Alfonso Andriuškevičiaus knygos „Vėlyvieji tekstai“ pristatymas

Pirmadienį, 17 val. Nacionalinėje dailės galerijoje vyks susitikimas su poetu, eseistu, vertėju, dailės kritiku, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Alfonsu Andriuškevičiumi pasirodžius vienuoliktai jo knygai „Vėlyvieji tekstai“ (Apostrofa, 2010). Renginyje dalyvaus rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, vertėjas ir literatūros kritikas Laimantas Jonušys.

Poetas, eseistas, vertėjas, dailės kritikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940) išleido vienuoliktą savo knygą „Vėlyvieji tekstai“ (Apostrofa, 2010), į kurią sudėjo naujausius eilėraščius, esė ir Rytų poezijos vertimus.

Knygos pratarmėje autorius sako: „Čia pateikiu, regis, didžiąją dalį to, ką nuveikiau rašto srityje per pastaruosius maždaug penkerius metus.(…) Viliuosi, kad kokiam nors asmeniui tas ar tas tekstas gali suteikti džiugesio (…) Be to, kaip bangos ritasi vis naujos skaitytojų kartos. Gal ir tarp jų atsirastų koks dvasinis sąjungininkas? Juk kaip puiku, kai, pavyzdžiui, per knygos pristatymą prieina nepažįstamas žmogus ir taria: „O aš atsimenu šitą jūsų eilėraščio eilutę…“ Ir (…) padeklamuoja (…) Arba randi save kur nors pacituotą… Kad ir netiksliai… “

Pasak Giedros Radvilavičiūtės, „A. Andriuškevičiaus eseistika ir poezija turi dvilypį poveikį –  tie kūriniai ir persmelkia, ir yra šifruojami intelektu. Toks unikalumas lemia šio autoriaus prozos ir poezijos skaitymo malonumą (…) Literatūros gurmanų, kuriems pirmiausia yra skirti šitie tekstai, ratas gerokai išsiplečia, kai pasakotojas pasipildo dar viena figūra, kurią atrado kritikė Elena Baliutytė – tai „nuo egzistencijos kryžiaus į tekstus gražiai transcenduojantis individas“. Tada intymi autoriaus patirtis, vaikystės įspūdžiai, privatūs potyriai nuo kasdienybės plokštumos šauna į būties kosmosą, į meno erdvę, atverdami fundamentalias idėjas. (…) A. Andriuškevičius neatsitiktinai į knygą kartu su savo eilėmis sudeda verstus haiku. Manau, kad haiku rašę poetai yra vieni ir jo, kaip poeto, mokytojai. Tą patvirtina literatūros kritiko Laimanto Jonušio žodžiai: „[A. A.] poezijoje, artimoje minimalistinei rytietiškai tradicijai, gamtos, metų laikų permainos, kartais tik menkiausi virptelėjimai tarpsta įtaigiai nutapytoje žmogaus sielos virpesių erdvėje.“

Ankstesnės A.Andiruškevičiaus knygos: Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940 (1989); 33 eilėraščiai (1994); Lietuvių dailė: 1975–1995 (1997); 66 eilėraščiai (1998); 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (sudarytojas) (1998); Eilėraščiai (2000); Rašymas dūmais (2004); (prieš)paskutiniai eilėraščiai (2005); Lietuvių dailė: 1996–2005 (2006); 10 anglakalbių poetų (vertimai) (2008).

 Parengta pagal Nacionalinės dailės galerijos ir leidyklos „Apostrofa“ informaciją.