bedarant rankdarbius lengvai pasišnekučiuoti, pasigaminti vaiko prisiminimo dėžutę ar kitą mielą daiktelį. Kas antrą šeštadienį Jurga, Rūta, Aida traukiame į ligoninę drauge su „Mamų unijos” moterimis. Esu dėkinga Mamų klubo mamoms, kurios jungiasi prie šios tarnystės – nuvažiuoja padraugauti su mamytėmis, neša batų dėžutes, iš kurių kuriame prisiminimų dėžutes. Tai tokia menka pagalba prieš piktą ligą, bet ji, tikiu, nors šiek tiek pragiedrina mamyčių sielas“ (Iš Mamų klubo internetinės svetainės dienoraščių, Rosana S.).

Perskaičius šį įrašą svarsčiau: o apie ką svajoju aš?…

Praėjus nemažai laiko skaitau tos pačios Rosanos Subačienės, Mamų klubo vadovės atsiliepimą:

„Iš Vaikų onkologinio skyriaus grįžtu nuščiuvusi. Grįžtu ir negaliu negalvoti apie vaikus ir jų tėvelius. Kai lankėmės pirmąjį kartą, tikrai galvojau, kad atlaikysiu, neverksiu. Tačiau įėjus į skyrių pamačiau besilaukiančią mamą, ne tik su dideliu pilveliu, bet ir nešiojančią savo penkiametį silpną sūnelį. Prapliupau raudoti. Sujaudino toks beribis atsidavimas. Susirinkus būreliui mamyčių su sergančiais vaikučiais, pamatėme ir daugiau pilvelių. Kai kurios jau pagimdė išsvajotą brolį, kai kurioms tai dar prieš akis. Negaliu atsistebėti moters, mamos, atsidavimu mažytei gyvybei. Tai didelė paslaptis. Man tai antgamtiška, dieviška, stebuklinga.                                                                                                           

Jurgita Šikienė

Be abejonės, be galo jaudina vaikų sveikatos pablogėjimai, vaikų išėjimai. Kiekvieną kartą nuvykus išgirstame, kad to ar to vaikelio nebėra. Skausmo vandenynas. Sunku matyti tame vandenyne atsidūrusius tėvus, kurie atsidūsta ir sako: “Jau čia kaip Dievas duos”. Kaip sakoma, viltis numiršta paskutinė. Viltis – čia labiausiai laukiamas svečias.

Kadangi vykstame į ligoninę kas antrą savaitę, tai vaikučiai būna labai pasikeitę. Tas pasikeitimas mane taip pat labai sukrėtė. Sunku atpažinti mergytę didelėmis blakstienomis, garbanotais plaukučiais, kurios pliką galvytę dabar dengia megzta kepurytė, iškritusios blakstienos, antakiai, veidelis išsekęs nuo stiprios chemoterapijos… Ir tik besišypsančios akys leidžia suprasti – mes jau pažįstamos. Mergytė jau drįsta šalia prisėsti. Dieve, Dieve, suteik stebuklą šitoms mažytėms besiskleidžiančioms sieloms. Kiekviena iš jų be galo reikalinga savo mamytei, tėveliui ir, be abejo, šitai žemei – savo buvimu, dovanomis, savo unikalumu. <…> Linkime mažiesiems stiprybės iš Dangaus, palankaus vėjo įveikiant skausmo vandenyną ir pasiekiant krantą, kupiną vaikiško juoko, gyvybės ir svajonių. Brangieji, pasveikite!“ (Rosana).

Ir dar vienas Rosanos atsiliepimas (2010), kai šie lankymai jau tapę reguliariais:

Rosana Subačienė

„Važiavau į vaikų hematologinį skyrių ir galvojau, kad tai jau tampa savaime suprantama gyvenimo dalimi. Ir kelias atrodo jau ne toks tolimas, iš namų ne taip sunku išsiplėšti. Tik toks keistas dėkingumo jausmas neapleidžia, kad važiuoju kaip svečias. Kad širdies neslegia savo žmogaus ligos našta. Atvažiavai, pabuvai ir išvažiavai. Su gerais jausmais, nes klausia, kada vėl atvažiuosit. Lyg mažytis lietaus lašelis anapus ligos durų. Truputį atgaivinantis palatos gyvenimą ir chemoterapijos rutiną.
Eidama gėrėjausi saulutėmis, kurių pridygo pievoje prie ligoninės. Jų kasmet ten daug. Taip gražu. Kai atėjome su Aida į skyrių, sutikome mūsų darbščiausiąją Gabrielę. Paklausiau, ar ji matė pievoje saulutes. “Ne, man – chemija”. Suprask – aš izoliuota nuo šio grožio. Septynių metukų, bet tokia rimta.
Pievoje saulučių padaugėjo, o palatose vaikučių sumažėjo – tai teikia vilties. Daug vaikučių išleido namo iki kito intensyvaus gydymo kurso. Skyriuje liko, kaip Gabrielė sako – „izoliuoti“. <…> Koordinatorė Aida su Gabriele tapė ant audinio. Mergytė taip dailiai nupiešė žydrą drambliuką ir raudoną boružę su geltonais taškeliais. Sakė, kad vienas piešinys apsigyvens rėmeliuose ir taps paveikslėliu, o kitas piešinėlis padabins pagalvę. Aida Gabrielei padovanojo savo laaabai gražiai nutapytą pagalvėlę ir išsiglėbesčiavę, keletą kartų išsimojavę atsisveikinom <…>“.

***

Ačiū, Rosana, ne tik už pagalbą tiems vaikams, bet ir tikrą, nesuvaidintą paraginimą svajoti kilnias svajones… Juk kartais nustojame svajoti, pasiekę tų skausmo vandenynų pakrantes, neretai išsigąstame ir vaizdo, kurį pamatome. O kartais, deja, mūsų svajonės nė nepasiekia skausmo nugairintų krantų…

Tu lyg meilės laivelis tame vandenyne. Ir visos Jūs…

P.S. Taip pat norisi padėkoti ir Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčiai, kad visokeriopai remia Mamų klubą bei jo iniciatyvas.